- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-21
- Bylos Nr.
- 1A-151/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-02005-2010-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vainienė (pirm.), Regina Gaudutienė, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- R. D., A. Š.
- Advokatai
- Liubovė Šiušienė
- Kategorijos
- 1.2.14.6.2Kvalifikuotas turto pasisavinimas (BK 183 str. 2 d.)
- 1.2.18.10Apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 str.)
- 1.2.29.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str.)
- 2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
- 1.1.8.1Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. ir jo gynėjos advokatės Liubovės Šiušienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu 2 metams;
- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams;
- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004-07-04 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) laisvės atėmimu 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir R. D. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams, bausmę paskiriant atliekant pataisos namuose.
Iš R. D. priteista 200 811,39 Lt uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) BUAB (duomenys neskelbtini).
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. Š., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo R. D. bei jo gynėjos apeliacinį skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. D. nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įregistruotos 1997-11-10 adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagamino netikrą dokumentą bei aiškiai netikrą dokumentą panaudojo, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.
R. D. 2009-01-13–2009-06-15 laikotarpiu Šilutėje tyčia pagamino netikrus dokumentus bei aiškiai netikrus dokumentus panaudojo:
1) pagamino netikrą dokumentą – 2009-01-13 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 90113, kurioje įrašė aiškiai neteisingus duomenis apie tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo iš A. J. rūkymo kamerą ir apmokėjo už ją 23 000 Lt ir patvirtino savo parašu bei šį aiškiai netikrą dokumentą panaudojo, pateikdamas TŪB (duomenys neskelbtini);
2) pagamino netikrą dokumentą – 2009-03-05 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 90305, kurioje įrašė aiškiai neteisingus duomenis apie tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo iš R. D. rūkymo kamerą ir sumokėjo už ją 60 000 Lt ir patvirtino savo parašu bei šį aiškiai netikrą dokumentą panaudojo, pateikdamas TŪB (duomenys neskelbtini);
3) pagamino netikrą dokumentą – 2009-03-16 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 90316, kurioje įrašė aiškiai neteisingus duomenis apie tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo iš E. L. mėsos masažuoklį ir sumokėjo už jį 40 000 Lt ir patvirtino savo parašu bei šį aiškiai netikrą dokumentą panaudojo, pateikdamas TŪB (duomenys neskelbtini);
4) pagamino netikrus dokumentus – 2009-05-11 Darbų sutartį, 2009-06-15 atliktų darbų aktą, kuriose įrašė aiškiai neteisingus duomenis apie tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) pirko remonto darbus iš A. Š. už 77 811,39 Lt ir patvirtino savo parašu bei šiuos aiškiai netikrus dokumentus panaudojo, pateikdamas TŪB (duomenys neskelbtini).
R. D. pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, kurios numato, kad buhalteriniuose dokumentuose turi atsispindėti vienas iš privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų – ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, laikotarpiu nuo 2009-01-13 iki 2009-12-07 Šilutės mieste apgaulingai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, t. y. veikdamas per UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės TŪB (duomenys neskelbtini) buhalterę E. B., nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, pateikė jai netikrus dokumentus apie faktiškai neįvykusias ūkines operacijas, dėl to TŪB (duomenys neskelbtini) buhalterė E. B. jas įregistravo UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos registruose:
1) netikru dokumentu – 2009-01-13 pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 90113 – pagrindė faktiškai neįvykusią ūkinę operaciją – UAB (duomenys neskelbtini) rūkymo kameros įsigijimą iš A.J. už 23 000 Lt ir mokėjimą už ją;
2) netikru dokumentu – 2009-03-05 pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 90305 – pagrindė faktiškai neįvykusią ūkinę operaciją – UAB (duomenys neskelbtini) rūkymo kameros įsigijimą iš R.D. už 60 000 Lt ir mokėjimą už ją;
3) netikru dokumentu – 2009-03-16 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 90316 – pagrindė faktiškai neįvykusią ūkinę operaciją – UAB (duomenys neskelbtini) mėsos masažuoklio įsigijimą iš E. L. už 40 000 Lt ir mokėjimą už jį;
4) netikrais dokumentais – 2009-05-11 darbų sutartimi, 2009-06-15 atliktų darbų aktu bei prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitu Nr. 9997255 (be datos) pagrindė faktiškai neįvykusią ūkinę operaciją – UAB (duomenys neskelbtini) remonto darbų pirkimą iš A. Š. už 77 811,39 Lt ir mokėjimą už juos.
Dėl nustatyto norminio akto pažeidimo nebuvo galima už laikotarpį nuo 2009-01-13 iki 2009-12-07 iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
R. D., būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį turtą – pinigines lėšas, buvusias pas jį kaip atskaitingą asmenį, tyčia, turėdamas tikslą pasisavinti UAB (duomenys neskelbtini) turtą, laikotarpiu nuo 2009-01-13 iki 2009-06-15 Šilutėje, pagamindamas netikrus dokumentus: 2009-01-13 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 90113 dėl UAB (duomenys neskelbtini) rūkymo kameros įsigijimo iš A. J. ir mokėjimo už ją 23 000 Lt; 2009-03-05 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 90305 dėl UAB (duomenys neskelbtini) rūkymo kameros įsigijimo iš R. D. ir mokėjimo už ją 60 000 Lt; 2009-03-16 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 90316 dėl UAB (duomenys neskelbtini) mėsos masažuoklio įsigijimo iš E. L. ir mokėjimo už jį 40 000 Lt; 2009-05-11 darbų sutartį, 2009-06-15 atliktų darbų aktą bei prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą Nr. 9997255 (be datos) dėl UAB (duomenys neskelbtini) remonto darbų pirkimo iš A. Š. ir mokėjimo už juos 77 811,39 Lt, paminėtų įrengimų nenupirko, darbų neatliko, o pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB (duomenys neskelbtini) didelės vertės turtą – pinigines lėšas – 200 811,39 Lt.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. D. ir jo gynėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos 2012 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria R. D. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti R. D. paskirtas bausmes, paskiriant jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Apeliantai neginčija R. D. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, tačiau nesutinka su R. D. nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir teigia, jog šios nusikalstamos veikos R. D. nepadarė.
