Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens D. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-4-527/2015 pagal bankrutuojančios V. S. įmonės administratoriaus UAB „Audata“ pareiškimą dėl išieškojimo nukreipimo į įmonės savininko ir jo teisių perėmėjų turtą V. S. įmonės bankroto byloje, suinteresuoti asmenys D. S., Valstybinė mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, AB DNB bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas bankrutuojančią V. S. įmonę atstovaujantis bankroto administratoriaus UAB „Audata“ 2014-12-18 kreipėsi į teismą su pareiškimu ir jį 2015-02-23 patikslinęs (b. l. 22-29) prašė nukreipti 512 004,95 Lt (148 286,88 Eur) dydžio kreditorinių reikalavimų ir administravimo išlaidų išieškojimą: 1) į V. S. įmonės savininko V. S. asmeninį turtą bei į bendrosios dalinės nuosavybės teise įmonės savininkui V. S. priklausantį turtą arba, teismui nustačius, jog žemiau išdėstyto turto savininkė yra D. S., į jai priklausantį turtą ir (ar) jo dalį: a) į ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); b) į ½ dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini): pastatą-skerdyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą-tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinierinius statinius-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); c) į ½ dalį nekilnojamojo turto pastato-konditerijos cecho, esančio(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); d) į ½ dalį nekilnojamojo turto, esančio(duomenys neskelbtini), t. y. į pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinierinius statinius-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) į pagal 2013-12-10 (Nr. 2-4659) ir 2014-12-01 (Nr. 2-4742) palikimo perėjimo valstybei liudijimus Lietuvos valstybei perėjusį mirusiajam V. S. priklausiusio turto dalį: a) į ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); b) į ½ dalį nekilnojamojo turto, esančio(duomenys neskelbtini), t. y. pastatą-skerdyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinierinius statinius-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); c) į ½ dalį nekilnojamojo turto pastato-konditerijos cecho, esančio(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); d) į ½ dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), t. y. pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinierinius statinius-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad V. S. įmonės bankroto byloje galutinė bendra patvirtintų kreditorinių finansinių reikalavimų suma 487 004,95 Lt. Kreditoriai taip pat patvirtino 25 000 Lt dydžio administravimo išlaidų sąmatą. Kadangi likusio nerealizuoto V. S. įmonei priklausančio turto ar lėšų, reikalingų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui bei administravimo išlaidoms atlyginti nėra, išieškojimas turi būti nukreiptas į savininko V. S. asmeninį turtą ir jam tenkančią dalį bendroje dalinėje nuosavybėje. V. S. įmonė yra įsteigta esant santuokai su D. S., todėl įmonės skolų prieš kreditorius atsakomybė tenka abiems sutuoktiniams. 2011-09-09 V. S. mirė. Tačiau V. S. įpėdiniai sąmoningai nepriima palikimo. Bankroto administratorius, remdamasis CK 5.63 straipsniu, pagal palikėjo skolas galėtų išieškoti iš V. S. nepaveldėto turto arba, atsiradus paveldėtojams, išieškoti iš jų. Nors½ turto dalis nėra įregistruota D. S. vardu, t. y. nėra įforminama pagal įstatymų nustatytus reikalavimus, tačiau V. S. įmonė buvo įsteigta esant santuokai su D. S., todėl dėl įmonės skolų prieš kreditorius atsakomybė tenka abiems sutuoktiniams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015-09-08 nutartimi (b. l. 73-87) pareiškimą patenkino iš dalies ir nutarė: 1) nenukreipti iš asmeninių V. S. prievolių kilusių 258 122,06 Lt (74 757,32 Eur) dydžio išieškojimų į V. S. vardu registruotą ½ dalies žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į (duomenys neskelbtini) esantį ½ dalį pastato-konditerijos cecho, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) kitą prašymo dalį tenkino ir nukreipė bankroto byloje Nr. B2-4-527/2015 teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų ir administravimo išlaidų išieškojimą į V. S. ir D. S. santuokoje įgytą turtą:

1) (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą, į kurį nuosavybės teisės po ½ dalį nuo 2014-01-10 įregistruotos V. S. vardu ir Lietuvos Respublikos vardu 2013-12-10 palikimo perėjimo valstybei liudijimo Nr. 2-4659 pagrindu:

a) pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 10 803 Eur;

b) pastatą-šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 94 Eur;

c) pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 281 Eur;

d) pastatą-tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 660 Eur;

e) pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 327 Eur;

f) kitus inžinerinius statinius-kiemo statinius, unikalus Nr. 4998-0001-7062, vidutinė rinkos vertė 33 Eur;

