Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Jaliniauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-755-317/2015

Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01623-2013-7

2015 m. gruodžio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, nuteistajam R. Z., jo gynėjui advokatui Vygaudui Moliui, nukentėjusiajai S. U., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- už nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 146 str. 1 d. - 10 (dešimties) MGL dydžio, t. y. 376,60 EUR (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų 60 centų) bauda;

- už nusikaltimą numatytą BK 148 str. 1 d. - 15 (penkiolikos) MGL dydžio, t. y. 564,90 EUR (penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 90 centų) bauda;

- už nusikaltimą numatytą BK 231 str. 1 d. - 12 (dvylikos) MGL dydžio, t. y. 451,92 EUR (keturių šimtų penkiasdešimt vieno euro 92 centų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. pagal BK 146 str. 1 d. ir BK 148 str. 1 d. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir paskirta 15 (penkiolikos) MGL dydžio t. y. 564,90 EUR (penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 90 centų) bauda;

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrinta pagal BK 146 str. 1 d. ir 148 str. 1 d. bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 231 str. 1 d., jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 18 MGL (aštuoniolikos) dydžio, tai yra 677,88 EUR (šešių šimtų septyniasdešimt septynių eurų 88 centų) bauda.

Vadovaujantis BK 66 str. 2 d., į bausmės laiką įskaitytas kaltinamojo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015-03-17 iki 2015-03-19 (2 paros), vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad neatliktoji bausmės dalis yra 14 MGL, t. y. 527,24 EUR (penkių šimtų dvidešimties septynių eurų 24 centų) bauda.

R. Z. pagal BK 290 straipsnį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p., išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta perduoti bylą Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO parinktam Kauno apylinkės teismo administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėjančiam teisėjui spręsti klausimą dėl administracinės atsakomybės taikymo R. Z. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 146 str. 1 d. ir 148 str. 1 d. už tai, kad 2013 m. spalio 29 d., apie 10.20 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ Abonentų skyriaus inspektorei S. U., atėjusiai pagal darbo užduotį tikrinti vandens skaitiklio rodmenis pas R. Z., adresu (duomenys neskelbtini), reikalavo elgtis pagal jo nurodymus, t. y. nurodė inspektorei surašyti aktą dėl vandens skaitiklio rodmenų patikrintų bute ir į aktą įtraukti rūsyje esančio viso namo vandens skaitiklio rodmenų duomenis bei palikti jam. Jai su tuo nesutikus, jis S. U. užrakino namo lauko laiptinėje ir jos neišleido, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai S. U. stresą, baimę, bejėgiškumo jausmą, neteisėtai atėmė laisvę.

Be to, R. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 231 str.1 d. už tai, kad 2013 m. gruodžio 20 d., apie 11.00 val. Kauno apskrities VPK Kauno m. Žaliakalnio PK patalpose, 215 kabinete, Islandijos pl. 209, Kaune, tyčia suplėšydamas baudžiamosios bylos Nr. 25-1-01438-13 procesinius dokumentus – 2013-12-20 nutarimą skirti kardomąją priemonę ir 2013-12-20 rašytinį pasižadėjimą neišvykti, tokiu būdu trukdė Kauno apskrities VPK Kauno m. Žaliakalnio PK tyrėjai V. U. atlikti su baudžiamosios bylos Nr. 25-1-01438-13 tyrimu susijusias pareigas – atlikti BPK 119 str., 121 str., 136 str. numatytus veiksmus – paskirti įtariamajam kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nuteistojo gynėjo teigimu, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog situacija tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios S. U. kilo iš sutartinių santykių, t. y. iš civilinės teisės normų, nes R. Z. pasirašęs sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl paslaugų teikimo, o nukentėjusioji S. U. yra šios bendrovės darbuotoja, įgaliotinė, kuri vykdo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus.

Atsakomybė už nurodytą straipsnį atsiranda, kai subjektas reikalauja atlikti neteisėtus veiksmus, susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo ar reikalavimo kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymus, t. y. elgtis prieš savo valią. Gynėjo nuomone, iš to seka, jog apeliantas prašydamas nukentėjusiosios surašyti vandens skaitiklio tikrinimo aktą elgėsi teisėtai ir pagrįstai, nes nukentėjusioji, kaip vandens tiekėjo darbuotoja privalėjo tai padaryti, čia jos valios neturėtų būti paisoma, nes tai buvo jos, kaip inspektorės pareiga.