Apeliantų manymu, R. D. pareikštas kaltinamas dėl UAB (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų pasisavinimo bylą išnagrinėjus teisme nepasitvirtino. Pasisavinamas gali būti tik realiai, o ne tariamai egzistuojantis turtas. Nagrinėjamu atveju piniginių lėšų, kurias neva pasisavino R. D., UAB (duomenys neskelbtini) neturėjo, todėl neegzistuojantis turtas negalėjo būti R. D. žinioje ir negalėjo būti neteisėtai paverstas jo turtu. Piniginių lėšų buvimo įmonės kasoje faktas nebuvo nustatytas ir įrodytas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Tokio fakto nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Nuteistasis R. D. teisme parodė, kad jam perėmus vadovavimą UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kasa buvo tik „popierinė“, pinigų joje faktiškai nebuvo. Fiktyvūs dokumentai buvo pasirašyti siekiant gauti iš banko faktoringą. Šiuos R. D. paaiškinimus patvirtino liudytojas E. Č. Jis parodė, kad nuteistajam perimant vadovavimą įmonei, įmonė realiai seife piniginių lėšų neturėjo. UAB (duomenys neskelbtini) akcininkai turtinių pretenzijų R. D. neturi. Specialistė R. M. teisme parodė, jog formuluojant užduotį specialisto išvados parengimui, klausimas dėl pinigų iš įmonės kasos paėmimo jai užduotas nebuvo, todėl specialistė išvadoje pasisakė tik dėl „dokumentinio pinigų likučio“, o ne dėl įmonės realiai turėtų lėšų. Dėl to iš 2010-09-17 specialisto išvados Nr.5-3/82 galima spręsti tik apie BK 222 straipsnio 1 dalyje bei 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, o ne apie BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, padarymą, nes specialistė aplinkybių, susijusių su UAB (duomenys neskelbtini) lėšų kasoje buvimu ir jų pasisavinimu, netyrė. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo paneigtos R. D. nurodytos aplinkybės, jog jis nepasisavino UAB (duomenys neskelbtini) kasoje buvusių lėšų, kadangi jų įmonės kasoje nebuvo. Apeliantai pastebi, jog teisme apžiūrėtame daiktiniame įrodyme - kasos išlaidų orderyje dėl 160 000 Lt išdavimo, kuriame nuteistasis pasirašė kaip įmonės direktorius, pinigų paėmimas parašu nepatvirtintas. Apeliantų manymu, byloje esantys įrodymai leidžia daryti tik labai ginčytiną prielaidą, jog R. D. pasisavino jo žinioje buvusias įmonės lėšas, todėl R. D. nuteisimas už šio nusikaltimo padarymą šiurkščiai pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Išvada, jog UAB (duomenys neskelbtini) realiai turėjo pinigines lėšas, kurių pasisavinimas inkriminuotas R. D., galėjo būti padaryta tik atlikus išsamią įmonės veiklos reviziją bei nustačius, kokias pinigų sumas ir kada įmonė gavo. Tačiau tai atlikta nebuvo. Nenustačius tariamai R. D. pasisavintų piniginių lėšų egzistavimo fakto, R. D. negalėjo būti nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
Apeliantai R. D. nuteisime pagal BK 183 straipsnio 2 dalį įžvelgia ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimus. Apeliantai mano, jog nei įrodymų visuma, nei atskiri byloje esantys įrodymai nepatvirtina R. D. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina R. D. nurodytas aplinkybes, jog jis svetimo turto nepasisavino. Teismo išvada dėl R. D. kaltės padarius šį nusikaltimą grindžiama iš esmės tik teismo prielaidomis, o ne įrodymais, tuo yra pažeistos BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, apeliantai mano, jog R. D. pateiktas kaltinimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir apygardos teismo motyvai dėl šios veikos padarymo yra suformuluoti ydingai, nes pateikta kaltinimo formuluotė ir teismo motyvai atspindi ne BK 183 straipsnio 2 dalies, o nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, už kurias nuteistas R. D., sudėtis. Kaltinimo formuluotė leidžia daryti išvadą apie tai, kad buvo panaudoti suklastoti dokumentai bei įmonės buhalterinėje apskaitoje atvaizduojamos realiai neįvykusios operacijos, tačiau kaltinimo formuluotėje bei teismo motyvuose neatsispindi BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma ir tik deklaratyviai nurodoma, kad R. D. turėjo tikslą pasisavinti UAB (duomenys neskelbtini) turtą ir jį pasisavino. Nusikaltimo sudėties požymių visuma yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, todėl tam, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta svetimo turto pasisavinimu, būtina nustatyti minėtų požymių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-08 nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-7-330/2011). Apeliantų manymu, R. D. tinkamai nepareiškus kaltinimų ir nenustačius, jog jo veiksmuose buvo BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, R. D. negalėjo būti pripažintas kaltu pagal minėtą BK normą.
