Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą, kurioje L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, dirbanti (duomenys neskelbtini), gyvenanti (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. M. kaltinama tuo, kad ji, būdama (duomenys neskelbtini), 2009-05-28 Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pateikė du pareiškimus, kuriuose V. S. buvo kaltinamas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 174 straipsnyje, t. y. padaręs du smulkius atskirus chuliganizmo aktus. Minėtuose pareiškimuose nurodyta, kad 2009-05-21 ir 2009-05-25 V. S. grasino (duomenys neskelbtini) tarnybos darbuotojams susidorojimu, triukšmavo, keikėsi necenzūriniais žodžiais, stumdėsi, o būtent: 2009-05-21 (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo naudojosi tarnybos kopijavimo aparatu, rėkė, kėlė triukšmą, reiškė nepasitenkinimą, taip sutrikdydamas įprastinį tarnybos darbą, be to, kelis kartus pastūmė L. D. ir išvadino ją necenzūriniais žodžiais, viešai įžeidinėjo, taip pat šmeižė administratorę Teisės skyriaus vedėjos L. M. kabinete, kuriame tuo metu buvo Finansų skyriaus vedėja N. K., įžeidinėjo kitus (duomenys neskelbtini) darbuotojus, grasino jiems susidorojimu, o po minėto įvykio administratorė L. D. labai susijaudino, patyrė fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, pažeminimą, laikinai negalėjo tęsti darbo, be to, sutriko visoje (duomenys neskelbtini) tuo metu dirbusių darbuotojų ir advokatų darbas, o 2009-05-25 agresyviai, pastumdamas I. K., įsiveržė į (duomenys neskelbtini) patalpas, matant savo kabinete tuo metu buvusiai L. M. ir prie savo stalo sėdinčiai administratorei L. D., buvo akivaizdžiai suirzęs, jo rankos drebėjo, nuolatos dairėsi į visas puses, negalėjo ramiai stovėti vietoje, jo elgesys buvo nenuspėjamas, sutrikęs ir agresyvus, jis kalbėjo nerišliai, reiškė įvairius reikalavimus, garsiai rėkaudamas kėlė nepasitenkinimą (duomenys neskelbtini) kaip institucija ir joje dirbančiais darbuotojais, grasino, taip pat pastūmė L. D. ir išvadino necenzūriniais žodžiais, viešai įžeidinėjo, dėl V. S. agresyvaus įsiveržimo į VVGTPT patalpas ir pastūmimo I. K. patyrė fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, baimę ir stresą, L. M. taip pat jautėsi V. S. pažeminta, patyrė emocinį sukrėtimą, toliau negalėjo ramiai tęsti darbo. L. M. kaltinama tuo, kad tokiais dviem pareiškimais policijai pateikė melagingą informaciją ir apšmeižė V. S. bei įžeidė jo garbę ir orumą, ko pasėkoje smuko jo visuomeninis autoritetas ir jaučiama didelė gėda, dėl kurios V. S. negali gyventi pilnaverčio gyvenimo.

