- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-05-12
- Bylos Nr.
- I-421-519/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00152-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gražvydas Poškus
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento atstovams R. Š. ir E. S.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui (toliau – ir Šiaulių RAAD Šiaulių agentūra) dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 29 d. iki 2010 m. vasario 23 d. įskaitytinai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2008 m. lapkričio 21 d. pateikė skundą, kuriuo be kitų reikalavimų, kurie yra išnagrinėti ir teismo sprendimas jų atžvilgiu yra įsiteisėjęs, prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad prašo priteisti jam 65914,96 Lt sumą bei maksimalias palūkanas, nes Šiaulių apygardos administracinis teismas priėmė neteisėtą sprendimą byloje Nr. I-231-84/2010, kurį pripažino neteisėtu LVAT 2011-03-10 nutartimi Nr. A261-129/2011. Jei šis teismas priims sprendimą jam skolą mokėti dalimis, tai prašo priteisti maksimalias palūkanas už pradelstą laikotarpį už kiekvieną mėnesį. Pareiškėjo nuomone, LR DK 297 str. 3 d. numato, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Išeitinė išmoka negali būti mažinama, tai yra numatoma LR CK 6.241 str. 1 d. 4 p. ir 5 p. Jei buvo išmokėta išeitinė pašalpa, tai pagal LR CK 6.241 str. 1 d. 4 p. ta išeitinė kompensacija negali būti išskaičiuojama. Tai yra išaiškinta ir LAT kolegijos 2004 m. nutartyje. Jis norėtų, kad jam išmoka būtų sumokėta iš karto, o ne dalimis, todėl prašo priteisti 65914,96 Lt ir nuo šios sumos maksimalias palūkanas visą sumą išmokant iš karto. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad mano, jog jo reikalavimas priteisti palūkanas yra išreikštas tinkamai ir suprantamai, nes šį reikalavimą jis yra išdėstęs apeliaciniame skunde, todėl pildyti savo skundo reikalavimų Šiaulių apygardos administraciniam teismui jis nesiruošia.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento atstovai atsiliepimuose (b.l. 77-79, 128-129 1 tomas, b.l. 201-202 2 tomas, b.l. 1-3 3 tomas į pareiškėjo skundą nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad su pareiškėjo skundu sutinka iš dalies ir prašo jo prašomos sumos nepriteisti, o ją sumažinti bei nepriteisti palūkanų bei priteistos sumos mokėjimą išdėstyti lygiomis dalimis 12 mėn. laikotarpiui. Apskaičiuojant pareiškėjui priklausančią išmoką už priverstinę pravaikštą vadovautasi Vyriausybės nutarimu „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo”. Tvarkoje yra nurodoma, kad vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas iš uždarbio, gauto paskutinius 3 mėnesius, einančius prieš priverstinę pravaikštą. Atsakovas skaičiavo iš liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais faktiškai dirbto laiko ir gavo, kad vidutinis darbo užmokesčio vidurkis yra 191,13 Lt. Už 2008 m., 2009 m. ir 2010 m. mėnesius apskaičiavo pagal jau minėtą vidurkį ir gavo, kad suma yra 63 646,29 Lt, todėl nesutinka su pareiškėjo prašoma priteisti suma. Vadovaujantis LVAT paskutiniąja nutartimi šioje byloje, kur pažymima, kad atsakovas turi teisę išsireikalauti, kad būtų išskaičiuota jau sumokėta išeitinė kompensacija, prašo priteistiną sumą mažinti 11 678,94 Lt papildomai. Dėl palūkanų mano, kad pareiškėjo minėtoje LR CK 6 knygoje kalbama, jog maksimalios palūkanos yra taikomos sutarčių teisėje, o apie sutartis šioje situacijoje nėra kalbama. Prašo iš priteistinos sumos išminusuoti pareiškėjui jau išmokėtą išeitinę kompensaciją ir jam priteisti 51967,35 Lt už priverstinę pravaikštą bei priteistos sumos mokėjimą prašo išdėstyti lygiomis dalimis 12 mėn. laikotarpiui dėl labai sunkios finansinės padėties.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo A. K. skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 23 d. nutartimi (b.l.7-13 2 tomas) nutarė „Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo A. K. reikalavimai dėl atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. K-142 panaikinimo ir jo grąžinimo į Šiaulių miesto agentūros vedėjo pareigas, panaikinti ir šiuos pareiškėjo reikalavimus patenkinti: panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. K-142 ir pareiškėją A. K. grąžinti į Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Šiaulių miesto agentūros vedėjo pareigas. Bylos dalį ta apimtimi, kuria spręstinas pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, grąžinti teismui nagrinėti iš naujo. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą“. Taigi Šiaulių apygardos administracinis teismas šiuo atveju nagrinėja pateiktą pareiškėjo reikalavimą dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir su tuo susijusius klausimus.