Šalies argumentai
Apeliantų teigimu negali būti R. D. kaltės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį įrodymu ir skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius paaiškinimus, nei apklausiamas teisme. Toks teismo vertinimas, apeliantų manymu, yra nepagrįstas. Teismas kaip įrodymais turi remtis ne ikiteisminio tyrimo metu, o teisme R. D. duotais parodymais, kadangi įrodymais ikiteisminio tyrimo metu duoti kaltinamojo paaiškinimai pripažįstami tik juos išnagrinėjus teisiamajame posėdyje (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-06-03 nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-234/2008). Be to, teismas skundžiamame nuosprendyje remiasi ne konkrečiais R. D. duotais paaiškinimais, o tik aplinkybe, kad nuteistasis keitė savo parodymus, kas negali būti laikoma R. D. kaltės įrodymu.
Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad R. D. yra pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei BK 300 straipsnio 1 dalį. Sutinkamai su BK 222 straipsnio 2 dalies ir BK 300 straipsnio 4 dalies nuostatomis, už šias nusikalstamas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nagrinėjamu atveju R.D. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 ir 300 straipsniuose, buvo nukreiptos juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) naudos gavimui ir interesų užtikrinimui - fiktyvūs sandoriai buvo sudaromi bei neteisinga buhalterinė apskaita vedama siekiant, kad UAB (duomenys neskelbtini) galėtų sudaryti su banku faktoringo sutartis bei toliau plėtoti savo veiklą. Tačiau klausimas dėl juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už R. D. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 ir 300 straipsniuose, net nebuvos svarstomas.
Be to, apeliantai mano, kad nuteistajam R. D. buvo paskirtos per griežtos bausmės.
Skunde nurodoma, jog už R. D. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, baudžiamasis įstatymas numato ne tik laisvės atėmimo, bet ir kitokios rūšies bausmes - baudą bei areštą. Tačiau teismas, nepaisant to, kad nuteistasis gerai charakterizuojamas, teisiamas pirmą kartą, turi du nepilnamečius vaikus, skyrė R.D. griežčiausią bausmės rūšį - laisvės atėmimą. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad šių R. D. padarytų nusikaltimų padidintą pavojingumą rodo tai, kad šios veikos padarytos siekiant užvaldyti didelės vertės turtą. R. D. su jo nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nesutinka, be to, nusikalstamos veikos pavojingumas tiesiogiai atsispindi konkrečioje BK straipsnio sankcijoje ir BK 11 straipsnio nuostatose. Nusikaltimas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, priskiriamas apysunkių, o nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, nesunkių nusikaltimų kategorijai, ir būtent į tai turi būti atsižvelgta parenkant bausmės rūšį.
Šalies argumentai
Apeliantai teigia, jog net ir tuo atveju, jei apygardos teismo nuosprendis būtų paliktas galioti, atsižvelgiant į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, R. D. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį gali būti skiriama kita nei laisvės atėmimas bausmės rūšis. Tokia galimybę įtvirtina BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. R. D. gerai charakterizuojamas, anksčiau nėra padaręs nusižengimų įstatymams, turi du nepilnamečius vaikus, kurių interesai akivaizdžiai nukentės, jei R. D. bus įkalintas. Šios aplinkybės duoda pagrindą teigti, kad laisvės atėmimo bausmės R. D. paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Todėl, apeliantų manymu, R. D. nuteisus pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, jam turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis R. D. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo R. D. ir jo gynėjos apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo. R. D. ir jo gynėjos apeliacinis skundas atmestinas.
Skundžiamu teismo nuosprendžiu R. D. nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
Apeliantas nuteistasis R. D. neigia padaręs BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir prašo jį dėl šio nusikaltimo išteisinti, o už nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą prašo skirti švelnesnes bausmės rūšis.
Apelianto prašymai atmestini.
Dėl BPK pažeidimų
Apeliantai, nesutikdami su R. D. nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, apeliaciniame skunde teigia, kad teismo išvada dėl R. D. kaltės padarius šį nusikaltimą grindžiama iš esmės tik teismo prielaidomis, o ne įrodymais, todėl buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokie apeliantų teiginiai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje surinktus įrodymus ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Skundžiamas teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, o ne prielaidomis, kaip teigia apeliantai. Skundžiamame teismo nuosprendyje yra aprašytos teismo nustatytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybės, išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti byloje surinkti įrodymai, nurodyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl R. D. kaltumo, ir motyvuotai atmesta kaltinamojo versija, kad jis bendrovės pinigų nepaėmė. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi kaltinamasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Teisėjų kolegija aptariamoje byloje esminių BPK normų pažeidimų nenustatė.
Dėl R. D. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu teismo nuosprendžiu R. D. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB (duomenys neskelbtini) turtą – pinigines lėšas - 200 811,39 Lt, buvusias pas jį kaip atskaitingą asmenį, tyčia, jas pasisavino. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. D. UAB (duomenys neskelbtini) priklausančias pinigines lėšas - 200 811,39 Lt pasisavino, pagaminęs ir panaudojęs netikrus dokumentus: 2009-01-13 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 90113, kurioje nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) už 23 000 Lt įsigijo iš A. J. rūkymo kamerą; 2009-03-05 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 90305, kurioje nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) už 60 000 įsigijo iš R. D. rūkymo kamerą; 2009-03-16 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 90316, kurioje nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) už 40000 Lt įsigijo iš E. L. mėsos masažuoklį; 2009-05-11 Darbų sutartį, 2009-06-15 atliktų darbų aktą ir prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitą Nr. 9997255 (be datos), kuriose nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) už 77 811,39 Lt pirko remonto darbus iš A. Š.