Gynėjas atkreipia dėmesį, kad straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata „panaudodamas psichinę prievartą“. Iš teismo posėdžių metu duotų liudytojų parodymų, visi patvirtino, jog užrakinęs duris, R. Z. nuėjo į savo butą, nukentėjusioji S. U. liko prie durų stovėti viena, jis su ja nekalbėjo, nebuvo šalia, tą patvirtino ir atvykę pareigūnai. Naudojant psichinę prievartą žmogus verčiamas elgtis prieš savo valią, veikti taip, kaip nori kaltininkas, t. y. varžoma jo laisvė. Psichinės prievartos panaudojimas yra grasinimas reikalavimo nevykdymo atveju padaryti žalą nukentėjusio asmens ar jo artimųjų interesams - sumušti, sužaloti, atimti laisvę, sugadinti turtą, ar kitaip pakenkti tuojau ar ateityje. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo reikalavimo, grindžiamo grasinimu, pateikimo momento, nukentėjusiajam suvokus, kad jis verčiamas veikti prieš savo valią. Gynėjo nuomone, R. Z. elgesyje nebuvo inkriminuojamos nusikalstamos veikos visų požymių - jis reikalavo tai ką nukentėjusioji S. U. privalėjo padaryti, jis nenaudojo psichologinės prievartos, kadangi jo visiškai nebuvo šalia.

Skunde teigiama, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, dėl paminėto R. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 148 str. 1 d. turi būti išteisintas.

Nuteistojo gynėjas savo apleliaciniame skunde taip pat nesutinka su R. Z. pripažinimu kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 146 str. 1 d., nes BK 146 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą laisvės atėmimą. R. Z. nuo pat pradžių teigė, jog nukentėjusioji S. U. pateko į butą apgaule, t. y. pažadėjusi, jog patikrins vandens skaitiklius ir surašys tikrinimo aktą, t. y. pagal savo kompetenciją privalomą darbą, tačiau to nepadarė. Tariamai patikrinusi rodmenis, darbuotoja atsisakė atlikti tai kas privaloma, t. y. atsisakė pildyti tikrinimo aktą motyvuodama, jog jie to nedaro, nes tai ne jų kompetencija. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. DI-629 patvirtintų Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių 17 punkte nurodyta, jog darbuotojas privalo tai padaryti. Žinodamas savo teises ir nukentėjusiosios S. U. pareigas, siekdamas jog būtų sustabdytas galimas teisės ir jos kaip darbuotojos pareigų atlikimo pažeidimas, R. Z. siekė sustabdyti nukentėjusiąją S. U. nuo jos vykdomo pažeidimo, t. y. siekė teisingumo – laukė kol atvyks policijos pareigūnai, siekė, tik kad S. U. nepasišalintų iš įvykio vietos. Iš ko seka išvada, jog tikslo suvaržyti nukentėjusiosios laisvės R. Z. neturėjo, t. y. nebuvo tiesioginės tyčios.

Gynėjas savo apeliaciniame skunde taip pat ginčija R. Z. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d, padarymo.

Gynėjas savo apeliaciniame skunde taip pat pasisakė apie daiktinių įrodymų suplėšymo būdą (mechanizmą), teigdamas, kad dokumentai perplėšti į tris dalis. Nei viena plėšimo juosta nėra tiesi, t. y. neatitinka tyčinio plėšymo požymių, kas leidžia daryti prielaidą, jog minimi procesiniai dokumentai galėjo perplyšti būtent apelianto ir V. U. kivirčo metu – apeliantas laikė dokumentus, V. U. griebė juos iš jo rankų, apeliantas tvirtai laikė ir nepaleido, nes norėjo prie savo parašo parašyti pastabas, taip traukiant dokumentą į priešingas puses jis ir plyšo. Gynėjo nuomone, apeliantas neturėjo tikslo trukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, jis tenorėjo susipažinti su dokumentu, ant kurio pareigūnė liepė neskaičius pasirašyti, ką jis ir padarė, tačiau vėliau norėjo juos perskaityti, kadangi pareigūnė, dirbanti šiose pareigose vos kelis mėnesius, privalėjo išmanyti visus su jos profesine veikla susijusius įstatymus, įskaitant ir Baudžiamojo proceso kodeksą, kuriame nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo supažindinti ir išaiškinti proceso dalyviui dėl jo teisių ir pareigų. Gynėjo vertinimu, nukentėjusioji V. U., būdama nekompetetinga, nežinodama įstatymo, nesuteikė apeliantui pilnos informacijos apie jo teises, taip pat galimybės susipažinti su jam privalomu susipažinti ikiteisminio tyrimo dokumentu, t. y. dėl kardomosios priemonės namų arešto, tyčia bandė tai sutrukdyti, griebė už dokumentų, kuriuos tvirtai laikė apeliantas, ko pasėkoje šie ir suplyšo netaisyklinga, iškraipyta forma, kas nebūdinga tyčiniam plėšymui. Tačiau teismas šių aplinkybių netyrė.