Teismas atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra konstatuota, jog pareiškėjas iš darbo yra atleistas nepagrįstai, mano, jog jis turi teisę į darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką kompensaciją nuo 2008 m. spalio 28 d. iki 2010 m. vasario 23 d., kai pareiškėjas vykdant teismo sprendimą buvo grąžintas į ankstesnes pareigas.
Pareiškėjas 2008 m. spalio 28 d. atleistas iš užimamų Šiaulių RAAD Šiaulių agentūros vedėjo pareigų, todėl priverstinės pravaikštos laikas pradėtinas skaičiuoti nuo 2008 m. spalio 29 d. iki 2010 m. vasario 23 d. Atleidus pareiškėją iš darbo jam, atsižvelgiant į nepertraukiamą darbo stažą departamente, buvo apskaičiuota ir išmokėta trijų mėnesių išeitinė piniginė darbo užmokesčio išmoka – 11 678, 94 Lt. Šią išmoką Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas išmokėjo dalimis už iki 2008 m. gruodžio 31 d. išmokėjo 7971, 34 Lt ir iki 2009 m. vasario 1 d. – 3707, 60 Lt, iš viso 11 678,94 Lt. Šios sumos išmokėjimą patvirtina atsakovo pateiktų darbuotojo asmens sąskaitų kortelių kopijos (b.l.29-30). Atsakovo atstovai teismo prašė pareiškėjui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį mažinti jam jau išmokėtos išeitinės kompensacijos dyžiu, t.y. 11 678,94 Lt, nes pareiškėjas šią pinigų sumą yra gavęs ir dar kartą ją priteisus jis nepagrįstai gautų naudą. Teismo nuomone, šis atsakovo prašymas pagrįstas ir tenkintinas, nes Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, kad „Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina“, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka savo 2011 m. kovo 10 d. priimtoje nutartyje (b.l.17-21 3 tomas) pabrėžė, kad „Iš Šiaulių RAAD direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. K-142 matyti, kad atleidžiant A. K. iš Šiaulių RAAD Šiaulių miesto agentūros vedėjo pareigų buvo skirta jo trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, kurią, panaikinus ginčijamą įsakymą, atsakovas turi teisę išsiieškoti. Todėl analizuojamu atveju būtina surinkti papildomus įrodymus, patvirtinančius kompensacijos išmokėjimą faktą, reikšmingą sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką tenkinimo apimties“. Akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teismas išsakė nuomonę, kuri yra privaloma pirmos instancijos teismui, jog yra pagrindas pareiškėjui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį mažinti jam jau išmokėtos išeitinės kompensacijos dyžiu ir tai, teismo nuomone, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (LVAT nutartis administracinėje byloje A525 – 1515/2008), todėl pareiškėjui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydis mažintinas 11 678,94 Lt. Teismas taip pat atmeta pareiškėjo argumentus, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai aiškino įstatymą ir todėl į šio teismo nuomonę negalima atsižvelgti, o tikslinga vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išsakyta nuomone, jog jam išmokėta išeitinė kompensacija negali būti įskaičiuota į jam priteisiamą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad toks išeitinės kompensacijos neįskaitymas į kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką yra galimas tik tokiu atveju, kai asmuo iš darbo yra atleidžiamas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau tekste – ir DK) 297 str. 4 d., kurioje įtvirtinta, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2009). Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas realiai yra grąžintas į anksčiau jo eitas pareigas, tai nėra jokio pagrindo neįskaičiuoti išeitinės kompensacijos į kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.
