- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-22
- Bylos Nr.
- A-492-3443-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00152-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl įsakymo panaikinimo ir kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. K. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (I t., b. l. 2–4), kurį patikslino (I t., b. l. 114–115), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – atsakovas, Šiaulių RAAD) direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. K-142, kuriuo jis atleistas iš Šiaulių RAAD Šiaulių miesto agentūros (toliau – ir Agentūra) vedėjo pareigų ir grąžinti jį į šias pareigas; 2) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 28 d. (atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 5 000 Lt neturtinės žalos ir 1 100 Lt atstovavimo išlaidų; 3) priteisti iš atsakovo 2 500 Lt negautą vienkartinę piniginę išmoką švenčių (lapkričio 1 d.) proga.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimais į skundą (b. l. 77–79, 128–129) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 17 d. sprendimu (I t., b. l. 172–176) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad pareiškėjas iš Agentūros vedėjo pareigų atleistas teisėtai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I b. l. 177–179) prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2010 m. vasario 23 d. nutartimi (II t., b. l. 7–13) jį tenkino iš dalies – panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl atsakovo Šiaulių RAAD direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. K-142 panaikinimo ir jo grąžinimo į Šiaulių RAAD Šiaulių miesto agentūros vedėjo pareigas ir šiuos pareiškėjo reikalavimus patenkino. Bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies bei 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo prasme pareiškėjo užimama pareigybė negali būti pripažinta panaikinta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl 2008 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. K-142 panaikinimo ir jo grąžinimo į Agentūros vedėjo pareigas, panaikino ir šiuos pareiškėjo reikalavimuos tenkino. Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 28 d. (atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai padarytą išvadą, pripažino jį iš esmės pagrįstu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo šį reikalavimą patenkinti, nes byloje nebuvo duomenų, leidžiančių apeliacinės instancijos teismui apskaičiuoti pareiškėjui priteistinos darbo užmokesčio sumos dydį. Todėl bylos dalį, kuria spręstinas pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti pareiškėjo reikalavimai iš atsakovo priteisti 2 500 Lt negautą vienkartinę piniginę išmoką bei 5 000 Lt neturtinės žalos.
II.
Po apeliacinės instancijos teismo nutarties, pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus (II t., b. l. 188, 195), kuriuose nurodė, kad pravaikštos laikas pradedamas skaičiuoti nuo 2008 m. spalio 29 d., kuri nesutampa su paskutine mėnesio diena, todėl vidutinis darbo užmokestis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintu Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), turi būti skaičiuojamas atsižvelgus į 2008 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių darbo užmokestį, ir remiantis Šiaulių RAAD pateikta informacija sudaro 4 148,04 Lt. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. kovo 4 d. išaiškinimu Nr. A3-100 „Dėl kai kurių Darbo kodekso, Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso normų taikymo“, bei šio teismo 2008 m. liepos 29 d. nutartimi Nr. 3K-3-400/2008.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių RAAD atsiliepimuose (II t., b. l. 19–21, 201–202) paaiškino, kad atleidžiant pareiškėją, jam buvo išmokėtos vienkartinės išmokos – iš viso 11 678,94 Lt. Nurodė, kad A. K. po atleidimo iš užimamų pareigų nuo 2009 m. vasario 23 d. iki 2010 m. vasario 24 d. buvo registruotas Šiaulių darbo biržoje, nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. sausio 1 d. paskirta ir mokėta nedarbo socialinio draudimo išmoka, iš viso jis gavo 10 326,32 Lt. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turi būti skaičiuojamas nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2009 liepos 31 d. Pažymėjo, kad iš viso už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2010 m. vasario 23 d. priteistina 39 470,46 Lt suma (neatskaičius 15 % gyventojų pajamų ir 9 % sveikatos draudimo mokesčių). Atsakovas taip pat prašė priteistiną sumą išdėstyti 12 mėnesių.
