Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audriaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 12 (dvylikai) mėnesių, vietoje intensyvios priežiūros, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio bausmę vykdančioje institucijoje gavimo dienos.

Civilinio ieškovo Valstybinio Socialinio Draudimo Fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistojo V. U. civiliniam ieškovui priteista 256,64 Eur (du šimtai penki šimtai šeši eurai šešiasdešimt keturi centai) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusios G. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo V. U. nukentėjusiosios naudai priteista 1 200 Eur (vienas tūkstantis du šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, 13,44 Eur (trylika eurų ir keturiasdešimt keturi centai) turtinei žalai atlyginti ir 900 Eur (devyni šimtai eurų) proceso išlaidų už advokatės paslaugas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. U. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestinas.

7. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas G. B. 2019 m. balandžio 8 d. pareiškimo pagrindu. Pasiūlius G. B. papasakoti apie įvykį, dėl kurio ji prašo pradėti ikiteisminį tyrimą, nukentėjusioji parodė, jog 2019 m. balandžio 8 d. apie 10.32 val. ji įlipo į (duomenys neskelbtini)-to maršruto autobusą, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), esančioje viešojo transporto stotelėje „(duomenys neskelbtini)“. Nusipirkusi bilietą, atsisėdo maždaug autobuso viduryje, ir po to išgirdo, kaip įlipusiam į autobusą vyriškiui vairuotojas pakeltu tonu sušuko: „ei, tu, susimokėk“. Kiek girdėjo, vyriškis atsakė, kad yra ką tik išėjęs iš ligoninės ir prašė pavežti iki stoties, nuėjo į autobuso galą. Ji tuo metu į ausis įsidėjo ausines ir negirdėjo vairuotojo ir vyriškio pokalbio. Matė, kad vairuotojas, rankoje laikydamas telefoną, nuėjo link minėto vyriškio. Kiek žino, autobusas turėjo iš stotelės išvažiuoti 10.33 val., tačiau 10.37 val. autobusas vis dar stovėjo ir į autobusą vairuotojas įleido iš lauko keleivę. Nors jis matė, kad buvo norinčių išlipti iš vėluojančio autobuso, bet iš jo keleivių neišleido. 10.40 val. autobuse esantys žmonės pradėjo triukšmauti, kad autobusas arba važiuotų, arba juos išleistų. Vienai keleiviai pasidarė negera. Ji prašė, kad ją išleistų iš autobuso, tačiau vairuotojas atsidaręs savo kabinos duris, esančias autobuse, pasakė, kad apsauga liepė jam nieko neišleisti, kalbėjo pakeltu tonu, buvo suirzęs. Jai vairuotojo elgesys atrodė nestabilus, nes jis sėdėdavęs savo kabinoje, staiga pašokdavo ir išbėgęs į autobusą pradėdavo šaukti ant vyriškio, kuris nesumokėjo už bilietą. Apie 10.50 val. nukentėjusioji praėjo į autobuso priekį, kaip ir daugelis autobuse buvusių asmenų, norėdama iš autobuso išlipti. Autobuso vairuotojas buvo pradaręs savo kabinos stiklines duris ir ji jo paprašė, kad jis pasakytų savo vardą pavardę, nes ketina rašyti skundą. Tada vairuotojas pradėjo pakeltu tonu šaukti, kad jo „netujintų“ ir jis nieko neprivalo, bei staiga sugriebė jai už striukės ties kaire ranka ir tyčia pora kartų bandė uždaryti savo kabinos duris, taip kairę ranką prispausdamas tarp durų ir staktos. Durimis ranką prispaudė ne mažiau dviejų kartų. Kai prispaudė ranką, vairuotojas atidarė autobuso priekines duris ir išlipdami iš autobuso žmonės pradėjo šaukti ką jis daro. Į autobusą įlipo jos pažįstama R. B., kuri viską matė iš lauko, nes ketino vykti kitu autobusu, ir ją ištraukė iš tarpdurio. Autobuse buvę žmonės šaukė ant vairuotojo, kodėl jis ją žaloja. Tada matė, kad vairuotojas savo kabinos duris užsidarė. Autobuse buvę ir iš jo išlipę žmonės buvo pasipiktinę vairuotojo elgesiu. Kiek pamena, autobuse galėjo viso būti apie 10 žmonių. Kai išlipo iš autobuso pamatė, kad buvo policijos pareigūnai ir už poros minučių atvyko greitosios pagalbos medikai. Ji iš karto nuėjo pas medikus, nes jai labai skaudėjo kairę ranką. Greitosios pagalbos automobiliu ją nuvežė į Kauno klinikinės ligoninės traumų ir skubios pagalbos skyrių, kur apžiūrėję medikai nustatė kairės rankos stipininio šalutinio raiščio trauminį plyšimą, kaulų lūžių nenustatė. Kairę ranką įdėjo į įtvarą ir nukreipė pas šeimos gydytoją (1 t., b. l. 10-21).

8. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta papildomai (2019 m. rugsėjo 29 d. apklausa) nukentėjusioji G. B. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus, šiek tiek papildydama įvykio aplinkybes. Nukentėjusioji patikslino, kad į priekį su kitais autobuso keleiviais ji pradėjo eiti kuomet vairuotojas atidarė priekines autobuso duris, atsidarė savo kabinos duris ir išlindęs iš jos piktu balso tonu sušuko keleiviams, kad arba važiuojat, arba lipat. Ji pati prieš išlipdama priėjo prie vairuotojo kabinos ir stovėdama už kabinos ribų, vairuotojo paprašė pasakyti savo vardą pavardę, kadangi nori rašyti skundą dėl patirtų nuostolių, t. y. kad dėl to, kad autobusas stovėjo ir vairuotojas iš jo keleivių neišleido, nespėjo į procedūrą, už kurią buvo sumokėjusi pinigus. Visa tai jam sakė ramiu, mandagiu balso tonu. Vairuotojas pasakė: „tu manęs netujink“. Ji jam tada atsakė: „prašau nesispjaudykite, aš jūsų netujinu, gražiai su jumis šneku“. Išgirdęs jos žodžius, jis staiga, akivaizdžiai būdamas labai piktas ir agresyviai nusiteikęs, atsistojo, priartėjo prie jos, sugriebė jai už kairės rankos, pritraukė ją arčiau savęs į vairuotojo kabiną, purtė ir, tai darydamas, kita ranka paėmęs už vairuotojo kabinos durų, jomis tyčia iš jėgos ne mažiau kaip du kartus jai prispaudė kairę ranką. Visa tai darė akivaizdžiai tyčia, kadangi iš jo veido buvo matyti koks jis piktas, agresyviai nusiteikęs. Iš autobuso lipę žmonės visa tai matė, į tai sureagavo, girdėjo kaip kažkas sušuko: „gyvuly, paleisk mergaitę“. Autobuse buvę žmonės atplėšė vairuotojo laikomas duris. Dėl atplėštų durų ir prasivėrusio tarpo jai pavyko ištraukti prispaustą ranką. Nukentėjusioji taip pat patikslino, jog apie tai, kad ji gali pavėluoti į procedūrą, vairuotojui buvo pasakiusi ir prieš tai, kai autobusas dar stovėjo uždarytomis durimis ir neišleido keleivių, buvo prie jo priėjusi, ramiu, mandagiu balso tonu prašė, kad išleistų, nes pavėluos į procedūrą, už kurią yra sumokėjusi pinigus, ir jau tuo metu vairuotojas su ja bendravo labai nemandagiai, piktai, pamena, kad sakė, jeigu reikės ir sumokės už tą procedūrą (1 t., b. l. 33-36).

