- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-21
- Bylos Nr.
- I-6103-583/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01180-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
2019 m. rugsėjo 23 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.ivaro D.uonėlos patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A.ivaras D.uonėla (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu (toliau - ir skundas) į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas teigia, jog 2018 m. birželio 7 d. buvo paskirtas gyventi Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 10 būrio 4 brigadoje, o nuo 2019 m. vasario 12 d. gyvena minėto sektoriaus 12 būrio 1 brigadoje. Akcentuoja, jog buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi nebuvo užtikrinamas teisės aktuose reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas. Teisės aktai numato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, išskaičiuojant gyvenamojoje patalpoje esančių baldų bei buitinės technikos plotą.
Pažymi, jog gyvenamosios patalpos taip pat neatitiko higienos normų reikalavimų, kadangi jose nuolat knibždėdavo parazitų – tarakonų, blakių, graužikų. Kiekvieną rytą atsikeldavo sukandžiotas blakių, tarakonai nuolat bėgiodavo po sekciją, buitinius prietaisus ir asmeninius daiktus, naktimis buvo girdėti patalpose bėgiojantys graužikai. Parazitai nuolat keldavo stresą bei pavojų pareiškėjo sveikatai. Pravieniškių PN-AK administracijai ši problema yra puikiai žinoma, tačiau pareigūnai nesiima jokių veiksmų, kad ji būtų pašalinta.
Pareiškėjo nuomone, kalinimas minėtomis sąlygomis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui ir yra prilyginamas žmogaus kankinimui. Pabrėžia, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų, buvo žeminamas jo orumas, juto šleikštulį, nesaugumą, todėl patyrė neturtinę žalą. Paaiškino, jog dėl patirtų neigiamų išgyvenimų į psichologus nesikreipė, kadangi specialistai minėtų netinkamo kalinimo pasekmių nebūtų galėję pašalinti.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas A.ivaras D.uonėla nurodė, jog palaiko skundą jame pateiktų argumentų pagrindu, prašė jį patenkinti. Atkreipė dėmesį, jog Pravieniškių PN-AK pateiktame statinio techniniame pase nėra duomenų apie 10 būrio 4 brigados bei 12 būrio 1 brigados gyvenamųjų vietų plotą. Akcentavo, kad pataisos įstaigoje su buitiniais parazitais yra kovojama aplaidžiai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.
Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklės numato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose kalinamiems nuteistiesiems privalo tekti 3,1 kv. m. Pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato, jog baldų, esančių patalpose, taip pat jose esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką yra nurodęs, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto pažeidimo faktas. Pravieniškių PN-AK pabrėžia, jog ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau, todėl minimaliai tenkančio vienam asmeniui gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista.
Higienos normos nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN-AK negali būti atsakinga už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymas numato, jog valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems. Kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems šias priemones iš sandėlio paima ir išduoda Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai.
Pravieniškių PN-AK su UAB „Utenos deratizacija“ 2016 m. lapkričio 23 d. sudarė sutartį Nr. 76-302, pagal kurią objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją. Minėta įmonė pagal sutartinius įsipareigojimus atvyksta naikinti kenkėjų du kartus per mėnesį. Kenkėjų naikinimas atliekamas ne visoje įstaigoje, o tik patalpose, kuriose buvo pastebėta parazitų.
Pravieniškių PN-AK atkreipia dėmesį į tai, jog atlikdamas bausmę pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl neigiamų dvasinių išgyvenimų, dvasinės skriaudos, diskomforto, pažemintos garbės ir orumo, streso, patyčių ar kitų psichologinių problemų, kurių atsiradimui galėjo turėti įtakos blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Taip pat nagrinėjamo ginčo laikotarpiu duomenų, kad nuteistasis kreipėsi į medikus dėl parazitų sukandžiojimo, odos niežėjimo ar kitų sveikatos sutrikimų, kurių atsiradimui galėjo turėti įtakos blogos gyvenimo sąlygos, nėra.
Pateikti dokumentai patvirtina, kad neteisėtų pataisos įstaigos pareigūnų veiksmų (neveikimo) nenustatyta. Pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių duomenų ar įrodymų apie tai, kad pataisos įstaiga būtų netinkamai atlikusi savo pareigas ar kad dėl pareigūnų veikimo ar neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Pažymi, jog pareiškėjas skunde nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Taigi nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui sąlygų. Pravieniškių PN-AK nuomone, minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovui apie posėdžio vietą bei laiką pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų ją išnagrinėti iš esmės, todėl byla nagrinėtina nedalyvaujant Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos atstovui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas A.ivaras D.uonėla kreipėsi skundu į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės priteisti neturtinę žalą, jo teigimu, atsiradusią dėl neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Pravieniškių PN-AK buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – nesilaikyta reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto, bendrabučio tipo patalpose knibždėjo tarakonai, graužikai, naktimis kandžiodavo blakės. Akcentuoja, jog dėl minėtų aplinkybių patyrė fizinių nepatogumų, stresą, dvasinių išgyvenimų, buvo žeminamas jo orumas bei garbė, jautėsi nesaugus ir t. t.