Šiaulių apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo skundo dalį, dėl kurios byla šiam teismui buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, 2010 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą (II t., b. l. 208–209), kuriuo pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus tenkino iš dalies. Priteisė A. K. iš atsakovo Šiaulių RAAD 39 295,34 Lt už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2008 m. spalio 29 d. iki 2009 m. vasario 23 d. Atsakovą įpareigojo šią sumą išmokėti lygiomis dalimis kas mėnesį, per dvylika mėnesių.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 211–212), kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo išmokėti pareiškėjui visą kompensaciją jos neskaidant, taip pat priteisti Lietuvos Respublikos teisės aktų numatytas maksimalias palūkanas, skaičiuojant visai kompensacijos sumai nuo 2010 m. spalio 25 d. iki visiško atsiskaitymo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2011 m. kovo 10 d. priėmė nutartį (III t., b. l. 18–21), kuria A. K. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę į vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2008 m. spalio 28 d. iki 2010 m. vasario 23 d. imtinai. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad A. K. paskutinė darbo Šiaulių RAAD diena (2008 m. spalio 27 d., pirmadienis) nesutapo su paskutine spalio mėnesio darbo diena, vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turi būti apskaičiuojamas pagal pareiškėjo pajamas, gautas 2008 m. liepos–rugsėjo mėnesiais. Nurodė, jog atsakovas nebuvo įpareigotas pateikti Aprašo nustatyta tvarka paskaičiuotą pareiškėjo vidutinį darbo dienos ir vidutinį darbo valandos užmokestį už aktualų laikotarpį. Nurodė, kad iš Šiaulių RAAD direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. K-142 matyti, kad atleidžiant A. K. iš Agentūros vedėjo pareigų buvo skirta jo trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, kurią, panaikinus ginčijamą įsakymą, atsakovas turi teisę išsiieškoti. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl pareiškėjo prašymo priteisti palūkanas.
III.
Šiaulių apygardos administracinis teismas, bylą išnagrinėjęs iš naujo, 2011 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą (III t., b. l. 46–50), kuriuo pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. spalio 29 d. iki 2010 m. vasario 23 d. įskaitytinai 52 655,37 Lt. Priteistos sumos mokėjimą išdėstė aštuoniems mėnesiams, įpareigojant atsakovą priteistą sumą išmokėti kas mėnesį lygiomis dalimis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjo prašymą dėl maksimalių palūkanų priteisimo laikė nepaduotu teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra konstatuota, jog pareiškėjas iš darbo yra atleistas nepagrįstai, padarė išvadą, jog pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką kompensaciją nuo 2008 m. spalio 28 d. iki 2010 m. vasario 23 d., kai pareiškėjas, vykdant teismo sprendimą, buvo grąžintas į ankstesnes pareigas. Nurodė, kad atleidus pareiškėją iš darbo, jam, atsižvelgiant į nepertraukiamą darbo stažą departamente, buvo suskaičiuota ir išmokėta trijų mėnesių išeitinė piniginė darbo užmokesčio išmoka – 11 678,94 Lt, todėl teismas tenkino atsakovo prašymą pareiškėjui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį mažinti jam jau išmokėtos išeitinės kompensacijos dyžiu. Tokį sprendimą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje byloje 2011 m. kovo 10 d. priimta nutartimi, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje A525-1515/2008. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra grąžintas į ankstesnes pareigas, todėl nėra pagrindo neįskaičiuoti išeitinės kompensacijos į kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo pateiktus kompensacijos skaičiavimus, iš esmės sutiko su atsakovo pateikta kompensacijos skaičiavimo pažyma, nustatęs, kad skaičiavimas yra atliktas vadovaujantis Aprašu. Nurodė, kad atsakovas neatkreipė dėmesio į tai, jog Aprašo 8 punktas numato, jog tais atvejais, kai teisės aktais, kolektyvine ar darbo sutartimis garantuojamas vidutinis darbo užmokestis (jo dalis) ar kelių vidutinių darbo užmokesčių suma nenurodant konkrečios datos (išeitinė išmoka ir kita), vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: darbuotojo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis (apskaičiuotas laikantis šio Aprašo) dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką). Teismas laikė, šiuo atveju yra pagrindas vadovautis šia nuostata ir skaičiuojant kompensacijos dydį papildomai taikyti vidutinį metinį darbo dienų skaičiaus koeficientą, kuris, kai buvo skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymu buvo nustatytas 21,1, todėl taikant šį koeficientą pareiškėjui priskaičiuotina 64 334,31 Lt kompensacija ir iš jos atimama 11 678,94 Lt. Teismas atmetė pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktą prašymą priteisti maksimalias įstatymo numatytas palūkanas nustatęs, kad žodžiu pareikštas reikalavimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) skundo formai nustatytų reikalavimų. Išaiškino pareiškėjui, jog jam neatimama teisė, tinkamai įforminus savo reikalavimą raštu, kreiptis į teismą dėl priklausančių palūkanų priteisimo. Teismas iš dalies tenkino atsakovo prašymą dėl priteisto sumos išdėstymo, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2009 m. spalio 14 d. nutarime Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“ konstatavus sunkią ekonomikos ir valstybės finansų padėtį, Lietuvos Respublikos 2011 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu 2011 metams iš valstybės biudžeto dėl valstybės sunkios ekonominės ir finansinės padėties iš biudžeto finansuojamoms įstaigoms papildomi asignavimai nebuvo skirti.
IV.
Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 51–53), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti visiškai ir įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo nutarties paskelbimo išmokėti visą kompensaciją – 65 914,96 Lt, jos neskaidant dalimis.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas nepagrįstai taikė Aprašo 8 punktą, nes visos svarbios bylai datos yra konkrečiai apibrėžtos ir dėl jų ginčo nėra. Apskaičiuojant kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį, prašo atsižvelgti į jo pateiktus skaičiavimus. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 2009 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“. Nurodo, kad šis nutarimas nesuteikia teisės paskirstyti kompensacijų mokėjimus į dalis per kažkokį laikotarpį, tačiau nustato, kad socialinės išmokos ir atlyginimai viešajame sektoriuje bus išmokėti laiku. Teigia, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo finansinę padėtį, todėl nėra pagrindo teigti, jog priteistinos sumos išmokėjimas iš karto, akivaizdžiai pablogintų atsakovo materialinę padėtį bei kažkuriam laikui apribotų paskirtų funkcijų vykdymą. Mano, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas yra šališkas. Pažymi, kad šioje byloje 2010 m. vasario 23 d. nutartimi Nr. A143-247/2010 atsakovui buvo nustatyta pareiga sumokėti kompensaciją. Pareiškėjas mano, jog tai reiškia, kad atsakovas turėjo daugiau nei vienerius metus pasiruošti kompensacijos sumokėjimui.
Atsakovas Šiaulių RAAD su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (III t., b. l. 60–62).