9. Apklausiama teisme G. B. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu. Ji paaiškino, kad įlipusi į autobusą ir nusipirkusi bilietą atsisėdo autobuso viduryje. Matė, kad į autobusą įlipo žmogus, kuris nenusipirko bilieto, kad vairuotojas jam kažką pasakė. Nustatytu laiku autobusas iš stotelės taip ir neišvažiavo. Jam bestovint vietoje, vairuotojas vis išbėgdavo iš kabinos, kažką pasakydavo bilieto nenusipirkusiam žmogui, mojuodamas rankoje turėtu telefonu. Po 10 minučių žmonės pradėjo nerimauti. Ji paprašė vairuotojo, kad ją išleistų, nes vėluoja į procedūras, už kurias sumokėta. Vairuotojas jai pasakė, kad jei reikės, tai jis ir sumokės. Po to vairuotojas pradėjo rėkti ant vyro, nenusipirkusio bilieto. Vienai moteriai pasidarė bloga. Autobuse prasidėjo chaosas. Vairuotojas nieko neišleido iš autobuso. Žmonės pradėjo skambinti policijai. Galiausiai vairuotojas atidarė duris, po ko pats išėjo iš kabinos ir pasakė, kad kas važiuoja, tai važiuoja su juo, kas nevažiuoja, išlipa iš autobuso. Išlipdama iš autobuso, ji paprašė, kad vairuotojas pasakytų savo vardą ir pavardę, nes ji rašys skundą. Vairuotojas jai atsakė, kad ji „nesitujintų“, jis buvo susinervinęs, kalbėdamas spjaudėsi. Pasakė jam, kad nesispjaudytų, po ko jis griebė jai už kairės rankos, papurtė, mažiausiai du kartus trenkė durimis ir prispaudęs laikė su pykčiu. Vairuotojo durys buvo visiškai atidarytos į autobuso vidų (2 t., b. l. 132).

10. Nuteistasis V. U., apklausiamas kaip įtariamasis 2019 m. gegužės 9 d., duoti parodymus atsisakė, nurodė, jog susilaiko nuo bet kokių parodymų davimo iki kol jo gynėjui bus leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (1 t., b. l. 174). 2019 m. liepos 1 d. nuteistajam bei jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui susipažinus su ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis (1 t., b. l. 187), buvo atlikta dar viena įtariamojo apklausa, kurios metu V. U. žodžiu duoti parodymus apie įtarimo esmę vėl gi atsisakė, pateikė tyrėjui iš anksto parengtus parodymus raštu ir prašė juos prijungti prie apklausos protokolo, laikyti juos neatskiriama protokolo dalimi (2 t., b. l. 11). Raštu parengtuose įtariamojo parodymuose, nurodoma, jog jis kaltu neprisipažįsta, kadangi jokių įžūlių veiksmų 2019 m. balandžio 8 d. neatliko, tame tarpe netrenkė vairuotojo kabinos durimis nei karto ir neprispaudinėjo bei neprispaudė G. B. kairės rankos, nedemonstravo jokios nepagarbos aplinkiniams ir netrikdė visuomenės rimties, neturėjo tyčios sužaloti G. B.. Pranešime apie įtarimą nurodytu laiku ir vietoje jis elgėsi pagal įstatymų bei taisyklių reikalavimus. 2019 m. balandžio 8 d. apie 10.16 val. stotelėje „(duomenys neskelbtini)“, jam vykdant keleivių įlaipinimą, pastebėjus, jog vienas iš keleivių ketina prasmukti nepažymėjęs jokio bilieto, jis, kaip autobuso vairuotojas, atkreipė jo dėmesį, kad jis privalėtų pažymėti turimą bilietą, arba nusipirkti iš vairuotojo, į ką jis jam atsakė necenzūriniu keiksmažodžiu ir nuėjęs per visą autobuso saloną atsisėdo užpakalinėje sėdynių eilėje. Tuomet jis (V. U.) priėjo prie minėtojo keleivio ir pakartotinai pasiūlė jam arba atsižymėti savo turimą bilietą, arba nusipirkti jį iš autobuso kasos, nes priešingu atveju privalės išlaipinti jį iš autobuso. Šis, atsakydamas jam daugybinių necenzūrinių keiksmažodžių tirada, pareiškė, jog elektroninio bilieto neturi, o bilieto iš autobuso kasos nepirksiąs. Esant jau apibūdintai situacijai, jis (V. U.) pareikalavo, kad tas keleivis išliptų iš autobuso, o autobuse buvusiems kitiems keleiviams pasakė, jog autobusas nevažiuos tol, kol neturintis bilieto ir atsisakantis jį įsigyti asmuo iš autobuso neišlipsiąs, į ką pirkti bilietą atsisakęs asmuo jo atžvilgiu paleido dar didesnę, įvairiopais nešvankiais gestais paremtą, keiksmažodžių tiradą. Tuomet jis (nuteistasis), vadovaudamasis įmonėje nustatyta skambinimo dėl incidentų tvarka, būdamas autobuso salone tiesiogiai prie pažeidėjo (kad ir kiti keleiviai girdėtų) paskambino trumpuoju numeriu 2020 Duomenų apskaitos dispečeriui, apibūdino minėtąją situaciją, paprašė, kad atsiųstų apsaugos ekipažą ir pasiteiravo, ką jam daryti toliau – ar likti stovėti stotelėje, ar važiuoti nustatytu maršrutu. Buvo atsakyta, jog niekur nevažiuotų, nes apsaugos ekipažas atvyks netrukus. Praėjus kuriam laikui ir tarp keleivių kilus nepasitenkinimui dėl to, kodėl nevažiuoja autobusas, maždaug po 8-10 minučių, po pirmojo skambučio, jis, jau būdamas vairuotojo kabinoje, pakartotinai skambino Duomenų apsaugos dispečeriui, į ką buvo pakartotinai patikintas, jog apsaugos ekipažas tikrai netrukus atvyks ir jam pakartotinai buvo nurodyta, kad iš stotelės niekur nevažiuotų. Praėjus dar kažkiek laiko, dvi moteriškės (viena jaunesnė, kita vyresnė) sugalvojo pinigų už nusipirktus bilietus iš jo atsiėmimo akciją. Viena iš jų jam (V. U.) netikėtai, pati savavališkai atsidarė autobuso vairuotojo kabinos duris ir, grasindama visko sudaužymu ir jo sužalojimu, pradėjo aktyviai veržtis į vidų, o kita moteris jai padėjo tai daryti. Beje, joms tai daryti aktyviai padėjo ir bilietą atsisakęs pirkti bei iš autobuso išlipti atsisakęs asmuo. Būdamas vairuotojo kabinoje ir tik viena ranka laikydamasis už iš išorės pusės plėšiamų ir daužomų durų rankenos, kita ranka mėgino apriboti šaukiančios, jog viską sudaužysianti, o jį sužalosianti, moteriškės pasiryžimą patekti į kabiną. Jam pavykus užtverti vairuotojo kabinos duris, agresyviai nusiteikusi jaunesniojo amžiaus moteriškė dar gan ilgai tas duris daužė įvairiomis savo kūno dalimis ir tai ji darė tol, kol pamatė, jog atvyko policijos ekipažas. O tuomet, matomai supratusi, jog elgėsi netinkamai ir baimindamasi atsakomybės už tokį savo elgesį, netikėtai pareiškė, kad jis ją, būk tai, sužalojo, jog jai bloga ir kad jai reikia medikų (2 t., b. l. 11-16).

12. Teisme taip pat buvo apklausti liudytojai, kurie įlipo į tą patį autobusą, toje pačioje sustojimo stotelėje ir tuo pačiu laiku, kaip ir nukentėjusioji, bei liudytojai, kurie, nors ir neketino kur nors važiuoti V. U. vairuojamu autobusu, tačiau dalį šioje byloje analizuojamo įvykio aplinkybių stebėjo iš šalies.