Nagrinėjamoje byloje aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Pareiškėjas skunde teigia, jog teisės aktai reglamentuoja, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m ir kad apskaičiuojant tenkančio ploto dydį būtina išskaičiuoti gyvenamojoje patalpoje esančių baldų bei inventoriaus užimamą plotą. Analizuojant skundo bei atsiliepimo į skundą turinį matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas numato minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skaičiuojant minimalų plotą, tekusį asmeniui pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamosiose patalpose ir bendrą kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018 ir kt.).
Taisyklėse ar kituose teisės aktuose nėra nustatyta pareiga vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti patalpose esančių baldų ar kito inventoriaus ploto. Pažymėtina, jog savo jurisprudencijos analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2932-502/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2288-525/2019 ir kt.). Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas Taisyklių 11¹.1 punkte nustatytas reikalavimas, jog bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, tačiau atliekant vertinimą nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų bei inventoriaus užimamą plotą.
Remiantis Pravieniškių PN-AK 2019 m. birželio 14 d. pažymoje Nr. 62-2232 „Dėl nuteistojo A.ivaro D.uonėlos“ (b. l. 25) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2019 m. vasario 11 d. buvo paskirtas į Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus 10 būrio 4 brigadą, o nuo 2019 m. vasario 12 d. buvo kalinamas minėto sektoriaus 12 būrio 1 brigadoje. Pažymoje teigiama, jog 10 būrio 4 brigados gyvenamojoje patalpoje yra įrengta 15 miegamųjų vietų, o 12 būrio 1 brigados gyvenamojoje patalpoje – 21 miegamoji vieta. Šias aplinkybes patvirtina ir teismui pateikti 10 būrio 4 brigados bei 12 būrio 1 brigados gyvenamųjų patalpų planai (b. l. 77–78). Analizuojant Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio 18 d. pažymos Nr. 77-914 „Apie nuteistojo A.ivaro D.uonėlos laikymo sąlygas“ (b. l. 26) turinį nustatyta, jog Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus 10 būrio 4 brigados gyvenamosios patalpos plotas siekia 48,43 kv. m, o 12 būrio 1 brigados – 65,72 kv. m. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjui 2-ojo sektoriaus 10 būrio 4 brigadoje tekdavo 3,22 kv. m gyvenamojo ploto (48,43 / 15), o 2-ojo sektoriaus 12 būrio 1 brigadoje – 3,13 kv. m (65,72 / 21) gyvenamojo ploto.
Kaip matyti iš anksčiau nurodytų aplinkybių, pareiškėjo atžvilgiu Taisyklių 11¹.1 punkto pažeidimų nenustatyta, taip pat byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 69) patvirtina, kad paprastai minėtose patalpose laikytų nuteistųjų būdavo mažiau nei miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dalis buvo netgi didesnė nei ją apskaičiuojant pagal įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma buvo netgi didesnė nei minimali norma, todėl kaip nepagrįstas atmestinas skundo argumentas, kad pareiškėjui Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose trūko teisės aktais nustatyto 3,1 kv. m gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą taip pat kildina iš aplinkybės, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose būdavo buitinių parazitų – blakių, tarakonų, graužikų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK 2016 m. lapkričio 23 d. su UAB „Utenos deratizacija“ sudarė kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 76-203 (b. l. 46–49). Vadovaudamasi minėtos sutarties 1.1 punktu, UAB „Utenos deratizacija“ įsipareigojo Pravieniškių PN-AK 1-ojo, 2-ojo, 3-iojo sektorių gyvenamosiose bei bendrojo naudojimo patalpose du kartus per mėnesį bei pagal poreikį teikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugą. Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą nurodė, kad įmonė, atliekanti kenkėjų naikinimą, atvyksta naikinti kenkėjų, pagal sutartinius įsipareigojimus, du kartus per mėnesį. Pažymėjo, jog kenkėjų naikinimas atliekamas ne visoje įstaigoje, o tik tose patalpose, kuriose buvo pastebėta parazitų.
Iš teismui pateiktų UAB „Utenos deratizacija“ atliktų darbų aktų (b. l. 50–51, 75) nustatyta, kad minėta įmonė 2018 m. birželio 18 d., 2019 m. balandžio 8 d. bei 2019 m. balandžio 23 d. Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei bendrosiose patalpose atliko kenkėjų populiacijos kontrolės ir naikinimo darbus, todėl akivaizdu, jog nėra pagrindo teigti, kad Pravieniškių PN-AK administracija nededa pastangų naikinti patalpose esančius buitinius parazitus. Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog pareiškėjas ar kiti nuteistieji būtų teikę skundus pataisos įstaigos administracijai apie galimai esamus buitinius kenkėjus ar nepakankamą jų naikinimą. Aplinkybė, kad UAB „Utenos deratizacija“ vykdytos kenkėjų kontrolės metu gyvenamosiose bei bendrosiose patalpose buvo rasta buitinių parazitų, nesudaro prielaidos teigti, kad jų kontrolė buvo vykdoma nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK administracija ėmėsi visų galimų priemonių, siekdama užtikrinti, jog patalpose nebūtų kenkėjų. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje teisminėje praktikoje laikosi analogiškos pozicijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1623-442/2019).
Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius A.ivaro D.uonėlos kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo.
Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A.ivaro D.uonėlos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.