- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-12
- Bylos Nr.
- e2S-1969-273/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06357-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Izolda Nėnienė
- Atsakovas
- A. V., Kauno miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Miesto administratorius“
- Ieškovas
- A. Š.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. V. atstovės advokatės A. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-12354-877/2019 pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovams A. V., Kauno miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Miesto administratorius“ dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apylinkės teisme nagrinėjama byla, kurioje ieškovas Arūnas Šumskas ieškiniu prašė: 1) panaikinti 2017 m. rugpjūčio 29 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos išduotą leidimo rekonstruoti statinį Nr. LRS-21-170829-00196 pagal statinio projektą „Daugiabučio gyvenamo namo 1A3p unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektas perplanuojant palėpės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) patalpas, keičiant patalpų paskirtį ir įteisinant savavališką statybą“ dalį, kuri susijusi su savavališkos statybos įteisinimu; 2) įpareigoti atsakovus A. V. ir UAB „Miesto administratorius“ per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti ir išardyti savavališkai pastatytą priestatą, esantį tarp pastatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę. Atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo nustatytu terminu, suteikti teisę įvykdyti teismo sprendimą ieškovui, sprendimo vykdymo išlaidas išieškant iš atsakovų.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nutarta iki bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo joje priėmimo sustabdyti 2017 m. rugpjūčio 29 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos išduoto leidimo rekonstruoti statinį dalies dėl savavališkos statybos įteisinimo galiojimą ir savavališkai pastatyto priestato įteisinimo (priėmimo) procedūrą. 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo uždrausta vykdyti priestato, esančio prie atsakovės A. V. buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), įteisinimo procedūras, kurias atsakovė buvo pradėjusi.
3. Atsakovė A. V. pateikė prašymą įpareigoti ieškovą A. Š. pateikti atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą – sumokėti 3 000 Eur sumą į teismo depozitinę sąskaitą ar pateikti banko garantiją tai pačiai sumai.
Šalies argumentai
4. Prašyme atsakovė nurodė, kad 2019 m. kovo 11 d., t. y. dar jai nežinant apie ieškinį, nes dokumentus iš teismo gavo tik 2019 m. gegužės 14 d., atsakovė sudarė preliminariąją jos buto pirkimo - pardavimo sutartį su pirkėju A. B., kuris atsakovei sumokėjo 3 000 Eur avansą. Preliminariojoje sutartyje atsakovė garantavo A. B. iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 1 d., įteisinti savavališkai pastatytą priestatą, kuriuo buvo padidintas jos buto plotas ir butą su pakeistais duomenimis įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė negali tęsti priestato įteisinimo darbų ir negali įvykdyti Preliminariosios sutarties sąlygų. Pagal Preliminariosios sutarties sąlygas pirkėjas turi teisę nutraukti Preliminariąją sutartį ir pareikalauti grąžinti jam 3 000 Eur avansą bei sumokėti avanso dydžio baudą. A. B. 2019 m. rugsėjo 2 d. pateikė reikalavimą atsakovei grąžinti 3 000 Eur avansą pagal Preliminariąją sutartį ir sumokėti 3 000 Eur baudą.
Atsiliepimas
5. Ieškovas su atsakovės prašymu nesutiko. Nurodė, kad Preliminarioji sutartis įregistruota tik 2019 m. rugpjūčio 7 d., todėl tik nuo įregistravimo viešajame registre atsakovė gali Preliminariąją sutartį panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Atsakovės atsiliepime į ieškinį jokia preliminarioji sutartis minima nebuvo, todėl ieškovas daro prielaidą, kad Preliminarioji sutartis iš tiesų sudaryta vėliau, tik dėl akių ir atsakovė buto iš tiesų neketina parduoti.
6. Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo paliko spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi atsakovės A. V. prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
8. Teismas nurodė, kad atsakovei, prašančiai taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kyla pareiga įrodyti nuostolių priežastinį ryšį su taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis bei tokių nuostolių atsiradimą ir preliminarų jų dydį.