Apeliantas nuteistasis R. D. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad aukščiau išvardinti dokumentai (pirkimo - pardavimo sutartys, darbų sutartis, atliktų darbų aktas ir prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitas) yra netikri, nes juose įrašyti duomenys neatitinka tikrovės, tačiau neigė pasisavinęs UAB (duomenys neskelbtini) pinigines lėšas - 200 811,39 Lt. Ir teigė, jog jis negalėjo pasisavinti UAB (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų, nes jų bendrovė realiai neturėjo. UAB (duomenys neskelbtini) kasa buvo „popierinė“, t. y. grynųjų pinigų kasoje nebuvo, jų buvimas buvo fiksuojamas tik buhalteriniuose dokumentuose. Fiktyvūs buhalteriniai dokumentai buvo surašyti tam, kad iš banko pagal faktoringo sutartį gauti paskolą. Pirmosios instancijos teismas tokiais kaltinamojo R. D. parodymais nepatikėjo. Teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, kad R. D. pasisavino UAB (duomenys neskelbtini) pinigus.
Apeliantai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad bylos nagrinėjimo teisme metu R. D. nurodyta aplinkybė, kad UAB (duomenys neskelbtini) kasoje grynųjų pinigų nebuvo, nepaneigta. Apeliantų manymu, išvada, jog UAB (duomenys neskelbtini) kasoje realiai buvo piniginės lėšas galėjo būti padaryta tik atlikus išsamią įmonės veiklos reviziją bei nustačius, kokias pinigų sumas ir kada įmonė gavo, tačiau tai padaryta nebuvo. Apeliantai mano, jog nenustačius realaus (faktinio) piniginių lėšų egzistavimo fakto, R. D. negalėjo būti nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, aptariamoje byloje atlikusi įrodymų tyrimą ir išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad R. D. yra pagrįstai nuteistas už svetimo UAB (duomenys neskelbtini) turto (piniginių lėšų) pasisavinimą.
Visų pirma, teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo R. D. skundo teiginius, kad jis negalėjo pasisavinti UAB (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų, nes jų bendrovė realiai (faktiškai) neturėjo, pastebi, kad R. D. tokią aplinkybę nurodė tik teisme, o ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė visiškai kitokias aplinkybes.
Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis R. D. prisipažino iš UAB (duomenys neskelbtini) gavęs pinigines lėšas, tačiau teigė jas panaudojęs bendrovės reikmėms. Jis parodė, jog už jam, kaip atskaitingam asmeniui, patikėtas UAB (duomenys neskelbtini) pinigines lėšas bendrovės reikmėms buvo įgytos dvi rūkymo kameros ir mėsos masažuoklis bei bendrovėje atlikti remonto dabai, ir šias aplinkybes išsamiai detalizavo. Jis nurodė, jog pagal 2009-01-13 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 90113 iš A. J. buvo įgyta rūkymo kamera, kuri 2009 m. sausio mėn. buvo atvežta į UAB (duomenys neskelbtini) patalpas. Kamera buvo ne nauja, neveikianti, ją reikėjo suremontuoti, todėl ji buvo pastatyta kieme. Kas surašė pirkimo - pardavimo sutartį teigė neprisiminantis, tačiau pripažino joje pasirašęs ir pats asmeniškai už rūkymo kamerą sumokėjęs 23000 Lt, be to nurodė, jog A. J. pažįsta, tačiau jam asmeniškai pinigų nemokėjo, pinigus sumokėjo UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, rūkymo kamerą atvežusiam asmeniui ir pinigus mokėjo iš UAB (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų, kurias buvo gavęs kaip atskaitingas asmuo. Kita rūkymo kamera buvo įgyta pagal 2009-03-05 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 90305 iš R. D. Ji buvo pastatyta bendrovės gamybinėse patalpose, tam, kad pastatyti šią rūkymo kamerą buvo išgriauta dalis sienos, kurią vėliau sumūrijo A. Š. Ši rūkymo kamera buvo ne nauja, bet veikianti, todėl iš karto buvo naudojama gamyboje. Gavus rūkymo kamerą, buvo surašyta pirkimo - pardavimo sutartis, kurios surašymo aplinkybių neprisimena, pripažįsta sutartyje pasirašęs ir pats asmeniškai už rūkymo kamerą sumokėjęs 60 000 Lt iš UAB (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų, kurias buvo gavęs kaip atskaitingas asmuo. R. D. asmeniškai pinigų nemokėjo, pinigus sumokėjo kamerą atvežusiam asmeniui, UAB (duomenys neskelbtini) patalpose. Mėsos masažuoklį UAB (duomenys neskelbtini) įgijo iš E. L. pagal 2009-03-16 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 90316, joje pasirašė ir už jį asmeniškai sumokėjo 40 000 Lt iš UAB (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų, kurias buvo gavęs kaip atskaitingas asmuo. E. L. asmeniškai pinigų nemokėjo, pinigus sumokėjo mėsos masažuoklį atvežusiam asmeniui, UAB (duomenys neskelbtini) patalpose. Teigė, jog abi rūkymo kameras ir mėsos masažuoklį atvežė tas pats asmuo, kurio vardo ir pavardės nežino. Taip pat R. D. nurodė, jog buvo susitaręs su A. Š. dėl remonto darbų UAB (duomenys neskelbtini) patalpose už 77 811, 39 Lt. Jie 2009-05-11 pasirašė Darbų sutartį ir 2009-06-15 atliktų darbų aktą. A. Š. atliko darbus, jis už juos sumokėjo 77 811,39 Lt ir šiai sumai pasirašė prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitą Nr. 9997255. Pinigus A. Š. sumokėjo pats asmeniškai iš UAB (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų, kuriuos buvo gavęs kaip atskaitingas asmuo. Šiuos parodymus R. D. davė dalyvaujant jo gynėjai ir jų teisingumą asmeniškai patvirtino parašu (4 t., 75-78 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme R. D. savo parodymus iš esmės pakeitė ir parodė, jog jis iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos pinigų neėmė, nes jų realiai bendrovės kasoje nebuvo. Bendrovėje buvo ,,popierinė“ kasa, t. y. pinigai buvo rodomi tik dokumentuose. Pripažino, jog jo su A. J., R. D. ir E.L. pasirašytos pirkimo – pardavimo sutartys dėl rūkymo kamerų ir mėsos masažuoklio pirkimo bei sutartis su A. Š. dėl remonto darbų atlikimo yra netikros, t. y. fiktyvios, nes jose nurodyti sandoriai realiai neįvyko (įrengimai nenupirkti, remonto darbai neatlikti). Šias fiktyvias sutartis surašiusio asmens neįvardijo, teigdamas, kad nežino, o jų pasirašymą teisino tuo, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo reikalingos apyvartinės lėšos, o norint jų gauti iš banko, bankas reikalavo susitvarkyti dokumentus, t. y. panaikinti kasos likučius, todėl jis, nenumanydamas pasekmių, pasirašė netikrus dokumentus: pirkimo - pardavimo sutartis dėl rūkymo kamerų bei mėsos masažuoklio pirkimo bei sutartį dėl remonto darbų atlikimo, dėl ko labai gailisi (5 t., 107-108 b. l.).
Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis R. D., kaip ir pirmosios instancijos teisme, teigė, jog bendrovės kasoje realių pinigų nebuvo. Bendrovė nuo 2002 m. turėjo faktoringo sutartis su banku, kurios kas pusę metų buvo peržiūrimos ir tęsiamos. Paskutinį kartą bendrovė dėl faktoringo sutarties pratęsimo į banką kreipėsi 2009 m. pavasarį. Tuo metu banke pasikeitė valdžia, todėl, norint pratęsti faktoringo sutartį, jiems buvo liepta sutvarkyti likučius kasoje pas atskaitingus asmenis, todėl buvo sudaryti fiktyvūs sandoriai ir taip panaikintas popierinis kasos likutis. Tai buvo daroma su visų akcininkų žinia. Prieš tai bankas visada pratęsdavo faktoringo sutartį, nors ir matydavo dokumentinį pinigų likutį. Apie tai, kad bendrovė realiai pinigų neturi, bankas žinojo, jis apie tai sakė (duomenys neskelbtini) banko darbuotojui A. R., kuris dirbo banko valdytoju Šilutės skyriuje. Apeliantas apeliacinės instancijos teisme prisiminė, jog visus dokumentus, t. y. pirkimo - pardavimo sutartis, kasos pajamų orderį ir kitus dokumentus, surašė ir „pinigus gavau“ pasirašė E. Č., o jis tik pasirašė kaip įmonės direktorius, ir nurodė, kad jie taip elgėsi siekdami naudos bendrovei. Faktoringo sutartis su bendrove 2009 m. pavasarį buvo pratęsta, bendrovė turėjo apyvartinių lėšų, tačiau 2009 m. rudenį su bendrove nutraukė sutartis didieji prekybos centrai, todėl bendrovė buvo priversta skelbti bankrotą (6 t., 32-33 b. l.).
Taigi kaip matyti iš aptartų nuteistojo parodymų jie nėra nuoseklūs ir nekintantys. Priešingai, nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, yra iš esmės skirtingi. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas savo parodymų nenuoseklumą teisino tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius parodymus galimai paklausęs ankstesnio savo gynėjo patarimo (6 t., 33 b. l.). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, R. D. duodant pirminius parodymus (4 t., 75-78 b. l.), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur nuteistasis davė iš esmės kitokius parodymus (5 t., 107-108 b. l.), nuteistąjį gynė tas pats gynėjas - advokatė L. Š. Ši advokatė kartu su nuteistuoju apskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija apelianto teiginį, kad ikiteisminio tyrimo metu kitokius parodymus jam patarė duoti jo ankstesnis gynėjas, laiko neįtikinamu. Iš nuteistojo parodymų analizės galima daryti išvadą, kad nuteistojo parodymai keitėsi priklausomai nuo tuo metu byloje susiklosčiusios situacijos. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R.D. teigė gavęs iš bendrovės kasos pinigus ir juos panaudojęs bendrovės reikmėms (pirkęs įrengimus ir paslaugas), tačiau nustačius, kad įrengimų pirkimo – pardavimo ir darbų pirkimo sutartys netikros (suklastotos), R. D. iš esmės pakeitė savo parodymus ir pradėjo teigti, kad bendrovė kasoje grynųjų pinigų iš viso neturėjo, o buhalteriniai dokumentai buvo suklastoti siekiant bendrovei gauti faktoringą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apeliantų teiginiams dėl grynųjų pinigų realaus (faktinio) buvimo UAB (duomenys neskelbtini) kasoje bei ,,popierinio“ pinigų likučio panaikinimo priežasčių patikrinti buvo paskirtas ir atliktas papildomas UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veikos tyrimas bei apklausti liudytojai A. R. ir E. Č.