13. Liudytoja apklausta G. K. parodė, jog 2019 m. balandžio 8 d. po reabilitacinių procedūrų ketino vykti namo autobusu. Į autobusą įlipo stotelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) ligoninės. Į tą patį autobusą įlipo vyras, kuris nepirko bilieto. Jis pasakė vairuotojui, kad neturi pinigų, nes jį ką tik paleido iš ligoninės. Vairuotojas supyko, nuėjo į autobuso vidurį, liepė pirkti vyrui bilietą ir uždarė autobuso duris. Vairuotojas neleido keleiviams nupirkti įlipusiam vyrui bilieto. Po to žmonės pradėjo prašyti bilieto nepirkusio vyro, kad jis išliptų, tačiau vairuotojas vyriškio neišleido. Vienai moteriai pasidarė bloga. Kilo didelis chaosas. Po kurio laiko vairuotojas atidarė duris, pabrėždamas, kad jam leido „iš aukščiau“. Ji pati (G. K.) išlipo iš autobuso kartu su moterimi, kuriai pasidarė bloga. Atsisukusi pamatė, kaip prie kabinos durų stovėjo mergaitė, o vairuotojas tai atidaro, tai uždaro duris. Nukentėjusioji stovėjo tarp durų, tarp durų buvo daugiau viršutinė jos kūno dalis, ranka buvo tarp jų. Teisiamojo posėdžio metu taip pat buvo pagarsinti liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos patikslindama, ji nurodė, jog kaip atsidūrė nukentėjusioji tarp kabinos, nežino. Ji norėjo paklausti vairuotojo vardo, pavardės. Viena moteris bandė traukti nukentėjusiąją. Atsisukusi pamatė, kaip durimis suduodami smūgiai ir baisias vairuotojo akis. Viena moteris pradėjo rėkti „gyvuly, ką darai“. Įvykis ją smarkiai paveikė. Iki šiol lipdama į autobusą, pasižiūri kas vairuoja. Tuo metu, kai laukė apsaugos darbuotojo, vairuotojas vis vaikščiojo po autobusą, tai nueidavo į kabiną, tai grįždavo ir vis keleivius auklėjo. Vairuotojo akys buvo baisios, sėdinčiam vienam vyrui dar pasakė, kad vairuotojas darosi neprognozuojamas, pagalvojo, kad jis gali juos visus tuo autobusu nuo kalno paleisti (2 t., b. l. 132-137).

14. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja R. B. parodė, kad 2019 m. balandžio 8 d. stotelėje laukė savo autobuso. Toje pačioje stotelėje stovėjo ir (duomenys neskelbtini)-asis autobusas, jo durys buvo uždarytos. Keli žmonės norėjo įlipti į autobusą, bet jų neįleido. Matė, kad autobuse kažkas vyksta. Jai telefonu paskambino nukentėjusioji G. ir paprašė, kad ji vairuotojo paprašytų, jos jis atidarytų duris. Vairuotojas durų neatidarė. Šalia vairuotojo buvo dar apsaugos darbuotojas. Vairuotojas sakė, kad jis gavo įsakymą „iš aukščiau“ neatidarinėti durų, sakydamas liudytojai, iš kur tu čia (necenzūrinis žodis) atsiradai ir ko tu čia nori. Dar kartą paprašius vairuotojo atidaryti duris, jis pradėjo rodyti jai nepadorius ženklus, mosuoti pirštu. Vėliau vairuotojas atidarė duris ir šaukė „kas važiuoja, tas važiuoja“. Po to pamatė, kaip vairuotojas pradėjo tampyti G. – paėmęs ją už rankos purtė ir dar duris uždarinėjo. Žmonės šaukė „gyvuly, paleisk mergaitę“. Ji pati (liudytoja) tuo metu stovėjo priešais autobusą. Žmonės lupo kabinos duris, ji pati įlipusi į autobusą atplėšė G. nuo vairuotojo. Iš veido išraiškos matė, kad vairuotojas buvo labai piktas. Autobuso keleiviai buvo pasipiktinę (2 t., b. l. 136-137).

15. Liudytojas T. B. apklausiamas teisme parodė, kad jis dirba apsaugos tarnyboje „(duomenys neskelbtini)“. Gavo pranešimą, kad reikia vykti prie (duomenys neskelbtini) ligoninės. Kai atvyko, autobuso durys buvo uždarytos. Priėjo prie vairuotojo langelio pasikalbėti su juo. Vairuotojas jam paaiškino, kad yra žmogus, kuris neturi bilieto. Buvo iškviesta policija. Jis (T. B.) buvo atsakingas už tai, kad žmogus be bilieto nepasišalintų. Apie 10 minučių buvo prie autobuso, kol atvyko policija. Įtikinėjo vairuotoją, kad jis atidarytų duris. Vairuotojas buvo labai susinervinęs, piktas, po vieną žodį sakė, dialogo iš vairuotojo pusės nebuvo. Keleiviai buvo pasipiktinę. Po kurio laiko vairuotojas atidarė priekines duris, keleiviai išlipinėjo. Kadangi jis pats stebėjo išlipančius žmones, kurie jam užstojo vairuotojo kabiną, nematė incidento, įvykusio tarp vairuotojo ir nukentėjusiosios, tačiau girdėjo, kad vairuotojas merginai sužalojo ranką. Žmonės buvo pasipiktinę vairuotojo elgesiu. Prisimena merginą, kuri laikė suėmusi už rankos, suprato, kad ji yra sužalota. Ar vairuotojo kabinos durys buvo atidarytos, nematė. Liudytojas taip pat patikino, jog autobuso durų niekas nelaužė, žmonės laukė, kol vairuotojas atidarys duris (2 t., b. l. 149-151).

16. Įvertinusi aukščiau aptartus V. U., nukentėjusiosios paaiškinimus, taip pat tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog jie esminėmis detalėmis sutampa, yra pakankamai nuoseklūs ir atitinka kaltinime nurodytas faktines bylos aplinkybes. Nors nuteistasis tiek tyrimo metu, tiek ir teisme nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tikina, jog tyčia vairuotojo kabinos durimis ne mažiau kaip du kartus nukentėjusiajai G. B. netrenkė ir tokiu būdu jos kairės rankos nesuspaudė - jei ir galėjo sužaloti nukentėjusiąją, tai nebent tik netyčiniais veiksmais, kuomet bandė nukentėjusiąją, besiveržiančią į autobuso vairuotojo kabiną bei grasinančią susidoroti su juo bei apgadinti autobusą, išstumti iš vairuotojo kabinos, tačiau jo parodymai ir pateikta versija yra paneigti aptartais nuosekliais nukentėjusiosios parodymais bei juos patvirtinančiais liudytojų parodymais, o kartu ir rašytine bylos medžiaga.

17. Remiantis tiek nukentėjusiosios bei liudytojų, tiek ir paties nuteistojo parodymais yra neginčytinai nustatyta, jog 2019 m. balandžio 8 d. V. U., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoju, vykdė savo darbo funkcijas. Jis minėtoje bendrovėje dirbo vairuotoju ir įvykio dieną vairavo keleivinį autobusą „Solaris Urbino 12“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažymėtą (duomenys neskelbtini)-uoju numeriu, kuriuo keliauti planavo ir nukentėjusioji G. B. bei liudytoja G. K.. Taip pat neginčytinai nustatyta, jog, autobusui dar nepajudėjus iš stovėjimo vietos, į jį įlipo vyras, kuris neturėjo įsigijęs važiavimo bilieto ir jo neįsigijo pas vairuotoją, dėl ko vairuotojas V. U. išreiškė jam pastabą. Nepaisant to, vyriškis iš autobuso neišlipo, dėl ko vairuotojas paskambino trumpuoju numeriu Duomenų apskaitos dispečeriui, apibūdino minėtąją situaciją ir paprašė, kad atsiųstų apsaugos ekipažą. Kaip teigė V. U., jam buvo liepta iš stotelės niekur nevažiuoti, nurodyta, kad apsaugos ekipažas netrukus atvažiuos. Kaip matyti iš nukentėjusiosios, nuteistojo bei liudytojų parodymų, V. U. taip ir pasielgė. Kurį laiką autobusas stovėjo stotelėje, keleiviams nebuvo leidžiama iš jo išlipti, dėl ko kilo jų nepasitenkinimas. Galiausiai, jau atvykus apsaugos darbuotojui, tačiau ne iš karto, keleiviams buvo leista išlipti per priekines autobuso duris. Būtent tuomet prie vairuotojo kabinos priėjo ir nukentėjusioji. Nuteistojo ir nukentėjusiosios bei liudytojų versijos apie tai, kas vyko nukentėjusiajai priėjus prie vairuotojo kabinos, išsiskyrė. V. U. tikino, kad tai nukentėjusioji elgėsi agresyviai ir neadekvačiai, reikalavo jį grąžinti pinigus už kelionės bilietą ir bandė patekti į kabinos vidų, plėšdama į išorę uždarytas kabinos duris, dėl ko jis galėjo ją sužaloti nebent bandydamas neleisti jai patekti į kabinos vidų. Tuo tarpu nukentėjusiojo teigė, kad jai priėjus prie vairuotojo kabinos durų, kurios buvo atidarytos, bei ramiu tonu paklausus V. U. jo vardo bei pavardės, nurodžius, kad ketina rašyti skundą, pasikeitus dar keliomis frazėmis su vairuotoju, pastarasis griebė ją už kairės rankos ir kelis kartus durimis trenkė per ranką, ją suspausdamas tarp durų ir staktos.

18. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi būtent nukentėjusiosios, o ne nuteistojo parodymais, kadangi V. U. nurodytų aplinkybių dėl G. B. veržimosi į vairuotojo kabiną, juo labiau, jos daužymo, nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys, kai tuo tarpu nuteistojo tyčinį fizinės jėgos panaudojimą nukentėjusiosios atžvilgiu, patvirtino ne tik pati nukentėjusioji, bet ir liudytojos G. K. bei R. B.. Liudytoja G. K., kuri taip pat turėjo vykti tuo pačiu nuteistojo vairuojamu autobusu, parodė, jog matė kaip vairuotojas kabinos durimis sudavė smūgius nukentėjusiajai, kurios ranka buvo tarp durų ir staktos, kad tų smūgių buvo ne vienas – matė, kaip vairuotojas tai atidarydavo, tai uždarydavo kabinos duris. Liudytoja G. K. parodė ir tai, kad į tokius vairuotojo veiksmus reaguodama kita autobuso keleivė surėkė „gyvuly, ką darai“, apie ką liudijo ir R. B. bei nukentėjusioji G. B., nors ir ne analogiškais žodžiai (R. B. bei G. B. nurodė, kad buvo išsakyta frazė „gyvuly, paleisk mergaitę“) . Tokia kitos autobuso keleivės reakcija į V. U. elgesį įvykio metu, taip pat patvirtina būtent nukentėjusiosios nurodomą versiją, kad tai nuteistasis dėl susikaupusio įniršio griebė ją už kairės rankos ir pradėjo durimis ją trankyti, taip suspausdamas nukentėjusiosios kairę ranką tarp kabinos durų ir staktos, o ne V. U. poziciją, kad fizinės jėgos prieš G. B. sąmoningai jis nenaudojo, bandė tik užsidaryti kabinos duris, kurias nukentėjusioji plėšė iš išorės, taip norėdamas apsaugoti tiek save, tiek kabinoje esantį turtą, daiktus (pavyzdžiui, autobuso valdymo pultą). Liudytoja R. B., kuri nors ir neplanavo niekur važiuoti (duomenys neskelbtini)-uoju autobusu, tačiau laukė savo autobuso toje pačioje stovėjimo aikštelėje ir pro autobuso langus matė, kas vyksta jo viduje, taip pat paaiškino, jog vairuotojui atidarius priekines autobuso duris, netrukus pamatė, kaip jis pradėjo tampyti nukentėjusiąją – paėmęs už rankos, purtė ir dar duris uždarinėjo. Nors liudytojas T. B. parodė, kad incidento, įvykusio tarp nukentėjusiosios bei nuteistojo nematė, tačiau tai nepaneigia tyčinio smurtavimo prieš G. B. fakto, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Svarbu atkreipti dėmesį, kad liudytojas paaiškino, jog incidento nematė, nes tuo metu, kai vairuotojas atidarė priekines autobuso duris, jis stebėjo išsilipančius žmones, kurie jam užstojo vairuotojo kabiną, o ne dėl to, kad jokia konfliktinė situacija, pasibaigusi fizinės jėgos naudojimu, tarp autobuso vairuotojo ir jo keleivės apskritai nekilo. Taip pat paminėtina, jog, nors šis liudytojas ir nematė kas vyko prie vairuotojo kabinos išlipinėjant iš autobuso G. B., tačiau jis kategoriškai paneigė V. U. parodymus apie tai, kad kuris nors iš autobuso keleivių daužė jo duris.

19. Iš liudytojų parodymų, rašytinių bylos duomenų taip pat matyti, jog liudytojai būtent nuteistojo, o ne nukentėjusiosios elgesį dar iki keleivių išlaipinimo pro priekines autobuso duris, apibūdino kaip neadekvatų susiklosčiusiai situacijai, nurodė, jog būtent jis atrodė įpykęs, susinervinęs. G. K. parodė, kad vairuotojo pyktis buvo matomas iš karto po to, kai įlipęs vyras nenusipirko bilieto ir nuėjo atsisėsti į autobuso galą. Liudytoja paaiškino, kad vairuotojas neleido išlipti iš autobuso ne tik pastarajam, bet ir kitiems keleiviams – netgi moteriai, kuri pajuto sveikatos negalavimus. Taip pat neleido kitiems keleiviams nupirkti važiavimo bilieto vyrui, kuris ketino važiuoti autobusu. Liudytoja nurodė ir tai, kad laukdamas apsaugos ekipažo, vairuotojas vis vaikščiojo po autobusą, „auklėdamas“ keleivius, kad darėsi vis piktesnis, atrodė neprognozuojamas. Liudytoja R. B. parodė, kad vairuotojas nemandagiai bendravo ir su ja, kuomet ji, G. B. prašymu, kreipėsi į jį, prašydama išleisti keleivius, ne tik vartojo jos atžvilgiu necenzūrinius žodžius, bet ir rodė nepadorius gestus (ką patvirtina byloje esančios fotonuotraukos), iš jo veido išraiškos matė, kad vairuotojas yra labai piktas. Iš T. B. parodymų taip pat matyti, kad vairuotojas buvo piktybiškai nusiteikęs ne tik keleivių, bet ir šio apsaugos darbuotojo atžvilgiu – su vairuotoju neišėjo palaikyti normalaus dialogo. Nors T. B. bandė jį įtikinti atidaryti autobuso duris, tačiau jis nesutiko, buvo susinervinęs, piktas. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad nuteistasis neišleido iš autobuso ne tik vaikino, kuris neįsigijo bilieto, bet ir kitų asmenų, tame tarpe ir moters, kuriai pasidarė bloga, kad ji asmeniškai prašė išleisti ją iš autobuso, nurodžiusi tam priežastį, tačiau jis atsisakė, kalbėjo pakeltu tonu, buvo suirzęs, kad jai vairuotojo elgesys atrodė nestabilus - jis, sėdėdavęs kabinoje, staiga pašokdavo ir išbėgęs į autobusą pradėdavo šaukti ant minėto bilieto nenusipirkusio keleivio. Iš 2019 m. balandžio 24 d. garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kad jame yra užfiksuotas G. K. pokalbis su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju, kurio metu liudytoja prašė pasiųsti policijos pareigūnus į įvykio vietą, nes vairuotojas, uždaręs duris, neišleidžia nei vieno keleivio apie 10-12 minučių, nors žmonės prašo duris atidaryti (1 t., b. l. 91-93). Nurodyti įrodymai, apibūdinantys V. U. elgesį ne tik su važiavimo bilieto neįsigijusiu vyru, bet ir kitais keleiviais bei apsaugos darbuotoju, tik dar labiau sustiprina vidinį teisėjų kolegijos įsitikinimą, pagrįstą jau aukščiau aptartais įrodymais, jog nuteistasis atliko kaltinime jam inkriminuotus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu ir taip pasielgė tyčia, nesuvaldęs savo emocijų.

20. Galų gale, vertindama nuteistojo parodymų patikimumą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad jis parodymus davė tik pirmosios instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu V. U. parodymų nedavė – iš pradžių atsisakė tai daryti iki kol jis ir jo gynėjas susipažins su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o, gynybai susipažinus su bylos medžiaga, vėl gi atsisakė žodžiu pateikti paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, atsakyti į užduodamus klausimus, pateikė iš anksto raštu parengtus savo parodymus, kuriuos turėjo galimybę ne tik suderinti su gynėju, bet ir priderinti prie ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, kadangi, kaip jau minėta, tokie parodymai raštu buvo parengti jau po susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Nors nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu – be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, apima ir teisę neduoti parodymų prieš save, taigi, nuteistasis neabejotinai turėjo teisę pasirinkti tokią gynybos taktiką, tačiau vis tik toks jo elgesys kelia pagrįstas abejones jo parodymų nuoširdumu ir teisingumu.

21. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo pateikta versija nėra įtikinama bei logiška, jos nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys, todėl kolegija netiki nuteistojo teiginiais, kad tik dėl to, kad atsiimtų vieną eurą, kaip teigė V. U., G. B. pradėjo elgtis agresyviai – brautis į vairuotojo kabiną, ją daužyti, kad ji tai darė dėl to, kad vairuotojas jos ir kitų keleivių nustatytu laiku nevežė. Neatrodo logiški, o ir kitų asmenų parodymais nėra pagrįsti nuteistojo teiginiai, kad nukentėjusioji pasirinko tokį elgesio modelį jau po to, kai prie autobuso atvyko apsaugos tarnybos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, o šalimais buvo autobuso keleiviai, kai prieš tai jokių pretenzijų dėl sumokėtų už keleivio bilietą pinigų jai grąžinimo G. B. vairuotojui nekėlė. Tokių nuteistojo parodymų nei tyrimo metu, nei teisme, nepatvirtino ne tik nukentėjusioji, bet ir nei vienas liudytojas.

22. Nors nuteistojo gynėjas bando nuginčyti nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, teigdamas, jog G. B. parodymai nėra nuoseklūs, juose egzistuoja esminiai prieštaravimai, tuo tarpu liudytojais apklausti asmenys yra suinteresuoti duoti nukentėjusiajai, o ne V. U. palankius parodymus, tačiau teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su tokiu G. B., G. K., R. B. bei T. B. parodymų vertinimu, jų patikimumo aspektu. Atsižvelgusi į apeliacinio skundo motyvą - dėl tariamo nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumo, tuo pačiu ir skundo argumentą, kad tam tikri nukentėjusiosios parodymai ne tik, kad nepaneigia, bet dar ir patvirtina V. U. pateiktą versiją, teisėjų kolegija sąmoningai šioje nutartyje perrašė skirtingose proceso stadijose nukentėjusiosios duotus parodymus (kaip ir liudytojų parodymus) ir palyginusi juos tarpusavyje, jokių ženklių prieštaravimų juose nenustatė. Esminiai skirtumai pastebėtini tarp G. B. apklausų, įvykusių ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. balandžio 8 d. ir 2019 m. gegužės 29 d., tačiau tik tuo aspektu, jog nukentėjusioji papildė tam tikras įvykio aplinkybes. Pavyzdžiui, patikslino, jog dar iki vairuotojui priėmus sprendimą išleisti keleivius per priekines autobuso duris, ji prašė išleisti ją iš autobuso, vėluojant jai į procedūrą, už kurią susimokėjo pinigus, ir teigė, jog jau tuomet vairuotojas su ja bendravo labai nemandagiai, piktai, patikslino dialogą, vykusį tarp jos ir V. U.. Tačiau vien tokie patikslinimai niekaip nepaneigia jos parodymų nuoseklumo ir patikimumo. Visiškai natūralu, jog vėlesnių apklausų metu asmenys, apklausiami apie tuos pačius įvykius, gali patikslinti tam tikras aplinkybes, nurodyti ir naujas aplinkybes, tačiau tai savaime nepatvirtina jų parodymų nenuoseklumo, kadangi parodymų apimčiai įtakos gali turėti paties apklausiamo asmens subjektyvus supratimas, kokias aplinkybes yra reikšminga nurodyti tiriant konkrečią nusikalstamą veiką, parodymus duodančio asmens psichologinė būsena (pavyzdžiui, dėl didelio susijaudinimo jis gali pamiršti nurodyti tam tikras aplinkybes), jį apklausančio asmens užduodamų klausimų turinys bei kiti faktoriai. Šiuo atveju svarbu tai, kad nukentėjusioji nuosekliai ir vienodai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kada ir koks asmuo prieš ją smurtavo (autobuso vairuotojas V. U.), laiką ir vietą, kurioje buvo smurtaujama (nurodė, jog vairuotojas smurtą prieš ją panaudojo tuo metu, kai ji ėjo link atidarytų autobusų priekinių durų ir sustojo prie vairuotojo kabinos, paklausus jo vardo ir pavardės bei nurodžius, kad rašys skundą), sužalojimo mechanizmą (paaiškino, kad buvo sužalota nuteistajam staigiai sugriebus ją už striukės ties kaire ranka ir tyčia porą kartų trenkus durimis, taip suspaudžiant kairę ranką tarp durų).

23. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, skunde akcentuojami neatitikimai tarp nukentėjusiosios pavartotų frazių skirtingose jos apklausose, teigiant, jog pirmos jos apklausos metu nukentėjusioji kaip tik patvirtino nuteistojo versiją, kad jis tik bandė uždaryti kabinos duris, nes G. B. agresyviais ir aktyviais veiksmais į ją veržėsi, interpretuojami neteisingai. Be to, remiamasi tik atskira jos išsakyta fraze, o ne visais parodymais, pirmiau ir vėliau jos nurodytas aplinkybes sąmoningai ignoruojant. Jau pirmosios apklausos metu, apklausiama iš karto po įvykio, nukentėjusioji parodė, kad vairuotojas sugriebė jai už striukės ties kaire ranka ir tyčia pora kartų bandė uždaryti savo kabinos duris, taip kairę ranką prispausdamas tarp durų ir staktos. Nukentėjusiosios panaudota frazė „bandė uždaryti kabinos duris“ iš esmės neprieštarauja jos sekančių apklausų metu nurodytai aplinkybei, kad vairuotojas iš jėgos durimis trenkė jai mažiausiai du kartus per ranką, kadangi, kaip nurodė nukentėjusioji, jos ranka tuo metu buvo tarpduryje, taigi, norint jas uždaryti, neabejotinai turėjo būti kliudoma jos ranka. Tas pats pasisakytina ir dėl G. B. duotų paaiškinimų jos apžiūrą vykdžiusiam teismo medicinos ekspertui. 2019 m. balandžio 9 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G893/2019(02) nurodoma, jog tiriamoji paaiškino, kad 2019 m. balandžio 8 d. apie 10.50 val. <...> vairuotojas tyčia ne mažiau kaip du kartus vairuotojo kabinos stiklinėmis durimis prispaudė kairę ranką ir laikė <...>. Gynėjas itin akcentuoja tai, jog nukentėjusioji teismo medicinos ekspertui paaiškino, kad durimis jos ranką buvo prispausta (o ne trankoma) bei laikoma (o ne trankoma). Tačiau, kaip jau minėta, kadangi jos ranka buvo tarpduryje, tam, kad ją prispausti, reikėjo duris bandyti uždaryti, kas šiuo atveju buvo daroma trenkiant per nukentėjusiosios ranką.