2) (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą, į kurį nuosavybės teisės po ½ dalį nuo 2014-01-13 įregistruotos Lietuvos Respublikos vardu 2013-12-10 palikimo perėjimo valstybei liudijimo Nr. 2-4659 pagrindu ir V. S. vardu:

a) pastatą-skerdyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 1 051 Eur;

b) pastatą-tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 4 981 Eur;

c) pastatą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 4 171 Eur;

d) kitus inžinierinius statinius-kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 36 Eur;

3) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė – 21 664 Eur (90 808 Lt), nuosavybės teisės į kurį po ½ dalį nuo 2014-12-23 įregistruotos V. S. vardu 2011-06-23 apylinkės teismo sprendimo pagrindu byloje Nr. 2-172-359/2011 ir Lietuvos Respublikos vardu 2014-12-01 palikimo perėjimo valstybei liudijimo Nr. 2-4742 pagrindu;

4) (duomenys neskelbtini) esantį pastatą-konditerijos cechą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 10 571 Eur, į kurį nuosavybės teisės po ½ dalį nuo 2014-01-09 įregistruotos Lietuvos Respublikos vardu 2013-12-10 palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. 2-4659 pagrindu ir V. S. vardu.

Teismas sprendė, jog nagrinėjamos bylos atveju egzistuoja pagrindai priimti nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko V. S. teisių perėmėjo - Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VMI. Kadangi V. S. priklausiusi turto dalis po jo mirties paveldėjimo būdu perėjo valstybei, kuri pagal CK 5.62 straipsnio 3 dalį už palikėjo skolas atsako neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės, teismo nuomone, nukreipiant išieškojimą į valstybės paveldėtą turtą neturi reikšmės teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų kilmė, t. y. ar šie reikalavimai yra kilę iš asmeninių V. S. prievolių, ar iš bankrutavusios V. S. įmonės prievolių. Todėl Lietuvos Respublikos atžvilgiu pareiškimą teismas tenkintino visa apimtimi - dėl 512 004,95 Lt (148 286,88 Eur) dydžio išieškojimo. Taip pat teismas nustatė, kad vykdant skolos išieškojimą bankui, jau buvo realizuota dalis įkeisto turto, esančio (duomenys neskelbtini). Tačiau ne visas įkeistas turtas buvo realizuotas, o bankas (hipotekos kreditorius) sutinka, kad VMI bei D. S. priklausantis ir bankui įkeistas nekilnojamasis turtas būtų pardavinėjamas kartu kaip vienas kompleksas. Teismas atmetė D. S. argumentus, ji nebuvo davusi sutikimo santuokos metu įgyto turto įkeitimo sandoriui sudaryti, kadangi įkeitimo sutartys nebuvo nuginčytoms, o bankroto byloje patvirtinti banko kreditoriniai reikalavimai. Taip pat teismas nenustatė pagrindo pripažinti V. S. įmonės likvidavimo procedūros pabaigos. Pasisakydamas dėl išieškojimo nukreipimo į likusią V. S. vardu registruoto nekilnojamojo turto dalį, teismas sprendė, kad turto neįregistravimas D. S. vardu vertinamas arba kaip pačios D. S. sutikimas su jos atžvilgiu administratoriaus pareikštais reikalavimais, arba kaip piktybinis neveikimas ir nesąžiningumas po sutuoktinio mirties iki šiol neįsiteisinant jai priklausančios turto dalies. Teismas atmetė D. S. argumentus dėl įmonės kreditorių ir / ar jų reikalavimai pakitimo ir nurodė, kad kreditorių finansiniai reikalavimai yra patvirtinti įsitesėjusiais teismo nutartimis. Taip pat teismas atmetė D. S. argumentus, kad VMI teisių perėmėjo – VĮ Turto banko – reikalavimo teisė į 109 875,62 Lt skolą bei VSDFV Kaišiadorių skyriaus reikalavimo teisė į 48 466 Lt skolą yra pasibaigusios. Nepaisant to, ar turto, esančio(duomenys neskelbtini), ½ dalis ar 2/3 dalys (tuo atveju, jeigu būtų nuginčyti VMI išduoti liudijimai Kaišiadorių rajono apylinkės 2000-01-31 nutarties pagrindu) priklauso D. S., kaip mirusį V. S. pergyvenusiai sutuoktinei, egzistuoja pagrindas nukreipti išieškojimą ir į šį turtą. Teismas iš vertintų aplinkybių visumos padarė išvadą, jog V. S. individuali įmonė buvo bendras S. šeimos verslas. D. S., kaip individualios įmonės savininko sutuoktinė, jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio vardu įregistruotos individualios įmonės veikloje kaip šeimos versle. Todėl D. S., kaip individualios įmonės savininko sutuoktinė, privalo subsidiariai kartu su sutuoktinio V. S. teisių perėmėju VMI atsakyti už įmonės prievoles. Kadangi šio turto vertė apytiksliai penkis kartus mažesnė, nei iš bankrutavusios V. S. įmonės prievolių kilę teismo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, už šį turtą gauta suma neabejotinai neviršys iš bankrutavusios V. S. įmonės prievolių kilusių teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos.