Gynėjo teigimu, iš paminėto matyti, kad liudytojų parodymai skiriasi, o daiktiniai įrodymai pilnai neištirti. Tačiau teismas, įvertinęs surinktų duomenų patikimumą, jų įrodomąją reikšmę, padarė išvadą, kad V. U. parodymais dėl dokumentų suplėšymo aplinkybių, t. y. kad šiuos dokumentus R. Z. jai ištraukė iš rankų ir perplėšė, nėra pagrindo netikėti, nes jie yra nuoseklūs, bet šios savo išvados nemotyvuoja.

Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimus, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, bylos duomenys buvo visiškai neištirti, įrodymai nuosprendyje pilnai neišanalizuoti, faktinės aplinkybės ir liudytojų parodymai neįvertinti, o jų vertinimo motyvai iškreipti, padarytos išvados nepagrįstos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Taigi vertindamas įrodymus, jų visumą, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį R. Z., jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, jog nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo R. Z. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir ginčija ginamojo kaltę dėl visų veikų, pagal kurias R. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

Nepagrįstas nuteistojo gynėjo skundo teiginys, jog R. Z., prašydamas S. U. surašyti vandens skaitliuko tikrinimo aktą, elgėsi teisėtai ir pagrįstai, nes S. U. pagal atliekamas inspektorės pareigas privalėjo tai padaryti.

BK 148 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui ar jo artimiesiems.

Nukentėjusiosios S. U. parodymais nustatyta, kad ji, dirbdama (duomenys neskelbtini) inspektore ir pagal tarnybines instrukcijas privalėdama tikrinti gyventojų vandens skaitiklius, 2013 metų spalio 29 dieną nuvykusi prie R. Z. namo, paskambino į R. Z. mobilų telefoną, tačiau neatsakė. Tada surašė pranešimą ir įmetė į pašto dėžutę. R. Z. jai perskambino ir jiedu sutarė dėl skaitiklių parodymų patikrinimo. Atėjus, R. Z. sakė: „eikim į rūsį, nes skaitliukas rūsyje“. Rūsio patalpoje buvo prieblanda, nešvaru, bet tuo metu dar baimės nebuvo. R. Z. tada dar elgėsi normaliai, padiktavo skaitiklio parodymus, pareikalavo surašyti aktą. Ji jam pasakė, kad neturi teisės rašyti, nes tai namo skaitliuko parodymai. Tada iš R. Z. atsirado nepasitenkinimas, tačiau patikrinti bute esantį skaitiklį leido ir vėl pareikalavo surašyti aktą. Savo prašymo jokiais teisės aktais nemotyvavo. Pasakius, kad nesurašys akto, kilo konfliktas. Jis į priekį paėjęs ir supykęs užrakino lauko duris, raktą ištraukė iš spynos ir laikė pas save, jos neišleido iš laiptinės. Jai buvo toks šokas, kad net pamiršo, jog turi mobilų telefoną kišenėje. Jo kalba buvo agresyvi, balso tonas pakeltas. Jis sakė: ,,tu iš čia neišeisi“, sakė tai grubiai, tai sukėlė jai baimę. Sakė, kad „kol nesurašys akto, iš čia niekaip neišeis“. Ji stovėjo veidu į lauko duris, bijojo atsisukti. Po kažkiek laiko iškvietė policiją, tada R. Z. duris atrakino. Po užrakinimo neatsimena kiek laiko laiptinėje praleido. Aktus palikdavo anksčiau, prieš kokius 5 - 6 metus.

