Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal bankrutuojančios viešosios įstaigos „Klaipėdos granitas“ ieškinį atsakovei D. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismas vertins, ar toks pagrindas nagrinėjamu atveju egzistuoja (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Iš byloje esančių įrodymų nustatytos tokios aplinkybės. VšĮ „Klaipėdos granitas“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2012-03-19, jos vadovė nuo 2015-06-23 iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo atsakovė D. M.. Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo VšĮ „Klaipėdos granitas“ 2016-03-04 kreipėsi kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius. D. M. į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo VšĮ „Klaipėdos granitas“ kreipėsi 2016-04-14. Klaipėdos apygardos teismas 2016-04-20 nutartimi iškėlė VšĮ „Klaipėdos granitas“ bankroto bylą ir nutarė atlikti kitus su bankroto bylos iškėlimu susijusius veiksmus. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2016-05-03. Bankroto administratore paskirta S. G.. Klaipėdos apygardos teismas 2016-09-20 nutartimi patvirtino kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, reikalavimų bendra suma sudaro 57 921,78 Eur. Klaipėdos apygardos teismas 2017-03-13 nutartimi patvirtino patikslintą VSDFV Klaipėdos skyriaus 21 849,11 Eur dydžio reikalavimą. Byloje pateiktas įmonės balansas už 2015 metus, iš kurio matyti, kad 2015-12-31 dienai įstaiga turėjo tik trumpalaikio turto už 346,00 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 84 571,00 Eur. Ilgalaikio turto įstaiga neturėjo. Iš pelno (nuostolių) ataskaitos už 2015 m. matyti, kad įmonė deklaravo 4 000,00 Eur pajamų. Įmonė finansinės atskaitomybės už 2016 metus neparengė. Iš 2015-10-31 PVM sąskaitos - faktūros Nr. 0013975 matyti, jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ pagal 2015-10-09 sprendimą 20/333 LLF skolinga 9 000,00 Eur baudos. Įstaigos bankroto administratorė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš įstaigos vadovės 19 502,21 Eur žalos, kurią sudaro padidėjusios kreditorių skolos dėl to, jog įstaigos vadovė laiku nevykdė pareigos kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas tenkino dalį ieškinio, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 18 004,50 Eur žalos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, kurios įvertintos teismo sprendime, atsižvelgiant į teisinį šio klausimo reglamentavimą bei išsamią kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo motyvų nekartos ir pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde kvestionuojamų sprendimo aspektų.

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės nevykdžius pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jo kaltės formos

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog bankroto administratorius, įrodinėdamas neteisėtus veiksmus (neveikimą) pagal LR įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d., turi ne tik įrodyti, kad atsakovė pažeidė LR įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d., bet ir kad tai padarė tyčia ar dėl didelio neatsargumo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017-04-24 sprendime nurodė, kad turint žymių kreditinių įsipareigojimų, nesumokėjus baudos pačiai federacijai, buvo nepagrįsti atsakovės lūkesčiai gauti A ar 1 lygos licenciją 2016 m. sezonui. Tačiau tokia VšĮ „Klaipėdos granitas“ situacija būdavo kiekvienais metais, nes kiekvienais metais klubas turėjo būti licenzijuojamas. VšĮ „Klaipėdos granitas“ yra pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, t. y. jai taikomas LR viešųjų įstaigų įstatymas, įstaigos pajamos iš esmės yra tik parama. Suprantama, kad parama priklauso nuo to, ar VšĮ „Klaipėdos granitas“ dalyvaus Lietuvos futbolo čempionate. Todėl nėra pagrindo konstatuoti vadovo tyčios ar didelio neatsargumo dėl netinkamo neveikimo – nesikreipimo į teismą. Be to, atsakovė kvestionuoja momentą, nuo kada ji laikytina supratusia, kad privalo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ji teigia, jog įvykdė LR įmonių bankroto įstatyme 8 str. 1 d. įtvirtintą pareigą tuomet, kai suprato, kad VšĮ „Klaipėdos granitas“ yra nemoki ir negalės atsikaityti su kreditoriais. VšĮ „Klaipėdos granitas“ teisinė padėtis skiriasi nuo kitų juridinių asmenų, ypatingai vykdančių komercinę - ūkinę veiklą ir siekiančių pelno, nes jos pajamos yra parama. Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vykdomasis komitetas 2015-10-29 priėmė sprendimą pašalinti „Klaipėdos granitą“ iš 2015 metų Lietuvos „SMSCredit.lt A lygos“ čempionato, o LFF Apeliacinis komitetas 2015-11-13 sprendimu nutarė palikti nepakeistą 2015-10-29 LFF Drausmės komiteto sprendimą dėl „Klaipėdos granito“ pašalinimo iš Lietuvos „SMSCredit.lt A lygos“ čempionato už sąžiningo žaidimo principų pažeidimus. Pašalinus iš Lietuvos „SMSCredit.lt A lygos“ (netekus A lygos licencijos), VšĮ „Klaipėdos granitas“ buvo numačiusi startuoti 2016 metų Lietuvos B lygos čempionate, buvo sudarytos sutartys dėl paramos, be to, paramą kiekvienais metais skirdavo Klaipėdos miesto savivaldybė, VšĮ „Klaipėdos granitas“ turėjo gauti išmokas iš LFF už vaikų futbolą, sezono metu atsirasdavo naujų rėmėjų. Akivaizdu, kad šių sumų būtų užtekę atsiskaityti su kreditoriais ir vykdyti veiklą. Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – klausimas. Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė.Tuo metu, kai, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovei kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2015-11-01, galiojusios ĮBĮ redakcijos ir sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusios redakcijos 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2014). Nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis.Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, 2014-10-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.Pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.Pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra konstatavęs, kad: priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; nėra teisiškai reikšmingos ir galimos įmonės administracijos vadovo pastangos siekti, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų kiti asmenys (kreditoriai); pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011); vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę - komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti įmonės vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „AK baldai“ v. E. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „ONDUBALT“ v. T. N., bylos Nr. 3K-3-344/2014). Kai įmonės vadovas nevykdo pareigos inicijuoti bankroto bylą, žala atsiranda (padidėja) ne dėl netinkamos vadovo veiklos įmonėje, bet dėl ĮBĮ nustatytos pareigos pažeidimo, todėl tai specifinis deliktas, kuris skiriasi nuo vadovo civilinės atsakomybės pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, todėl sprendžiant dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą nėra teisinio pagrindo vadovautis teismų praktika dėl griežtesnės kaltės formos, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, suformuota bylose, kuriose nebuvo aiškinama ir taikoma ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis. Civilinei atsakomybei pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį atsirasti reikalingą kaltės formą lemia tai, jog pažeista įstatyme įtvirtinta pareiga, todėl įmonės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda esant paprasto neatsargumo jo kaltės formai. Paprastas neatsargumas, kaip kaltės forma, pasireiškia elementarių, savaime suprantamų, atsargaus, rūpestingo elgesio reikalavimų nesilaikymu.Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai ištyrė su įmonės finansine padėtimi susijusius duomenis ir padarė teisingą išvadą, jog atsakovei pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo nuo 2015-10-30. Iš byloje esančios VšĮ „Klaipėdos granitas“ kasos knygos matyti, jog įstaiga 2015-09-30 turto turėjo už 14 904,15 Eur, o 2015-10-30 – jau tik už 239,63 Eur. Pagal Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo lėšų finansinės ataskaitos F4 2015-09-30 duomenis VšĮ „Klaipėdos granitas“ įsiskolinimas Sodrai sudarė 1 638,04 Eur. Iš VšĮ „Klaipėdos granitas“ apskaitos duomenų, pateiktų iš www.vmi.lt, matyti, jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ dar nuo 2014-12-15 turėjo 4 227,87 Eur skolą VMI, kuri ir toliau didėjo. 