Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl nuomojamo buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, viešoji įstaiga „Klaipėdos butai“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo G. L. teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti jam nuomojamą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą (su bendro naudojimo patalpa), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas).

Dėl ieškinio senaties termino

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 1.126 straipsnio 1-2 dalimis, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs; ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamoje byloje atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, ir prašo dėl to ieškinį atmesti.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017).

Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017).

Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2009). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas.

Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Vėliau Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis buvo papildytas ir jame įtvirtinta, kad, jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, jie gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., o nuomininkų, privatizuojančių gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras buvo galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas.

Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ginčo butas (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2002 m. gruodžio 30 d. nuosavybės teise priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei (1 t., el. b. l. 17-21); iki tol ginčo butas buvo valstybės nuosavybė (1 t., el. b. l. 71-72). Klaipėdos miesto valdybos 1997 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 45 buvo nutarta leisti UAB „Klaipėdos bendrabutis“ apgyvendinti ieškovo keturių asmenų šeimą ginčo bute (1 t., el. b. l. 46). Nuo 1997 m. vasario 17 d. ieškovas ten yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (1 t., el. b. l. 15).

Konstatuotina, kad ieškovui ginčo gyvenamoji patalpa buvo suteikta naudotis 1997 m. pradžioje, tebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui ir nepasibaigus terminui šio įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į Seimo sudarytą komisiją dėl leidimo paduoti pareiškimą gyvenamosioms patalpoms privatizuoti.

Teismas nesutinka su ieškinio argumentais, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kai ieškovas gavo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. liepos 3 d. atsakymą (t. 1, el. b. l. 66), nes, teismo vertinimu, ieškovui apie tai, kad jis nebegali realizuoti savo teisės privatizuoti ginčo butą, tapo žinoma kur kas anksčiau.

Visų pirma, pažymėtina, kad nors ieškovas teismo posėdyje nurodė, kad, 1997 m. įsiregistravęs ginčo bute, iš karto kreipėsi dėl jo privatizavimo (2019 m. spalio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas, 4-5 min.), byloje nėra jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių, kad ieškovas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir jame numatytais terminais apskritai būtų pradėjęs ginčo buto privatizavimo procedūras. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai 2018 m. birželio 6 d. pateiktame prašyme dėl buto išpirkimo ieškovas nurodo, kad ginčo buto privatizuoti nespėjo (1 t., el. b. l. 65), o ne kad jo prašymas privatizuoti butą buvo neišspręstas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nuo ieškovo įsikėlimo į butą 1997 m. pradžioje iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos dar buvo likę metai, tačiau, kaip minėta, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių, kad ieškovas būtų siekęs ginčo butą privatizuoti, nors tam turėjo visas galimybes.

Kartu pabrėžtina, kad ieškovas teismo posėdyje davė paaiškinimus, kad po 1997 m, kai, ieškovo teigimu, jis kreipėsi dėl buto privatizavimo, ieškovas ne kartą žodžiu bendravo su butą administruojančio subjekto darbuotojais, po poros metų buvo žodžiu informuotas, kad jo dokumentai nepriimti nes praleistas įstatymo nustatytas terminas privatizavimui, 1999 ar 2000 m. ieškovas kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę dėl ginčo buto įsigijimo rinkos kaina, tačiau apskaičiuota kaina jo netenkino (2019 m. spalio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas, 5-6 min.). Šie teismo posėdyje ieškovo duoti paaiškinimai suponuoja, kad ieškovas, dar tebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui ir nepasibaigus jame nustatytiems terminams kreiptis dėl buto privatizavimo, žinojo apie savo teisę privatizuoti ginčo butą ir vėliausiai 1999 m. suvokė, kad ši jo teisė yra išnykusi, pasibaigus Butų privatizavimo įstatyme galiojimui nustatytiems terminams kreiptis dėl buto privatizavimo ir nustojus galioti šiam įstatymui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ieškovas praleido dešimties metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą ir atsakovės įpareigojimo sudaryti ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį.

Pažymėtina ir tai, kad ieškinio senaties terminas praleistas reikšmingai – apie 20 metų. Ieškovas teigia, kad atsakovas vilkino buto privatizavimą, tačiau ieškovas turėjo galimybę kreiptis į teismą ir teismine tvarka laiku siekti savo teisių gynimo. Toks ieškovo pasyvumas neatitinka atidumo ir rūpestingumo standartų, teismas nenustatė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas praleistas, todėl nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Dėl ieškovo teisės privatizuoti ginčo butą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012).

Pagal Butų privatizavimo įstatymo 1, 4 straipsnius šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, be kita ko, tiems, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Tarp šalių nėra ginčo, kad ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektu. Kaip minėta, ginčo butas (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2002 m. gruodžio 30 d. nuosavybės teise priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei (1 t., el. b. l. 17-21); iki tol ginčo butas buvo valstybės nuosavybė (1 t., el. b. l. 71-72). Klaipėdos miesto valdybos 1997 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 45 buvo nutarta leisti UAB „Klaipėdos bendrabutis“ apgyvendinti ieškovo keturių asmenų šeimą ginčo bute (1 t., el. b. l. 46); nuo 1997 m. vasario 17 d. ieškovas ten yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (1 t., el. b. l. 15).