Nustatydamas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi išsamiais ir nuosekliais ikiteisminiame tyrime ir teisme duotais nukentėjusiosios S. U. parodymais, iš dalies ir nuteistojo R. Z. parodymais, kuriais jis pripažino reikalavęs iš nukentėjusiosios skaitliukų patikrinimo akto dėl viso namo vandens skaitiklio rodmenų, taip pat akto dėl vandens skaitiklio rodmenų patikrintų bute ir į aktą įtraukti rūsyje esančio viso namo vandens skaitiklio rodmenų duomenis bei palikti jam, o jai atsisakius tai padaryti, užrakino namo laiptinės duris ir pakeltu tonu grasino, kad ji iš laiptinės neišeis.

Šios aplinkybės patvirtina esant objektyvųjį BK 148 str. 1 d. numatytą nusikaltimo požymį – reikalavimą elgtis taip, kaip nurodo kaltininkas, t. y. R. Z. reikalavo S. U. elgtis pagal jo nurodymus. Reikalavimas atlikti neteisėtus veiksmus suprantamas kaip reikalavimas padaryti priešingus teisei veiksmus, o reikalavimas kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą, reiškia bet kokį reikalavimą elgtis prieš savo valią. Iš paminėto, apylinkės teismas pagrįstai sprendė apie veikos pagal BK 148 str. 1 d. kvalifikavimo pagrįstumą.

Nepagrįstas nuteistojo gynėjo skundo teiginys, jog R. Z., žinodamas savo teises ir nukentėjusiosios S. U. pareigas bei siekdamas, jog būtų sustabdytas pažeidimo vykdymas ir skiekdamas teisingumo, užrakindamas duris ir neišleisdamas nukentėjusiosios, neturėjo tikslo suvaržti jos laisvę, t. y. jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios.

Konstitucijos 20 straipsnyje numatyta, kad žmogaus laisvė yra neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra numatęs įstatymas. Žmogaus laisvės suvaržymas yra teisėtas, jei tai padaroma būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo sąlygomis arba sulaikant nusikaltėlį. Šiuos atvejus bei sulaikymo sąlygas detaliai reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekso normos. Asmuo gali būti sulaikytas tik prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu.

Pagal BK 146 str. 1 d. baudžiamas tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. Veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Neteisėtas laisvės atėmimas yra suprantamas kaip neteisėtas žmogaus laisvės pasirinkti savo buvimo vietą suvaržymas sulaikant ar (ir) uždarant nukentėjusįjį tam tikroje vietoje prieš jo valią. Laisvės atėmimas yra prievartinis aktas, kuris dažniausiai atliekamas pavartojant psichinį, o dažnai ir fizinį smurtą. Neteisėtas laisvės atėmimas gali būti įvykdytas ir neteisingai supratus nukentėjusiojo interesus, nors ir neturint blogų ketinimų. Šios veikos kvalifikavimui, nagrinėjamu atveju, jokios įtakos neturi nuteistojo asmens lūkesčiai ir ketinimai dėl tariamo teisingumo įgyvendinimo, atimant kitam asmeniui laisvę. Tai, kad S. U. nevykdė nuteistojo tariamai teisėtų reikalavimų, jokia apimtimi nepateisina R. Z. veiksmų prieš nukentėjusiąją. Skundo teiginiai, kad nuteistasis suvokė savo veiksmus, kaip teisėtus, tėra tik subjektyvus vertinimas, siekiant pateisinti neadekvačią reakciją į susiklosčiusią situaciją bei siekiant palengvinti teisinę atsakomybę. Aukštesniojo teismo nuomone, visi byloje duomenys ištirti įrodymai tik patvirtina, jog nuteistasis, užrakindamas duris bei neišleisdamas iš buto S. U., suvaržė jos laisvę pasirinkti savo buvimo vietą, teisę laisvai judėti. Taigi jis veikė neteisėtai ir jo veiksmai atitinka nusikaltimo numatyto LR BK 146 str. 1d. požymius.