2015-10-15 skola VMI sudarė 6 191,20 Eur. Iš UAB „Apsaugos komanda“ 2016-05-31 rašto Nr. 20116-01868 matyti, jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ už suteiktas paslaugas 2015-10-30 įmonei liko skolinga 2 803,52 Eur. Iš UAB „Airarat“ 2016-05-30 kreditinio reikalavimo matyti, jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ pagal 2015 m. sausio – rugpjūčio mėn. išrašytas PVM sąskaitas - faktūras įmonei skolinga 839,65 Eur. Iš advokatų kontoros „Averus“ 2016-08-19 rašto dėl kreditinio reikalavimo matyti, jog VšĮ „Klaipėdos granitas“ pagal 2014-10-31 PVM sąskaitą - faktūrą Nr. RK2014/531 įmonei skolinga 598,95 Eur. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, nepaisant kitų kreditinių įsipareigojimų, kai įmonės turtas 2015-10-30 sudarė tik 239,63 Eur, o uždelstos skolos – 12 071,36 Eur, šios aplinkybės jau sudarė pagrindą konstatuoti įmonės nemokumą. Tačiau įmonės vadovė tinkamai to neįvertino ir į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė.Be to, atsakovė pati nurodo, jog Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vykdomasis komitetas 2015-10-29 priėmė sprendimą pašalinti „Klaipėdos granitą“ iš 2015 metų Lietuvos „SMSCredit.lt A lygos“ čempionato, o LFF Apeliacinis komitetas 2015-11-13 sprendimu nutarė palikti nepakeistą 2015-10-29 LFF Drausmės komiteto sprendimą dėl „Klaipėdos granito“ pašalinimo iš Lietuvos „SMSCredit.lt A lygos“ čempionato už sąžiningo žaidimo principų pažeidimus. Atsakovė teigia, jog pašalinus iš Lietuvos „SMSCredit.lt A lygos“ (netekus A lygos licencijos), VšĮ „Klaipėdos granitas“ buvo numačiusi startuoti 2016 metų Lietuvos B lygos čempionate, buvo sudarytos sutartys dėl paramos, be to, paramą kiekvienais metais skirdavo Klaipėdos miesto savivaldybė, VšĮ „Klaipėdos granitas“ turėjo gauti išmokas iš LFF už vaikų futbolą, sezono metu atsirasdavo naujų rėmėjų. Atsakovės nuomone, akivaizdu, kad šių sumų būtų užtekę atsiskaityti su kreditoriais ir vykdyti veiklą. Kolegija atmeta šiuo argumentus kaip nepagrįstus, nes atsakovės lūkesčiai dėl įstaigos veiklos, kurie nepagrįsti iš esmės jokiais objektyviais duomenimis, nepašalina atsakovės atsakomybės už įstatyme numatytos pareigos nevykdymą. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta jokių garantinių raštų ar duomenų, kad VšĮ „Klaipėdos granitas“ siekė gauti A ar 1 lygos licenciją. Į bylą pateikta 2016-01-05 paramos sutartis Nr. VIT2016-GR nesudaro pagrindo tikėtis paramos, kai buvo žinoma, kad neįgyvendinus visų licencijai gauti keliamų reikalavimų, licencija gali būti nesuteikta, ypač po to, kai VšĮ „Klaipėdos granitas“ 2015-10-29 buvo pašalinta iš A lygos už garbingo žaidimo principų nepaisymą. Be to, LFF VšĮ „Klaipėdos granitas“ skyrė 9 000,00 Eur baudą už sąžiningo žaidimo principų pažeidimus. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turint žymių kreditinių įsipareigojimų, nesumokėjus baudos pačiai federacijai, atsakovės lūkesčiai gauti A ar 1 lygos licenciją 2016 m. sezonui buvo nepagrįsti. Atsakovė žinojo ir suvokė, jog įstaigos finansinė padėtis sunki, įstaiga jau nuo 2015-10-30 buvo nemokumo būsenos, tai, jog atsakovė turėjo nepagrįstų lūkesčių dėl įstaigos veiklos perspektyvų, civilinės atsakomybės taikymo aspektu vertintina kaip nepakankamai rūpestingas ir atidus vadovo elgesys, todėl nepašalina vadovo atsakomybės už Įmonių bankroto įstatyme numatyto imperatyvo nevykdymą.Įvertinus nurodytas aplinkybes ir kasacinio teismo praktiką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstaigos vadovės pareigas ėjusi D. M. pažeidė įstatyminę pareigą laiku (2015-10-30) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo, todėl privalo atlyginti dėl šio neveikimo įstaigai kilusią žalą.