Tačiau teismas sutiko su D. S. argumentais, jog 258 122,06 Lt (74 757,32 Eur) skoliniai įsipareigojimai buvo susiklostę tarp V. S., kaip fizinio asmens, ar V. S. individualios įmonės, iš vienos pusės, ir kreditorių, iš kitos pusės. Į bankroto bylą nepateikta nei vieno teismo sprendimo, kuriuo iš D. S., kaip skolininkės, būtų priteista skola tretiesiems asmenims (kreditoriams). Todėl teismas nenustatė pagrindo nukreipti 258 122,06 Lt (74 757,32 Eur) dydžio išieškojimus, kilusius iš asmeninių V. S. prievolių, į V. S. vardu registruotą turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo D. S. atskirajame skunde (b. l. 106-110) prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2015-09-08 nutarties dalį, kuria teismas leido nukreipti iš V. S. įmonės kilusius kreditorių finansinius reikalavimus į D. S. priklausančią, santuokos metu įgytą turto dalį, ir šioje dalyje priimti naują procesinį sprendimą: 1) patikslinti patvirtintus kreditorinius reikalavimus ir, suėjus 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminui, iš kreditorių sąrašo išbraukti VĮ Turto banką (reikalavimas perimtas iš Kauno apskrities VMI) bei jo kreditorinį reikalavimą 96 791, 20 Lt (28 032,67 Eur) sumai; suėjus 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminui, iš kreditorių sąrašo išbraukti VSDFF Kauno skyrių (reikalavimas perimtas iš VSDFV Kaišiadorių raj. skyriaus) ir jo finansinį reikalavimą 48 466 Lt (14 036,72 Eur) sumai; 2) netenkinti pareiškėjo prašymo nukreipti kreditorių finansinius reikalavimus, kylančius iš V. S. įmonės, bei administravimo išlaidas į ½ V. S. vardu įregistruotą, tačiau D. S. nuosavybės teise priklausančią santuokos metu įgytą turtą (dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); dalį pastato - konditerijos cecho, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) netenkinti pareiškėjo prašymo nukreipti kreditorių finansinius reikalavimus, kylančius iš V. S. įmonės ir administravimo išlaidas į D. S. priklausančią dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą - šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą- ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą - tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą - garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinierinius statinius - kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) netenkinti pareiškėjo prašymo nukreipti kreditorių finansinius reikalavimus, kylančius iš V. S. įmonės ir administravimo išlaidas į D. S. priklausančią dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (pastatą - skerdyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą - tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą - sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinierinius statinius - kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 5) pripažinti, kad V. S. įmonės bankroto procedūra yra baigta ir pareiškimą dėl išieškojimo nukreipimo į turtą atmesti.