Pareiškėjas teismo prašo priteisti jam kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo dienos, t.y. 2008 m. spalio 28 d., iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutarties, kuria jo atleidimas buvo pripažintas nepagrįstu ir jis grąžintas į ankstesnes pareigas, priėmimo dienos. Pagal pareiškėjo pateiktą skaičiavimą jis prašo iš atsakovo priteisti 65914,96 Lt (b.l. 213 2 tomas) bei šią sumą įpareigoti išmokėti jam visą iš karto. Žodžiu pareiškėjas taip pat nurodė savo prašymą priteisti jam maksimalias įstatymo numatytas palūkanas, taip pat palūkanas ir už tą laikotarpį, kuriam teismas išdėstytų priteistos kompensacijos mokėjimą, jeigu tenkintų pareiškėjo prašymą.
Kaip jau buvo minėta aukščiau, pareiškėjo teisė gauti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką yra nediskutuotina, tačiau pareiškėjui priteistina mažesnio dydžio nei jis prašo kompensacija. Teismas vertindamas pareiškėjo ir atsakovo pateiktus priklausančios kompensacijos skaičiavimus (b.l. 213 2 tomas, b.l. 28 3 tomas) iš esmės sutinka su atsakovo pateikta kompensacijos skaičiavimo pažyma, nes skaičiavimas yra atliktas vadovaujantis Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu (toliau tekste – ir Aprašas), patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nes būtent šis Aprašas reglamentuoja darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, kai darbuotojui apmokama už kasmetines atostogas, laiką, kai darbuotojas įstatymų numatytais atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam išmokama išeitinė išmoka arba kitos teisės aktų nustatytos išmokos. Pagal Aprašo 6.1 punktą darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas šio Aprašo 3.1–3.4 punktuose, ir mėnesines premijas. Kai atleidžiamo iš įmonės darbuotojo paskutinė darbo įmonėje (atleidimo iš darbo) diena sutampa su paskutine to mėnesio darbo diena pagal darbuotojo darbo (pamainos) grafiką, šis mėnuo įtraukiamas į skaičiuojamąjį laikotarpį. Atsakovas atlikdamas kompensacijos skaičiavimus šiomis nuostatomis vadovavosi, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad Aprašo 8 p. numato, jog tais atvejais, kai teisės aktais, kolektyvine ar darbo sutartimis garantuojamas vidutinis darbo užmokestis (jo dalis) ar kelių vidutinių darbo užmokesčių suma nenurodant konkrečios datos (išeitinė išmoka ir kita), vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: darbuotojo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis (apskaičiuotas laikantis šio Aprašo) dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką). Teismo nuomone, šiuo atveju yra pagrindas vadovautis šia nuostata ir skaičiuojant kompensacijos dydį papildomai taikyti vidutinį metinį darbo dienų skaičiaus koeficientą, kuris kai buvo skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymu buvo nustatytas 21,1, todėl taikant šį koeficientą pareiškėjui priskaičiuotina 64 334,31 Lt kompensacija, tačiau iš jos, kaip buvo minėta aukščiau, minusuotina pareiškėjui išmokėtos išeitinės kompensacijos suma – 11 678,94 Lt ir nustatytina, jog pareiškėjui priklausančios kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydis yra 52 655,37 Lt.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu teismo taip pat prašė priteisti jam maksimalias įstatymo numatytas palūkanas nuo priteisiamos sumos už visą uždelstą atsiskaitymo laikotarpį, taip pat už laikotarpį, per kurį teismas, tenkindamas pareiškėjo prašymą, išdėstytų priteistos sumos išmokėjimą. Šį savo prašymą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimais, tačiau šis prašymas, teismo nuomone, negali būti tenkinamas ir atmestinas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 1 d. (toliau – ir ABTĮ) numato, kad skundai (prašymai) administraciniam teismui paduodami