Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nataljos Zelionkienės, Gintaro Čekanausko,

nedalyvaujant pareiškėjui V. S. , atsakovų Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atstovams,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės bei neturtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad Kauno tarnyba 2013-08-07 gavo pareiškėjo V. S. 2013-08-07 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus vedėjos L. M. pareiškimų, pateiktų Vilniaus apskrities VPK 2009-05-25, pripažinimo kaip aiškiai neatitinkančiais tikrovės dokumentais ir žalos atlyginimo, reg.Nr.TP-l-(2.1)-2998 (b.l. 53-55). V. S. prašyme nurodė, jog Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus vedėjos L. M. pateikti Vilniaus apskrities VPK 2009-05-25 pareiškimai aiškiai neatitinka tikrovės. Pareiškėjo nuomone, šiuose dokumentuose yra nurodomi tikrovės neatitinkantys faktai. Dėl pareiškimuose nurodytos informacijos pateikimo ikiteisminio tyrimo institucijai ir teismui, smuko pareiškėjo visuomeninis autoritetas ir jaučiama didelė gėda. Pareiškimuose nurodoma informacija žeidžia pareiškėjo garbę ir orumą, ko pasėkoje atsirado turtinė ir neturtinė žala. Kauno tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, su juo susijusius dokumentus bei vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 str. 6 d. 1, 2 p., ginčijamu 2013-08-16 sprendimu Nr.TP-2-(2.2)-13-N- 2998-3647 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kadangi nustatė, jog pareiškėjo reikalavimas pripažinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus vedėjos L. M. Vilniaus apskrities VPK 2009-05-25 pateiktus pareiškimus kaip aiškiai neatitinkančiais tikrovės dokumentais ir atlyginti žalą yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus (b.l. 12, 98).

Taip pat bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009-09-04 nutarimu Nr.A2.9.-3116-119/2009 pripažino, kad pareiškėjas padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus LR ATPK 174 str. (b.l. 88-91), tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-12-14 nutartimi apylinkės teismo nutarimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo (b.l. 92-97). Taip pat L. M. 2009-05-25 pareiškimuose nurodytų teiginių pagrįstumo klausimas bei pareikštas civilinis ieškinys atlyginti žalą yra nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teisme privataus kaltinimo byloje Nr.PK-588-891/2013. V. S. yra padavęs apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-10 nuosprendžio privataus kaltinimo byloje Nr.PK-588-891/2013, kuriuo L. M. yra išteisinta, kaip nepadariusi nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 154 str. ir LR BK 155 str., o pareiškėjo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad 2013-10-30 Vilniaus apygardos teismo nutartimi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas (b.b.Nr. 1A-698-495/2013).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau - Įstatymas). Įstatymas nustato, kad antrinę teisinę pagalbą asmenys gali gauti tik esant Įstatyme nustatytoms sąlygoms. Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; taikaus ginčų sprendimo prioriteto; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais (Įstatymo 3 str.). Bendra taisyklė yra ta, kad įstatymų leidėjas antrinės teisinės pagalbos teikimą Įstatymo 11 str. 2 d. 1 p. nurodytiems fiziniams asmenims sieja su LR Vyriausybės nustatytu turto ir pajamų lygiu teisinei pagalbai teikti pagal šį Įstatymą, išskyrus šio Įstatymo 12 str. numatytas išimtis, kai antrinė teisinė pagalba teikiama neatsižvelgiant į turtą ir pajamas. Įstatymo 11 str. 6 d., 7 d. nurodyta, kokiais atvejais antrinė teisinė pagalba neteikiama. Iš minėto teisinio reglamentavimo yra akivaizdu, kad asmens teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra absoliuti (ABTĮ 57 str.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose, administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi, ar pareiškėjai atitinka Įstatymo 11 str. 2 d. nustatytas sąlygas, o taip pat, ar nėra šio įstatymo 11 str. 6 d., 7 d. nurodytų sąlygų, kurioms esant antrinė teisinė pagalba neteikiama. Taigi, vertinti, ar nėra Įstatymo 11 str. 6 d., 7 d. nustatytų sąlygų, yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga veikti įgyvendinant šio Įstatymo 1 str. 1 d. įtvirtintus tikslus, tiksliai laikantis šio Įstatymo 3 str. įtvirtintų teisinės pagalbos teikimo principų. Įstatymo 2 str. 3 d. nurodyta, kad antrinė teisinė pagalba – tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. Procesinių dokumentų sąvokos Įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas, ABTĮ nepateikia, todėl ši definicija turi būti aiškintina vadovaujantis kitais teisės aktais ir remiantis teisės aiškinimo būdais. CPK XI skyriaus pirmasis skirsnis yra skirtas procesiniams dokumentams. CPK XI skyriaus 110 str. pateikta dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų sąvoka. Į ją patenka dalyvaujančių byloje asmenų ieškiniai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ar priešieškinius, dublikai (ieškovo atsiliepimai į atsakovo pareikštą atsiliepimą), triplikai (atsakovo atsiliepimai į dubliką), atskirieji, apeliaciniai ir kasaciniai skundai bei atsiliepimai į juos ir kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti jų prašymai, reikalavimai, atsikirtimai ar paaiškinimai. CPK XI skyriaus 116 str. taip pat pateikiama teismo procesinių dokumentų definicija. Tiek iš CPK 110 str., tiek ir iš CPK 116 str. nuostatų galima daryti išvadą, kad procesiniai dokumentai yra neatsiejami nuo jau prasidėjusio civilinio proceso arba dokumento, kuriuo inicijuojamas civilinis procesas. Taigi, to pasėkoje atsiranda pakankamas pagrindas išvadai, jog ieškinys atitinka antrinės teisinės pagalbos dokumentams keliamus reikalavimus.

