Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino , Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. D. ir ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1015-258/2010 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovui L. D., tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Valstybė, Vilniaus miesto savivaldybės taryba dėl paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo, turto išreikalavimo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

1. Šioje byloje nėra nei vienos iš CK 6.241 straipsnio 1 dalyje išvardytų išimčių, kai be pagrindo įgytas turtas negali būti išreikalautas, taigi atsakovas L. D. privalo grąžinti ginčo pastatus, įgytus be teisinio pagrindo.

1. Atsakovas nuosavybės teises į pastatus ir statinius, esančius (duomenys neskelbtini), įgijo esant teisiniam pagrindui – tuo metu galiojančiam 2007 m. spalio 1 d. paveldėjimo teisės liudijimui. Atsakovo tėvas – I. D. savo nuosavybės teisę į šį turtą 2001 metais įregistravo, taip pat tuo metu esant teisiniam pagrindui – įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tik nuneigus atsakovo tėvo teises į šiuos pastatus ir statinius yra galimas paties atsakovo teisių į paveldėtą turtą nuginčijimas

2. Teismo sprendimo teiginys, jog atsakovui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į daiktą kurio neturėjo palikėjas, reiškia, kad atsakovas tapo šio daikto savininku be teisinio pagrindo, nėra pagrįstas bei teisingas ir dėl to naikintinas.

3. Nei valstybės, nei Vilniaus miesto savivaldybės teisės į ginčo pastatus ir statinius, niekada nebuvo registruotos bei įrodytos, todėl šie asmenys negali įrodyti, jog yra teisėti šių pastatų ir statinių savininkai.

4. Tos aplinkybės, jog Vilniaus miesto Lenino rajono vykdomajam komitetui 1987 metais pardavus juos, kaip statybines medžiagas, ir perdavus šiuos pastatus bei statinius L. D. bei 1988 metais panaikinus jų teisinę registraciją, leidžia teigti, kad tuo metu valstybė prarado (atsisakė) savo nuosavybės teisės į juos, tokiu būdu šis turtas tapo jo įgijėjo – L. D. nuosavybe.

6. Neaišku ir tai, kaip vykdant tokį sprendimą, šie pastatai gali būti perduoti Vilniaus miesto savivaldybei, jei net realiai bei formaliai jų statybinės medžiagos priklauso atsakovui, kuris turi teisę jomis naudotis savo nuožiūra.

2. Apelianto motyvai, kad nei valstybė, nei savivaldybė negali būti teisėti ginčo pastatų ir statinių savininkai, nes jų teisės į ginčo statinius niekada nebuvo įregistruotos yra nepagrįsti.

3. Nuosavybės teisės į ginčo statinius valstybei atsirado teisės aktų pagrindu.

4. Apelianto motyvai, kad jam įsigijus dalį statybinių medžiagų, atsakovui atsirado nuosavybės teisės į ginčo statinius, yra nepagrįsti, nes atsakovas tokiais savo motyvais prieštarauja tiek teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tiek ir savo paties argumentams, kad nuosavybės teises į ginčo statinius jis įgijo paveldėjimo pagrindu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas L. D. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą atsakovas grindžia šiais argumentais:

1. Tai, kad nei valstybės, nei Vilniaus miesto savivaldybės teisės į ginčo pastatus ir statinius, niekada nebuvo registruotos bei įrodytos, todėl šie asmenys negali įrodyti, jog yra teisėti šių pastatų ir statinių savininkai.

2. Byloje yra nustatytos aplinkybės, jog Vilniaus miesto Lenino rajono vykdomasis komitetas 1987 metais pardavė šiuos pastatus ir statinius atsakovui, kaip statybines medžiagas, ir perdavė juos jam, o 1988 metais buvo panaikinta jų teisinė registracija. Visa tai leidžia teigti, kad tuo metu valstybė prarado (atsisakė) savo nuosavybės teises į juos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).