raštu, taigi visi pareiškėjo reikalavimai, kuriuos jis prašo teismo išspręsti, turi būti pateikiami raštu bylą nagrinėjančiam teismui. Pareiškėjas apygardos administraciniam teismui, t.y. teismui nagrinėjančiam jo prašymą, raštu nėra pateikęs prašymo nagrinėti jo reikalavimą priteisti jam priklausančias palūkanas, apskaičiuotas už uždelstą atsiskaityti laiką, bei nepateikęs šių palūkanų skaičiavimo, nors Šiaulių apygardos administracinis teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį tiek raštu (b.l. 23), tiek žodžiu teismo posėdžio metu (b.l. 42 3 tomas) pareiškėjui nurodė, jog jis turi teisę tikslinti savo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, tačiau pareiškėjas tai padaryti atsisakė, nurodydamas, jog jo reikalavimas yra išdėstytas jo apeliaciniame skunde (b.l. 211-212 2 tomas) ir jis mano, jog tai yra pakankama (b.l. 42 3 tomas). Atsižvelgdamas į pareiškėjo išsakytą nuomonę bei į ABTĮ 130 str. 5 d. nuostatą, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo reikalavimas dėl palūkanų už uždelstą atsiskaityti laiką teismui nėra tinkamai pareikštas, o jo apeliaciniame skunde išdėstytas naujas reikalavimas nelaikytinas tinkamu reikalavimo išreiškimu, bei atsakovui atsisakius pateikti tinkamą skundą jis laikytinas nepaduotu teismui (ABTĮ 37 str. 1 d.) ir šis reikalavimas iš esmės nenagrinėtinas, tačiau pareiškėjui išaiškintina, jog jam neatimama teisė, tinkamai įforminus savo reikalavimą raštu, kreiptis į teismą papildomai dėl priklausančių palūkanų priteisimo.
Atsakovo atstovai teismo taip pat prašė atsižvelgiant į sunkią finansinę atsakovo padėtį bei į tai, jog atsakovas yra biudžetinė įstaiga, kurios biudžetas yra planuojamas metams, išdėstyti priteistos pareiškėjui kompensacijos mokėjimą lygiomis dalimis 12 mėnesių laikotarpiui. Teismo nuomone, pateiktas prašymas tenkintinas iš dalies ir priteistos sumos mokėjimas išdėstytinas, nes LR Vyriausybei 2009 m. spalio 14 d. nutarime Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“ konstatavus sunkią ekonomikos ir valstybės finansų padėtį, Lietuvos Respublikos 2011 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu 2011 metams iš valstybės biudžeto dėl valstybės sunkios ekonominės ir finansinės padėties iš biudžeto finansuojamoms įstaigoms papildomi asignavimai nebuvo skirti. Taip pat matyti, kad atsakovas yra valstybinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto, jos asignavimai yra patvirtinami biudžetiniams metams, kurie baigiasi kiekvienų metų gruodžio 31 d., todėl akivaizdu, jog sudarant atsakovo 2011 m. biudžetą jame nebuvo numatytos lėšos, reikalingos atsiskaityti su pareiškėju iš karto, o teismo nuomone, priteistina pareiškėjui pinigų suma yra didelė, todėl jos išmokėjimas iš karto akivaizdžiai pablogintų atsakovo materialinę padėtį bei galimai kažkuriam laikui apribotų jam, kaip valstybės institucijai, priskirtų funkcijų vykdymą, todėl tikslinga atsižvelgiant į priteisiamos sumos dydį jos mokėjimą išdėstyti 8 mėnesių laikotarpiui, kas mėnesį išmokant ją lygiomis dalimis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 4 p.,
nusprendė:
Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 29 d. iki 2010 m. vasario 23 d. įskaitytinai 52 655,37 Lt (penkiasdešimt du tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt penkis litus 37 centus).
Priteistos sumos mokėjimą išdėstyti aštuonių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant atsakovą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą priteistą sumą išmokėti kas mėnesį lygiomis dalimis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Pareiškėjo prašymą dėl maksimalių palūkanų priteisimo, kaip pateiktą nerašytine forma, laikyti nepaduotu teismui.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.