Apklausta teisiamajame posėdyje L. M. dėl jai reiškiamų kaltinimų kalta neprisipažino ir paaiškino, kad ji yra (duomenys neskelbtini). V. S. pažįsta, jis dažnai tarnyboje lankosi, turi daug bylų, jam teikiama teisinė pagalba, jis dažnai į ją kreipiasi, konsultuojasi. Kas vyko gegužės 21 d., ji nematė, sėdėjo savo kabinete, girdėjo tik triukšmą. Po to įpykęs V. S. įbėgo į jos kabinetą, nemandagiai kalbėjo apie L. D.. V. S. rėkė, kad ji yra kvailė, negali užpakalio pakelti ir kopijų padaryti, buvo įsiaudrinęs. Jam daug kartų aiškino, kad kopijų jie nedaro, jas patys advokatai pasidaro. Jie jam daug kartų rašė apie kopijų darymą. V. S. dar kažką pašūkavo ir išėjo. Gegužės 25 d. jau buvo pietų pertrauka, didžioji dalis darbuotojų buvo išėję pietauti, tarnybos durys buvo užrakintos. Ji sėdėjo savo kabinete (pro jos kabineto duris matosi administratorės stalas), kabineto durys buvo atidarytos, ir išgirdo, kad kažkas stipriai tranko duris, todėl pro šalį einančios I. K. paprašė jas atidaryti. Ji nematė, kaip Ievą pastūmė, bet suprato, kad ji buvo pastumta, nes neišlaikiusi pusiausvyros atšoko. V. S. įlėkė rėkdamas, kad jam reikia registruoti kažkokius dokumentus, įžeidinėjo I. K. ir L. D., L. D. vadino kvaile neraštinga ir kitais panašiais, labai nemaloniais žodžiais, buvo piktas ir nesivaldantis. Jos pasakė, kad jau pietų metas ir pareiškėjų jie nebepriima, o jis atsakė: „man dar ne pietų pertrauka, nieko čia neaiškinkit, imkit ir registruokit“. L. D. buvo pasidėjus savo dokumentus ant stalo, o V. S. ant jų numetė savuosius. L. D. pasakius, kad dokumentų neregistruos, jis vėl ją įžeidinėjo. Žiauriai supykęs jis griebė dokumentus ir išėjo pro duris. Po to L. D. sakė, kad jai trūksta vieno sprendimo. Ieva dar buvo atidarius duris, bet ji nematė, kas vyko paskui. Gegužės 21 d. dar negalvojo rašyti pareiškimo, nes tokių nepatenkintų žmonių pas juos daug ateina, tačiau po kelių dienų vėl pasikartojo konfliktas, todėl neapsikentė ir gegužės 25 d. parašė ir išsiuntė du pareiškimus policijai dėl kiekvieno konflikto, kad įvertintų V. S. veiksmus, ištirtų įvykius ir V. S. nubaustų. Jos kreipėsi į policiją dėl tvarkos pažeidimo, o policija paskui sprendžia dėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo. Pareiškime yra padaryta techninė klaida, rašydamos pareiškimą jos galvoje turėjo 21 d., nes I. K. po 21 dienos įvykio net vėmė dėl patirto streso. Prieš rašydama pareiškimus policijai ji apklausė kontoros darbuotojus ir advokatus. Be jos, įgaliojimų tarnybos vardu kreiptis į policiją niekas neturėjo, o bet kuris darbuotojas pats asmeniškai galėjo rašyti pareiškimą policijai. L. D. ir I. K. atėjo pas ją skųstis ir pasitarusios jos nusprendė rašyti vieną bendrą pareiškimą. Jos pačios asmeniškai V. S. neįžeidė. Jis kai būna susinervinęs, labai išbalansuoja žmones, neklauso, šaukia, rėkia, daro ką nori, tai emociškai sukrečia.

Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsintas liudytojos I. K. 2009 m. birželio 19 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariato Prevencijos skyriui duotas paaiškinimas, taip pat 2009 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdžio protokole užfiksuoti jos kaip liudytojos administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.9.-321-170/2011 duoti parodymai, kur ji nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.9.-321-170/2011 t. 1, b. l. 32, 74-86).

Iš (duomenys neskelbtini), L. M. 2009-05-25 pareiškimų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trečiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojui G. V. matyti, kad L. M., nurodydama 2009-05-21 ir 2009-05-25 VVGTPT vykusių įvykių, kuriuose dalyvavo V. S., aplinkybes, aprašydama V. S. elgesį šių įvykių metu, prašė įvertinti V. S. elgesį 2009-05-21 ir 2009-05-25 VVGTPT vykusių konfliktų metu ir esant galimybei nubausti V. S. įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškimai komisariate gauti 2009-05-28 (privataus kaltinimo b. l. 25-28).

Iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančio voko matyti, kad 2009-05-25 pareiškimus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trečiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojui G. V. (duomenys neskelbtini) išsiuntė 2009-05-25 (administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.9.-321-170/2011 t. 1, b. l. 16).