Teismas nepagrįstai nukreipė iš V. S. įmonės kilusius reikalavimus į D. S. priklausančią santuokos metu įgytą turto dalį. Teismo išvados, jog bankroto byla užsitęsė labai ilgai dėl V. S. ir D. S. veiksmų grindžiamos tik prielaidomis ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Aplinkybė, kad VĮ Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota D. S. vardu jai priklausanti santuokos metu įgyto turto dalis, ar faktas, kad nebuvo įregistruota Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2000-01-31 nutartis, kuria buvo nustatytos sutuoktinių turto dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, neįtakojo ir negalėjo įtakoti pernelyg ilgos bankroto procedūros eigos. Teismo išvada, kad V. S. įmonė buvo šeimos verslas, taip pat nepagrįsta. Iki bankroto bylos iškėlimo (2002-07-24) įmonė veikė beveik devynis metus, o D. S. darbo teisiniai santykiai įmonėje truko vos daugiau nei dvejus metus ir tai tik epizodiškai.Pasibaigus bendrai jungtinei nuosavybei, pagal CK 3.100 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2000-01-31 nutartį, teismas neturėjo teisinio pagrindo nukreipti išieškojimą į D. S. priklausančią turto dalį.Teismo išvada, jog bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai nėra pasikeitę, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. VĮ Juridinių asmenų registro duomenimis, tokios įmonės, kaip M. G. įmonė „Gelsva“, jau nėra, o bankroto byloje yra patvirtintas tokios įmonės finansinis reikalavimas. Teismas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą dėl kreditorių VĮ Turto banko bei VSDFV finansinių reikalavimų. Įmonių bankroto įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi mokesčių administravimo įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Suėjus naikinamajam senaties terminui, nebegali būti tenkami nei VMI (jos teisių perėmėjo - Turto fondo), nei VSD FV kreditoriniai reikalavimai. AB DNB bankas reikalavimai yra užtikrinti nekilnojamojo turto įkeitimu, tačiau įmonės likvidavimo klausimo nagrinėjimo delsimas daugiau kaip 10 metų, kaip ir kreditorių pretenzijų pareiškimas D. S. praėjus daugiau nei 13 metų, yra pagrindas pripažinti, jog kilę teisiniai padariniai - įmonės ir jos savininko turto realizavimas - vyko pažeidžiant įmonių bankroto procedūras reglamentuojančias teisės normas, ir sudaro pagrindą pareiškimą D. S. atžvilgiu atmesti.

Pareiškėją bankrutuojančią V. S. įmonę atstovaujantis bankroto administratoriaus UAB „Audata“ atsiliepime (b. l. 121-125) prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2015-09-08 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismo išvada, jog atsakovė aktyviai dalyvavo įmonės veikloje bei įmonė buvo šeimos verslas, yra visiškai pagrįsta ir paremta įrodymais. Bankroto administratorius 2015-09-25 kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu įtraukti į įmonės kreditorių sąrašą UAB „Gelsva“ su 2 095,70 Eur dydžio reikalavimu. Šiuo metu yra galiojantis teismo nutartimi patvirtintas kreditoriaus reikalavimas. D. S. šio reikalavimo neginčijo.Kreditoriaus VSDFV Kauno skyriaus reikalavimas atsirado iki 2015-01-01, todėl reikalavimas taikyti 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminą yra nepagrįstas. Be to, atsakovė nesikreipė į bankroto bylą nagrinėjantį teismą ĮBĮ nustatyta tvarka, dėl VĮ „Turto laukas“ (kaip VMI teisių perėmėjos) 28 032,67 Eur dydžio reikalavimo ir VSDFV Kauno skyriaus 14 036,72 Eur reikalavimo ginčijimo, o savo pretenzijas nepagrįstai pareiškė apeliacinės instancijos teismui. Toks pareiškimas akivaizdžiai prieštarauja ĮBĮ nustatytai tvarkai.D. S. nepagrįstai teigia, jog remiantis ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalimi, įmonės likvidavimo procedūra turėjo būti baigta 2007-04-14. Tiek dėl įmonės savininko V. S., tiek dėl jo sutuoktinės atsakovės D. S. sąmoningų ir piktybiškų vilkinimo veiksmų bankroto procesas, tame tarpe ir likvidavimo procedūra, užsitęsė. Be to, įmonės kreditoriai niekada neišreiškė valios dėl įmonės likvidavimo procedūrų pabaigos. Kreditoriai siekė parduoti turtą kaip vientisą kompleksą, o D. S. elgesys, neįteisinant jai priklausančio turto, traktuotinas kaip sąmoningas bylos nagrinėjimo apsunkinimas.