Dėl žalos dydžio

Atsakovė teismo sprendimo dalį dėl priteistinos žalos dydžio kvestionuoja tokiais argumentais: 1) ji nėra atsakinga už žalą, kilusią po kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes kreipusis į teismą baigėsi neteisėtas neveikimas; 2) atleidžiant iš darbo VšĮ „Klaipėdos granitas“ darbuotojus, jiems turėjo būti išmokėta išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Šios su darbo santykiais susijusios išmokos yra mokamos nepriklausomai nuo to, kas kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl tarp atsakovės neveikimo ir šios skolų dalies nėra priežastinio ryšio.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos žalos dydžio, rėmėsi gausia ir išplėtota kasacinio teismo praktika šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Tuo tarpu žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Teismas, vertindamas žalos dydį ir priežastinį ryšį, privalo nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės įsipareigojimai buvo atsakovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Taigi žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovės įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-344/2014). Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog negali būti atsakinga už žalą, kuri atsirado jau po to, kai buvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo. Kolegija atmeta šį atsakovės argumentą kaip nepagrįstą, nes vadovas atsako už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo jo valdymo laikotarpiu, t. y. iki valdymo laikotarpio pabaigos. Taigi šiuo aspektu svarbu nustatyti, kada baigiasi įmonės vadovo valdymo laikotarpis. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 punkte numatyta, jog įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą; nuo to momento taip pat draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas; nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas; negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Atsižvelgiant į nurodytą teisės normą, darytina išvada, jog įmonės vadovas turėtų atsakyti už įmonės/įstaigos skolų padidėjimą, skaičiuojamą nuo tada, kai jam kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (šioje byloje – nuo 2015-11-01) iki įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (šiuo atveju iki 2016-05-03). Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nustatė laikotarpį, už kurį skaičiuotinas žalos dydis. Tai, kad pati atsakovė 2016-04-14 kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors 2016-03-04 jau buvo pateiktas VSDFV Klaipėdos skyriaus pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, nepašalina jos atsakomybės už po VSDFV Klaipėdos skyriaus kreipimosi iki nutarties įsiteisėjimo išaugusias įstaigos skolas, nes akivaizdu, jog vadovė veikė pavėluotai, jos įgaliojimai baigėsi tik įsiteisėjus nutarčiai, todėl atsakovė turi atsakyti už jos įgaliojimų laikotarpiu padidėjusias įmonės skolas. 21 punkte nurodytais motyvais atmestinas ir atsakovės argumentas, jog nėra priežastinio ryšio tarp jos neveikimo ir darbuotojams apskaičiuotų kompensacijų už nepanaudotas atostogas bei išeitinių išmokų. Kolegijos nuomone, būtų logiška vertinti, jog visas darbuotojų patvirtintų kreditinių reikalavimų dydis, nediferencijuojant jiems apskaičiuotų išmokų rūšies, yra įmonės vadovo neveikimu įmonei ir jos kreditoriams sukelta žala, nes augant įmonės skoloms mažėjo kreditorių galimybės atgauti didesnį skolos dydį. Tokią išvadą patvirtina ir tas faktas, jog dėl tos reikalavimų dalies, kuria su darbuotojais buvo atsiskaityta iš Garantinio fondo lėšų – konkrečiai dėl 5 082,28 Eur sumos, į įstaigos kreditorių sąrašą Klaipėdos apygardos teismo 2017-01-23 nutartimi buvo įtraukta Audito apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie LR FM, kurios reikalavimas tenkinamas antrąja eile kartu su mokesčių administratorių reikalavimais ir akivaizdu, jog dėl vadovės neveikimo išaugus įstaigos skoloms, reikalavimo patenkinimo galimybės sumažėjo. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, vadovavosi aktualia kasacinio teismo praktika, pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.