- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-28
- Bylos Nr.
- 2A-432/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vytas Milius, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- V. G., U. S.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės DnB Nord banko
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Investnuoma“
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3076-232/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB Nord banko ieškinį atsakovams V. G., U. S. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Investnuoma“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB DnB Nord bankas (dabartinis pavadinimas AB DNB bankas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. G. ir U. S., prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 500 000 Lt skolos, 14,1 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. spalio 26 d. tarp AB DnB Nord banko ir UAB „Investnuoma“ buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. 06/423-1178 (pakeista 2007 m. rugpjūčio 2 d. susitarimu Nr. 06/4230-1178/1), pagal kurią trečiajam asmeniui buvo suteiktas 3 010 000 Lt kreditas. UAB „Investnuoma“ suteiktą kreditą įsipareigojo grąžinti iki 2009-07-30. Nurodė, kad suėjus terminui 1 998 000 Lt kredito dalis nebuvo grąžinta. Prievolės pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas atsakovų V. G. ir U. S. 2006 m. spalio 26 d. laidavimo sutartimi bei UAB „Investnuoma“ turto hipoteka. Nei kredito gavėjas, nei laiduotojai 2 107 540,62 Lt skolos, t. y. 1 988 000 Lt kredito, 105 517,30 Lt palūkanų, 4023,32 Lt delspinigių negrąžino. Nurodė, kad ieškinį laiduotojams reiškia tik dėl dalies skolos – 500 000 Lt, kadangi už parduotą įkeistą turtą turėtų susigrąžinti apie 1 600 000 Lt skolos.
Atsiliepimas
Atsakovas V. G. pateikė atsiliepimą, prašydamas netenkinti ieškinio dalyje dėl skolos priteisimo iš V. G., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vertinant susiklosčiusius teisinius santykius ir prisiimtas pareigas, svarbu konstatuoti skolininką, kreditorių, akcininkus bei laiduotojus siejusius ryšius. V. G. UAB „Investnuoma“ akcininku tapo tik su iškelta realių akcininkų ir savininkų U. S. ir jo šeimos narių sąlyga, jog atsakovas bus bendrovės vadovas. Ieškovas suteikė UAB „Investnuoma“ kreditą investiciniam projektui vystyti, t. y. 9 kotedžų (duomenys neskelbtini) statybai. Įmonės akcininkai buvo priversti patvirtinti savo ketinimus dėl projekto išvystymo asmeniniais laidavimais. Nurodė, kad ieškovas, suteikdamas papildomą kreditą, suklaidino laiduotojus, jog akcininkų laidavimas yra reikalingas. Nei vienas iš laiduotojų papildomo kredito suteikimo metu neturėjo jokio turto ir finansinių lėšų. Nurodė, kad pagal CK 6.87 str. 4 d. laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės. V. G. po 2008 m. sausio 2 d. visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio metu buvo nuspręsta jį atleisti iš bendrovės vadovo pareigų, informavo ieškovą apie pasikeitusią situaciją bei išreiškė norą, kad būtų pakeista jo prievolių pagal pasirašytas Kreditavimo ir laidavimo sutartis apimtis. Ieškovas nepagrįstai reikalauja 500 000 Lt nuostolių atlyginimo iš laiduotojų, kai yra pareiškęs visą kreditorinį reikalavimą skolininko atžvilgiu. Remdamasis ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. teigia, jog ieškovo reikalavimas mokėti palūkanas yra nepagrįstas. Ieškovas nepagrindžia susidariusių 105 517,30 Lt palūkanų ir 4023,32 Lt delspinigių.
Atsakovas U. S. pateikė atsiliepimą, prašydamas ieškinį atmesti. Nurodė, kad bankas turi pirmumo teise tenkinti savo reikalavimą iš jam įkeisto nekilnojamojo turto. Tik jei liks pilnai nepatenkintas reikalavimas iš bankui įkeisto nekilnojamojo turto, tuomet būtų galima spręsti dėl laiduotojo atsakomybės.