Nagrinėjant pareiškėjo skundo reikalavimus taip pat būtina nustatyti, ar Kauno tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, turėjo pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog ieškinio tiek dėl L. M. pareiškimų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės, tiek dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo parengimas neturės jokios teisinės perspektyvos ir Kauno tarnybos paskirto advokato (CPK 347 str. 3 d.) teikiama teisinė pagalba bus beprasmė (neperspektyvi). Nagrinėjamu atveju atsakovas nustatė Įstatymo 11 str. 6 d. 1 p. ir 2 p. nurodytas aplinkybes ir to pasėkoje skundžiamu sprendimu atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Taigi, sprendžiant byloje kilusį ginčą, aktualios Įstatymo 11 str. 6 d. nuostatos, kad antrinė teisinė pagalba inter alia neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.) bei atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.). Įstatymo 11 str. 6 d. 1 p. ir 2 p. taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus - t. y. Kauno tarnyba savo kompetencijos ribose turėjo atlikti vertinimą tik tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį ir teismui teiktiną ieškinį (ABTĮ 57 str.).

Be to, ir LVAT savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad nuspręsti, ar pareiškėjo pateiktas teismui reikalavimas yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėdamas bylą (spęsdamas ginčą) iš esmės. Reikalavimo akivaizdaus nepagrįstumo nustatymas Įstatymo 11 str. 6 d. 1 p. prasme reiškia tai, kad Kauno tarnyba, gavusi asmens prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalbą, savo kompetencijos ribose turi atlikti asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą tik tuo aspektu, ar asmens pateikti dokumentai ir jo nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio skundo (ieškinio ir t.t.) parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT bylos Nr. A-20-104/2008, Nr. A-261-1458/2008 ir kt.). Taigi, šio ginčo atveju atsakovas turėjo vertinti tik tai, ar pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų teisiškai pagrįstam ieškiniui parengti. Teismas taip pat pabrėžia, kad atsakovas nepateikė jokių pagrindų, nereikalaujančių teisės normų aiškinimo ar įrodymų vertinimo, dėl kurių procesas iš viso negalimas. Atsižvelgtina ir į faktinę šio ginčo situaciją, t.y. į tai, jog pareiškėjo civilinis ieškinys minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo privataus kaltinimo byloje Nr. Nr.PK-588-891/2013 yra paliktas nenagrinėtu.