Iš 2009-06-29 administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 10-14-P-354 matyti, kad V. S. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 174 straipsnį už tai, kad jis 2009-05-21, apie 9 val., (duomenys neskelbtini) neturėdamas leidimo naudojosi tarnybos kopijavimo aparatu, keikėsi necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo tarnybos darbuotojus ir tokiu savo elgesiu šokiravo darbuotojus bei sutrikdė įprastą darbo eigą (administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.9.-321-170/2011 t. 1, b. l. 2-3).

Iš 2009-06-29 administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 10-14-P-353 matyti, kad V. S. taip pat buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 174 straipsnį už tai, kad jis 2009-05-25, apie 12 val., (duomenys neskelbtini) pažeisdamas viešąją tvarką kibo prie tarnybos darbuotojų, tai yra prie I. K. ir L. D., įsiveržė į tarnybos patalpas pečiu pastumdamas tarp durų stovėjusią I. K., garsiai šūkavo tarnybos patalpose, I. K. ir L. D. negalėjo toliau ramiai tęsti darbo, joms buvo sukeltas išgąstis ir emocinis sukrėtimas (administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.9.-321-170/2011 t. 1, b. l. 5-6).

Iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.9.-3116-119/2009 matyti, kad V. S. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 174 straipsnyje (dėl 2009-05-21 ir 2009-05-25 įvykių VVGTPT), ir nubaustas 200 (dviejų šimtų) Lt dydžio bauda (privataus kaltinimo b. l. 21-24).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N662-1935/2010 V. S. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nutarimas panaikintas ir byla grąžinta šiam teismui nagrinėti iš naujo (privataus kaltinimo b. l. 16-18).

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.9.-321-170/2011 administracinio teisės pažeidimo byla, kurioje administracinio teisės pažeidimo protokolai pagal ATPK 174 straipsnį (du pažeidimai) surašyti V. S., nutraukta suėjus patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminui (privataus kaltinimo b. l. 19-20).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinęs visų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą teismas daro išvadą, kad nepasitvirtino kaltinamajai L. M. pareikšti kaltinimai pagal BK 154 straipsnio 1 dalį bei 155 straipsnio 1 dalį, todėl ji išteisintina.

Kaip matyti iš teismui pateiktų ir ištirtų duomenų – tarp V. S. ir (duomenys neskelbtini) nesutarimai vyksta jau seniai, daug ginčų, kuriuose (duomenys neskelbtini) yra atsakovas, nagrinėjama teismuose, kad nesutarimai tarp V. S. ir (duomenys neskelbtini) darbuotojų iš tiesų egzistuoja, kad tarp jų būna konfliktų, patvirtino tiek pats nukentėjusysis V. S., tiek kaltinamoji L. M., tiek teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai. Kad 2009-05-21 ir 2009-05-25 (duomenys neskelbtini) patalpose tarp V. S. ir (duomenys neskelbtini) darbuotojų taip pat vyko konfliktai, dėl kurių ir buvo parašyti pareiškimai policijai, neneigė nei nukentėjusysis, nei kaltinamoji, nei liudytojai, tiesiog nurodė skirtingas tų konfliktų aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad tarp V. S. ir (duomenys neskelbtini) darbuotojų 2009-05-21 ir 2009-05-25 vyko konfliktai, tačiau nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai surinkti, ištirti ir įvertinti visi įrodymai, kurie leistų daryti išvadą, kad V. S. veiksmai 2009-05-21 ir 2009-05-25 (duomenys neskelbtini) viršijo leidžiamą santykių su (duomenys neskelbtini) darbuotojais laipsnį ir atitiko pažeidimus, numatytus ATPK 174 straipsnyje.

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dispoziciją šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, Nr. 2A-1/2009). Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką daromas aiškus faktinių pranešimų ir vertinimų atribojimas: faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Feldek prieš Slovakiją). Informacijos paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui.

Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo veikia tiesiogine tyčia, t. y. suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008). Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar informaciją paskleidęs asmuo dėl skleidžiamų duomenų tikrumo sąžiningai klydo, ar siekė apšmeižti kitą žmogų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad L. M., būdama (duomenys neskelbtini) Teisės skyriaus vedėja, pavaduojanti (duomenys neskelbtini) direktorę, 2009-05-25 kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trečiojo policijos komisariato viršininko pavaduotoją G. V. su dviem pareiškimais dėl viešosios tvarkos pažeidimo, dėl V. S. elgesio 2009-05-21 ir 2009-05-25 (duomenys neskelbtini) patalpose vykusių įvykių (konfliktų) su (duomenys neskelbtini) darbuotojais metu įvertinimo, šių įvykių ištyrimo ir nustačius, kad jo elgesys buvo netinkamas, prieštaraujantis nustatytai tvarkai ir baudžiamas, jo nubaudimo įstatymų nustatyta tvarka. Nors teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus – vienas svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų, tačiau įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 25, 28 straipsniai). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 10 straipsnis gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam. Tai reiškia, kad asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, tame tarpe ir teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, turi neperžengti jų įgyvendinimo ribų, antraip bus pažeistos kito asmens teisės ir laisvės, ginamos įstatymo, ir kils atsakomybės klausimas. Kartu EŽTK gina asmenį, paskleidusį kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas. Išanalizavus teisme ištirtus įrodymus darytina išvada, jog nepriklausomai nuo to, ar L. M. kreipimaisi, pareiškimai dėl V. S. veiksmų buvo pagrįsti ar ne (tai galutinai nenustatyta, kadangi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla, kurioje administracinio teisės pažeidimo protokolai pagal ATPK 174 straipsnį (2009-05-21 ir 2009-05-25 pažeidimai) surašyti V. S., buvo nutraukta suėjus patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminui) – L. M., kreipdamasi į atitinkamą instituciją, buvo įsitikinusi savo teisumu ir veikė, jos supratimu, gindama (duomenys neskelbtini) darbuotojų ir advokatų, jos manymu, pažeistas teises. Nagrinėjamu atveju kaltinamoji L. M. neperžengė Konstitucijos 25 straipsnyje ir EŽTK 10 straipsnyje numatytos teisės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų. Taigi iš byloje surinktų faktinių duomenų bei minėtų 2009-05-25 pareiškimų policijos komisariatui seka, kad kaltinamoji, aprašydama V. S. elgesį su VVGTPT darbuotojais 2009-05-21 ir 2009-05-25, jo veiksmus, būseną, cituodama jo pasakytus žodžius, taip pat aprašydama (duomenys neskelbtini) darbuotojų veiksmus ir būseną, nesiekė tyčia pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją apie nukentėjusįjį šioje byloje V. S. ir tokiu būdu jį pažeminti, paniekinti ar pakirsti kitų asmenų pasitikėjimą juo, o buvo įsitikinusi, kad šiuose pareiškimuose ji pateikė teisingą ir patikimą informaciją apie 2009-05-21 ir 2009-05-25 įvykius ir šį asmenį, ją gavusi iš kitų informacijos šaltinių (iš (duomenys neskelbtini) darbuotojų L. D., N. K., I. K., advokato A. D.), taip pat pačios matytą ir girdėtą informaciją. Taip pat darytina išvada, kad byloje tiriami pareiškimai buvo skirti tik konkrečiai institucijai pagal kompetenciją ir nebuvo skirti nukentėjusiajam V. S. ar plačiam informatyviam naudojimui. Atkreiptinas dėmesys, kad sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas.

Teismas, įvertinęs surinktus ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus duomenis, daro išvadą, kad L. M. veiksmuose nėra požymių nusikalstimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu L. M. dėl šios veikos išteisintina.

BK 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-269/2005, Nr. 2K-385/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Be to, įžeidimo atveju reikšmės neturi, ar šis vertinimas atitinka tiesą. Baudžiamosios teisės prasme įžeidimo būtinas objektyvusis požymis yra užgaulumas, jei asmuo tai suvokia kaip savo paties įžeidimą. Tačiau užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Teismų praktikoje padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti.