Byla nagrinėjama pagal ieškovo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes ir argumentus, neperžengiant jų ribų, nes nėra CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kuriems esant, teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 11 d. nutartimi, kurie Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartimi palikti nepakeisti, buvo konstatuota, jog I. D. už gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nugriovimą buvo suteikti du butai, todėl nuosavybės teisės į minėtą namą jam buvo pasibaigusios 1986 metais. Šiais teismų sprendimais nustatytos faktinės bylos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 1 dalies). Vadovaujantis CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatomis, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti byloje dalyvavę asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

Atsakovas teigia, kad jis nuosavybės teises į pastatus ir statinius, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įgijo esant teisiniam pagrindui – tuo metu galiojančiam 2007 m. spalio 1 d. paveldėjimo teisės liudijimui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad palikėjas (I. D.) nuosavybės teises į ginčo statinius VĮ Registrų centro duomenų bazėje įregistravo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2001 m. birželio 25 d. sprendimo pagrindu, kuris buvo panaikintas to paties teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimu. Teisėjų kolegija pažymi, kadangi Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimu nustatytos faktinės bylos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje civilinėje byloje, todėl ta aplinkybė, kad atsakovui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į daiktą, kurio neturėjo palikėjas, reiškia, kad atsakovas tapo šio daikto savininku be teisinio pagrindo. Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo grąžinti tai asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas valstybės sąskaita be teisinio pagrindo neatlygintinai įgijo valstybės turtą. Todėl teismas pagrįstai priėjo išvados, jog ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2007 m. spalio 1 d. paveldėjimo teisės liudijimą (notarinio registro Nr. 2-4769) bei pripažinti negaliojančia atsakovo vardu šių pastatų teisinę registraciją Registrų centro duomenų bazėje yra pagrįstas. Dėl to, jog I. D. neturėjo nuosavybės teisės į ginčo pastatus, testamentinis jo įpėdinis L. D. – negalėjo paveldėti ir nepaveldėjo teisės, kurios neturėjo palikėjas, nes įpėdinis paveldi tik tas teises, kurias turėjo palikėjas (CK 5.1 straipsnis).

Atsakovas taip pat teigia, kad nei valstybės, nei Vilniaus miesto savivaldybės teisės į ginčo pastatus ir statinius, niekada nebuvo registruotos bei įrodytos, todėl šie asmenys negali įrodyti, jog yra teisėti šių pastatų ir statinių savininkai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis atsakovo teiginys nėra pagrįstas, nes nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra įtvirtinti CK 4.47 straipsnyje, o teisine nekilnojamojo turto registracija yra įregistruojami nuosavybės teisių į statinius atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai. Kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (T2, b. l. 14-18), panaikinus Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2001 m. birželio 25 d. sprendimą, kurio pagrindu palikėjui atsirado nuosavybės teisės į ginčo statinius, Registrų centro duomenų bazėje buvo įregistruoti juridiniai faktai apie nuosavybės teisių pasikeitimus t. y. tiek Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2009.

