Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Donato Jatužio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R. ir K. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei dalyvauti elgesio pataisos programoje, per penkis mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

K. R. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje bei dalyvauti elgesio pataisos programoje, bei per penkis mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Tenkintas iš dalies nukentėjusiosios, civilinės ieškovės A. T. civilinis ieškinys ir priteista jai solidariai iš A. R. ir K. R. 700 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. R. ir K. R. nuteisti už tai, kad 2020-07-01 apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), ties įvažiavimu į daugiabučio namo kiemą, veikdami bendrininkų grupėje, atlikdami fizinio smurto veiksmus, smurtavo prieš A. T., t. y. A. R. sėdėdamas A. T. priklausančio automobilio FIAT PANDA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinėje sėdynėje, dešinę, sulenktą per alkūnę, ranką įrėmė į A. T. kaklo priekį ir spaudė jos kaklą prie sėdynės atlošo, o kaire ranka suėmė nukentėjusiajai už plaukų ties pakaušiu ir jėga nulenkė A. T. galvą veidu sau ant kelių, šiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą kakle ir pakaušyje, po ko nusikaltimo bendrininkė K. R., atidariusi priekines kairės pusės automobilio duris bei kelis kartus sušukusi nusikaltimo bendrininkui A. R.: „Nepaleisk!“ ranka sugriebė A. T. už plaukų kairėje galvos pusėje ir patampė plaukus į šonus 4-5 kartus, tada uždėjo kairės rankos delną ant A. T. burnos bei pirštais spausdama nukentėjusios skruostus, minėtais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, po ko vienam kairės rankos pirštui nuo spaudimo įlindus į A. T. burną, K. R. juo patempė nukentėjusiosios kairės pusės skruostą iš vidinės pusės, tęsdama nusikalstamus veiksmus, koja sudavė tris smūgius A. T. į kairės kojos šlaunį, po ko nusikaltimo bendrininkas A. R. paleido A. T. plaukus ir nuėmęs ranką nuo pastarosios kaklo, vėl uždėjo dešinės rankos delną ant nukentėjusios kaklo priekio ir pirštais spaudė jos kaklą, sukeldamas A. T. fizinį skausmą, o K. R., laikydamasi rankomis už automobilio stogo, koja sudavė dar keturis smūgius nukentėjusiajai A. T. į kairės kojos šlaunį, tokiu būdu abu bendrais veiksmais padarė A. T. odos nubrozdinimus viršutinės lūpos odoje, kakle, poodines kraujosruvas kairėje šlaunyje – sužalojimus, nežymiai sutrikdžiusius nukentėjusios A. T. sveikatą bei sukėlė pastarajai fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

11. Nuteistųjų A. R. ir K. R. apeliaciniai skundai atmetami.

12. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl A. R. apeliacinio skundo

13. A. R. nesutinka su įrodymų vertinimu ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teigia, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prašo išteisinti, nes jis nusikaltimo nepadarė. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad jo (A. R.) kaltė grindžiama iš esmės tik nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Liudytojos A. K. parodymai nenuoseklūs ir skiriasi tiek detalėse, tiek iš esmės, o A. A. parodymai apie kraujosruvas ant nukentėjusiosios kaklo neobjektyvūs, nes ji suinteresuota bylos baigtimi, šios liudytojos parodymų nepatvirtino nukentėjusiosios apžiūrą atlikusi med. ekspertė.

14. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. A. R. kaltė skundžiamame nuosprendyje grįsta nukentėjusiosios A. T. parodymais, specialisto išvada, ekspertės paaiškinimais teisme, liudytojų A. K. ir A. A. parodymais, iš dalies nuteistųjų K. R. ir A. R. parodymais. A. R. ikiteisminio tyrimo metu, naudodamasis įstatymo suteikta teise, parodymų nedavė, o teisme paaiškino, kad sustabdęs A. T. automobilį ir įsėdęs į jį, norėjo tik pasakyti, kad neberašytų jiems žinučių. A. R. pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teisme nuosekliai neigė kartu su K. R. atlikęs bet kokius smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, laikydamas save šioje situacijoje pasyviu stebėtoju, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. R. parodymus byloje surinktų įrodymų kontekste, atmeta juos kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusioji A. T. viso proceso metu teigė, kad jos atžvilgiu smurtavo abu sutuoktiniai: tiek K. R., tiek A. R.. Sutinkamai su A. T. parodymais, A. R. įvykio metu dešinę sulenktą per alkūnę ranką įrėmė į A. T. kaklo priekį ir spaudė jos kaklą prie sėdynės atlošo, o kaire ranka suėmė nukentėjusiajai už plaukų ties pakaušiu ir jėga nulenkė A. T. galvą veidu sau ant kelių, vėliau jis paleido A. T. plaukus ir nuėmęs ranką nuo pastarosios kaklo, vėl uždėjo dešinės rankos delną ant nukentėjusios kaklo priekio ir pirštais spaudė jos kaklą, o K. R. kelis kartus sušukusi A. R.: „Nepaleisk!“ ranka sugriebė A. T. už plaukų ir patampė plaukus į šonus 4-5 kartus, tada uždėjo kairės rankos delną ant A. T. burnos bei pirštais spausdama nukentėjusiosios skruostus, po ko vienam kairės rankos pirštui nuo spaudimo įlindus į A. T. burną, K. R. juo patempė nukentėjusios kairės pusės skruostą iš vidinės pusės, po to dar koja sudavė viso 7-8 smūgius A. T. į kairės kojos šlaunį. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo kodėl tiki nukentėjusiosios parodymais ir juos patvirtinančiais įrodymais: liudytojų A. K. ir A. A. parodymais, teismo medicinos ekspertės išvada bei jos paaiškinimais teisme, ir kodėl kritiškai vertina bei atmeta kaip pasirinktą gynybos poziciją nuteistųjų A. R. ir K. R. parodymus. Teisėjų kolegija nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių, pritaria teismo išvadai dėl įvykio situacijos ir A. R. kaltės, todėl teismo argumentų nekartoja.

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojos A. K. parodymais vadovautis negalima, nes jie nenuoseklūs ir skiriasi tiek detalėse, tiek iš esmės. Iš tiesų, atlikus liudytojos A. K. parodymų analizę viso proceso metu, matyti, kad apklausos protokoluose jie užrašyti skirtingai. A. K. 2020-10-07 apklausos metu duotais parodymais A. R. buvo išlipęs iš automobilio kuomet K. R. smurtavo nukentėjusios atžvilgiu (1 t., b. l. 141-145). Tačiau 2021-01-14 papildomos apklausos metu ir teisme liudytoja A. K. paaiškino, kad žiūrėdama pro langą, ji pamatė, kad išlipo vyras ir moteris iš juodos mašinos, vyras įsėdo į raudoną mašiną, o ta moteris buvo įlindus į raudoną mašiną. Kas vyko mašinoje, ji nematė, paskui matė, kad moteris, kuri išlipo su vyru, spardė raudonos mašinos vairuotoją. Liudytoja tvirtino, kad kai buvo smūgiuojama, vyras buvo automobilyje, po to vyras išlipo ir jie su ta moterimi nuėjo į savo automobilį. Liudytoja papildomos apklausos bei teisiamojo posėdžio metu paaiškino parodymų davimo 2020-10-07 aplinkybes. Ji nurodė, kad tyrėja prašė papasakoti kokius veiksmus vairuotojos atžvilgiu atliko vyras ir kokius - moteris, todėl pirma liudytoja nurodė A. R. veiksmus, o po to K. R.. Taigi, dėl pirmą apklausą atlikusio tyrėjo taktinės klaidos, liudytoja papasakojo ne abiejų kaltininkų veiksmų seką, o atskirai kiekvieno – tai ir lėmė neteisingą jos parodymų traktavimą bei neatitikimą su vėlesniais parodymais, kurių metu ji tvirtino, kad A. R. nusikaltimo padarymo metu buvo automobilyje. Teismas pagrįstai tikėjo tiesioginės liudytojos A. K. parodymais, kurie esminėse aplinkybėse sutapo su kitais bylos įrodymais. A. K. iki įvykio nepažinojo nei nukentėjusiosios, nei nuteistųjų, todėl atmestinas skundo argumentas, kad ji suinteresuota palaikyti A. T. vien dėl to, kad atsiliepė į jos pranešimą „Facebook“ platformoje dėl liudytojo paieškos ir galėjo suderinti parodymus.

16. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai vadovavosi suinteresuotos bylos baigtimi nukentėjusiosios sesers A. A. parodymais apie kraujosruvas ant nukentėjusiosios kaklo. Atkreipiamas dėmesys, kad medicinos ekspertė, po kelių dienų atlikusi nukentėjusios apžiūrą, nematė smaugimo pėdsakų ant kaklo, kurie būtų likę ant jautrios kūno vietos, jei toks veiksmas realiai būtų buvęs atliktas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad A. R. nebuvo nuteistas už A. T. smaugimą, tokie veiksmai jam neinkriminuoti, o nukentėjusioji duodama ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei teismui parodymus apie A. R. veiksmus įvykio metu, vartojo skirtingas sąvokas (ne tik „smaugimą“) ir, neturėdama teisinio ar medicininio išsilavinimo, neteikė jų turiniui didelės reikšmės. Nukentėjusiosios vartotos sąvokos „smaugė“, „apglėbė dešine, sulenkta per alkūnę, ranka, uždėtą man ant kaklo priekio“, „uždėjo dešinės rankos plaštaką man kaklo priekio ir delnais ir pirštais spaudė mano kaklą“, „laikė už kaklo“, „spaudė kaklą“ pagal papasakotas aplinkybes reiškia tik tam tikrus A. R. veiksmus spaudžiant kaklą, trukdančius nukentėjusiajai priešintis ir gintis smurtaujančios žmonos atžvilgiu. Iš karto po įvykio nukentėjusiąją mačiusi A. A. parodė, kad pas nukentėjusiąją ant kairės pusės kaklo buvo kraujosruvos, kaklas buvo raudonas, lyg būtų suspaustas, buvo tokie raudoni taškiukai ir jų daug. Tokie liudytojos parodymai atitiko nukentėjusiosios parodymus apie kaltinamojo A. R. veiksmus kaltinime nurodytomis aplinkybėmis spaudžiant jos kaklą. Kaip paaiškino ekspertė teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiosios apibūdintais A. R. veiksmais nubrozdinimo nebūtų - būtų taškinės kraujosruvos. Tokie ekspertės paaiškinimai atitiko liudytojos A. A. parodymus dėl kraujosrūvų nukentėjusiosios kakle. Tai kad atliekant nukentėjusiosios kūno apžiūrą po savaitės kraujosruvų ant kaklo neliko, nepaneigia A. R. kaltės, nes, kaip teisme nurodė ekspertė, ne kiekvienas smurtinis veiksmas palieka pėdsakus, o paliktų pėdsakų žymės išlieka matomos skirtingą laiką. Įvertinus byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl A. R. ir K. R. bendrų veiksmų smurtaujant A. T. atžvilgiu, todėl A. R. prašymas panaikinti nuosprendį ir priimti naują, A. R. išteisinantį nuosprendį atmestinas.

Dėl K. R. apeliacinio skundo

17. K. R. neneigia padariusi nusikalstamą veiką, tačiau, jos manymu, teismas nepagrįstai nepripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, o taip pat teismas nepagrįstai jos atžvilgiu netaikė BK 40 straipsnio, numatančio atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

18. Pažymėtina, kad visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės.

19. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis).

20. Pirmosios instancijos teismas neatleido K. R. nuo baudžiamosios atsakomybės, konstatavęs, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytų sąlygų, t. y. visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką ir bent iš dalies padarytos žalos atlyginimo ar pašalinimo arba įsipareigojimo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu K. R., įteikus jai pranešimą apie įtarimą dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, atsisakė duoti parodymus ir tik teisme pripažino savo kaltę dėl smurtinių veiksmų atlikimo ir kaltinime nurodytų padarinių nukentėjusiajai sukėlimo, tuo pačiu neigdama A. R. bendrininkavimą. Šios aplinkybės leido teismui manyti, kad K. R. prisipažinimas buvo įtakotas byloje surinktų įrodymų ir tai rodo, kad ji nebuvo nuoširdi, nesigailėjo padariusi nusikalstamą veiką.

21. K. R. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad ji nepripažino veikusi su A. R., nes teisę neduoti parodymus artimo asmens atžvilgiu numato įstatymas. Iš tiesių įstatymas numato atvejus kai asmuo gali pasinaudoti suteikta teise neduoti parodymus – tai BPK 21 straipsnio 4 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta įtariamojo bei kaltinamojo teisė tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, o BPK 82 straipsnio 2 dalis suteikia teisę neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, teismas nevertė K. R. liudyti prieš A. R. - nuteistoji aktyviai minėtomis teisėmis naudojosi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tačiau pasirinkta jos pozicija kartu su kitomis bylos aplinkybėmis pagrįstai suformavo teismui nuomonę, kad jos prisipažinimas teisme nėra asmeninės valios aktas, ir kad jos parodymai apie savo pačios galimai padarytą nusikalstamą veiką sąlygotas išskaičiavimo, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. R. prisipažino kalta ir davė parodymus tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jos kaltės įrodymų, turėdama išskaičiavimą būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.??? Beje, toks teismo sprendimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pagal kurią teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010)

