Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-24-544/2019

teisėjas Tomas Venckus Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27477-2017-6

2019 m. balandžio 1 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Nijolės Danguolės Smetonienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-34195-912/2017 pagal ieškovo L. J. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) „Swedbank“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Teismas neatsižvelgė į 2013 m. lapkričio 18 d., 2014 m. sausio 2 d. pretenzijų bei atsakovės atsiliepimo į ieškinį turinį, dėl ko padarė neteisingas išvadas, kad remiantis CK 6.874 straipsnio 2 dalies ar sutarties 11.2.1.1 punktu bankui buvo pagrindas nutraukti sutartį. Ši aplinkybė reikšminga tuo, kad pretenzijose banko išdėstyta pozicija dėl numatomo sutarties nutraukimo nebuvo tiek aiški ir argumentuota teisiniais motyvais, jog ieškovas būtų galėjęs aiškiai suprasti banko ketinimus teisėtai nuo 2014 m. vasario 6 d. nutraukti sutartį bei pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto gyvenamojo būsto.

12. Teigia, jog dėl netinkamo CK 6.217 straipsnio bei Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 241-181 patvirtintų Įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gairių 16 punkto nuostatų taikymo teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, kad vartotojo teisės bankui nutraukiant sutartį buvo užtikrintos pilna apimtimi. Priešingai teismo argumentams, sutartis negalėjo būti nutraukta, kadangi nebuvo išnaudotos visos galimybės išsaugoti sutarties vykdymą.

15. Kredito sutarties nutraukimas buvo atliktas ne dėl atskiro ir / ar pavienio sutarties pažeidimo, bet esant ir tebesitęsiant sistemingam prievolės pažeidimui. Kredito sutarties nutraukimo dieną apeliantas savo įsipareigojimų vykdymą buvo pradelsęs labai ilgą laiką, todėl, egzistuojant akivaizdžiai sutarties neįvykdymo rizikai bei tolimesniam skolos augimui, bankas, kaip finansų įstaiga, privalėjo imtis priemonių šiai rizikai sumažinti. Nutraukdamas sutartį bankas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, ieškovo mokumą bei teisingai jį kvalifikavo, todėl teismas pagrįstai ieškinio netenkino.

16. Pažymi, jog sprendimo motyvuojamoje dalyje padarytos išvados grindžiamos aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos teismo posėdyje, nei ieškovas, nei atsakovė neteikė savo argumentų dėl atitinkamų kredito sutarties sąlygų negaliojimo ar galiojimo, todėl teismas net ir ex officio neturėjo teisės spręsti dėl tokių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacinis skundas atmetamas.

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

19. Ieškovas apeliaciniu skundu, be kitų reikalavimų, prašo teismo pripažinti 2006 m. gegužės 11 d. kreditavimo sutarties bendrosios dalies 11.2.1 ir 11.2.1.1 punktus negaliojančiais nuo sutarties sudarymo momento. CPK 312 straipsnis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai). Nagrinėjamu atveju apelianto reiškiami alternatyvūs reikalavimai yra neatsiejamai susiję su pareikštu ieškinio reikalavimu pripažinti, kad bankas neteisėtai nuo 2014 m. vasario 6 d. nutraukė šalių 2006 m. gegužės 11 d. kreditavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog apeliaciniame skunde keliami nauji reikalavimai.

20. Ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių – kreditavimo sutarties sudarymo, įmokų mokėjimo pagal šalių suderintą mokėjimo grafiką vėlavimo, taip pat buvusių įsiskolinimų pagal sutartį dydžio tiek ją vykdant, tiek sutarties nutraukimo metu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tarp šalių iš esmės nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas minėtų aplinkybių, kurios aptartos ir skundžiamame sprendime, neanalizuoja ir dėl jų pasisako tiek, kiek tai susiję su apeliacinio skundo argumentais.

21. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio pripažino nesąžininga sąlyga kreditavimo sutarties bendrosios dalies 11.2.1.1 punkto dalį. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai sutartis kvalifikuota kaip vartojimo, būtent teismas turi pareigą jos sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis).

22. CK 6.228⁴ straipsniu į nacionalinę teisę perkelta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių). Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas. Direktyva 93/13/EEB nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, ir dėl to jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui. Atsižvelgiant į tokią mažiau palankią padėtį, Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesąžiningos sąlygos nėra privalomos vartotojui. Tai yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę.