24. Vertindama skundo argumentą dėl liudytojais byloje apklaustų asmenų šališkumo, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog vienintelė šioje byloje apklausta liudytoja, kuri yra bent kiek susijusi su nukentėjusiąja, yra R. B.. Kiti byloje apklausti liudytojai, kurie taip pat davė parodymus, nenaudingus nuteistajam, t. y. G. K. ir T. B., iki šio įvykio tiek nuteistojo, tiek ir G. B. net nepažinojo. Kad jie būtų turėję kokių nors priežasčių pakenkti V. U., byloje taip pat nebuvo nustatyta. Logiškų ir įtikinamų motyvų, kurių vedini G. K. ir T. B. galėjo melagingai apkalbėti V. U., nepateikta ir apeliaciniame skunde. Jame tik bandoma įrodyti, kad duoti melagingus parodymus G. K. šiuo atveju galėjo įtakoti ta aplinkybė, kad, kaip teigia nuteistasis, šiai liudytojai jis davė pastabą, kuomet ji, neparodžiusi keleivio teisę važiuoti autobusu patvirtinančio bilieto, bandė praeiti pro vairuotoją, o T. B. – tai, kad nuteistojo darbdavys ieškojo pateisinamos priežasties išmesti V. U. iš darbo. Teisėjų kolegija nemano, kad dėl tokios nereikšmingos vairuotojo pastabos G. K. iš tiesų būtų galėjusi supykti ant vairuotojo taip stipriai, kad būtų rizikavusi užsitraukti baudžiamąją atsakomybę dėl melagingų parodymų davimo, juo labiau, kai jos parodymai galėjo būti labai greitai paneigti kitų autobusu važiavusių keleivių (kurių, kaip matyti iš nukentėjusiosios, liudytojų bei paties nuteistojo parodymų, buvo ne mažiau kaip dešimt) bei apsaugos darbuotojo T. B., ir (ar) vaizdo medžiaga (nors iš bylos medžiagos matyti, kad autobuso viduje įvykio metu iš tiesų nebuvo veikiančių vaizdą įrašančių priemonių, tačiau perspėjimas, kad keleiviai yra filmuojami, autobuse buvo). Tuo tarpu apelianto nurodytas T. B. motyvas melagingai liudyti prieš nuteistąjį nelogiškas įvertinus tai, kad T. B. buvo įdarbintas ne to paties darbdavio, kaip ir V. U. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, o visai kitos bendrovės, kuri su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo tik sudariusi sutartį dėl apsaugos paslaugų teikimo. Pažymėtina, jog T. B. buvo tik minėtos bendrovės apsaugos darbuotojas, o ne jos savininkas, direktorius ar kokias nors kitas įmonėje vadovaujančias paslaugas užimantis asmuo. Todėl teisėjų kolegija taip pat atmeta versiją, kad jis buvo suinteresuotas kaip nors padėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ surasti teisėtą priežastį atleisti V. U. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ užimamų pareigų, taip siekdamas nesusigadinti santykių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovais, kad galėtų ir toliau šiai bendrovei parduoti savo paslaugą.

25. T. B. šališkumo ir parodymų nepatikimumo nepatvirtina ir tas faktas, kad šis liudytojas nesiėmė kokių nors aktyvių veiksmų atvykęs prie autobuso, tuo, kaip teigia gynėjas, sąmoningai nepadėdamas autobuso vairuotojui susiklosčiusioje situacijoje. Kaip matyti iš šio liudytojo paaiškinimų, jam atvykus į įvykio vietą, jis bendravo su autobuso vairuotoju. Pastarajam paaiškinus, kad autobuse yra žmogus, kuris neturi bilieto, apsaugos darbuotojas nurodė iškviesti policijos pareigūnus. T. B. taip pat paaiškino, kad pagrindinė jo funkcija buvusioje situacijoje buvo užtikrinti, kad neįsigijęs keleivio bilieto vyras nepasišalintų iš autobuso. Tol, kol autobuso durys buvo uždarytos, jam nebuvo jokio poreikio imtis kokių nors specialių veiksmų. Tuo tarpu, kai vairuotojas nusprendė leisti išlipti likusiems keleiviams iš autobuso, apsaugos darbuotojas vykdė savo pareigas, stovėdamas prie atidarytų durų ir saugodamas, kad iš autobuso nepasišalintų ir keleivis be važiavimo bilieto. Nelogiškas ir skundo argumentas, jog tai, kad T. B., vykdydamas apsaugos darbuotojo pareigas, nesiėmė jokių veiksmų nuteistajam naudojant fizinę jėgą prieš nukentėjusiąją, patvirtina, jog jokių neteisėtų veiksmų, sudarančių nusikalstamos veikos sudėtį, šiuo atveju nebuvo atlikta. Juk, kaip jau minėta, T. B. paties įvykio savo akimis nematė, dėl ko, natūralu, jog į jį ir neįsikišo. Be to, šio liudytojo darbo funkcijos buvo susijusios būtent su tvarkos autobuse, kartu siekiant apsaugoti ir vairuotoją, užtikrinimu, o ne keleivių apsauga nuo autobuso vairuotojo.

26. Kaip pagrįstai nurodoma skunde, šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta ir apklausta tik nedidelė dalis keleivių, ketinusių pasiekti reikiamą (duomenys neskelbtini) miesto vietą tuo pačiu autobusu, kaip ir nukentėjusioji, ir galimai galėjusių nurodyti šios bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Tačiau pažymėtina, kad kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios bei liudytojų G. K., R. B. bei T. B. parodymų, kurių pagrindo laikyti nepatikimais šiuo atveju nėra, visiškai pakanka daryti pagrįstas išvadas dėl to, kas iš tiesų vyko V. U. vairuotoje transporto priemonėje kaltinime nurodytą dieną, tiek iki nuteistajam nusprendus vis tik išleisti keleivius pro priekines autobuso duris, tiek po to, kai prie vairuotojo kabinos priėjo G. B..

27. Atmestinas ir skundo argumentas, jog nukentėjusiosios rankos nuteistasis objektyviai negalėjo prispausti vien dėl masyvių vairuotojo kabinos durų ir jų atsidarymo į keleivių salono pusę mechanizmo. Susipažinusiai su byloje esančiais vaizdo įrašais bei nuotraukomis, kuriose užfiksuota autobuso vairuotojo kabina, jos durys, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad V. U. galėjo jomis suspausti nukentėjusiosios ranką būtent tokiomis aplinkybėmis kaip ji ir nurodė – pirmiau patempus ją už rankos arčiau kabinos. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas iš tiesų nevertino 2020 m. spalio 9 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (3 t., b. l. 126-128) ir jo priedų, šio rašytinio dokumento neaprašė ir išdėstydamas byloje surinktus įrodymus. Vis tik šis nuosprendžio trūkumas neleidžia konstatuoti esminio baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi V. U. parodymų patikrinimo vietoje protokolo turinį, sprendžia, jog jo neįvertinimas neturėjo ir negalėjo turėti įtakos priešingų išvadų, nei, kad jos buvo padarytos pirmosios instancijos teismo, priėmimui. Kaip matyti iš minėto protokolo, nuteistasis šio procesinio veiksmo atlikimo metu iš esmės parodė tas pačias aplinkybes, kaip ir apklausiamas teisme bei raštu išdėstytuose parodymuose (paaiškino, kad keleiviams pradėjus lipti iš autobuso priėjo nukentėjusioji, kuri pati atidarė jo vairuotojo kabinos duris (parodė kaip durys buvo atidarytos), kaip ji toliau veržėsi į kabiną, reikalavo grąžinti pinigus, kad jis visą tą laiką sėdėjo ir atsistojęs nebuvo, kad nukentėjusiajai veržiantis į kabiną jis bandė uždaryti vairuotojo kabinos duris), taip ir nenurodydamas jokių naujų esminių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos priešingo nuosprendžio, t. y. išteisinamojo nuosprendžio, priėmimui.