Pažymėtina ir tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje. Tai turi būti siejama su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (ABTĮ 57 str.). Teismas, atsižvelgęs į aukščiau paminėtas nuostatas bei įvertinęs pareiškėjo prašymo turinį (b.l. 53-55), daro išvadą, kad Kauno tarnyba šiuo atveju turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų ieškiniui parengti (ABTĮ 57 str.). Iš pareiškėjo prašymo turinio bei priedų matyti, kad pareiškėjas prašyme nurodė konkrečias faktines aplinkybes, pareiškėjo vertinimu, patvirtinančias, kad tolimesnis jo teisių gynimas galimas tik teisminiu keliu. Įvertinus pateiktų įrodymų visetą matyti, kad Kauno tarnyba, priimdama sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą ir motyvuodama reikalavimo akivaizdžiu nepagrįstumu (Įstatymo 11 str. 6 d. 1 p.) bei atstovavimo byloje neperspektyvumu (Įstatymo 11 str. 6 d. 2 p.), iš esmės vertino pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, kaip pagrindo kreiptis į teismą su ieškiniu, pagrįstumą ir tuo peržengė jai teisės aktais apibrėžtos kompetencijos ribas, todėl priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą (ABTĮ 57 str., 88 str. 2 p., 89 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi administracinės bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad Kauno tarnyba nepagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą ieškiniui dėl pripažinimo L. M. pareiškimų neatitinkančiais tikrovei bei dėl žalos atlyginimo parengti ir toks Kauno tarnybos sprendimas akivaizdžiai prieštarauja ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p., todėl jis naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, taip pat atsakovas įpareigotinas priimti sprendimą pagal pareiškėjo V. S. 2013-08-03 prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo (ABTĮ 57 str., 88 str. 4 p. ).

Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, įprastai turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje įtvirtintai viešajai atsakomybei kaltės sąlyga nėra būtina, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. pvz., 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Papildomai pažymėtina, kad taikant civilinės atsakomybės institutą, bet kuriuo atveju svarbu nustatyti ne vien tik formalias sąlygas (prielaidas), pagrindžiančias žalos atsiradimą, bet ir konkretų žalos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė tikrosios jam padarytos žalos dydžio iki skundo teismui padavimo dienos. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog CK 6.249 straipsnio nuostata, kad „jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas“ jokiu būdu nereiškia, kad pareiškėjas yra atleidžiamas nuo pareigos įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą (žr. pvz. 2005 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1572/2005). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas privalo objektyviai pagrįsti, jog jis ėmėsi įrodinėti jam padarytos žalos faktą ir dydį, kita vertus, jei tokie duomenys nėra pateikiami, tokioje situacijoje teismui nekyla pareiga papildomai įrodinėti žalos faktą ir dydį už patį pareiškėją (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-735/2013). Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl žalos atlyginimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-34/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011), darytina išvada, jog, taikant CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, patirti nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis, t. y. priteistini nuostoliai negali būti hipotetiniai, grindžiami prielaidomis.

Pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo motyvą, jog 1000 Lt turtinę žalą sudaro išlaidos, kurios susidarė sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose nuo 2008 metų.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Pareiškėjas, jam padarytą neturtinę žalą, vertina 3000 Lt, ją supranta kaip sukeltus nepatogumus, nervinę įtampą, depresiją, atsiradusius pažeidžiant įstatymus bei pareiškėjo teises, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė.

Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nagrinėjamu atveju nenustatytos visos sąlygos (t.y. žalos padarymo faktas bei priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir žalos), būtinos civilinei atsakomybei atsirasti, dėl šios priežasties viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1p., 2 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-08-16 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2998-3647.

Įpareigoti atsakovą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą dėl pareiškėjo V. S. 2013-08-03 prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.