23. Kartu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad dėl tokios mažiau palankios padėties Direktyvoje 93/13/EEB valstybėms narėms įtvirtinta pareiga nustatyti mechanizmą, užtikrinantį galimybę patikrinti bet kurios atskirai neaptartos sutarties sąlygos galimą nesąžiningumą. Taigi būtent nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnyje nurodytus kriterijus, turi nustatyti, ar nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis tokia sąlyga atitinka šioje direktyvoje įtvirtintus sąžiningumo, teisių ir pareigų pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, siekiant užtikrinti Direktyva 93/13/EEB nustatytą apsaugą, tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo egzistuojanti nelygybė gali būti kompensuota tik teismo, į kurį kreiptasi su tokiais ginčais, aktyviais veiksmais, kurie nesusiję su sutartinių santykių subjektais. Dėl to ginčą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13/EEB taikymo sritį, atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo. Nacionalinio teisėjo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, Teisingumo Teismas yra konstatavęs 2000 m. birželio 27 d. sprendime byloje (duomenys neskelbtini) ir kt., C-240/98–C-244/98.

24. Vertinant apelianto argumentus dėl kredito sutarties nutraukimo, pažymėtina, jog pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nustatytais atvejais. Kai šalių sutartyje aptarti vienašalio sutarties nutraukimo atvejai siejami su sutarties pažeidimu, paprastai laikoma, kad toks sutarties pažeidimas yra esminis. Jo esminis pobūdis grindžiamas iš šalių suderintos valios sudarant sutartį. Nors tuo atveju, kai sutartis nutraukiama šalių sutartyje aptartais atvejais, įvykdyto pažeidimo atitiktis nėra vertinama pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1–5 punkte įtvirtintus kriterijus, tačiau galima laikyti, kad šalių aptarti sutarties nutraukimo pagrindai savo prigimtimi atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą kriterijų, kuris leidžia nutraukti sutartį tuo atveju, kai griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę.

25. Svarbiausias esminio pažeidimo kriterijus įtvirtintas CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Įstatymų leidėjas nustatė, kad vienos šalies inicijuota sutarties pabaiga yra pagrįsta tuo atveju, jeigu nukentėjusioji šalis negauna to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį. Jeigu nukentėjusioji šalis toleruoja sutarties pažeidimą ilgą laiką, leidžia toliau vykdyti sutartį ir priima iš jos gaunamą naudą, negalima daryti išvados, kad ji negauna to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį. Todėl tuo atveju, kai įvyksta sutarties pažeidimas, kuris pagal šalių susitarimą laikomas esminiu, nukentėjusioji šalis, laikydamasi CK 6.218 straipsnio 1 dalyje arba sutartyje įtvirtinto termino iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą, privalo kuo operatyviau pasinaudoti šia teise. Tokiu atveju sutartį pažeidusi šalis negalės turėti lūkesčio, kad jos pažeidimas nėra reikšmingas.

26. Byloje nustatyta, kad apeliantas nemokėjo nustatytais terminais įmokų kreditui grąžinti, palūkanų, delspinigių, todėl atsirado skola. Dėl susidariusios situacijos atsakovė 2013 m. lapkričio 18 d. raštu pareikalavo, kad ieškovas sumokėtų 1 158,64 Eur skolą 121,52 Eur palūkanas, 9,01 Eur delspinigius iki 2013 m. gruodžio 23 d. Be to, 2014 m. sausio 2 d. raštu atsakovė pareikalavo, kad ieškovas sumokėtų 1 326,94 Eur skolą, 117,48 Eur palūkanas, 30,24 Eur delspinigius iki 2014 m. vasario 6 d. ir informavo apie kreditavimo sutarties vienašalį nutraukimą nuo nurodytos datos, jei nebus sumokėtos pradelstos skolos. Kaip matyti, pirmuoju pranešimu bankas nustatė papildomą terminą prievolei įvykdyti, o antruoju pranešimu nustatė dar vieną papildomą terminą (vieno mėnesio) prievolei įvykdyti ir tuo pačiu prieš vieną mėnesį pranešė apie vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu per nustatytą terminą pradelsti mėnesiniai mokėjimai bus nesumokėti (CK 6.218 straipsnio 1 dalis). Būtent po papildomo termino pabaigos bankas pranešė apie numatomą vienašalį sutarties nutraukimą ne prieš 15, bet prieš 30 dienų, be to, jis nutraukė sutartį ieškovui pradelsus mokėti 4 įmokas, nustatytas įmokų grafike nuo 2013 m. rugpjūčio 15 d.

27. Atsižvelgiant į paminėtas faktines aplinkybes, sutiktina su teismo nurodymu, jog šiuo atveju atsakovė, vienašališkai nutraukdama sutartį, taikė ne 2006 m. gegužės 11 d. kreditavimo sutarties bendrosios dalies 11.2.1.1 punkte nustatytą nesąžiningą 15 dienų terminą, bet CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 30 dienų terminą. Tuo pačiu kritiškai vertintinas apelianto argumentas dėl sprendime viena kitai prieštaraujančių teismo išvadų, susijusių su sutarties nutraukimo teisėtumu pagal jos 11.2.1.1 punktą. Ginčo atveju svarbu tai, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 11.2.1.1 punktas taikytas būtent palankiau negu jame nustatytas pagrindas, t. y. vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo sąlyga (11.2.1.1 punktas) ieškovui faktiškai taikyta daug palankiau negu joje nustatyta tvarka.