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepime (b. l. 114-117) prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2015-09-08 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Byloje buvo nustatyta, kad bankrutuojanti V. S. įmonė buvo įsteigta V. S. ir D. S. santuokos metu, veikė 10 metų, D. S. buvo įmonės darbuotoja bei 1998-10-13 V. S. išdavė įgaliojimą. Kadangi D. S. aktyviai dalyvavo jos sutuoktinio vardu įregistruotos individualios įmonės veikloje, kaip šeimos versle, teismas pagrįstai sprendė, jog V. S. individuali įmonė buvo šeimos verslas.D. S. nepagrįstai teigia, kad mirus bankrutuojančios įmonės savininkui pasibaigė šalių bendroji jungtinė nuosavybė, todėl išieškojimas negali būti nukreiptas į D. S. priklausantį turtą. Tokia jos pozicija prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-07 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012 išaiškinimams. Konstatavus, kad bankrutuojanti įmonė buvo šeimos verslas, aplinkybė, kad mirus V. S. pasibaigė šalių bendroji jungtinė nuosavybė, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl išieškojimo nukreipimo į D. S. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą.D. S. taip pat nepagrįstai teigia, jog egzistuoja pagrindas pripažinti, jog bankrutuojančios V. S. įmonės bankroto procedūra yra pabaigta. Klausimas dėl įmonės pabaigos turi būti sprendžiamas taikant aktualią ir galiojančią ĮBĮ nuostatą - ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalį. Įmonės likvidavimo procedūra automatiškai nepasibaigia, jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos nėra parduodamas įmonei priklausantis turtas. Be to, bankrutuojančios V. S. įmonės likvidavimas nebuvo užbaigtas per įstatyme numatytą terminą dėl objektyvių priežasčių, t. y. vykę teisminiai ginčai dėl žemės sklypo įteisinimo užsitęsė dėl V. S. mirties ir dėl to, kad įstatyminiai įpėdiniai nepriėmė palikimo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad bankroto procedūra negali būti pripažinta pasibaigusia ir leido parduoti visą bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria patenkintas bankroto administratoriaus prašymas leisti nukreipti bankrutuojančios V. S. įmonės kreditorinių reikalavimų išieškojimą į savininko sutuoktinės turtą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis apeliantės D. S. atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu, apibrėžiančiu bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str., 338 str.).

Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2002-07-24 nutartimi V. S. įmonei iškėlė bankroto bylą (c. b. Nr. B2-4-527/2015, t. 1, b. l. 73-74). Kauno apygardos teismo 2005-04-14 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina, o 2004-01-22, 2004-02-17, 2004-05-21, 2005-09-09, 2012-02-01, 2012-04-05, 2012-10-23, 2013-01-09, 2013-01-21, 2014-06-03, 2015-10-07 nutartimis patvirtinti / patikslinti bankrutavusios V. S. įmonės kreditorių sąrašai, galutinė bendrai patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 487 004,95 Lt (c. b. Nr. B2-4-527/2015, t. 2, b. l. 64, 99-100, 123, 148-149, 157, t. 3, b. l. 138, 189, 195, t. 4, b. l. 7, 17, t. 5, b. l. 60). Pirmosios instancijos teismas nustatė ir byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, jog iš bankrutavusios V. S. įmonės prievolių kilusių teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 228 882,89 Lt (66 289,07 Eur), o iš asmeninių V. S. prievolių kilę ir teismo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimais sudaro 285 122,06 Lt (74 757,32 Eur) sumą. Bankrutuojanti V. S. įmonė (personalinė įmonė), kurios savininkas V. S., buvo įregistruota 1993-08-20 (c. b. Nr. B2-4-527/2015, t. 1, b. l. 39). V. S. 1977-10-08 buvo sudaręs santuoką su apeliante D. S., o 2011-09-19 V. S. mirė (c. b. Nr. B2-4-527/2015, t. 3, b. l. 97). Testamentų registro išrašo duomenys patvirtina, kad po V. S. mirties jo palikimą 2013-09-23 priėmė Valstybinė mokesčių inspekcija (b. l. 21).

Dėl bankrutavusios individualios įmonės savininko sutuoktinei (apeliantei) nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto ir jo dalies