Šalies argumentai
Atsakovas V. G. pateikė priešieškinį, prašydamas nutraukti 2006 m. spalio 26 d. laidavimo sutartį Nr. 06/423-1178-158 laiduotojo V. G. atžvilgiu, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimu priėmė atsakovo V. G. priešieškinio atsiėmimą bei paliko jį nenagrinėtu, grąžino atsakovui 500 Lt žyminio mokesčio. Ieškovo AB DnB Nord banko ieškinį tenkino ir priteisė solidariai iš atsakovų V. G. ir U. S. 500 000 Lt skolos, 14,1 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų po 4500 Lt žyminio mokesčio, 1815 Lt atstovavimo išlaidų ieškovo AB DnB Nord banko naudai, priteisė iš atsakovo U. S. 605,34 Lt dokumentų įteikimo išlaidų ieškovo AB DnB Nord banko naudai, priteisė iš atsakovų V. G. ir U. S. po 24,63 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.
Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl laidavimo pasibaigimo CK 6.87 str. 4 d. pagrindu. Nurodė, kad šalys buvo susitarusios, jog nepaisant prievolės pasikeitimų laiduotojo atsakomybė išlieka. Konstatavo, kad ieškovui tiek pagal sutarties, tiek pagal įstatymo nuostatas priklauso teisė rinktis kokiomis užtikrinimo priemonėmis naudotis įgyvendinant savo teises. Nurodė, kad nors įstatymas (CK 6.80 str. 2 d.) iš tikrųjų numato laiduotojo teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą ir kad kreditoriui nepasinaudojus laiduotojo nurodymu ir pirmiausia nenukreipus išieškojimo į nurodytą konkretų pagrindinio skolininko turtą, yra numatyta kreditoriaus atsakomybę už po to atsiradusį pagrindinio skolininko nemokumą laiduotojo nurodyto turto verte, tačiau įstatymas išskiria atvejus, kai laiduotojo ir skolininko pareiga yra solidarioji ir laiduotojas šios teisės yra aiškiai atsisakęs. Pažymėjo, kad ieškovas reikalauja solidariosios laiduotojų atsakomybės tik neįvykdytos prievolės dalyje ir tokios jo teisės įstatymas neriboja. Konstatavo, kad pagal Kreditavimo sutarties 16 punktą praleidęs terminą mokėti įmokas kredito gavėjas privalėjo papildomai prie sutartyje numatytų palūkanų mokėti dar pusę sutartinių metinių palūkanų. Atsižvelgdamas į tai, sprendė, jog ieškovo prašomos priteisti palūkanos atitinka sutarties sąlygas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas V. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo AB DnB Nord banko ieškinį dalyje dėl skolos priteisimo iš V. G. atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
Teismas nenagrinėjo dalies atsakovo argumentų. Atsakovas ne kartą patvirtinto bei atkreipė dėmesį, jog bankas, suteikdamas papildomą kreditą netikrino ir neįsitikino, ar laiduotojai galės vykdyti pagrindinio skolininko neįvykdytas prievoles, nes laidavimo metu nei vienas iš laiduotojų neturėjo jokio turto ir finansinių lėšų, kad galėtų laiduoti už UAB „Investnuoma“ pareigų įvykdymą. Šiais teiginiais atsakovas siekė įrodyti banko galimą nesąžiningumą, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir sprendime neargumentavo. Teismas klaidingai interpretavo apelianto pateiktą informaciją dėl jo ir banko susirašinėjimo elektroniniais laiškais. Taip pat sprendime nekomentavo apelianto atsiliepime pateiktos informacijos apie tolimesnę bendrovės veiklą.Vienas iš apelianto argumentų, dėl jo atleidimo nuo prievolės pagal laidavimo sutartį vykdymo yra susijęs su imperatyvia įstatymo norma, įtvirtinančia sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms tvarką (CK 6.204 str.). Pašalinus apeliantą iš bendrovės vadovo pareigų bei įpareigojus parduoti valdomas akcijas, buvo iš esmės pažeista sutarties vykdymo pusiausvyra jo atžvilgiu. Apeliantas šių aplinkybių negalėjo protingai numatyti sutarčių pasirašymo metu, todėl yra visi CK 6.204 str. 2 d. išdėstyti pagrindai, leidžiantys konstatuoti, jog sutarties įvykdymas apeliantui tapo sudėtingas arba praktiškai neįmanomas ir (arba) nekontroliuojamas.Apeliantui negali kilti prievolė pagal laidavimo sutartį, nes kreditorius jos atsisakė. Tai patvirtina banko ir apelianto susirašinėjimas elektroniniais laiškais, kuriuose ieškovas patvirtino, jog laidavimo sutarties pakeitimas yra galimas ir vienintelė sąlyga, kuri trukdo tai padaryti – kito laiduotojo sutikimas. Bankas tokia pozicija patvirtino, kad iš savo pusės laidavimą gali pakeisti ir jis nėra būtinas apelianto atžvilgiu. Prievolė turi būti laikoma pasibaigusia CK 6.129 str. 1 d. pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas U. S. pateikė atsiliepimą, prašydamas atsakovo V. G. apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad AB DnB bankas nėra atleidęs V. G. nuo prievolės vykdymo pagal laidavimo sutartį. Jokio susitarimo dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar papildymo nėra. Atsižvelgiant į CK 6.129 str. 2 d. nuostatą, kad atleidimas nuo prievolės turi būti pareikštas aiškiai ir neabejotinai, negalima teigti, jog apeliantas yra atleistas nuo prievolės. Laidavimo sutarties 3.1 p. nustatė, kad laiduotojo atsakomybė išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį ir dėl to padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės.