Specialistė pagal pateiktus UAB (duomenys neskelbtini) apskaitos dokumentus atlikusi papildomą UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimą pateikė specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad TŪB (duomenys neskelbtini), tvarkydama UAB (duomenys neskelbtini) apskaitą buhalterinės sąskaitos registruose 2006 m. birželio 1 d. duomenimis užregistravo UAB (duomenys neskelbtini) dokumentinį pinigų likutį, iš viso 55 081,34 Lt. Pagal tyrimui pateiktus UAB (duomenys neskelbtini) kasos dokumentus buvo nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) tiriamuoju laikotarpiu (nuo 2006-06-01 iki 2008-12-31) apskaitos dokumentais pagrindė 2 347 952,51 Lt įplaukų į kasą ir 2 389 058,53 Lt išlaidų iš kasos. Nustatyta, kad TŪB (duomenys neskelbtini), tvarkydama UAB (duomenys neskelbtini) apskaitą, buhalterinės sąskaitos registruose 2008 m. gruodžio 31 d. duomenimis užregistravo dokumentinį pinigų likutį, iš viso 9 674,30 Lt. Bankrutavusios UAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimui nepateikė UAB (duomenys neskelbtini) pirminių banko apskaitos dokumentų ir sąskaitų išrašų, todėl nebuvo galima įvertinti, koks buvo pinigų likutis 2006 m. birželio 1 dienai ir 2008 m. gruodžio 31 dienai UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitose bei kiek laikotarpiu nuo 2006-06-01 iki 2008-12-31 UAB (duomenys neskelbtini) (direktorė O. Z. laikotarpiu nuo 2006-06-01 iki 2008-06-07, direktorius R. D. laikotarpiu nuo 2008-06-07 - 2008-12-31) apskaitos dokumentais pagrindė pajamų į banko sąskaitas ir kiek pagrindė išlaidų iš banko sąskaitų. Ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu taip pat nebuvo galimybės įvertinti, koks buvo realus (faktinis) pinigų likutis 2006 m. birželio 1 dienai UAB (duomenys neskelbtini) kasoje, nes kasos knygoje 2006 m. birželio 1 d. užregistruotas dokumentinis pinigų likutis 38589,01 Lt nebuvo pagrįstas pinigų inventorizacijos duomenimis (inventorizacijos aprašu), dėl tos pačios priežasties nebuvo galima įvertinti ir realaus (faktinio) pinigų likučio UAB (duomenys neskelbtini) kasoje 2008 m. gruodžio 31 dienai, nes kasos knygoje 2008 m. gruodžio 31 d. užregistruotas dokumentinis pinigų likutis 3482,99 Lt nebuvo pagrįstas pinigų inventorizacijos duomenimis (inventorizacijos aprašu). Ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) (direktorė O. Z. laikotarpiu nuo 2006-06-01 iki 2008-06-07, direktorius R. D. laikotarpiu nuo 2008-06-07 iki 2008-12-31) nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 Dėl Inventorizacijos taisyklių patvirtinimo patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 3, 5 ir 10 punktuose nurodytų reikalavimų, t. y. tiriamuoju laikotarpiu (nuo 2006-06-01 iki 2008-12-31) neišleido įsakymo (potvarkio) dėl UAB (duomenys neskelbtini) grynųjų pinigų inventorizacijos, 2008-06-07 UAB (duomenys neskelbtini) direktorė O. Z. ir direktorius R. D. neorganizavo piniginių lėšų UAB (duomenys neskelbtini) kasoje inventorizavimo ir perdavimo naujai išrinktajam UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui R. D., neatliko pinigų kasoje patikrinimo pagal kasos priėmimo perdavimo dienos būklę ir nesurašė inventorizacijos aprašo (6 t., 62 – 194 b.l.).
Taigi kaip matyti iš aptartos specialisto išvados, UAB (duomenys neskelbtini) kasos dokumentais buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2006-06-01 iki 2008-12-31 UAB (duomenys neskelbtini) turėjo 2 347 952,51 Lt įplaukų į kasą ir 2 389 058,53 Lt išlaidų iš kasos. Iš prie specialisto išvados pridėtų UAB (duomenys neskelbtini) kasos knygos išrašų matyti, kad laikotarpiu nuo 2006-06-01 iki 2008-12-31 bendrovės kasoje vyko nuolatinis grynųjų pinigų judėjimas. Kasos knygoje detaliai (dienomis) nurodyta pajamų į bendrovės kasą gavimas, jų sumos ir pajamų šaltinis, taip pat detaliai atvaizduotos ir bendrovės išlaidos, nurodyta kada, kam ir kokiam tikslui iš kasos išduoti pinigai. Bendrovės kasos knygoje užfiksuoti duomenys rodo, kad pinigų likutis UAB (duomenys neskelbtini) kasoje nuo 2006-06-01 turėjo tendenciją didėti (2006-06-01 bendrovės kasoje buvo fiksuotas 38 589,01 Lt pinigų likutis, 2007-02-01 – grynųjų pinigų likutis buvo 146 061,73 Lt; 2008-01-01 – 298 687,95 Lt; 2008-07-01 – 311 810,73 Lt, ir tik 2008-08-01 bendrovės kasoje fiksuojamas staigus pinigų mažėjimas - 25 262,22 Lt). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad didelės pinigų sumos į bendrovės kasą buvo pervedamos iš sąskaitos banke (6 t., 103-165).
Taigi, kasos knygoje užfiksuoti duomenys ir papildoma specialisto išvada dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-3/15 leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad UAB (duomenys neskelbtini) kasa buvo realiai (faktiškai) veikianti, o ne ,,popierinė“, kaip teigia apeliantai.