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškina, kad darbo užmokestį suskaičiavo vadovaudamasis Aprašo 6.1, 3.1–3.4 bei 8 punktais ir pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. spalio 29 d. iki 2010 m. vasario 23 d. apskaičiavo 52 655,37 Lt kompensaciją. Pažymi, kad Šiaulių RAAD direktorius 2010 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. K-220 įpareigojo finansų skyriaus vedėją išmokėti 2010 m. spalio 25 d. teismo sprendimu priteistą sumą, tačiau pareiškėjas, susipažinęs su šiuo įsakymu, 2010 m. lapkričio 23 d. pranešė, kad atsisako priimti ir reikalauja nevykdyti (nutraukti) bet kokių išmokų mokėjimą už priverstinę pravaikštą, kol sprendimo nepriėmė Lietuvos vyriausias administracinis teismas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas nemokėjo priteistos sumos. Pažymi, kad Šiaulių RAAD pradėjo vykdyti 2011 m. gegužės 12 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą ir šiuo metu pareiškėjui iš šiuo sprendimu priteistos 52 655,37 Lt sumos jau sumokėjo 13 164 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjui priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio bei priteistos sumos išdėstymo aštuoniems mėnesiams teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Šiaulių RAAD direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. K-142, kuriuo jis atleistas iš Agentūros vedėjo pareigų ir grąžinti jį į šias pareigas; 2) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 28 d. (atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 5 000 Lt neturtinės žalos ir 1 100 Lt atstovavimo išlaidų; 3) priteisti iš atsakovo 2 500 Lt negautą vienkartinę piniginę išmoką švenčių (lapkričio 1 d.) proga. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartimi pareiškėjo reikalavimas dėl įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į iki atleidimo užimtas pareigas buvo patenkintas visiškai. Ta pačia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos ir negautos vienkartinės piniginės išmokos priteisimo. Tokiu būdu aptarti pareiškėjo reikalavimai buvo išnagrinėti ir dėl jų priimtas galutinis sprendimas. Tuo tarpu pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 28 d. (atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos buvo grąžintas nagrinėti iš naujo. 2010 m. spalio 25 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu pareiškėjo reikalavimas priteisti vienkartinę piniginę išmoką buvo patenkintas iš dalies – pareiškėjui priteista 39 295,34 Lt išmoka už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2008 m. spalio 29 d. iki 2009 m. vasario 23 d., šios sumos mokėjimas išdėstytas dvylikai mėnesių. Pareiškėjo toks pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkino, todėl su apeliaciniu skundu jis kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas jam išmokėti visą kompensaciją per vieną mėnesį nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo, taip pat prašė priteisti ir maksimalias palūkanas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 10 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundo dalį dėl kompensacijos priteisimo pakartotinai grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo dalį, dėl kurios byla buvo gražinta šiam teismui nagrinėti iš naujo, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. spalio 29 d. iki 2009 m. vasario 23 d. 52 655,37 Lt ir šios sumos sumokėjimą lygiomis dalimis išdėstė aštuoniems mėnesiams. Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su jam priteistinos kompensacijos apskaičiavimu bei priteistos sumos išdėstymu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 23 d. nutartyje pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 28 d. (atleisimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pripažino pagrįstu (II t., b. l. 7–13). 2011 m. kovo 10 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2008 m. spalio 28 d. iki 2010 m. vasario 23 d. (III t., b. l. 17–21). Ginčas iki šiol nėra išspręstas tik dėl tokios išmokos dydžio.
Nustatyta, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pareiškėjui priklauso 52 655,37 Lt (atėmus išmokėtą išeitinę kompensaciją) dydžio vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Tokį sprendimą teismas grindė atsakovo pateiktu vidutiniu vieno mėnesio darbo užmokesčio apskaičiavimu, nustatęs, kad atsakovas jį apskaičiavo vadovaudamasis Apraše nustatytomis taisyklėmis. Teismas taip pat nustatė, kad apskaičiuojant pareiškėjui priklausančio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį, būtina vadovautis Aprašo 8 punktu, nustatančiu, kad vidutinis vienos darbo dienos užmokestis (apskaičiuotas laikantis šio Aprašo) dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką). Teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui priteistiną sumą taikė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintą metinių vidutinio mėnesio darbo dienų koeficientą, taikomą, esant penkių darbo dienų savaitei – 21,1. Teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka.