Ieškovas AB DnB bankas pateikė atsiliepimą, prašydamas atmesti atsakovo V. G. apeliacinį skundą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:
Nesutinka su apelianto teiginiu, jog teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad bankas, suteikdamas kreditą, netikrino ir neįsitikino, ar laiduotojas galės vykdyti pagrindinio skolininko neįvykdytas prievoles. Bankas, sudarydamas laidavimo sutartį, nėra saistomas pareigos užtikrinti, jog laiduotojas yra finansiškai pajėgus vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Šalys laisva valia sudarė laidavimo sutartį.Bankas nėra atsisakęs laidavimo atsakovo V. G. atžvilgiu. Tai, kad vyko derybos dėl laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo, savaime nereiškia, kad laidavimas atsakovo atžvilgiu pasibaigė.Teismas pagrįstai nesivadovavo CK 6.87 str. 4 d. nuostata. Laidavimo sutarties 3.1 p. įtvirtinta sąlyga sudaro teisinį pagrindą netaikyti CK 6.87 str. 4 d.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, jog ieškovas, suteikdamas kreditą trečiajam asmeniui, netyrė laiduotojų galimybės grąžinti kreditą tuo atveju, jei trečiasis asmuo neįvykdys savo sutartinių įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį. Apelianto nuomone, tai pagrindžia ieškovo nesąžiningumą ir tikslą trečiojo asmens atsakomybę perkelti laiduotojams. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, jog ieškovas buvo nesąžiningas ir siekė perkelti trečiojo asmens atsakomybę pagal kreditavimo sutartį laiduotojams. Šiuo atveju bankas ir apeliantas laisva valia sudarė laidavimo sutartį. Šia laidavimo sutartimi abi šalys siekė abipusės naudos, t. y. apeliantas, kaip įmonės vadovas, siekė gauti kreditą projekto vystymui, o ieškovas siekė kredito grąžinimo užtikrinimo. Pažymėtina, kad pagal laidavimo sutartį apeliantas asmeniškai įsipareigojo įvykdyti užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar netinkamai įvykdo, o bankas įgijo teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų savo pareigą, t. y. laidavimo sutartyje buvo numatytos teisinės pasekmės tuo atveju, jei trečiasis asmuo neįvykdytų ar netinkamai įvykdytų savo prievoles pagal kreditavimo sutartį, o apeliantas, pasirašydamas minėtą laidavimo sutartį, sutiko su tokiomis pasekmėmis. Tai patvirtina, kad ieškovas buvo sąžiningas, nes aiškiai ir neslėpdamas nurodė visas kredito išdavimo sąlygas, o būtent apeliantas turėjo teisę pasirinkti sudaryti laidavimo sutartį ar ne. Kaip minėta, sutikdamas su laidavimo sutarties sąlygomis, pasirašydamas minėtas sutartis, apeliantas veikė savo rizika, todėl jam tenka pareiga vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Atkreiptinas dėmesys, kad sutarčių sudarymo metu apeliantas buvo trečiojo asmens vadovas, kas lemia, jog jam taikomi didesni atidumo bei rūpestingumo standartai, t. y. apeliantas pats turėjo įvertinti savo finansines galimybes laiduoti už trečiojo asmens prievoles. Juo labiau, kad įmonės vadovo laidavimas už savo įmonės prisiimamas prievoles yra įprasta praktika. Tuo įmonės vadovas parodo, jog jis tiki savo verslo perspektyvomis, įsipareigoja atsakingai vartoti kreditą bei, įvertinęs savo finansines galimybes, užtikrina kredito įstaigai, jog kreditas bus grąžintas. Dėl šios priežasties pripažintina, kad pareiga įvertinti savo finansines galimybes prieš pasirašant laidavimo sutartį iš esmės tenka įmonės vadovui, nagrinėjamu atveju apeliantui, tačiau kartu tai nepaneigia kredito įstaigų galimybių pasitikrinti, ar laiduotojas yra finansiškai pajėgus įvykdyti sutartinius įsipareigojimus.