Nepasitvirtino ir apeliantų teiginiai, kad bendrovės kasoje rodomas pinigų likutis buvo panaikintas banko nurodymu, nes priešingu atveju su bendrove nebūtų pratęsta faktoringo sutartis. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) skyriaus vadovas A. R. parodė, jog jam teko bendrauti su R. D., kaip su UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi. Liudytojas patvirtino, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo teikiamas faktoringas, tačiau kategoriškai paneigė aplinkybę, kad bankas būtų liepęs bendrovei susitvarkyti kokius nors dokumentus. Jis pastebėjo, kad UAB (duomenys neskelbtini) balanse buvo rodoma vis ta pati pinigų suma apie 300 000 Lt, todėl klausė R. D., kodėl jie kreipiasi dėl faktoringo, jei turi savų pinigų, tačiau jokių dokumentų tvarkyti R. D. neliepė, to nebuvo ir negalėjo būti, nes jis įmonės finansų nežino. Vėliau, bendrovei pateikiant prašymą, matė, kad pinigų suma balanse buvo perkelta iš eilutės „grynieji pinigai“ į eilutę „kitos gaunamos sumos iš atskaitingų asmenų“, tačiau UAB (duomenys neskelbtini) pateiktas balansas jiems jokių įtarimų nesukėlė, nes buvo pirkėjai, didelė apyvarta ir matėsi, kad iš tiesų apyvarta vyksta. R. D. jam sakė, kad balanse rodomų pinigų nėra, tačiau realaus šių pinigų buvo ar nebuvo fakto jis patvirtinti negali, nes jis įmonės kasos netikrino (6 t., 40-42 b. l.). Taigi liudytojas A. R. paneigė nuteistojo R. D. aiškinimus dėl banko nurodymo bendrovei susitvarkyti piniginius likučius bendrovės kasoje, bei patvirtino, kad bankas pagal teikiamus bendrovės duomenis matė, kad bendrovėje apyvarta vyko, todėl jiems ir teikė faktoringą. Šiame kontekste pastebėtina, kad nuteistasis R. D., duodamas parodymus teisme, taip pat nurodė, jog bendrovės apyvarta per mėnesį siekdavo apie 600 000 litų (6 t. 108 b. l.).
Nuteistojo R. D. parodymų apie ,,popierinį“ bendrovės kasos likutį ir jo panaikinimo priežastis nepatvirtino ir pagal teisėjų kolegijos nutartį ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas liudytojas E. Č. Šis liudytojas parodė, kad jis po 2006 m. patirtos stuburo traumos UAB (duomenys neskelbtini) veikloje dalyvavo minimaliai. Apie faktoringo sutartis jam nieko nežinoma, apie jas informuotas nebuvo, su juo faktoringo sutarties pasirašymo niekas nederino. Jis 2009 m. R. D. prašymu užpildė pirkimo - pardavimo sutartis dėl įrengimų pirkimo iš A. J., R. D. ir E. L., tačiau kokiu tikslu jos buvo pildomos ir ar jos buvo realios jam nežinoma. Sutarčių blankus jam į namus atvežė R. D. ir nurodė duomenis, kuriuos reikia įrašyti. Apie remonto darbus bendrovėje 2009 metais nieko nežino, į bendrovės patalpas po 2006 m. patirtos stuburo traumos fiziškai patekti negalėjo. Bendrovei vadovavo vienas R. D. 2009 metų pradžioje bendrovėje veikla dar vyko, bendrovė bankrutavo 2009 metų pabaigoje. Pelno bendrovėje kažkiek buvo, mokesčiai buvo mokami tvarkingai. Bendrovės veikla sugriuvo per 3 mėnesius. Ar laikotarpyje nuo 2005-06-01 iki 2008-12-31 UAB (duomenys neskelbtini) buvo atliekamos grynųjų piniginių lėšų kasos inventorizacijos nežino. Apyvartinių lėšų bendrovei trūkdavo, nes bendrovė pirko skolon, su jais taip pat atsiskaitydavo ne laiku (6 t., 199-201 b. l.). Taigi iš liudytojo E. Č. parodymų matyti, kad R.D. iš esmės vienas vadovavo bendrovei ir vienasmeniškai priiminėjo sprendimus, susijusius su bendrovės ūkine finansine veikla.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi nuteistojo R. D. parodymus, papildomą specialisto išvadą ir prie jos pridėtus buhalterinius dokumentus, liudytojų A. R. ir E. Č. parodymus bei kitus bylos rašytinius įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje ir su kitais byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais, bei įvertinusi jų visumą, sprendžia, kad nuteistojo pateikta versija, dėl ,,popierinės“ bendrovės kasos ir joje atvaizduoto pinigų likučio panaikinimo aplinkybių, teisme nepasitvirtino ir buvo paneigta. Byloje surinktų ir teisme išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad R. D., būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB (duomenys neskelbtini) turtą – pinigines lėšas, buvusias pas jį kaip atskaitingą asmenį, tyčia jas pasisavino. Teisėjų kolegija daryti kitokias išvadas ir R. D. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti neturi teisinio pagrindo.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo
Nuteistojo R. D. padaryta veika pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėtį.
Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.
Aptariamoje byloje objektyvieji ir subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai įrodyti byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis. R. D. neneigia, kad jis buvo materialiai atsakingas už UAB (duomenys neskelbtini) turtą. Apelianto teisme iškelta versija, kad bendrovės kasoje buvo tik ,,popierinis“ pinigų likutis, o realiai (faktiškai) pinigų nebuvo, nepasitvirtino. Byloje nustatyti objektyvūs nuteistojo veiksmai - buhalterinių dokumentų klastojimas, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, kuriuos teisme apeliantas pripažino, rodo, kad R. D. tyčia buvo nukreipta į svetimo turto pasisavinimą, jis tai suvokė ir to norėjo. Byloje nustatyta, kad R. D. pasisavinto svetimo turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
Dėl paskirtų bausmių
Apeliaciniame skunde apeliantai nesutinka su nuteistajam R. D. paskirtomis bausmėmis ir prašo skirti jam bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu.
Toks apeliantų prašymas atmestinas.
Bausmės skyrimo pagrindai formuluojami BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Skundžiamu teismo nuosprendžiu R. D. nuteistas už nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir jam paskirtos šių straipsnių sankcijose numatytos bausmės.