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria leista nukreipti išieškojimą į bankrutavusios individualios įmonės savininko sutuoktinei (apeliantei) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąją turtą. Viešame registre nesama duomenų apie apeliantei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tuo tarpu jos sutuoktinio (mirusio 2011-09-19) V. S., o taip pat jo palikimo priėmusio asmens (Lietuvos Respublikos) vardu Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti keturi nekilnojamojo turto objektai, esantys (duomenys neskelbtini) [1] žemės sklypas, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) į kurį nuosavybės teisė po ½ dalį įregistruota V. S. vardu 2011-06-23 apylinkės teismo sprendimo pagrindu byloje Nr. 2-172-359/2011 ir Lietuvos Respublikos vardu 2014-12-01 palikimo perėjimo valstybei liudijimo Nr.2-4742 pagrindu; [2] turtas: a) pastatas-skerdykla (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); b) pastatas-tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); c) pastatas-sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); d) kiti inžinieriniai kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) į kurį nuosavybės teisė po ½ dalį įregistruota V. S. vardu 1996-02-08 statinio priėmimo naudotis tinkamu akto pagrindu bei Lietuvos Respublikos vardu 2013-12-10 palikimo perėjimo valstybei liudijimo Nr. 2-4659 pagrindu; [3] pastatas-konditerijos cechas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurį nuosavybės teisė po ½ dalį įregistruota V. S. vardu 1996-02-08 statinio priėmimo naudotis tinkamu akto pagrindu bei Lietuvos Respublikos vardu 2013-12-10 palikimo perėjimo valstybei liudijimo Nr. 2-4659 pagrindu; [4] turtas: a) pastatas-gyvenamais namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); b) pastatas-šiltnamis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); c) ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); d) pastatas-tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); e) pastatas-garažas(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); f) kiti inžineriniai kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurį nuosavybės teisė po ½ dalį įregistruota V. S. vardu 1996-02-08 statinio priėmimo naudotis tinkamu akto pagrindu bei Lietuvos Respublikos vardu 2013-12-10 palikimo perėjimo valstybei liudijimo Nr. 2-4659 pagrindu (b. l. 30-40).

Teisėjų kolegija pažymi, kad registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne jų nustatymo funkciją. Todėl aplinkybė, kad D. S. viešame registre nėra nurodyta, kaip aukščiau išvardinto ½ dalies nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, t. y. tai, kad ji neįregistravo savo nuosavybės teisių į šį turtą, sprendžiant klausimą dėl galimybės nukreipti išieškojimą į bankrutavusios individualios įmonės savininko sutuoktinio turtą, teisiškai nėra reikšminga, ir su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija teisėjų kolegija sutinka. Šiuo konkrečiu atveju taip pat neaktuali ir tokia aplinkybė, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2000-01-31 nutartimi nutarė nustatyti, kad V. S. bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su D. S. priklauso 1/3 turto dalis, o D. S. 2/3 (c. b. Nr. B2-4-527/2015, t. 3, b. l. 7-8). Minėtos nutarties turinys patvirtina, kad civilinė byla dėl skolininko V. S. ir D. S. turto dalių bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo buvo nagrinėjamas pagal antstolio pareiškimą, kadangi pastarasis vykdė išieškojimą iš V. S. pagal 32 vykdomuosius dokumentus. Kasacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas, sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas nėra vykdomas, kadangi tai daroma ginčo teisenos tvarka ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015). Tai reiškia, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2000-01-31 nutartimi, priešingai nei tvirtina apeliantė, buvo nustatyta tik jos sutuoktiniui V. S. priklausanti turto dalis tam, kad iš jos būtų galima išieškoti, ir taip vykdymo procese patenkinti kreditorių (pagal teismo antstolio kontoroje pradėtus vykdyti 32 vykdomuosius dokumentus dėl 249 283,21 Lt išieškojimo) reikalavimus (CPK 667 str. 4 d.), o ne padalintas bendrąja nuosavybe buvęs sutuoktinių turtas. Kita vertus, šioje nutartyje nurodyta tik idealioji skolininkui V. S. priskirta bendro turto dalis, o materialioji dalis – iš kurio konkrečiai jam priskiriamo turto natūra galima išieškoti – nenurodoma. Nagrinėjamoje byloje nesama duomenų, kad apeliantė (skolininko sutuoktinė), siekdama šią spragą pašalinti ir / ar pasidalinti santuokoje įgytą turtą natūra, pagal ginčo teisenos taisykles būtų kreipusis į teismą su ieškiniu, prašydama jai priteisti natūra konkretų turtą (ar jo dalį konkrečiame nekilnojamojo turto objekte) ir tokiu būdu apsaugoti savo interesus. Nustatyta tvarka nebuvo nuginčyta ir įstatyminė prezumpcija, kad sutuoktinių dalys bendrame turte yra lygios (CK 3.117 str. 1 d.), kurią, pažymėtina, taikė ir notaras spręsdamas paveldėjimo liudijimo išdavimo po V. S. mirties klausimą.

Dėl individualios įmonės savininko sutuoktinės atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji, kaip individualios įmonės savininko V. S. sutuoktinė, yra atsakinga už bankrutavusios V. S. įmonės prievoles. Apeliacinės instancijos teismas teisinių ar faktinių prielaidų nesutikti su tokiais skundo argumentais neturi.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles jos bankroto atveju, iš esmės teisingai nurodė kasacinio teismo praktikos išaiškinimus, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tik tuomet, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jų jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Tačiau kasacinės instancijos teismas aukščiau cituojamoje nutartyje atkreipė dėmesį ir tai, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 str.). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.

