Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudž. byla Nr. 1A-255-417/2015

Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00310-2013-5

2015 m. birželio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nuosprendžio, kuriuo N. V. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinta.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo nuteisti ir E. K., R. P., S. Š., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. V. nuteista už tai, jog neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo, gabeno ir laikė psichotropinę medžiagą – 4-metiletilkatinoną (MEC) ir pardavė, o būtent: N. V. iki 2013 m. gruodžio 20 d., tiksli data ir laikas tyrimu nenustatyti, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iš asmens neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip šešis (6 vnt.) polietileninius maišelius, kuriuose bendrai buvo ne mažiau kaip 3,794 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 2,184 g psichotropinės medžiagos – 4-metiletilkatinono (MEC), kurią atsigabeno į savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), ir laikė joje iki 2013 m. gruodžio 20 d., kol tą pačią dieną apie 22.23 val. savo gyvenamojoje vietoje šešis (6 vnt.) polietileninius maišelius, kuriuose bendrai buvo 3,794 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 2,184 g psichotropinės medžiagos – 4-metiletilkatinono (MEC), už 900 Lt pardavė E. K..

Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. J. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo nuteistosios N. V. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog teismo paskirta bausmė N. V. yra teisinga ir ne per griežta. Prokuroro nuomone, N. V. apeliaciniame skunde pareikštas tariamas prisipažinimas negali būti laikomas nuoširdžiu ir lengvinančiu jos atsakomybę bei pagrindu, leidžiančiu švelninti jai teismo paskirtą bausmę. Prokuroras tvirtina, jog savanaudiškos paskatos nėra būtinasis BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamos veikos požymis ir tam tikrais atvejais ši nusikalstama veika padaroma be savanaudiškų paskatų, todėl nustatęs savanaudiškas paskatas, vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas pagrįstai tai pripažino N. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Mano, jog nėra pagrindo N. V. taikyti BK 75 straipsnio nuostatų.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistosios gynėjas apeliacinį skundą palaikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas N. V. ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę už nusikalstamą vaiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, pažeidė BK 41, 54 ir 61 straipsnių reikalavimus, dėl to netinkamai individualizavo bausmę.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Be to, teismas skirdamas bausmę privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvus norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis bei jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti bei paskirti proporcingą ir teisingą bausmę.

Bylos duomenimis, N. V. padarė vieną nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, už kurį sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki aštuonerių metų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog padarytas tyčinis, sunkus nusikaltimas, tačiau pažymėtina, jog skiriant bausmę būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo resocializacijos poreikius.

Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006). Kaltininko asmenybė – viena iš BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindinių aplinkybių, į kurią teismas atsižvelgia skirdamas bausmę. Įstatymas nereglamentuoja, kokie duomenys apibūdina kaltininko asmenybę, kiekvienu atveju dėl to sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2014).

Iš bylos duomenų nustatyta, jog N. V. yra aukštesniojo išsilavinimo, jauno amžiaus (gimusi (duomenys neskelbtini)), turi gyvenamąją vietą, dirba trijose įmonėse – (duomenys neskelbtini) vyriausiąja buhaltere, darbe charakterizuojama teigiamai, padeda studijuojančiam sūnui, teisiama pirmą kartą, administracine tvarka bausta už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau pažymėtina, jog padaryti pažeidimai nėra šiurkštūs (važiuodama transporto priemone nebuvo užsisegusi saugos diržų, važiavo neįjungusi automobilio šviesų, vairavo transporto priemonę, kuriai nustatyta tvarka neatlikta valstybinė techninė apžiūra, nesilaikė kelio ženklų), jais nebuvo sukeltas pavojus kitų asmenų gyvybei bei sveikatai. Nuteistoji parodė, jog dėl susiklosčiusių sunkų aplinkybių (skyrybos, jos įmonės bankrotas, gyvenamojo namo priverstinis pardavimas iš varžytynių) vartojo stiprius vaistus, vėliau pradėjo vartoti narkotikus, tačiau šiuo metu narkotinių ar psichotropinių medžiagų nebevartoja ir priklausomybės nuo jų nebeturi. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad apeliantės socialiniai ryšiai stiprūs, ji stengiasi išlaikyti socialinius ryšius visuomenėje, o tai parodo, jog ji nėra linkusi nusikalsti ir nėra pavojinga visuomenei.

Apeliantė apeliaciniame skunde prašo pripažinti jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažinimą dėl nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdų gailėjimąsi. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatyta viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių, t. y. kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę. Šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinys yra tas, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, kai jis laisva valia prisipažįsta ją padaręs, kritiškai vertina savo elgesį ir įvairiais būdais stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Tačiau nuoširdžiam kaltininko gailėjimuisi konstatuoti nepakanka vien tik bendro pobūdžio asmens pareiškimų dėl savo kaltės pripažinimo – turi būti objektyviai įvertinama bylos aplinkybių visuma. Be to, nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tada, kai kaltininkas tai daro savo noru. Jeigu asmuo gailisi tik po to, kai jo kaltė ir kitos nusikalstamos veikos aplinkybės jau buvo įrodytos byloje surinktais faktiniais duomenimis, toks gailėjimasis negali būti vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Nagrinėjamu atveju N. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme kategoriškai neigė savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tačiau apeliaciniame skunde visiškai pripažino savo kaltę, nurodydama, jog teisme neprisipažino, nes išsigando dėl jai gręsiančios bausmės, be to, pasitikėjo savo gynėju, kuris patarė jai neprisipažinti. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių nuteistosios kaltę, todėl nuteistosios formalus prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis apeliacinės instancijos teisme negali būti laikomas jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-277/2011), tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant klausimą dėl bausmės individualizavimo būtina atsižvelgti į tai, jog nuteistoji kritiškai vertina savo elgesį, savo kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi, o tai iš esmės parodo jos požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką, ji smerkia savo nusikalstamus veiksmus, kremtasi dėl jų ir pasižada ateityje nebenusikalsti, o tai yra vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, jog N. V. nori pasitaisyti.