Kaip jau buvo minėta Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2009, šioje civilinėje byloje turi prejudicinę reikšmę, todėl atsakovo argumentai, kad priimant to meto valstybės valdžios įstaigų 1985-1987 metais sprendimus paimti iš atsakovo tėvo I. D., už šiuos statinius teisingai atlyginta nebuvo yra nepagrįsti. Minėtuose sprendimuose buvo konstatuota, kad iš Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1985-04-19 d. sprendimo Nr. 139 turinio nustatyta, jog buvo nuspręsta patvirtinti gyvenamųjų namų, griaunamų dėl 1985 metų statybų, sąrašą pagal priedėlį bei įpareigoti rajonų Vykdomuosius komitetus, miesto Tarybos vykdomojo komiteto valdybas ir skyrius bei kitas organizacijas priedėlyje nurodytus gyvenamuosius namus ir visus griaunamų namų valdose esančius pastatus nugriauti. Iš Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1985-04-19 d. sprendimo Nr. 139 priedėlio turinio nustatyta, kad buvo nuspręsta griauti I. D. sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje yra 156,53 kv.m. ploto mūrinis gyvenamasis namas. Iš Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1986-06-25 d. sprendimo Nr. 238 turinio nustatyta, kad buvo nuspręsta patvirtinti administracijos ir rajono įmonių bei organizacijų profesinių sąjungų komitetų sprendimus skirti butus limitų sąskaita ir įpareigoti gyvenamųjų plotų suteikimo skyrių išrašyti orderius vadovaujantis minėtu priedu. Iš Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1986-06-25 d. sprendimo Nr. 238 priedo turinio nustatyta, kad I. D. buvo suteiktas dviejų kambarių butas, esantis adresu M. B. g. 23-26, Vilniuje, o I. D. dukrai L. L. – trijų kambarių butas, esantis adresu M. B. g. 21-88, Vilniuje. Tai atitinka nuo 1983 m. kovo 1 d. iki 1998 m. liepos 1 d. galiojusio Butų kodekso 136 straipsnio ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 315 „Dėl atlyginimo piliečiams už jiems priklausančius gyvenamuosius namus, kitus statinius ir įrenginius, griaunamus ryšium su žemės sklypų paėmimu valstybės ar visuomenės reikalams, ir jų aprūpinimo gyvenamuoju plotu“ reikalavimus. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tą aplinkybę, kad atsakovo tėvui I. D. už planuojamus griauti pastatus buvo suteikti du butai bei pagal Vykdomojo komiteto 1984-10-09 potvarkio (T1, b. l. 134-135) Nr. 577 p 1.6 punktą buvo patvirtintas I. D. priklausančių griaunamų statinių, iškertamų vaismedžių ir vaiskrūmių įkainojimas ir šio potvarkio 2.6 punkto pagrindu I. D. valstybės sąskaita išmokėta 22583 rublių ir 17 kapeikų išmoka, kas vertinama kaip tinkamas atsiskaitymas su savininku, bei kartu reiškia ir nuosavybės teisės į turėtą turtą pasibaigimą ir nuosavybės teisių perėjimą valstybei.