V. S. savo patikslintame privataus kaltinimo skunde nurodė, taip pat teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įžeistas pasijuto dėl to, kad L. M. viešai raštu kreipėsi į policijos komisariatą su dviem pareiškimais, kuriuose, anot jo, pateikta melaginga informacija, kuriuose kiekvienas žodis yra melas ir įžeidinėjimas, kuriuose jis pavadinamas narkomanu, alkoholiku, pas kurį drebėjo rankos, kuris reikalavo neaiškių dalykų, taip pat nurodė, kad jo orumo žeminimas išplaukia iš paties kaltinamosios surašyto teksto, nes jos rašytuose pareiškimuose jis atrodo niekšas, nusikaltėlis, narkomanas, alkoholikas, nestabilus, psichiškas žmogus. Kaip jau minėta, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 155 straipsnį atsiranda tik už užgauliai, nepadoriai, nederama forma suformuluotus, žeminančius žmogų atsiliepimus, akivaizdžiai prieštaraujančius įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Neabejotina, kad apibūdindama V. S. veiksmus 2009-05-21 ir 2009-05-25 konfliktų (duomenys neskelbtini) metu L. M. pateikė negatyvų šio asmens vertinimą.

Tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad L. M. raštu, visuomenėje priimtina forma, kreipdamasi į policijos komisariatą išsiaiškinti, ar V. S. veiksmuose 2009-05-21 ir 2009-05-25 konfliktų (duomenys neskelbtini) metu nėra administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos sudėties, savo pareiškimuose nenurodė jokių nepadorių, užgaulių V. S. įvertinimų, niekinančių žodžių ar formuluočių, nei viename iš dviejų pareiškimų V. S. nėra vadinamas nei alkoholiku, nei narkomanu, nei nusikaltėliu, nei psichiškai nesveiku žmogumi, nei panašiai. L. M., aprašydama 2009-05-21 ir 2009-05-25 vykusių konfliktų aplinkybes, padarydama kai kurias savo asmenines išvadas apie V. S. elgesį (duomenys neskelbtini) patalpose ir padoria forma išdėstydama neigiamą V. S. elgesio įvertinimą (kas pagal teismų praktiką nepripažįstama įžeidimu), tik prašė atitinkamos institucijos pagal kompetenciją įvertinti V. S. veiksmus 2009-05-21 ir 2009-05-25 konfliktų (duomenys neskelbtini) metu ir esant galimybei nubausti jį įstatymų nustatyta tvarka, jeigu tie veiksmai bus įvertinti kaip nusikalstama veika ar administracinės teisės pažeidimas. Akivaizdu, kad pareiškimuose išsakytais teiginiais L. M. nesiekė nei įžeisti, nei apšmeižti V. S., o norėjo tik pagrįsti savo pareiškimus ir reiškiamą prašymą. Be to, patikslintame privataus kaltinimo skunde nukentėjusysis V. S. nenurodė teismui, kurie konkretūs L. M. išsakyti žodžiai jį užgauliai pažemino ir įžeidė (jis nurodė, kad tiesiog visas pareiškimų tekstas yra melagingas ir pareiškimuose esantys duomenys jį įžeidžia), nors matyti, kad L. M. 2009-05-25 pareiškimuose komisariatui nėra necenzūrinių, užgaulių, pažeminančių ar paniekinančių jį žodžių. Šios aplinkybės duoda pagrindo teigti, kad L. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 155 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl ji dėl šios veikos išteisintina (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Byloje privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Pripažinus, kad kaltinamosios L. M. veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties, nukentėjusiojo V. S. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BKP 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. S. atstovas advokatas E. Senovaitis pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir prašė teismo pripažinti V. S. teiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 991,58 Lt – proceso išlaidomis ir išieškoti jas iš L. M.. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad L. M. išteisintina dėl nusikalstamų veikų padarymo, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 6 dalimi, privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. S. atstovo prašymas priteisti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 straipsnio 6 dalimi, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi, 302 straipsniu, 303 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3, 5, 6 dalimi, 307 straipsnio 4, 6, 7 dalimis, teismas

nusprendžia:

L. M. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių.

L. M. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 155 straipsnio 1 dalyje, požymių.

V. S. civilinį ieškinį dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

V. S. atstovo advokato Eugenijaus Senovaičio prašymo atlyginti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas – 991,58 Lt – netenkinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.