28. Nepagrįstai apeliantas kelia abejones dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindo (vadovautasi CK 6.874 straipsnio 2 dalimi ar sutarties 11.2.1.1 punktu), kas neva jam neleido aiškiai suprasti banko ketinimus teisėtai nutraukti sutartį nuo 2014 m. vasario 6 d. Minėta, vienas iš pagrindų nutraukti kreditavimo sutartį nustatytas šalių kreditavimo sutarties bendrosios dalies 11.2.1.1 punkte – įmokų kreditui grąžinti ir kitų mokėjimų nemokėjimas pagal sutartyje nustatytą grafiką. Ši sutarties sąlyga iš esmės pakartoja CK 6.874 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą akceleracijos taisyklę kaip padarinį paskolos gavėjui pažeidus paskolos sutartį. Tiek 2013 m. lapkričio 18 d., tiek 2014 m. sausio 2 d. pranešimuose atsakovės nustatyti terminai yra aiškūs, konkretūs, kas neabejotinai leidžia spręsti dėl tinkamo kreditavimo sutarties nutraukimo nuo 2014 m. vasario 6 d., nepažeidžia vartotojų apsaugos teisinio režimo, neprieštarauja imperatyviosioms teisės normos, viešajai tvarkai ir gerai moralei, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

29. Kaip matyti iš 2014 m. sausio 2 d. pranešimo turinio, vien iš jos pavadinimo „Dėl įsiskolinimo „Swedbank“, AB ir sutarties nutraukimo“ apeliantas turėjo suprasti, kad nepašalinus kreditavimo sutarties pažeidimų iki konkretaus termino, ji bus nutraukta. Pranešime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti laiku neįvykdyti apelianto įsipareigojimai sumokėti pradelstas įmokas bei išdėstytas įspėjimas apie kredito sutarties nutraukimą prieš terminą. Kadangi įspėjimo apie gręsiantį kredito sutarties nutraukimą metu apeliantas buvo nesumokėjęs 4 kredito grąžinimo įmokų, t. y. daugiau kaip 120 dienų pradelsęs vykdyti savo įsipareigojimus, bankas turėjo teisėtą pagrindą, įspėjęs prieš 30 dienų, nutraukti kredito sutartį. Šiuo atveju sutartis nutraukta ne formaliai laikantis kredito sutarties sąlygų, o atsižvelgus į tai, kad kredito sutarties pažeidimo metu apeliantas ne tik ilgą laika nemokėjo palūkanų, bet taip pat nepasiūlė jokio realaus sutarties pažeidimo pašalinimo būdo, nepateikė įrodymų, kad ateityje turės galimybių tinkamai vykdyti šalių sudarytą sutarti ir pan. Taigi, atmestinas kaip niekuo nepagrįstas ir apelianto argumentas, jog nebuvo išnaudotos visos galimybės išsaugoti sutarties vykdymą. Pažymėtina, jog, jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

30. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, nutraukdama sutartį, atsakovė vadovavosi Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 241-181 patvirtintų Įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gairių 16 punktu. Pagal nurodytą punktą, ilgiau negu 90 kalendorinių dienų besitęsiantis finansinių įsipareigojimų nevykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu, dėl kurio kredito įstaiga gali nutraukti sutartį ar pareikalauti sugrąžinti visą skolą prieš terminą nenutraukdama kredito sutarties. Gairių tikslas – sukurti bendrus kredito sutarties, kurios vykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto įkeitimu, šalių elgesio standartus, klientams negalint laiku ir (arba) tinkamai vykdyti iš tokių sutarčių kylančių finansinių įsipareigojimų, skatinti sąžiningą, teisingą ir bendradarbiavimu bei kooperacija grįstą kredito įstaigų veiklos praktiką, susidūrus su finansinių sunkumų turinčiais klientais, taip pat apibrėžti kredito sutartyse įtvirtintinas tiek kredito įstaigų teises ir pareigas, susijusias su finansinių įsipareigojimų nevykdančiais klientais, tiek ir su finansiniais sunkumais susiduriančių klientų teises ir pareigas kooperuojantis su kredito įstaiga, siekiant, jei tai įmanoma, išvengti kredito sutarties nutraukimo.

31. Ginčo atveju kredito sutartis buvo nutraukta esant ilgesniam nei 90 kalendorinių dienų kredito sutarties pažeidimui – ieškovui įmokų nemokėjus daugiau negu 120 dienų. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, ex officio pripažinęs šalių ginčo santykiams netaikomas atitinkamas kredito sutarties sąlygas nesąžiningomis, tuo pačiu privalėjo pripažinti, kad kredito sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Priešingai, teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su apelianto nemokumu, jo įspėjimu apie kredito sutarties nutraukimą, ir jas teisingai kvalifikavo CK normų pagrindu.

32. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

33. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus. Kadangi skundžiamas teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.