28. Teisėjų kolegija nesutinka ir su skundo argumentu, kad paminėtų liudytojų, nukentėjusiosios parodymus apie tariamą vairuotojo atliktą nukentėjusiosios įsitraukimą į kabiną ir jos rankos trankymą vairuotojo durimis, paneigia teismo medicinos specialistų, ekspertų duomenys: dalis 2019-04-09 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. 0893/2019(02), teismo medicinos eksperto Ą. S. parodymai, teismo medicinos komisijinės ekspertizės aktas Nr. PEKG 17/2020(02), ekspertizės aktas Nr. PEKG 42(143)2022(01). Vertindamas šį skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, jog specialisto išvada Nr. G893/2019(02), kurioje nukentėjusiajai buvo konstatuotas daug sunkesnis sužalojimas, nei kad nurodyta skundžiamame nuosprendyje, bei ją pateikusio teismo medicinos eksperto Ą. S. parodymais, kuris minėtą išvadą patvirtino, šiuo atveju pagrindo vadovautis nėra, kadangi tiek ši išvada, tiek eksperto paaiškinimai buvo paneigti kitais duomenimis, gautais atlikus papildomus ekspertinius tyrimus bei apklausus ekspertus. Tuo tarpu ekspertizės aktuose Nr. PEKG 17/2020(02) ir Nr. PEKG 42(143)2022(01) padarytos išvados niekaip nepaneigia, o tik patvirtina priežastinio ryšio buvimą tarp nukentėjusiajai konstatuoto sužalojimo – kairės alkūnės sumušimo – ir nuteistajam inkriminuotų veiksmų – ne mažiau kaip du kartus trenkimo vairuotojo kabinos durimis nukentėjusiajai, tokiu būdu prispaudžiant jos kairę ranką. Tiek viename tiek kitame ekspertizės akte yra konstatuota, jog kairės alkūnės sumušimas šiuo atveju galėjo atsirasti dėl jos suspaudimo tarp durų ir staktos, būtent kaltinime nurodytu laikotarpiu. Tai kad minėtuose ekspertizės aktuose yra padaryta išvada, kad tokiam sužalojimui padaryti galėjo pakakti tik vieno trauminio poveikio, taip pat nepaneigia nukentėjusios nurodytos aplinkybės, kad vairuotojo kabinos durys buvo trenkiamos ne vieną kartą, kadangi ekspertai, padarę tokią išvadą, tuo pačiu nekonstatavo, jog jis negalėjo būti padarytas ir dar vienu ar keliais analogiškais veiksmais, papildomai traumuojant tą pačią kūno vietą. Tai, kad vėliausiame ekspertizės akte buvo padaryta išvada, jog smūgis (smūgiai) vairuotojo durimis mažai tikėtinas, nes nukentėjusiosios rankoje nebuvo nustatyta odos pažeidimų, kraujosruvų, kaulų lūžių, labiau tikėtinas sąlyginai lėtas, nedidelės jėgos rankos suspaudimas tarp durų ir staktos, taip pat nereiškia, kad durys iš tiesų nebuvo uždarinėjamos iš jėgos (kitaip tariant – trenkiamos), kaip nurodė nukentėjusioji. Vis tik ekspertai kategoriškai nepaneigė tokios tikimybės, nors ir nurodė, kad tokia situacija mažai tikėtina, be to, šiuo atveju nurodytas nuteistojo atliktas veiksmas - trenkimas durimis, neturėtų būti suprastas kaip sudavimas jomis naudojant itin didelę fizinę jėgą, o daugiau vertintinas kaip tyčinis veiksmas, kurio metu durimis nukentėjusiosios ranka buvo pajudinta iš jos buvimo vietos ir nustumta prie staktos, kur buvo suspausta tarp jos ir durų.

29. Tai, kad ekspertizės akte Nr. PEKG 17/2020(02) buvo konstatuota, jog kairės alkūnės sumušimas šiuo atveju galėjo gautis ir griuvimo pasėkoje, taip pat nepaneigia V. U. inkriminuotame kaltinime nurodyto nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmo. Nors ekspertizės akte ir buvo nurodyta, kad toks sužalojimas, kuris galiausiai buvo patvirtintas ekspertų kaip atsiradęs nukentėjusiajai ryšium su analizuojama nusikalstama veika, galėjo atsirasti ir nukentėjusiajai griūnant, tačiau jokių duomenų apie tai, kad G. B. būtų kritusi dar iki įvykių autobuse, ar iš karto po jų, byloje nėra. Nukentėjusioji kategoriškai patvirtino, kad ranką jai pradėjo skaudėti būtent po nuteistojo neteisėtų veiksmų jos atžvilgiu, kad galėjo susižaloti kokiomis nors kitomis aplinkybėmis nė neužsiminė. Liudytojas T. B. taip pat patikino, kad iš karto po įvykio G. B. buvo susiėmusi už rankos, suprato, kad ji yra sužalota.

30. Kitaip nei apeliantui, teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad nukentėjusiosios ranka apskritai buvo sužalota aptariamo įvykio metu, t. y. kad jai buvo padarytas kairės alkūnės sumušimas. Nors skunde pagrįstai nurodoma, jog šis sužalojimas buvo konstatuotas nukentėjusiajai ne remiantis atliktų tyrimų, kurių metu naudojama speciali įranga (pvz., magnetinio rezonanso tyrimas, ultragarsinis tyrimas ir t. t.), gautais rezultatais, tačiau pažymėtina, jog nustatydami sužalojimus, diagnozuodami ligas ir pan., medikai neprivalo remtis vien tyrimų rezultatais, tam tikros diagnozės nustatomos vizualiai apžiūrėjus pacientą, išklausius jo nusiskundimus ir pan. Šiuo atveju nukentėjusiajai sužalojimas buvo nustatytas ne tik remiantis jos nurodytomis aplinkybėmis dėl jaučiamo skausmo alkūnės srityje, bet ir patinimo joje. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad iš tiesų ranka įvykio metu nukentėjusiajai nebuvo sužalota, šią aplinkybę ji išsigalvojo ir atitinkamai, melagingai patikino medikams, jog alkūnė yra skausminga, o pastarieji, remiantis tik tokiais subjektyviais jos parodymais, nepagrįstai tokį sužalojimą jai diagnozavo.

31. Remdamasi nurodytu, teisėju kolegija pripažįsta pasitvirtinusia būtent nukentėjusiosios nurodytą įvykių versiją ir atmeta nuteistojo parodymus, o kartu ir apeliaciniame skunde dėstomus teiginius apie tai, kad G. B. konstatuotas sužalojimas – kairės alkūnės sumušimas buvo padarytas ne kaltinime nurodytomis aplinkybėmis – V. U. tyčia ne mažiau kaip du kartus trenkiant ir tokiu būdu prispaudžiant nukentėjusiajai kairę ranką, o nuteistajam tiesiog bandant apsisaugoti bei apsaugoti turtą, esantį autobuso vairuotojo kabinoje, nuo į ją agresyviai įsiveržusios nukentėjusiosios, dėl ko jis viena ranka stūmė G. B. iš kabinos, o kita bandė uždaryti jos iš išorės plėšiamas duris. Nors byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog nuteistasis norėjo, kad G. B. sveikata dėl jo veiksmų būtų nežymiai sutrikdyta, tačiau tuo pačiu nekyla abejonių, kad suduodamas vairuotojo kabinos durimis ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajai į ranką ir tokiu būdu ją suspausdamas, jis suvokė pavojingą savo veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusiosios sveikata gali būti sutrikdyta. Remiantis byloje surinktų įrodymų visuma atmetus gynybos pateiktą versiją, taip pat nėra jokio faktinio pagrindo plačiau svarstyti ir pasisakyti dėl skundo argumento, jog nuteistojo veiksmai negali užtraukti jam baudžiamosios atsakomybės, kadangi jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis (BK 31 straipsnis), o kartu jo atlikti veiksmai pateisinami ir profesine rizika visuomenei naudingam tikslui (BK 34 straipsnis).

32. Teisėjų kolegija nesutinka ir su skundo argumentu, kad šiuo atveju nuteistasis neturėjo tyčios ne tik sužaloti nukentėjusiąją, bet ir sutrikdyti visuomenės, aplinkinių rimtį, viešąją tvarką. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, 2023 m. kovo 29 d. teismo posėdyje teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 256 straipsniu, nutarė pranešti proceso dalyviams ir juos įspėti, kad priimant galutinį procesinį sprendimą iš V. U. pateikto kaltinimo, gali būti pašalinta jame nurodyta, numatyta BK 284 straipsnyje kvalifikuojanti aplinkybė, kad nuteistasis įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, bei sutrikdė visuomenės rimtį, bei veika gali būti perkvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Vis tik teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai V. U. veiksmus kvalifikavo kaip viešosios tvarkos pažeidimą.