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas atleido apeliantą nuo prievolės, todėl, apelianto nuomone, jo laidavimas baigėsi ir ieškovo reikalavimai jo atžvilgiu yra nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas nesutinka su šiuo apelianto teiginiu ir nurodo, kad apelianto neatleido nuo jo laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Laidavimo sutarties 4.3 p. (b. l. 46, t. 1) numato, kad sutarties sąlygos gali būti keičiamos ir/ar papildomos tik abiejų šalių rašytiniu susitarimu. Byloje nėra įrodymų, jog susitarimas dėl laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo ar papildymo buvo pasirašytas. Iš esmės ir apeliantas neneigia, jog rašytinio susitarimo dėl apelianto atleidimo nuo laidavimo sutartimi priimtų įsipareigojimų nebuvo. V. G. teismui pateikė tik elektroninius laiškus, iš kurių matyti, jog tarp ieškovo ir apelianto vyko derybos dėl laidavimo sutarties pakeitimo, kuriuo ieškovas atsisakytų laidavimo V. G. atžvilgiu. Pažymėtina, kad derybų faktas šiuo atveju nereiškia, kad ieškovas atsisakė laidavimo apelianto atžvilgiu, nes toks susitarimas nebuvo įtvirtintas rašytiniu susitarimu, kuris buvo būtinas pagal laidavimo sutarties 4.3 p. sąlygą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovas atsisakė laidavimo apelianto atžvilgiu, todėl vertintinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad ieškovas atleido apeliantą nuo prievolės, todėl jo laidavimas baigėsi ir ieškovo reikalavimai jo atžvilgiu yra nepagrįsti.
Apeliantas vertina, kad laidavimas jo atžvilgiu baigėsi CK 6. 87 str. 4 d. numatytu pagrindu, t. y. iš esmės pasikeitus prievolei ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėjus jo atsakomybei ar atsiradus kitoms laiduotojui nepalankioms pasekmėms. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.87 str. 4 d. numato, jog laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kitą. Nagrinėjamu atveju ieškovas ir apeliantas laidavimo sutarties 3.1 p. susitarė, kad laiduotojo atsakomybė išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės. Vien esant tokiam bylos šalių susitarimui, nėra pagrindo teigti, jog apelianto laidavimas pasibaigė, kai buvo padidinta kredito suma, dėl kurios padidėjo apelianto, kaip laiduotojo, atsakomybė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog kreditavimo sutartis buvo pakeista 2006 m. spalio 26 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo sudaryta ir laidavimo sutartis su apeliantu. Ši aplinkybė leidžia teigti, jog apeliantas žinojo, juo labiau, kad jis buvo trečiojo asmens vadovas, kuriam taikomi didesni atidumo bei rūpestingumo standartai, apie kredito sumos padidėjimą ir pasirašydamas laidavimo sutartį sutiko laiduoti už visą trečiajam asmeniui suteiktą kreditą, t. y. už padidėjusį kreditą. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo daryti išvadą, kad apelianto laidavimas baigėsi CK. 6. 87 str. 4 d. nustatytu pagrindu.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra pagrindo naikinti teisėto bei pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.
Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas yra palankus ieškovui AB DnB Nord bankui, kuris prašo priteisti jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 63-66, t. 2). Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktu, ieškovui yra priteistina 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. G. (duomenys neskelbtini) ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui (duomenys neskelbtini) 1 500 Lt (tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.