Taip pat nėra pagrįsti atsakovo argumentai, kad jam įsigijus dalį planuojamų griauti ginčo statinių statybinių medžiagų, atsirado nuosavybės teisės į ginčo statinius. Kaip jau buvo minėta Vykdomojo komiteto 1984-10-09 Nr. 577 p 1.6 punktu, ginčo statiniai, iškertami vaismedžiai ir vaiskrūmiai buvo įkainoti 22583 rublių ir 17 kapeikų suma, o už dalį statybinių medžiagų atsakovas sumokėjo 298 rublius ir 59 kapeikas, todėl dalies statybinių medžiagų įsigijimą vertinti kaip nuosavybės teisės atsiradimą į ginčo pastatus nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas ieškinio dalį dėl L. D. iškeldinimo iš pastatų ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), su visu jam priklausančiu turtu, nesuteikiant jam kito gyvenamojo ploto paliko nenagrinėtą. Teismas nurodė, kad nei ieškovas, nei Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai valstybė įstatymu pavedė rūpintis jos teritorijoje esančiu valstybiniu butų fondu nepateikė teismui įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) ir kuriuose gyvena atsakovas, nedelsiant šiuo metu turi būti nugriauti ir dėl to atsakovas su visu jam priklausančiu turtu turi būti iškeldintas. Teisėjų kolegija, negali sutikti su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais. Ieškinio ar jo dalies palikimo nenagrinėto pagrindus atsižvelgiant į jų atsiradimo momentą ir civilinio proceso subjektų valią galima suskirstyti į keturias grupes. Pirmajai grupei priklauso aplinkybės, nurodytos CPK 296 straipsnio 1 dalies 1-4, 7-8 ir 11 punktuose, 424 straipsnio 4 dalyje, 431 straipsnio 3 dalyje, taip pat atitinkamos aplinkybės, nurodytos 435 straipsnio 2-3 dalyse. Jos egzistuoja jau paduodant pareiškimą teismui ir reiškia, kad asmuo teisę kreiptis į teismą įgyvendina netinkamai, tad pareiškimą teismui reikėjo atsisakyti priimti, kai jis buvo paduodamas (CPK 296 str. 1 d. 1, 4 p., 424 str. 4 d., 431 str. 3 d. ir kiti straipsniai), arba teismas turėjo nustatyti terminą pareiškimo trūkumams pašalinti (CPK 296 str. 1 d. 2-3, 7-8, 11 p. ir kiti straipsniai). Šiais pagrindais ieškinį palikus nenagrinėtą yra ištaisoma teisinė klaida, padaryta priimant pareiškimą nagrinėti, kurią galėjo lemti tam tikros informacijos pateikiant pareiškimą stoka arba teisėjo klaida. Antrai grupei priklauso ieškinio palikimo nenagrinėto pagrindai, susiję su šalių neatvykimo į teismo posėdį procesiniais padariniais, nurodytais CPK 296 straipsnio 1 dalies 5-6 punktuose, 384 straipsnio 1 dalyje, 388 straipsnio 1 dalyje. Trečią grupę sudaro CPK 296 straipsnio 1 dalies 9-10 punktuose, 384 straipsnio 3 dalyje, 520 straipsnyje, CK 2.129 straipsnio 2 dalyje, 3.53 straipsnio 4 dalyje nurodytos aplinkybės, susijusios su bylos šalims ar vienai iš jų priklausančių procesinių teisių įgyvendinimu arba pareigų vykdymu ir kitų civilinio proceso subjektų atliekamais procesiniais veiksmais. Ketvirtajai grupei priskirtini CPK 391 straipsnio 2 dalyje, 574 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai, kurie nepriklauso nei nuo šalių, nei nuo teismo valios ir atsiranda iškėlus bylą teisme. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas išdėstyta laiko, kad šioje byloje ieškinio dalis dėl L. D. iškeldinimo iš pastatų ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), su visu jam priklausančiu turtu, nesuteikiant jam kito gyvenamojo ploto, negalėjo būti palikta nenagrinėta, nes nebuvo pagrindų dėl dalies ieškinio palikimo nenagrinėtu. Byloje nustatyta, kad atsakovui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į daiktą, kurio neturėjo palikėjas, todėl atsakovas tapo šio daikto savininku be teisinio pagrindo. Vadovaujantis CK 6.237 straipsnio 1 dalimi asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo grąžinti tai asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad atvejai, kai negalima išreikalauti kaip be pagrindo įgyto turto, nustatyti CK 6.241 straipsnio 1 dalyje. Todėl kaip pagrįstai nurodo ieškovas nagrinėjamu atveju nėra nė vienos iš įstatyme išvardytų išimčių, kai be pagrindo įgytas turtas negali būti išreikalautas. Pagal CK 4.95 straipsnį savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas išdėstyta laiko, kad atsakovas L. D. privalo išsikelti iš ginčo pastatų, kuriuos įgijo be teisinio pagrindo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovo skundo argumentai nėra pagrįsti, todėl jo skundas netenkintinas, o ieškovo apeliacinis skundas dėl L. D. iškeldinimo iš pastatų ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini) su visu jam priklausančiu turtu, nesuteikiant jam kito gyvenamojo ploto tenkinamas ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina.

CPK 96 straipsnio pagrindu iš atsakovo priteistinos išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą iš dalies pakeisti: sprendimo dalį, kuria reikalavimas dėl L. D. iškeldinimo paliktas nenagrinėtu panaikinti. Iškeldinti L. D. iš pastatų ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), su visu jam priklausančiu turtu, nesuteikiant jam kito gyvenamojo ploto.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo L. D. 8,10 Lt (aštuonis litus 10 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.