Nuteistoji N. V. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ji padarė dėl savanaudiškų paskatų. Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas įvardija dvi atskiras sunkinančias aplinkybes, iš kurių viena yra savanaudiškos paskatos. Savanaudiška paskata paprastai laikomas asmens siekis gauti bet kokios turtinės naudos arba išvengti materialinių išlaidų. Pažymėtina, kad kai kuriose BK specialiojoje dalyje įtvirtintose nusikalstamų veikų sudėtyse savanaudiškos paskatos ar turtinė nauda yra nustatytos kaip pagrindinis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurį būtina įrodyti kvalifikuojant veiką pagal atitinkamą straipsnį. Tokiu atveju teismas į tokią aplinkybę, kuri numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis, skirdamas bausmę neatsižvelgia (BK 60 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu kitos nusikalstamos veikos savo esme yra savanaudiškos, jas darydamas asmuo siekia praturtėti, gauti turtinę naudą, todėl asmeniui skiriant bausmę už šias veikas savanaudiškų paskatų kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės papildomai nustatyti nereikia. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog narkotinių medžiagų platinimas, kaip nusikaltimas, pats savo esme yra daromas dėl materialinės naudos, paprastai siekiant gauti neteisėtą atlygį už padarytą nusikaltimą. Todėl sutiktina su nuteistosios argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, N. V. padarė dėl savanaudiškų paskatų, todėl ši sunkinanti aplinkybė naikintina.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju N. V. paskirta bausmė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą yra per griežta, neatitinka bausmei keliamų tikslų, prieštarauja teisingumo, proporcingumo principams, todėl N. V. skirtina BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė, mažesnė nei sankcijos vidurkis – trejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimas.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad 2015-03-24 įsigaliojusi nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija (2015-03-19 įstatymo redakcija Nr. XII-1554) numato galimybę atidėti bausmės vykdymą ir už sunkaus nusikaltimo padarymą, jei paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis neviršija 4 metų. Šis baudžiamasis įstatymas lengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, todėl turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). Nuteisus N. V. laisvės atėmimu trejiems metams devyniems mėnesiams yra galimybė taikyti naujai įsigaliojusias baudžiamojo įstatymo nuostatas ir spręsti klausimą dėl galimybės atidėti bausmės vykdymą.

Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, esant pakankamam pagrindui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnių nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kasacinės nutartys: Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai N. V. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tokiai išvadai padaryti turi reikšmės tai, kad N. V. anksčiau neteista, yra jauno amžiaus, dirba, darbuose charakterizuojama teigiamai. Nuteistosios teigimu, ji rūpinasi savo studijuojančiu sūnumi, jam padeda. Taigi nuteistosios socialinė padėtis patvirtina, jog ji nėra pavojinga. Byloje nėra duomenų, kad už tokio pobūdžio nusikaltimus nuteistoji praeityje būtų teista, taip pat nėra duomenų, kad po nusikalstamos veikos padarymo, už kurią skundžiamu nuosprendžiu apeliantė nuteista, ji būtų vėl platinusi narkotines medžiagas ar padariusi naujus nusikaltimus, kas iš esmės patvirtina jos ryžtą pakeisti gyvenimo būdą ir daugiau nebenusikalsti. Nors N. V. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad apeliantė prisipažįsta padariusi jai inkriminuotą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nors tai ir padarė tik apeliacinės instancijos teisme.

Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad visuma aptartų duomenų leidžia daryti išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl N. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas trejiems metams. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. Atsižvelgiant į tokį bausmės vykdymo atidėjimo teisinį reglamentavimą N. V. skirtinos BK 75 straipsnio 2 dalies 7, 8, 9 punktuose numatytos pareigos – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val. ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nebendrauti su nuteistaisiais E. K. ir R. P.. Teismo vertinimu, nustatytų priemonių, ribojančių N. V. elgesį ir kartu turinčių pataisomąjį poveikį, taikymas yra pakankamas jos asmenybei taisyti ir turės didžiausią poveikį nuteistajai, taip bus užtikrinami bausmės tikslai – tiek individualiosios prevencijos, tiek ir nubaudimo, todėl teisingumo principas bei nuteistosios resocializacijos ir visuomenės saugumo pusiausvyra nebus pažeista.

Nors BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, tačiau teismui, nagrinėjant bylą ir nustačius esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Kaip jau buvo konstatuota, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savanaudiškas paskaitas pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir nurodė, kad nuteistųjų E. K., R. P. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamas veikas jie padarė dėl savanaudiškų paskatų. Atsižvelgiant į tai, E. K., N. V., R. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas) – naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

n usprendžia:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nuosprendį.

Panaikinti E. K., N. V., R. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, buvo padarytos dėl savanaudiškų paskatų.

N. V. už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, paskirtą bausmę laisvės atėmimą sumažinti iki 3 metų 9 mėnesių.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015-03-19 įstatymo redakcija) ir 2 dalimi, paskirtos bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant N. V. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nebendrauti su nuteistaisiais E. K. ir R. P..

Kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.