Dėl to, ar ieškovas įstatyme nustatytais terminais išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, teismas konstatuoja, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalį nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavė atitinkamų pareiškimų, jiems buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, o asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių šio įstatymo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2006, kt.).

Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 5 punktu, pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą, raštu kreipiasi į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą, – į atitinkamą administraciją. Atsakovei pareiga vykdyti (baigti) ieškovo nuomojamo ginčo buto privatizavimo procedūras galėjo atsirasti tik tuo atveju, jeigu ieškovas būtų pateikęs atsakingai institucijai prašymą ir kitus būtinus dokumentus dėl ginčo buto privatizavimo, laikydamasis Butų privatizavimo įstatyme nustatytos tvarkos ir terminų. Tačiau, kaip minėta, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių, kad ieškovas Butų privatizavimo įstatyme nustatytais terminais (iki 1997 m. gruodžio 31 d.) apskritai būtų pradėjęs ginčo buto privatizavimo procedūras. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo žodiniai kreipimaisi į institucijas negali būti laikomi tinkamu kreipimųsi Butų privatizavimo įstatymo prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai 2018 m. birželio 6 d. pateiktame prašyme dėl buto išpirkimo ieškovas nurodo, kad ginčo buto privatizuoti nespėjo (1 t., el. b. l. 65), o ne kad jo prašymas privatizuoti butą liko neišspręstas ar buvo atmestas.

Taigi ieškovas neįrodė vienos iš teisės privatizuoti ginčo butą sąlygų – kad jis išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti.

Dėl to, ar ieškovas yra tinkamas privatizavimo subjektas, teismas pažymi, kad Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto.

Pažymėtina, jog įrodyti tai, kad ieškovas yra tinkamas privatizavimo subjektas, yra jo procesinė pareiga (CPK 178 straipsnis).

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017 26–27 punktus).

Šiame kontekste visų pirma paminėtina, kad teismas sutinka su ieškovo ir jo atstovo argumentais, jog antra ieškovo santuoka, sudaryta su N. M. (duomenys neskelbtini) (t. 2, el. b. l. 6), jau nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui, ir ta aplinkybė, kad N. M. 1992 m. rugpjūčio 31 d. buvo realizavusi teisę privatizuoti būstą (butą, adresu (duomenys neskelbtini)) (t. 2, el. b. l. 63-64), nėra teisiškai reikšminga, sprendžiant dėl to, ar ieškovas yra tinkamas privatizavimo subjektas pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, nes minėto įstatymo galiojimo metu N. M. nebuvo ieškovo šeimos nare.

Kita vertus, iš Klaipėdos miesto valdybos 1997 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 45, kuriuo buvo nutarta leisti UAB „Klaipėdos bendrabutis“ apgyvendinti ieškovo keturių asmenų šeimą ginčo bute (1 t., el. b. l. 46), turinio matyti, kad ieškovas ir jo šeimos nariai (iš viso keturi asmenys) iki 1997 m. pradžios gyveno bute, adresu (duomenys neskelbtini); šiame bute buvo registruoti septyni asmenys. Ieškovas teismo posėdyje taip pat nurodė, kad iki įsikeliant į ginčo butą jis, jo žmona J. L. ir du jų vaikai gyveno su uošviais ir dviem žmonos seserimis (2019 m. spalio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas, 3 min.). Ieškovas teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad iki įsikeldamas į butą, adresu (duomenys neskelbtini), jis iki 1993-1994 m. gyveno su savo tėvais (2019 m. spalio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas, 27 min.).

Pažymėtina, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji privalėjo susitarti dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo – pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai. Taigi privatizuojamos gyvenamosios patalpos nuomininko ir jo šeimos narių notariškai patvirtinto susitarimo sudarymas buvo būtina patalpos privatizavimo sąlyga. Nesudarius tokio susitarimo, viso buto pirkimo-pardavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartis negalėjo būti sudaroma. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 1991 m. gruodžio 14 d., t. y. ieškovo gyvenimo su tėvais laikotarpiu, butas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas ieškovo tėvo J. A. L. vardu (t. 1, el. b. l. 77). Atsižvelgdamas į tai, kad be ieškovo, kaip šeimos nario, susitarimo su tėvais minėto buto privatizavimas pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuostatas nebuvo įmanomas, taip pat tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų paneigiančių, kad tokį susitarimą sudarė, kaip antai, paties susitarimo, taip pat teismo posėdyje pripažino, kad tokį susitarimą galėjo pasirašyti (2019 m. spalio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas, 39-40 min.), teismas konstatuoja, kad labiau tikėtina, jog ieškovas kitam šeimos nariui davė sutikimą privatizuoti būstą kito šeimos nario vardu, todėl pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį prarado teisę pats privatizuoti kitą butą.

Konstatuotina, kad ieškovas neįrodė dar vienos iš teisės privatizuoti ginčo butą sąlygų – kad ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ieškovo reikalavimas pripažinti jo teisę privatizuoti nuomojamą ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis ir susijęs reikalavimas įpareigoti atsakovę sudaryti ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį atmetami, kaip neįrodyti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė jos turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašo, bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamoje byloje neskirstomos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovo G. L. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl nuomojamo buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.