Nagrinėjamoje byloje individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktą įrodinėjo ne įmonės kreditorius, o bankrutuojančios V. S. įmonės atstovas, bankroto administratorius, siekdamas bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą nukreipti ne tik į įmonės savininko (jo palikimą priėmusio asmens), bet ir į įmonės savininko sutuoktinės D. S. turtą. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad V. S. įmonė buvo abiejų sutuoktinių šeimos verslas, įvertino tai, kad D. S. laikotarpiais nuo 1997-06-02 iki 1998-10-16 bei nuo 2001-01-02 iki 2002-02-18 buvo šios įmonės darbuotoja, ką patvirtina bankroto byloje esantis įmonės darbuotojų sąrašas (c. b. Nr. B2-4-527/2015, t. 4, b. l. 168-169), taip pat tai, jog įmonės savininkas V. S. 1998-10-13 įgaliojo sutuoktinę vykdomojoje byloje Nr. 4-41/1999 kartu su teismo antstoliu dalyvauti areštuoto turto perkainojime. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien nurodytų duomenų apie apeliantės kurį laiką buvusius darbo santykius sutuoktinio individualioje įmonėje bei apie jai išduotą įgaliojimą vienoje iš vykdomųjų bylų, šiuo konkrečiu atveju nepakanka konstatuoti, kad apeliantė dalyvavo įmonės veikloje jungtinės veiklos pagrindu bei individualią įmonę pripažinti šeimos verslu. Teismas, bankroto procese turėdamas pareigą būti aktyvus, turėjo patikrinti ir įvertinti ne tik bankroto administratoriaus prašyme nurodytų aplinkybių teisingumą, bet taip pat analizuoti ir kitas tokio ginčo išsprendimui galinčias būti svarbiomis aplinkybes, pavyzdžiui, teismams prieinamose registrų duomenų bazėse esančius duomenis (CPK 179 str. 3 d.). SODROS duomenų bazėje užfiksuota informacija patvirtina, kad iš tiesų nuo 1997-06-02 iki 1998-10-16, o taip pat nuo 2001-01-02 iki 2002-02-18 apeliantė D. S. dirbo V. S. įmonėje (b. l. 132). Tačiau pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog V. S. įmonė nuo jos įregistravimo (1993-08-20) iki bankroto bylos iškėlimo (2002-07-24) veikė beveik 10 metų, o apeliantė D. S. su pertrauka šioje įmonėje dirbo tik du metus ir šešis mėnesius. Be to, SODROS išrašas patvirtina aplinkybes ir apie D. S. darbo santykius kitoje įmonėje, jau esant įsteigtai V. S. įmonei, t. y. laikotarpiui nuo 1993-10-01 iki 1994-07-01 ji dirbo (duomenys neskelbtini). Dar daugiau, nuo 1994-07-01 iki 2008-12-31 ir pati D. S. buvo kito juridinio asmens – D. S. įmonės savininke, kurioje vėliau (nuo 2009-01-01 iki 2010-06-30) ji buvo savarankiškai dirbančiu asmeniu, o nuo 2010-07-01 nurodyta tik kaip įmonės savininkė (b. l. 132). Vadinasi, iš nurodytų aplinkybių visumos, kad apeliantė bankrutuojančios įmonės įkūrimo metu dirbo kitoje įmonėje, kad ji buvo aktyvi darbo teisinių santykių dalyvė, kad ji turėjo kitą verslą ir jau nuo 1994-07-01 pati buvo kito juridinio subjekto savininke ir darbuotoja), labiau tikėtina išvada, jog ji tuo pat metu negalėjo aktyviai dalyvauti ir savo sutuoktinio V. S. įmonės veikloje. Taip pat nėra pagrindo spręsti, jog būtent V. S. įmonės (verslo) pajamos buvo pagrindiniu tiek šeimos, tiek apeliantės pajamų ir šeimos poreikių tenkinimo šaltiniu, juolab kad ši įmonė turėjo kreditorinių įsipareigojimų, buvo įkeitusi bankui turtą, taigi verslo pajamos, labiau tikėtina, buvo skiriamos skoloms mokėti.