9. Teismas iš Preliminariosios sutarties sąlygų nustatė, kad atsakovė savavališką statybą įsipareigojo įteisinti iki 2019 m. rugsėjo 1 d., t. y. atsakovė savo valia nustatė beveik šešių mėnesių terminą nuo Preliminariosios sutarties sudarymo, per kurį sugebės įteisinti savavalinę statybą ir pakeitimus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teismas nurodė, kad nėra aišku, kokiu pagrindu atsakovė pasirinko tokį terminą. Atsakovė, įsipareigojusi per konkretų laiką atlikti veiksmus, kurie priklauso ne tik nuo jos pastangų, bet ir nuo kitų veiksnių (institucijų veiklos, dokumentų parengimo trukmės, galimų ginčų tarp turto bendrasavininkų), pati turi prisiimti neįvykdymo pasekmes ir nesiekti perkelti jų ieškovui. Teismo vertinimu, Preliminariojoje sutartyje atsakovė susitarė dėl būsimų veiksmų, kurių iš esmės ji negali prognozuoti ir numatyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė savavališkos statybos negali įteisinti tik dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė priežastinio ryšio tarp taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir galimų nuostolių.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
10. Atskirajame skunde atsakovės A. V. atstovė prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo tenkinti. Atskirajame skunde nurodė tokius argumentus:
1.1. Teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, padarė klaidingas išvadas, jog nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovės nuostolių;
1.2. Teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą procese, kadangi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones gynė tik ieškovo interesus, tačiau visiškai ignoravo, jog dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių yra pažeidžiamos atsakovės teisės ir atsiranda jai nuostolių;
1.3. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo uždrausta vykdyti priestato, esančio prie atsakovės buto įteisinimo procedūras, kurias atsakovė buvo pradėjusi. Atsakovė buvo atlikusi visus reikiamus veiksmus savavališkoms statyboms įteisinti: buvo sumokėta įmoka dėl savavališkų statybų įteisinimo, parengtas projektas, išduotas statybos leidimas, sudaryta komisija savavališkos statybos darbų įteisinimui. Jei ne ieškovo prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tai ginčo objektu esanti savavališka statyba būtų buvusi įteisinta, kadangi nei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (toliau – Inspekcija), nei Kauno miesto savivaldybės administracija nematė kliūčių tą padaryti. Inspekcija atsisakė išduoti ginčo priestato statybos užbaigimo aktą vien tik dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Pusės metų terminas buvo pakankamas savavališkoms statyboms įteisinti ir notarinei turto pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti;
1.4. Atsakovė buvo priversta sumokėti pirkėjo A. B. reikalaujamas pinigų sumas, kadangi priešingu atveju jai būtų reikėję mokėti labai dideles bylinėjimosi išlaidas, jei pirkėjas A. B. butų pasikreipęs į teismą dėl avanso bei baudos jam priteisimo teismine tvarka. Tarp ieškovo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovės nuostolių yra akivaizdus priežastinis ryšys, todėl teismas turėjo taikyti nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo institutą;
1.5. Teismas, atsisakydamas taikyti nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo institutą, nors buvo tam visos reikiamos sąlygos, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, kadangi gynė tik ieškovo interesus, o atsakovės interesų negynė. Teismas nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos šiuo klausimu;
1.6. Dėl netaikyto nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo instituto yra labai didelė tikimybė, kad atsakovės nuostoliai nebus atlyginti ir/arba jų atlyginimas bus labai apsunkintas. Atsakovės žiniomis ieškovas oficialiai nedirba, o išieškojimui iš jo turto yra taikomi apribojimai. Iš ieškovo paskutinio būsto, kuriame jis gyvena, išieškoti galima tik tuo atveju, kai išieškotina suma ir vykdymo išlaidos viršija keturis tūkstančius eurų.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašė atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:
2.1. Tai, kad atsakovė atliko tam tikrus veiksmus, siekdama įteisinti savavališką statybą, sumokėdama įmoką, parengdama projektą, gaudama statybos leidimą ir pan., negalėjo leisti atsakovei būti užtikrintai, kad ji įteisins savavališką statybą ir juo labiau tai padarys iki 2019 m. rugsėjo 1 d., kadangi savavališkos statybos įteisinimas/neįteisinimas nepriklauso vien tik nuo atsakovės atliktų veiksmų ir valios. Vien įmokos sumokėjimas ir kitų veiksmų atlikimas siekiant įteisinti savavališką statybą negali būti prilyginamas ir reikšti paties savavališkos statybos įteisinimo fakto. Ginčas dėl atliktos savavališkos statybos vyko žymiai anksčiau nei buvo sudaryta atsakovės nurodoma preliminari pirkimo-pardavimo sutartis, todėl atsakovė, sudarydama tokią sutartį ir prisiimdama įsipareigojimus, tai turėjo įvertinti;
2.2. Preliminarioji sutartis su A. B. pasirašyta dėl akių ir susitarimas dėl buto pardavimo nėra realus. Nors preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2019 m. kovo 11 d., tačiau VĮ Registrų centre buvo registruota tik 2019 m. rugpjūčio 7 d., o atsakovės prašymas AB SEB bankui dėl nekilnojamojo turto pardavimo bankui buvo pateiktas tik 2019 m. rugpjūčio 2 d. Aplinkybė dėl preliminariosios sutarties atsiliepime į ieškinį minima nebuvo;
2.3. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės netrukdo atsakovei parduoti jai nuosavybės teise priklausantį butą, dėl ko atsakovė objektyviai negali patirti jokių nuostolių, susijusių su savo nuosavybės (buto) nepardavimu.
12. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).
14. Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl nuostolių galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. CPK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinamas ir banko garantija.
16. Šia teisės norma siekiama ieškovo bei atsakovo interesų pusiausvyros, procesinių jų tarpusavio poveikio priemonių derinimo, taip pat šalių lygiateisiškumo principo, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo siekiamiems tikslams įgyvendinimo, ieškovo galimybės padengti dėl nepagrįstai jo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius užtikrinimo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad turi būti užtikrinamas tik tikėtinų ir realiai prognozuotinų atsakovo nuostolių atlyginimas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje gali tokių nuostolių atsirasti, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori (iš pat pradžių) aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-871-186/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1660-464/2018).
17. Taigi, nuostolių atlyginimo užtikrinimas gali būti taikomas, kai nustatoma dviejų sąlygų visuma: realiai tikėtinas nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimas; tikėtinas nuostolių kompensacijos išieškojimo apsunkinimas arba galimybės juos kompensuoti nebuvimas, netaikius užtikrinimo priemonių.
18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi ir tokios pozicijos, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutai nors tarpusavyje ir susiję (nuostolių atlyginimo užtikrinimas galimas esant taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms), tačiau tai nereiškia, kad pastarojo instituto taikymo pagrįstumas neturi būti įrodytas. Nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas nėra gynimosi nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priemonė, todėl negali paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-488-178/2017).Tiek laikinosios apsaugos priemonės (CPK 144 str. 1 d.), tiek nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas (CPK 146 str. 1 d.) siejamas su CPK įtvirtintų sąlygų, plėtojamų teismų praktikoje, įrodinėjimu kiekvienu konkrečiu atveju. Tokioje situacijoje galioja bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.).
19. Vadinasi, būtent atsakovei, prašančiai taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą kyla pareiga įrodyti nuostolių priežastinį ryšį su taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis bei tokių nuostolių atsiradimą ir preliminarų jų dydį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktas tik suteikia prielaidas tokio prašymo pateikimui, bet jis savaime nelemia nuostolių atlyginimo užtikrinimo poreikio konstatavimo, teismui nenustačius šio instituto taikymui būtinų pagrindų (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2367/2013).
20. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovei A. V. iki sprendimo byloje priėmimo buvo uždrausta vykdyti savavališkos statybos - priestato, esančio prie atsakovės buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), įteisinimo procedūras, kurias atsakovė buvo pradėjusi. Atsakovė savo prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, kad atsakovė dėl jos atžvilgiu pritaikyto draudimo negalėjo įvykdyti 2019 m. kovo 11 d. preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. įteisinti savavališką statybą ir sudaryti pagrindinę ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį su pirkėju A. B.. Dėl 2019 m. kovo 11 d. preliminarios sutarties neįvykdymo pirkėjas A. B. pareikalavo atsakovės sumokėti preliminarioje sutartyje numatytą 3 000 Eur baudą. Atsakovė pirkėjui mokėtiną baudą laiko jos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patirtais nuostoliais. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas atsakovės prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo konstatavo, kad atsakovė neįrodė priežastinio ryšio tarp taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir galimų nuostolių.
21. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2019 m. kovo 11 d. preliminarioji sutartis Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota 2019 m. rugpjūčio 7 d. (el. b. t. 7, b. l. 29-30). Atsakovės prašymas AB SEB bankui dėl leidimo parduoti įkeistą ginčo butą buvo pateiktas 2019 m. rugpjūčio 2 d. (el. b. t. 7, b. l. 28). Pažymėtina, kad pagal CPK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatas 2019 m. kovo 11 d. preliminarios sutarties sudarymo faktą atsakovė galėjo panaudoti prieš trečiuosius asmenis (nagrinėjamu atveju ieškovą) tik nuo šio sandorio įregistravimo. Atsakovės preliminarioji sutartis išviešinta jau po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu aukščiau nustatytos aplinkybės kelia pagrįstas abejones dėl atsakovės galimų nuostolių realumo.
22. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad Preliminariojoje sutartyje atsakovė susitarė dėl būsimų veiksmų, kurių iš esmės ji negalėjo prognozuoti ir numatyti. Preliminariąja sutartimi atsakovė, įsipareigodama įteisinti savavališką ginčo buto statybą iki 2019 m. rugsėjo 1 d., savo veiksmais prisiėmė riziką dėl minėto sandorio neįvykdymo, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė negalėjo įvykdyti preliminarios sutarties sąlygų tik dėl jos atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, kad būtent atsakovės veiksmai sąlygojo jos galimų nuostolių atsiradimą, o ne vien tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovės atžvilgiu. Pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė priežastinio ryšio tarp jos atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir galimų atsakovės nuostolių.
23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė prašyme dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė įrodymų pagrindžiančių antros privalomos sąlygos galimam nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutui taikyti egzistavimą, t. y. apie tikėtiną nuostolių kompensacijos išieškojimo iš ieškovo apsunkinimą arba galimybės juos kompensuoti nebuvimą, netaikius užtikrinimo priemonių. Pažymėtina, kad aplinkybes apie tai, kad ieškovas oficialiai niekur nedirba, jo turtui taikomi apribojimai, todėl galimų atsakovės nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas, atsakovė nurodė tik atskirajame skunde. Atsižvelgdamas į CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą apeliacinį (atskirąjį) skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl aukščiau nurodytų atskirojo skundo argumentų, susijusių su antros privalomos nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo sąlygos egzistavimu.
24. Atskirojo skundo argumentus apie šalių lygiateisiškumo principo pažeidimą, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas atsakovės prašymą gynė tik ieškovo interesus, o atsakovės interesų negynė, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip niekuo nepagrįstus.
25. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovė neįrodė nei vienos iš nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutui taikyti būtinų sąlygų, todėl nagrinėjamu atveju nuostolių atlyginimo užtikrinimas negali būti taikomas. Kiti skundo argumentai iš esmės nedaro įtakos bylos teisiniam rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nebepasisako.
26. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.