- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-15
- Bylos Nr.
- TA-969-629/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01208-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- S. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. D. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2018 m. birželio 6 d. atliko bausmę Marijampolės PN drausmės grupėje netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas galėjo išeiti iš kameros tik 2 valandoms (pasivaikščiojimas lauke), neturėjo galimybių taisytis ir lavintis, lankyti psichologines programas, užsiimti kitokia veikla. Pareiškėjas dėl galimybės lankyti psichologines programas buvo kreipęsis į įstaigos administraciją, tačiau administracija jam nurodė, kad dalyvavimas tokiose programose jam nepriklauso, o Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl tokio Marijampolės PN atsakymo. Nors įstaigos administracija buvo nurodžiusi, kad pareiškėjas bus informuotas apie programas, kuriose gali dalyvauti, tačiau jis taip ir negavo jokio pranešimo. Be to, 2018 m. vasarą atliekant kratą iš kameros paimtas radijo imtuvas, kaip techniškai netvarkingas. Pareiškėjas laukė pusę metų, kol išduos naują ar tą patį radijo imtuvą, ne kartą kreipėsi dėl to į būrio viršininką. Pareiškėjas dėl minėtos situacijos gavo du vienodus melagingus atsakymus (iš Marijampolės PN direktoriaus ir iš Kalėjimų departamento), kad radijo imtuvas buvo suremontuotas ir grąžintas. Problema išsisprendė tik 2019 m. vasario mėn., kai pareiškėjas buvo perkeltas į kitą kamerą. Pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo patyręs sveikatos problemų (pasireiškė įsisenėjusi liga – narkomanija, kai kuriose vietose ant galvos nustojo augti plaukai, dėl nemigos ir nerimo tenka dažnai kreiptis į psichiatrą) ir pan. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose ir pažymėjo, kad minėtose bylose asmenys buvo laikomi geresnėmis sąlygomis, pavyzdžiui, turėjo poilsio kambarį.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
4. Atsakovas teigė, kad, atsakant į pareiškėjo skundą dėl nepakankamo užimtumo, Marijampolės PN administracija 2018 m. gruodžio 4 d. rašte jam paaiškino, jog tuo metu buvo vykdoma socialinės reabilitacijos programa – relaksacija. Pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN psichologus dėl neužtikrinamo užimtumo, nors turėjo tokią galimybę. Pareiškėjas pakartotinai nesikreipė į įstaigos administraciją dėl individualių užsiėmimų suteikimo. Atsakovas tvirtino, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, neleistini daiktai (įskaitant įvairias radiotechnikos detales) buvo rasti ir paimti atliekant kratą 2018 m. rugpjūčio 28 d. Marijampolės PN administracija, atsakydama į pareiškėjo skundą, 2018 m. gruodžio 10 d. rašte paaiškino, kad drausmės grupėje esantys nuteistieji dažnai gadina radijo imtuvus, skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui į kamerą buvo išduotas suremontuotas radijo imtuvas. Atsakovo nuomone, atsakovo atstovas tinkamai laikėsi teisės aktų reikalavimų, nepažeidė pareiškėjo teisių, o pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo S. D. skundą, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2019 m. birželio 6 d. jis buvo vedamas pasivaikščioti 2 valandoms per dieną, atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 21 d. skundu kreipėsi į Marijampolės PN direktorių, nes jam nebuvo pasiūlyta dalyvauti užsiėmimuose, psichologinėje programoje. Atsakovo atstovas 2018 m. gruodžio 4 d. ir 2019 m. sausio 8 d. raštuose pareiškėjui nurodė, jog šiuo metu vykdoma socialinės reabilitacijos programa – relaksacija; minėta programa vedama pagal kamerų paskirstymą kalendorinių metų ketvirčiais ir pareiškus norą joje dalyvauti. Marijampolės PN I Resocializacijos skyriaus psichologės 2020 m. birželio 16 d. pažyma Nr. 55/04-374 patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konsultuotas psichologo vieną kartą dėl badavimo, daugiau nesikreipė į psichologus. Byloje nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas išreiškė norą dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje – relaksacijoje, bei atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į psichologą kreipėsi tik vieną kartą, nėra pagrindo konstatuoti Marijampolės PN neteisėtus veiksmus (neveikimą).