Kitu įrodymu, patvirtinančiu apeliantės dalyvavimą V. S. įmonės veikloje, pirmosios instancijos teismas pripažino jai išduotą įgaliojimą vykdomojoje byloje Nr. 4-41/1999. Tačiau ir šis vienkartinis įgaliojimas nepatvirtina, jog apeliantė aktyviai dalyvavo V. S. įmonės veikloje ar sprendė su šios įmones veikla susijusius klausimus. Bylos svarstymui pateikta vykdomosios bylos Nr. 4-41/1999 medžiaga patvirtina, jog V. S. 1998-10-13 pasirašė įgaliojimą, kuriuo pastarasis įgaliojo įmonės vyr. buhalterę D. D., o taip pat savo sutuoktinę D. S. 1998-10-13 kartu su teismo antstoliu bei turto vertintojais dalyvauti areštuoto turto perkainavime. Toks įgaliojimas, išduotas artimam šeimos nariui vienam konkrečiam veiksmui (dalyvauti areštuoto turto perkainojime), nesuponuoja išvadų apie apeliantės nuolatinį dalyvavimą įmonės veikloje bendrai sprendžiant įvairius su įmonės veikla susijusius organizacinius, plėtros, finansinius ar kitus klausimus. Dėl aptartų aplinkybių išvada, jog ji, kaip V. S. sutuoktinė, bendromis lėšomis ir / ar darbu vykdė V. S. įmonės verslą, yra negalima.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015). Teisėjų kolegijos, įvertinusi faktinius bylos duomenis, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl apeliantės, kaip individualios įmonės savininko, sutuoktinės subsidiarios atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles. Pagal teisėjų kolegijos aptartus duomenis labiau tikėtina, kad V. S. įmonė nebuvo bendras abiejų sutuoktinių šeimos verslas, kuriam buvo naudojamas bendras jų turtas ir / arba jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas (CPK 185 str.).

Esant išvardintoms aplinkybėms, konstatuotina, kad Kauno apygardos teismas, priimdamas 2015-09-08 nutartį, nevisiškai tinkamai taikė ir aiškino proceso nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą (CPK 12 str., 178 str., 185 str.), dėl ko padarė nepagrįstą išvadą dėl individualios įmonės buvimo šeimos verslu bei individualios įmonės savininko sutuoktinės atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles pastarosios bankroto byloje, todėl skundžiama nutartis pakeistina (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Tai konstatavus, dėl kitų apeliantės atskirojo skundo reikalavimų (patikslinti patvirtintus kreditorinius reikalavimus, išbraukti iš kreditorių sąrašo reikalavimus, kuriems suėjo priverstinio išieškojimo senaties terminas, pripažinti, kad bankroto procedūra yra baigta) nepasisakytina, kita vertus, jų išsprendimas iš esmės šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje teisiškai negalimas. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina aplinkybę, kad apeliantė yra įtraukta į bankroto bylą atsakove, todėl savo teises, tiek ginčydama kreditorių reikalavimus, tiek dėl bankroto proceso trukmę, ji turi realizuoti būtent bankroto byloje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį pakeisti.

Atmesti bankrutuojančios V. S. įmonės administratoriaus UAB „Audata“ pareiškimą toje dalyje, kurioje buvo prašoma nukreipti bankroto byloje Nr. B2-4-527/2015 teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų ir administravimo išlaidų išieškojimo į D. S. nuosavybes teise priklausančią ir santuokoje su V. S. įgytą ½ turto dalį:

1) (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą, į kurį nuosavybės teisės ½ dalis įregistruota V. S. vardu:

a) pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 10 803 Eur;

b) pastatą-šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė 94 Eur;

c) pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 281 Eur;

d) pastatą-tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 660 Eur;

e) pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 327 Eur;

f) kitus inžinerinius statinius-kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 33 Eur;

2) (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą, į kurį nuosavybės teisės ½ dalis įregistruota V. S. vardu:

a) pastatą-skerdyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 1 051 Eur;

b) pastatą-tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 4 981 Eur;

c) pastatą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 4 171 Eur;

d) kitus inžinierinius statinius-kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 36 Eur;

3) (duomenys neskelbtini) esantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė – 21 664 Eur, į kurį nuosavybės teisės ½ dalis įregistruota V. S. vardu.

4) (duomenys neskelbtini) esantį pastatą-konditerijos cechą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 10 571 Eur, į kurį nuosavybės teisės ½ dalis įregistruota V. S. vardu.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.