22. Kaip žinia, BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytai sąlygai neužtenka prisipažinimo kalta – būtina nustatyti gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad K. R. stengėsi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ar įsipareigojo ateityje ją atlyginti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į K. R. elgesį teismo posėdžio metu, kai ji ne kartą pabrėžė, kad nukentėjo ne tik nukentėjusioji, bet ir ji, akcentavo savo pablogėjusią sveikatos būklę po įvykio. Įvertinus minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptartomis aplinkybėmis negali būti pripažįstamas nuteistosios prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos. Todėl negali būti tenkinamas apeliacinio skundo prašymas pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę K. R. veiksmuose, o tuo pačiu pripažinti BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos buvimą.

23. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta būtina sąlyga, kad kaltininkė bent iš dalies būtų atlyginusi ar pašalinusi padarytą žalą arba įsipareigojusi ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Kaip jau minėta, K. R. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo atlyginusi nei dalies padarytos žalos ir nebuvo įsipareigojusi jos atlyginti ateityje. Apeliaciniame skunde K. R. nurodo, kad neatlygino neturtinės žalos nukentėjusiajai, nes jos 2000 Eur reikalavimas niekuo nepagrįstas, o dalies žalos taip pat negalėjo atlyginti, nes dėl konfliktiškų santykių bei draudimo bendrauti nebuvo galimybės gauti nukentėjusiosios sąskaitos numerio ar perduoti pinigus asmeniškai. Tokie skundo argumentai patvirtina teismo išvadą, kad nuteistoji nesistengė sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir atlyginti bent dalį žalos arba susitarti su nukentėjusiąja dėl jos atlyginimo ateityje. Žalos atlyginimo klausimas galėjo būti lengvai išspręstas nebendraujant tiesiogiai su nukentėjusiąja, o pasitelkus advokatų pagalbą, kurių paslaugomis naudojosi tiek K. R., tiek A. T.. Teismas, įvertinęs visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir teismo teisę, o ne pareigą taikyti laidavimo institutą, pagrįstai nusprendė netaikyti BK 40 straipsnio nuostatas K. R. atžvilgiu. Daryti priešingą išvadą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

24. K. R. nesutinka su teismo nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžiu - 700 eurų, nes padaryti pažeidimai negalėjo ypatingai pakenkti nukentėjusiosios sveikatai. Skunde pažymima, kad konfliktinė situacija kilo ir dėl pačios nukentėjusiosios veiksmų: įžeidžiančių, žeminančių asmenį žinučių rašymo ir tai laikytina nukentėjusios provokuojančiu elgesiu (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neturtinės žalos dydžiui įtakos turi ne tik žala nukentėjusiosios sveikatai, kaip tai nurodoma skunde. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros.

26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl nuteistųjų nusikalstamų veikų nukentėjusioji patyrė neturinę žalą. Prieš ją buvo panaudotas fizinis smurtas, suduoti smūgiai. Papildomai apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji buvo mušama ir spardoma dienos metu, daugiabučių namų kieme, dėl ko jos atžvilgiu atliekamus smurtinius veiksmus galėjo matyti kaimynai ir praeiviai, t. y. buvo viešai žeminama kitų asmenų akivaizdoje. Smurtas buvo netikėtas ir intensyvus, sukėlęs jai fizinį skausmą ir padaręs specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Tokie veiksmai be jokios abejonės sukėlė ne tik fizinius, bet ir dvasinius išgyvenimus – išgąstį, baimę, nesaugumo jausmą ir kt. Dėl patirtų išgyvenimų nukentėjusiajai teko lankytis pas psichologą (2 t., b. l. 100). Įvertinus šias aplinkybes bei kaltinamųjų turtinę padėtį (jie išsiskyrę, darbingo amžiaus, dirbantys, jų teigimu – augina vieną nepilnametį vaiką), o taip pat teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-220-628/2019, 2K-180-719/2020, 2K-452/2014 ir kt.), teismas nukentėjusiosios prašomą priteisti 2000 eurų sumą neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 700 eurų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priteista suma atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl ją dar labiau mažinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

27. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. birželio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl nuteistųjų A. R. ir K. R. apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. R. ir K. R. apeliacinius skundus atmesti.