7. Teismas pažymėjo, kad byloje esantis tarnybinis pranešimas patvirtina, jog atliekant kratą 2018 m. rugpjūčio 28 d. iš 20 būrio 3 kameros buvo rasta ir paimta, be kita ko, įvairių radiotechnikos detalių. Atsakovo atstovas paaiškino, kad 2018 m. birželio–rugpjūčio mėn. 3 kamera buvo tikrinta ne kartą, tačiau joje nerasta neleistinų daiktų, išskyrus 2018 m. rugpjūčio 28 d. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 16 d. skundu kreipėsi į Marijampolės PN direktorių, nurodydamas, kad kameroje nėra radijo imtuvo, kuris prieš 4 mėnesius buvo paimtas per kratą. Marijampolės PN 2018 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 20/07-2019 pareiškėjui atsakė, jog nuteistieji, bausmę atliekantys drausmės grupėje, dažnai gadina radijo imtuvus; šiuo metu pareiškėjui yra išduotas suremontuotas radijo imtuvas. Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 12 d. apskundė Marijampolės PN 2018 m. gruodžio 10 d. atsakymą Kalėjimų departamentui. Kalėjimų departamento 2018 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. 1S-4162, skirtame Marijampolės PN, buvo nurodytas įpareigojimas kamerą aprūpinti radijo tašku pagal teisės normas. Kalėjimų departamento 2019 m. sausio 14 d. rašte nurodyta, kad Marijampolės PN išdavė suremontuotą radijo imtuvą. Teismo posėdyje apklausti liudytojai S. M. ir K. U., kurie bausmę atliko 3 kameroje kartu su pareiškėju, teigė, kad nuo 2018 m. vasaros vidurio 3 kameros nuteistieji nebuvo aprūpinti radijo imtuvu. Teismas padarė išvadą, kad 3 kamera ginčo laikotarpiu neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.11 papunkčio reikalavimų.
8. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl poilsio kambario neįrengimo, nes Taisyklės nenumato, kad drausmės grupėje turi būti įrengtas poilsio kambarys.
9. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, akcentavo, jog byloje nėra objektyvių duomenų apie nustatytų pažeidimų pareiškėjui galbūt sukeltus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Nepaisant to, teismui nekilo abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, t. y. neturtinę (moralinę) žalą. Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, byloje esančią 2020 m. birželio 16 d. sveikatos priežiūros administratoriaus pažymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nesant kitų duomenų apie šio pažeidimo pareiškėjo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes, teismas nusprendė, kad pareiškėjo laikymo sąlygų neatitiktis teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.
III.
10. Pareiškėjas S. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
11. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Teigia, kad vienos programos nepakanka tam, jog drausmės grupėje esantys asmenys būtų užimti. Per metus laiko pareiškėjui nepavyko sudalyvauti minėtoje relaksacijos programoje ar kitoje programoje. Be to, pareiškėjas akcentuoja teismų praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, pavyzdžiui, jog aplinkybė, kad pažeidimu nebuvo padaryta žala sveikatai, nereiškia, kad asmuo nepatyrė kitokio pobūdžio neturtinės žalos.
Atsiliepimas
12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
13. Atsakovas nurodo, jog jis atsiliepime į skundą jau išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nusiskundimų, mano, kad teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui dėl tinkamų bausmės atlikimo sąlygų neužtikrinimo Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2019 m. birželio 6 d., atlyginimo priteisimo.
15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) organizuojant pareiškėjo užimtumą, tačiau kameroje, kurioje laikytas pareiškėjas, nebuvo radijo imtuvo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės tik selektyviai pacituoja ištrauktas iš teismų praktikos, deklaratyviai nesutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, pakartodamas, jog per ginčo laikotarpį jis neturėjo galimybės sudalyvauti nė vienoje programoje, o dėl patirtų neigiamų išgyvenimų jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.
17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
18. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Marijampolės PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.
19. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).
20. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl neužtikrinamo užimtumo, nustatęs, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 21 d. su skundu kreipėsi į Marijampolės PN direktorių, nes jam nebuvo pasiūlyta dalyvauti užsiėmimuose, psichologinėje programoje. Atsakovo atstovas 2018 m. gruodžio 4 d. ir 2019 m. sausio 8 d. raštuose atsakė pareiškėjui, jog šiuo metu vykdoma socialinės reabilitacijos programa – relaksacija, minėta programa vedama pagal kamerų paskirstymą kalendorinių metų ketvirčiais ir pareiškus norą joje dalyvauti. Byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjo išreikštą norą dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje – relaksacijoje, be to, pareiškėjas į psichologą kreipėsi tik vieną kartą (buvo konsultuotas dėl badavimo). Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, bet tvirtina, jog pasiūlymas sudalyvauti vienoje socialinės reabilitacijos programoje nepaneigia jo nusiskundimų dėl neužtikrinamo užimtumo.
21. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) 111 straipsnį nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonės yra šios: laisvės atėmimo režimas, nuteistųjų darbas, socialinė reabilitacija, bendrasis ugdymas ir profesinis mokymas. To paties įstatymo 136 straipsnyje įtvirtinta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija; teisę dalyvauti šiame darbe turi valstybės ir savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, jų nariai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Socialinės reabilitacijos tikslai, veiksmai ir priemonės plačiau aptariami Bausmių vykdymo kodekso 137 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis (4 d.).
22. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinei reabilitacijai skirtų pataisos programų rengimo, derinimo ir tvirtinimo principus, pataisos programų kategorijas, jų teisinį ir metodinį pagrindimą, pataisos programų tikslus ir paskirtį, pataisos programų rengimui keliamus reikalavimus, dokumentų, susijusių su pataisos programų vykdymu, saugojimą bei kitus klausimus reglamentuoja Nuteistųjų pataisos programų ir pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašas, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. V-79 (neteko galios 2021 m. gegužės 11 d.). Šiame tvarkos apraše nurodyta, kad nuteistųjų pataisos programa – tai struktūruota teoriškai ir / ar empiriškai pagrįsta intervencija, nukreipta į nuteistųjų nusikalstamo elgesio pakeitimą (3.2 p.); nuteistieji dalyvauja programose savanoriškumo principu; savo sutikimą ar atsisakymą dalyvauti šioje programoje nuteistasis patvirtina raštišku pareiškimu, kuris įdedamas į jo asmens bylą, o individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje daromi atitinkamo turinio įrašai, šis faktas turi atsispindėti nuteistojo charakteristikoje ir socialinio tyrimo išvadoje; pataisos programų dalyviams išdalijama atitinkama medžiaga, programų planai-grafikai ir išaiškinama jų organizavimo tvarka (23 p.). Pozityvaus užimtumo priemonės – tai prasmingo nuteistųjų laisvalaikio leidimo organizavimo formos, kurioms netaikomi programoms būdingi struktūros reikalavimai (3.7, 16 ir 17 p.); pozityvaus užimtumo priemonėms priskiriama fizinė kultūra, sportas, dvasinių, religinių poreikių tenkinimas, nuteistųjų klubo, bibliotekos darbas bei kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veikla (16 p.).
23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, pareiškėjas buvo dukart (2018 m. gruodžio 4 d. ir 2019 m. sausio 8 d.) informuotas apie galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje – relaksacijoje, tačiau jis neišreiškė noro joje dalyvauti. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jam netiko minėta socialinės reabilitacijos programa, taip pat nenurodė, kokiose konkrečiai arba kokio pobūdžio nuteistųjų pataisos programose ar pozityvaus užimtumo priemonėse jis norėjo dalyvauti, bet negalėjo. Pareiškėjo teiginiai apie neužtikrinamą užimtumą abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, iš esmės susiję tik su aplinkybe, jog jis gali iš kameros išeiti tik 2 valandoms pasivaikščioti, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tokia pasivaikščiojimo trukmė atitinka Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Taigi, nėra pagrindo šias aplinkybes vertinti kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas arba pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė anksčiau minėtas įrodymų vertinimo taisykles.
24. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu apie 5 mėnesius (nuo kratos atlikimo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki perkėlimo į kitą kamerą 2019 m. vasario mėn.) buvo laikomas kameroje, kurioje nebuvo radijo taško (Taisyklių 16.11 p. pažeidimas). Įvertinus padaryto pažeidimo pobūdį, pareiškėjo teiktus skundus, laikytina, jog tokios aplinkybės galėjo sukelti jam diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą; tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad nebuvo nustatyta netinkamų laikymo sąlygų žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
25. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (apie 5 mėnesius negalėjo naudotis radijo tašku), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo parinktas neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdas – pažeidimo pripažinimas – nesuderinamas su teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitais bendraisiais principais. Nors pareiškėjas tvirtina, kad teismų praktikoje ir už trumpesnės trukmės pažeidimus yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, tačiau pareiškėjas neįvertina jo nurodytose bylose konstatuotų pažeidimų pobūdžio ir didesnio intensyvumo, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 neturtinės žalos atlyginimas pinigais asmeniui buvo priteistas už tai, kad jis iš viso 174 dienas buvo laikomas patalpose, kuriose jam neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, o 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 – už tai, kad asmuo 56 dienas buvo laikomas pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą. Pareiškėjo skunde minėtame Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendime Mandic ir Jovic prieš Slovėniją (pareiškimų Nr. 5774/10, 5985/10) taip pat buvo konstatuoti įvairūs sunkesni pažeidimai (kamerų perpildymas, nesudarytos sąlygos aktyviai naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu esant prastam orui, neužtikrinta optimali temperatūra kamerose), trukę apie 7 mėnesius, kas lėmė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; Teismas tik pažymėjo, kad galimybė 2 valandas per dieną pasimankštinti lauke bei 2 valandas per savaitę pasinaudoti poilsio kambariu apsunkino bausmės atlikimo sąlygas esant jau nustatytiems anksčiau minėtiems pažeidimams, tačiau pastarųjų aplinkybių (pasivaikščiojimo lauke ir naudojimosi poilsio kambariu trukmės) nelaikė savarankiškais pažeidimais. Taigi, pareiškėjo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais teisingumo.
26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl tinkamai parinko neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.