Iš pareiškėjo ir atsakovo pateiktų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką skaičiavimų matyti, kad pareiškėjas ir atsakovas skirtingai apskaičiuoja atskirų laikotarpių vidutinį vienos dienos darbo užmokestį. Iš pareiškėjo pateikto skaičiavo matyti, kad jo manymu, vidutinis vienos dienos darbo užmokestis yra – 194 Lt (III t., b. l. 54). Tuo tarpu pagal atsakovo pateiktus skaičiavimus – vidutinis vienos dienos darbo užmokestis yra – 191,13 Lt. Nustatyta, kad tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas vidutiniam vienos dienos darbo užmokesčiui apsikačiuoti pasirinko vienodus laikotarpius (2008 m. liepos – rugsėjo mėnesius), tačiau nesutampa 2008 m. liepos mėnesį pareiškėjui priskaityto darbo užmokesčio suma – pareiškėjas nurodo, kad šį mėnesį jam priskaičiuota 8 038,73 Lt, o atsakovas nurodo 4 195,60 Lt sumą. Šis neatitikimas ir sąlygojo skirtingą vidutinį vienos dienos darbo užmokesčio dydį. Nustatyta, kad pareiškėjas į 2008 m. liepos mėnesį priskaičiuotą darbo užmokestį įtraukė ir 3 843,13 Lt apmokėjimą už kasmetines atostogas. Toks pareiškėjo skaičiavimas neatitinka Apraše nustatytų taisyklių. Aprašo 6.5 punkte numatyta, kad apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, neįskaitomos dienos (valandos), kai darbuotojas dėl pateisinamų priežasčių faktiškai nedirbo įmonėje, taip pat piniginės sumos, išmokėtos už tas dienas (valandas), kaip numatyta šio Aprašo 5.1 punkte. Aprašo 5.1 punkte numatyta, kad į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitomas apmokėjimas už laiką, kai darbuotojas dėl pateisinamų priežasčių teisės aktų, kolektyvinės ir darbo sutarčių numatytais atvejais nedirbo įmonėje (darbo užmokestis už kasmetines ir mokymosi atostogas, prastovas ne dėl darbuotojo kaltės, tarpsezoninius laikotarpius, darbo užmokestis, gautas iš kitos įmonės, kurios įpareigojimus vykdė darbuotojas, kitos numatytos išmokos). Įvertinusi nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, priešingai nei pareiškėjas, vidutinį vienos dienos darbo užmokestį apskaičiavo vadovaudamasis Aprašo nuostatomis, todėl pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas pareiškėjui priklausančių išmokų dydį pagrįstai vadovavosi atsakovo pateiktu vidutiniu vienos dienos darbo užmokesčio skaičiavimu.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo nuspręsta pareiškėjui priteistinos sumos mokėjimą išdėstyti aštuoniems mėnesiams. Pareiškėjas reikalauja, kad visa jam priteista kompensacija būtų išmokėta per vieną mėnesį nuo nutarties paskelbimo.
Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjui priklausančią sumą išdėstyti aštuoniems mėnesiams nustatęs sunkią ekonomikos ir valstybės finansų padėtį. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neargumentuoja, kodėl jam priklausanti suma būtinai turi būti sumokėta per vieną mėnesį nuo nutarties paskelbimo. Antra, teisės aktai nenumato, kad priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turi būti išmokamas per konkretų laikotarpį, todėl priteistinos sumos mokėjimo išdėstymas yra galimas ir tai yra sprendimą priimančio teismo diskrecijos teisė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į žinomą faktą dėl sunkios šalies ekonomikos ir finansinės padėties, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką išdėstė aštuonių mėnesių terminui nepažeisdamas nei teisės aktų reikalavimų, nei pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų. Toks teismo sprendimas atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Taip pat akcentuotina, jog atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kad 2011 metų gegužės – rugsėjo mėnesiais jau yra pareiškėjui išmokėjęs 32 910 Lt Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo pagrindu (penkis mėnesius mokėjo po 6 582 Lt), vadinasi liko neišmokėta 19 745,37 Lt, kuriuos atsakovas, mokėdamas lygiomis dalimis, išmokės pareiškėjui dar per 3 mėnesius. Todėl pareiškėjo reikalavimo išmokėti visą sumą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos tenkinimas apskritai yra netikslingas.
Kitų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, aplinkybių, dėl kurių sprendimas būtų neteisėtas ar nepagrįstas nenustatė ir bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.
Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo A. K. apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.