33. Tokia išvada daroma remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl V. U. elgesio dar iki nukentėjusiajai priėjus prie jo kabinos, nukentėjusiosios veiksmų, jai prisiartinus prie jos, nuteistojo reakcijos į nukentėjusiosios veiksmus neadekvatumo. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis dar iki nukentėjusiajai priėjus prie jo kabinos po to, kai vairuotojas atidarė priekines autobuso duris ir pagaliau leido iš jo pasišalinti autobuse buvusiems žmonėms, išskyrus vyriškį, nenusipirkusį važiavimo bilieto, priėmė neadekvačius ir jam vienam suprantamais principais paremtus sprendimus iš autobuso neišleisti ne tik keleivio, kuris bandė pasinaudoti visuomeniniu transportu prieš tai neįsigijęs važiavimo bilieto, bet ir kitų žmonių, kurie norėjo išlipti, netgi moters, kurios sveikata sutriko, nors tam jokios logiškos priežasties nebuvo. Dėl nesuvokiamo motyvo jis taip pat neleido kitiems keleiviams nupirkti vaikinui, kuris teigė neturintis pinigų, nes ką tik buvo paleistas iš ligoninės, bilieto. Vaikinui galiausiai sutikus išlipti iš visuomeninio transporto, vairuotojas toliau principingai neišleido nei jo, nei kitų keleivių iš autobuso, nors jis privalėjo užtikrinti tik tai, kad autobusu nevažiuotų bilieto neįsigiję asmenys, todėl kliūčių išleisti net ir vaikiną, nenusipirkusį bilieto, jam nebuvo. Nors kaip teigė pats V. U., nustatytu grafiku iš stovėjimo aikštelės jis nepajudėjo ir žmonių iš autobuso neišleido tik dėl to, kad į jį įlipo galimas pažeidėjas, laukdamas atvykstančio apsaugos tarnybos specialisto jis, kaip parodė G. K., nemalonias pastabas reiškė, kaip liudytoja išsireiškė „auklėjo“, ir kitus autobuso keleivius, kėlė jiems įtampą vis išeidamas iš savo kabinos ir vaikščiodamas po keleivių saloną. Memandagiai, prieštaraujančiai visuomenei priimtinai tvarkai, jis bendravo ir su liudytoja R. B., kuriai tik paprašiusiai išleisti nukentėjusiąją iš autobuso jos atžvilgiu buvo pradėti naudoti necenzūriniai žodžiai, o vėliau buvo rodomi ir nepadorūs gestai. Kaip jau minėta, tai, kad vairuotojas buvo sunkiai sukalbamas, piktas, susinervinęs, parodė ir apsaugos tarnybos darbuotojas, su kuriuo V. U. taip pat elgėsi neadekvačiai (neįleido jo į autobusą, nenorėjo kalbėtis su liudytoju), nors šis niekaip nebuvo susijęs su autobuse įvykusia konfliktine situacija tarp nuteistojo ir bilietą atsisakiusio pirkti keleivio, priešingai – atvyko šiam padėti. Taigi, savo elgesiu jis demonstravo nepagarbą visiems autobuso keleiviams dar iki nukentėjusiajai prieinant prie jo kabinos ir pareikalaujant pasakyti savo vardą ir pavardę. Kadangi autobusui pakankamai ilgai nepajudant iš vietos autobuso keleiviai pradėjo prašyti vairuotojo juos išleisti, siūlyti nupirkti vaikinui važiavimo bilietą, neabejotina, jog jis suvokė, kad savo veiksmais kelia keleivių pasipiktinimą.

34. Vertinant nukentėjusiosios atžvilgiu atliktų veiksmų tyčios kryptingumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog G. B., priėjusi prie vairuotojo kabinos durų, ramiu balso tonu tik paklausė jo vardo ir pavardės, nurodydama, kad rašys skundą, o, kai šis atsakė „tu manęs netujink“, pasakė „nesispjaudykite, aš jūsų netujinu, gražiai su jumis šneku“. Nei šio pokalbio metu, nei iki tol jokių necenzūrinių žodžių V. U. atžvilgiu ji nevartojo, nuteistojo neįžeidinėjo, bandė tik normaliu civilizuoti būdu susitarti, kad būtų išleista iš autobuso. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, esant tokiam nukentėjusiosios elgesiui dar iki jai prieinant iki kabinos, taip pat nieko galinčio įžeisti vairuotoją nepadarymas ar nepasakymas ir priėjus prie kabinos, nuteistojo veiksmai, kuomet jis tiesiog kitų asmenų akivaizdoje staigiai patraukė daug jaunesnę už save merginą link savęs ir pradėjo prieš ją naudoti fizinį smurtą, kai tam nebuvo preteksto, neabejotinai buvo neadekvatūs ir vertintini kaip neleistini, moralės požiūriu nepriimtini, tyčiniai, ir jie atitinka įžūlaus elgesio sampratą BK 284 straipsnio prasme. O jų vertinimas neatsietai nuo V. U. elgesio dar iki incidento su G. B., leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jie buvo nukreipti būtent į viešosios tvarkos pažeidimą, nepaisant to, kad įvykio metu jis vykdė savo tarnybines funkcijas ir pirminiai jo veiksmai – keleivio neįsigijusio važiavimo bilieto bandymas išlaipinti iš autobuso, pranešimas apie tokį asmenį duomenų apsaugos dispečeriui – atitiko skunde minimų nuostatų, taisyklių, tvarkų reikalavimus. Taip pat daroma išvada, jog nuteistasis suprato, jog savo poelgiu jis sutrikdys viešąją rimtį ir tvarką ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

35. Kadangi profesionalaus teisininko rengtame apeliaciniame skunde neginčijama ta aplinkybė, jog V. U. veiksmais buvo sukelti BK 284 straipsnyje numatyti padariniai – sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka, dėl šio objektyvaus analizuojamos nusikalstamos veikos požymio buvimo V. U. veikoje, vadovaudamasi jau minėtomis BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija nepasisako.

36. Apibendrinant visa, kas išdėstyta, konstatuojama, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl V. U. kaltės ir tėra nuteistojo ir jo gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta interpretacija. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis bei jo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, dėl kurių padarytos neteisingos teismo išvados. Gynėjo skundo motyvas, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias visų faktinių bylos aplinkybių, nesivadovavo in dubio pro reo principu, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. U. veiksmuose yra visi būtini BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, ir neįžvelgia pagrindo V. U. išteisinti arba perkvalifikuoti jo veiką iš BK 284 straipsnio į BK 140 straipsnio 1 dalį.

37. Kadangi gynėjo skunde neginčijami nukentėjusiajai bei Valstybinio Socialinio Draudimo Fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui priteistų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžiai, jų teisė reikalauti žalos atlyginimo, kylančio iš delikto, tik teigiama, kad civiliniai ieškiniai turėjo būti atmesti, nes nuteistasis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, kas buvo paneigta, teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau taip pat nepasisako. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 3 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje buvo padaryta klaida, skliaustuose nurodant civiliniam ieškovui Valstybinio Socialinio Draudimo Fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui iš nuteistojo priteistinos neturtinės žalos dydį – nuosprendžiu nuspręsta priteisti 256,64 Eur, t. y. du šimtus penkiasdešimt šešis eurus ir šešiasdešimt keturis centus, turtinės žalos atlyginimo (tokią pinigų sumą ir buvo prašoma priteisti civiliniu ieškiniu, kurį teismo tenkintas visiškai), tačiau skliaustuose, nurodant priteistiną sumą žodžiais, nurodyta, jog priteisiama du šimtai penki šimtai šeši eurai šešiasdešimt keturi centai. Šią klaidą teisėjų kolegija laiko rašymo apsirikimu. Kadangi ši klaida neturi įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui, ji, siekiant išvengti neaiškumų nuosprendžio vykdymo procese, ištaisytina, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nekeičiant.

38. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios atstovė prašė priteisti iš nuteistojo patirtas išlaidas, kurios susidarė dėl G. B. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme. Byloje yra pateikti dokumentai, kurie patvirtina, jog už šių paslaugų atlikimą buvo išrašyta sąskaita 160 Eur sumai (5 t., b. l. 29), kurią nukentėjusioji apmokėjo.

39. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).

40. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, todėl išlaidos, teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai, yra pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų, kurie buvo atmesti. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgdama į tai, kad nukentėjusiosios atstovė dalyvavo dvejuose Kauno apygardos teisme vykusiuose teismo posėdžiuose, teisėjų kolegija pripažįsta, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma atitinka advokatės darbo sąnaudas, nėra per didelė. Todėl nukentėjusiosios atstovės prašymą tenkina pilnai, priteisiant iš V. U. nukentėjusiosios G. B. naudai 160 Eur proceso išlaidų už suteiktas teisines paslaugas bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 308¹ straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria

nuteistojo V. U. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 3 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą, nurodant priteisti civilinio ieškovo Valstybinio Socialinio Draudimo Fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus naudai iš nuteistojo 256,64 Eur (du šimtus penkiasdešimt šešis eurus ir šešiasdešimt keturis centus) turtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš nuteistojo V. U. nukentėjusiosios G. B. naudai 160 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų) turėtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.