Baudžiamasis įstatymas už nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymą numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurio dydis yra iki 10 metų. Nuteistajam R. D. už šio nusikaltimo padarymą paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Teismas, nustatydamas tokio dydžio bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumą (priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikta tiesiogine tyčia), pasisavinto turto dydį, į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Įvertinta ir nuteistąjį R.D. charakterizuojančią medžiagą. Iš jos matyti, kad R. D. anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, turi du vaikus. Atsižvelgęs į paminėtų aplinkybių visumą, teismas R. D. už nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė bausmę žymiai mažesnę nei šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.
Apeliantai skunde teigia, kad byloje yra aplinkybės, leidžiančios R. D. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmės rūšį. Tokios aplinkybės apeliantų teigimu yra: R. D. gerai charakterizuojamas, anksčiau nėra padaręs nusižengimų įstatymams, turi du nepilnamečius vaikus, kurių interesai akivaizdžiai nukentės R. D. įkalinus.
BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-588/2010, 2K-625/2010 ir kt.).
Apeliantai aplinkybių, rodančių, kad nuteistajam R. D. paskirta BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad R. D. gerai charakterizuojamas, anksčiau nėra padaręs nusižengimų įstatymams, turi du nepilnamečius vaikus, kurių interesai akivaizdžiai nukentėtų R. D. įkalinus, nesudaro pagrindo išvadoms, kad yra sumažėjęs padaryto sunkaus nusikaltimo pavojingumas ar atsirado duomenų, atskleidžiančių išimtinai teigiamą nuteistojo asmenybę. Be to, ne visos apeliantų nurodytos aplinkybės yra teisingos. Teisėjų kolegija pastebi, kad priešingai nei teigia apeliantai, byloje yra duomenys, kad anksčiau R. D. yra nusižengęs įstatymams. Jis baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, duomenų, kad R. D. būtų sumokęs jam skirtas baudas, byloje nėra (4 t., 64 b. l.). Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje esančius duomenis R. D. turi tik vieną nepilnametį vaiką – sūnų L. D., gim. (duomenys neskelbtini), o kitas jo vaikas – dukra S. D. yra pilnametė (gim. (duomenys neskelbtini)) (4 t., 66 b. l., 5 t. 53, 54 b. l.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad taikyti nuteistajam R. D. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra įstatyminio pagrindo.
Už nusikaltimų numatytų, BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmės rūšis – baudą, areštą arba laisvės atėmimą. Konkrečią bausmės rūšį parenka teismas, vadovaujantis BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatomis.
Aptariamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. D. už nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir tokių bausmių parinkimą nuosprendyje motyvavo. Teismas konstatavo, kad R. D. padaryti nusikaltimai (BK 300 straipsnio 1 dalis ir 222 straipsnio 1 dalis) yra susiję su didelės vertės svetimo turto pasisavinimu, o tai rodo didesnį jų pavojingumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia apygardos teismo išvada. Kaip jau buvo minėta, šioje byloje nustatyta, kad R. D. tyčia buvo nukreipta į svetimo turto pasisavinimą, o buhalterinių dokumentų klastojimas ir apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas buvo priemonė šiam tikslui pasiekti, todėl nuteistojo padaryti BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimai aptariamos bylos kontekste lemia didesnį šių nusikaltimų pavojingumą, palyginus su rūšiniu šių nusikalstamų veikų pavojingumu. R. D. parodymai apie šių nusikalstamų veikų padarymą nebuvo nuoseklūs ir nekintantys, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad jis prisipažino padaręs šias nusikalstamas veikas verčiamas objektyvių aplinkybių (dėl byloje surinktų jo kaltės įrodymų). Apeliantai naujų aplinkybių, kurios duotų pagrindą švelninti nuteistajam paskirtas bausmes pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nenurodė, apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Nuteistajam R. D. už nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta 9 mėnesių, o už nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegija laikyti šias bausmes aiškiai per griežtas neturi teisinio pagrindo.
Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam R. D. už kiekvieną jo padarytą nusikalstamą veiką yra paskirtos tinkamos rūšies ir dydžio bausmės, švelninti jas nėra įstatyminio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam paskirtas bausmes subendrino pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą bausmių bendrinimo taisyklę.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Apeliaciniame skunde apeliantai teigia, kad R. D. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, buvo nukreiptos juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) naudos gavimui ir interesų užtikrinimui, t. y. fiktyvūs sandoriai buvo sudaromi bei neteisinga buhalterinė apskaita vedama siekiant, kad UAB (duomenys neskelbtini) galėtų sudaryti su banku faktoringo sutartis bei toliau plėtoti savo veiklą, todėl, apeliantų manymu, už šias nusikalstamas veikas turėtų atsakyti ir juridinis asmuo, tačiau klausimas dėl juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už R. D. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 ir 300 straipsniuose, net nebuvos svarstomas. Tokie apeliantų teiginiai atmestini kaip deklaratyvūs.
Aptariamoje byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad R. D. UAB (duomenys neskelbtini) priklausančias pinigines lėšas bendrovės reikmėms nepanaudojo, o jas pasisavino, t. y. neteisėtai ir neatlygintinai jam patikėtas ar jo žinioje buvusias bendrovės pinigines lėšas pavertė savo turtu. Be to, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Aptariama baudžiamoji byla buvo perduota teismui dėl R. D. ir A. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, juridiniam asmeniui UAB (duomenys neskelbtini) kaltinimai šioje byloje nebuvo reiškiami, todėl aptarinėti juridinio asmens atsakomybės klausimus nėra teisinio pagrindo.
Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo R. D. ir jo gynėjos apeliacinį skundą, jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. D. ir jo gynėjos advokatės Liubovės Šiušienės apeliacinį skundą atmesti.