Nuteistojo gynėjas apliaciniame skunde taip pat nesutinka su įrodymų vertinimu kaltinant R. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d., nuosprendyje išdėstytu nukentėjusiosios V. U. parodymų vertinimu.

Su tokia apelianto pozicija nėra objektyvaus pagrindo sutikti. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji teisme nurodė, jog niekas nematė, kaip R. Z. suplėšė procesinius dokumentus, nepaneigia nei jos pačios, nei liudytojo E. K. teiginių, jog R. Z. plėšė kaltinime nurodytus dokumentus. Nors gynėjas nukentėjusios ir liudytojo pateiktus duomenis vertina kaip prieštaringus, tačiau su šiuo gynėjo skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Neginčytina, jog tai, ką asmuo mato, yra visiškai subjektyvus faktorius. Šiuo atveju nukentėjusiosios V. U. manymas, kad to momento, kuomet R. Z. suplėšė procesinius dokumentus, niekas nematė, yra tik jos subjektyvus situacijos suvokimas. Negalima paneigti aplinkybės, jog konflikto su R. Z. metu, nukentėjusios dėmesys buvo sukoncentruotas ne į ją supančią aplinką, kabinete esančius ar į jį įeinančius asmenis, o į konkretų R. Z. veiksmą – plėšomus procesinius dokumentus. Todėl liudytojo E. K. parodymais, jog jis tikrai matė, kaip R. Z. plėšė dokumentus, nėra pagrindo abejoti, jokiu aspektu jie negali būti vertinami kaip prieštaraujantys nukentėjusiosios parodymams.

Negalima sutikti su skundo teiginiu, jog R. Z. neturėjo tikslo trukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o tik tenorėjo susipažinti su dokumentu, ant kurio pareigūnė liepė neskaičius pasirašyti. Daiktiniai įrodymai - procesiniai dokumentai – nutarimas skirti kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir pats rašytinis pasižadėjimas neišvykti, patvirtina, kad šie dokumentai tuo metu įtariamajam buvo pateikti ne tik susipažinti, bet ir buvo pasirašyti paties įtariamo asmens, tad R. Z. teiginiai prieštarauja objektyviems ir neginčijamiems įrodymams.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo motyvu dėl nepilnai ištirtų daiktinių įrodymų. Iš byloje esančių daiktinių įrodymų (T1 b. l. 4) matyti, kad procesiniai dokumentai suplėšyti į tris dalis. Pagal jų suplėšymo pobūdį nėra galimybės spręsti apie jų suplėšymo aplinkybes, o juo labiau pritarti jų suplėšymo aplinkybių interpretavimui, kuris išdėstytas gynėjo apeliaciniame skunde. Kad dokumentai buvo suplėšyti būtent nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, patvirtina ne tik nukentėjusioji, bet ir liudytojas E. K.. Abejoti jų nurodytomis dokumentų suplėšymo aplinkybėmis, kolegija neturi pagrindo, kadangi ir pats nuteistasis duodamas parodymus pirmos instancijos teisme neneigė, jog jis procesinius dokumentus jau po jų surašymo, buvo neteisėtai paėmęs.

Gynėjo skunde nurodomas ikiteisminio tyrimo dokumentas dėl kardomosios priemonės namų arešto skyrimo, tarp procesinių dokumentų, pripažintų daiktiniais įrodymais, neegzistuoja, todėl spręsti apie netinkamai ištirtus daiktinius įrodymus, nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, susijusius su sprendimu perduoti bylą Kauno apylinkės teismo administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėjančiam teisėjui, spręsti klausimą dėl administracinės atsakomybės taikymo R. Z. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d., palieka nenagrinėtus, kadangi R. Z. pagal BK 290 straipsnį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p., yra išteisintas, o ar jo veiksmai atitinka ATPK 187 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, gali spręsti ir spręs tik apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą dėl R. Z. veiksmų.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog R. Z. kaltė padarius jam inkriminuotas ir BK 146 str. 1 d., 148 str. 1 d. bei 231 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, yra pilnai įrodyta. Pripažindamas R. Z. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, kurie gauti teisėtais būdais. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nėra jokių įtikinamų argumentų, kurių pagrindu galima būtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. Z. kaltės.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. Z. jam pareikštuose kaltinimuose išdėstytomis aplinkybėmis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti R. Z. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Z. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama.