Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Šumsko, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Daivos Kazlauskienės,

S. M., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės ir jo gynėjui

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal S. M., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės ir jo gynėjo advokato Gerardo Višinskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarties, kuria S. M. pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalyje, esant ribotai pakaltinamam. Remiantis BK 18 straipsnio 2 dalimi jis nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymo atleistas ir jam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, už tai, kad jis, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2013 m. birželio 19 d., apie 2.20 val., neteisėtai su savimi laikė 4,050 g narkotinės medžiagos - kanapių dervos.

Apeliaciniu skundu S. M., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės ir jo gynėjas advokatas Gerardas Višinskis prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, priverčiamosios medicinos priemonės netaikyti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir padarė išvadas, neatitinkančias byloje nustatytų aplinkybių, pažeidė BK 18 straipsnio 2 dalies, BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto, (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos tik pavojingiems, realią grėsmę keliantiems ir esminę žalą galintiems padaryti asmenims, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Apeliantai iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad S. M., būdamas ribotai pakaltinamas, padarė veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje ir, kad buvo pagrindas spręsti klausimą dėl baudžiamojo ar priverčiamųjų medicininio poveikio priemonių taikymo, tačiau mano, jog S. M. priverčiamoji medicinos priemonė taikyta nepagrįstai.

Apeliantų nuomone, atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį ir patologinę S. M. būseną, nebuvo įrodyta, kad S. M. yra pavojingas visuomenei ir jam reikia priverčiamojo gydymo, todėl byla turėjo būti nutraukta, o priverčiamosios medicinos priemonės netaikytos. Nurodo, kad baudžiamasis įstatymas nenumato privalomo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, nes pagal BK 18 straipsnio 2 dalį, asmuo, padaręs nesunkų tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama BK 59 straipsnio pagrindu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos BK 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba BK 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios priemonės. Pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, teismas gali priimti nutartį nutraukti bylą ir netaikyti priverčiamosios medicinos priemonės, jeigu įrodyta, kad pagal padarytos veikos pobūdį ir patologinę būseną asmuo nėra pavojingas visuomenei ir jam nereikia priverčiamojo gydymo. Nurodo, kad analogišku atveju Kauno apygardos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bylą nutraukti ir priverčiamosios medicinos priemonės netaikyti, todėl šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos (precedento), tuo pažeisdamas konstitucinį teisinės valstybės principą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, rėmėsi iš esmės tik Ekspertizės aktu, tačiau neįvertino kitų įrodymų bei teismo ekspertės Zitos Kazėnienės parodymų, todėl padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.

Pateikdami byloje ištirtų įrodymų vertinimą, nurodo, kad aplinkybes, jog pagal veikos pobūdį ir patologinę S. M. būseną jis nėra pavojingas sau ar visuomenei bei, kad jam nereikia priverstinio gydymo, patvirtina: ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad šiai dienai S. M. gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; ekspertės Z. Kazėnienės parodymai teisme, kad S. M. nėra pavojingas visuomenei; paties S. M. parodymai; liudytojo Žygimanto Bučelio parodymai.

Vertindami Ekspertizės akte nustatytas aplinkybes, nurodo, kad pačiame akte konstatuota, jog S. M. šiuo metu gali valdyti savo veiksmus ir suvokti jų esmę, o tai reiškia, kad S. M. yra pakaltinamas. Nors S. M. nuo 2011 m. diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, manijos tipas, tačiau šiuo metu šis sutrikimas yra dalinėje remisijoje, dėl dabartinės psichikos būklės jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Be to, ekspertizės akte pateikiamos rekomendacijos skirti priverčiamąsias priemones reikalingumą paneigia ekspertės Z. Kazėnienės teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kuriais remiantis daro išvadą, kad teismo ekspertai visada rekomenduoja skirti priverčiamąsias medicinos priemones, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro būdamas ribotai pakaltinamas ar nepakaltinamas. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad teismas privalo ypač atidžiai vertinti teismo ekspertizės aktus, nes jie iš esmės neatitinka BK 18 straipsnio 2 dalies ir 403 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų, numatančių galimybę skirti ir kitokias priemones, ar apskritai nutraukti bylą, jei asmuo nėra pavojingas. Taip pat vadovaujasi kasacinio teismo nutartimi Nr. 2K-417/2012, kurioje nurodyta, kad ribotas pakaltinamumas nustatomas dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos ir gali būti tik tos veikos darymo metu.

Vertindami liudytojo Žygimanto Bučelio, policijos pareigūno, dalyvavusio sulaikant S. M., parodymus duotus teisme, nurodo, kad šio liudytojo nurodytos aplinkybės, jog sulaikant S. M. nebuvo panaudotos specialiosios priemonės, reiškia, kad veikos padarymo metu S. M. nebuvo pavojingas nei sau, nei aplinkiniams. Šio liudytojo 2013 m. spalio 10 d. apklausos protokolo duomenimis, S. M. „neneigė, jog tai yra narkotinė medžiaga ir, kad ji priklauso jam“ (b. l. 12).

Mano, kad aplinkybes, jog S. M. nėra pavojingas visuomenei patvirtina ekspertės Z. Kazėnienės parodymai teisme, kuri paaiškino, kad: pavojingiausia, kai būna ne tik nuotaikos svyravimai, bet ir šizofreninio registro sutrikimai – kliedesiai, haliucinacijos; ekspertizės metu šizofreninio registro sutrikimų nebuvo, jie nenustatyti ir ekspertizės metu; nesiekia šizofreninio lygio, nes nebuvo šizofrenijai būdingų simptomų. Neigiamai atsakė į klausimą, ar ekspertizės metu S. M. buvo pavojingas visuomenei. Patvirtino ir tai, kad S. M. šiai dienai priverstinio gydymo nereikia, o jis tik rekomenduojamas. Iš jos parodymų sprendžia, kad privatų gydymą ji kritikuoja dėl to, kad jam nėra prievartinio mechanizmo: „gydymas rekomenduojamas prevenciškai“, „jis galimas tiek priverstinai, tiek savarankiškai, tačiau nėra garantijos, kad savarankiškai bus gydomasi“, „šiuo metu S. M. yra visiškai kritiškas“, „matomai šiuo metu jam skiriamų vaistų pakanka“.

Teigia, kad paties S. M. parodymai taip pat pagrindžia aplinkybes, jog jis nėra pavojingas sau ar kitiems asmenims bei, kad nėra būtinybės skirti priverstinį gydymą. S. M. savo kaltės neneigė, tačiau nurodė, kad dėl tuo metu buvusios ligos negali prisiminti tyrimui svarbių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Jis neteistas. Apklaustas teisme davė atvirus, nuoširdžius ir išsamius parodymus, buvo kritiškas savo atžvilgiu, išreiškė gailestį ir patvirtino, kad nepageidauja, jog būtų taikytos priverčiamosios medicinos priemonės. Iš S. M. parodymų matyti, kad jis prieš įvykį retkarčiais vartojo narkotines medžiagas, o po įvykio jų išvis nebevartoja, dirba du darbus, vartoja vaistus nuo depresijos, niekada nebuvo agresyvus, tvirti socialiniai ryšiai, priverčiamoji medicinos priemonė apribotų galimybes bendrauti su užsienio bendrovėmis projektuose. Užtektų privačių konsultacijų savo iniciatyva.

Pažymi, kad tokiais atvejais, kai asmuo nėra pavojingas, baudžiamajame įstatyme galioja asmens savanoriškumo ir sutikimo principas (BK 48 straipsnio 6 dalies 4 punktas, BK 75 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Draudimą priverstinai gydyti asmenį, kai asmuo nėra pavojingas ir, kuris su tuo nesutinka, patvirtina Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalis, 27 straipsnis. Apeliantų vertinimu, BK ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad priverstines gydymo priemones galima taikyti tik asmenims, kurie serga sunkia psichikos liga ir kurie kelia realią grėsmę padaryti esminę žalą arba, kurie su tuo sutinka. Tokių duomenų byloje nėra. Pažymi, kad pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvą, pacientas gali būti priverstinai gydomas tik tuo atveju, kai jis yra priverstinai hospitalizuojamas į stacionarinę psichiatrijos įstaigą. Tuo tarpu S. M. ekspertai nerekomenduoja priverstinio hospitalizavimo stacionarinėje psichikos įstaigoje.

Nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo atsižvelgti į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įvertinti psichikos sutrikimo įtaką baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos padarymui ir nuspręsti, ar atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės arba švelninat bausmę bus realizuota bausmės paskirtis (Šiaulių apygardos teismo nutartis Nr. 1A-417-309/2013).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad S. M., būdamas ribotai pakaltinamas, padarė veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje ir, kad buvo pagrindas spręsti klausimą dėl baudžiamojo ar priverčiamųjų medicininio poveikio priemonių taikymo, tačiau teigia, jog S. M. priverčiamoji medicinos priemonė taikyta nepagrįstai.

BK 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės.

BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones:

1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis;

2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose;

3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose;

4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

Įstatymas nenumato, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš aukščiau nurodytų priverčiamųjų medicinos priemonių, tačiau kaip kriterijai parinkti priverčiamąją medicinos priemonę yra numatyti padarytos veikos pobūdis, psichikos sutrikimas ir jo sunkumas, pavojus, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

BK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis.

Baudžiamojoje byloje yra pateiktas teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad S. M. nuo 2011 m. diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, manijos tipas. S. M. jam inkriminuojamos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafaktiniu sutrikimu, mišraus tipo apsunkintu mišraus apsvaigimo nuo narkotinių medžiagų iš kanapių ir alkoholio, dėl tuometinės psichikos būklės jis negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir valdyti savo veiksmų. S. M. šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu- šizoafaktiniu sutrikimu, mišraus tipo, kuris šiuo metu yra dalinėje remisijoje, dėl dabartinės psichikos būklės jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Su S. M. dėl dabartinės psichikos būklės galima atlikti tyrimo veiksmus, jis gali būti apklausiamas bei duoti parodymus, gali dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime, bylos proceso metu suvokti su juo atliekamų veiksmų ir savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Kadangi S. M. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu, mišraus tipo, kuriam būdingi pasikartojantys manijos ar depresijos epizodai, tikslingas pastovus palaikomasis gydymas psichotropiniais vaistai, todėl rekomenduojama jam skirti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (b. l. 131-134).

Apklausta teisme ekspertizę atlikusi ekspertė Z.Kazėnienė teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodytas išvadas patvirtino, papildomai nurodydama, kad S. M. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, kuris diagnozuotas nuo 2011 m. Jis sirgo nusikaltimo metu, negalėjo valdyti savo veiksmų. Ekspertizės atlikimo metu taip pat sirgo, susirgimas buvo dalinėje remisijoje, tuo metu galėjo suvokti savo elgesį. Kadangi jo veiksmai pasireiškia manija, depresija, jam reikalingas gydymas psichotropiniais vaistais, jam reikia ambulatorinio stebėjimo. Nurodė, jog S. M. yra nekritiškas savo ligai, nevartoja pastoviai medikamentų. Ligos paūmėjimo metu jis gali būti pavojingas sau ir kitiems. Jam būdinga šizofrenijos požymiai, tokie ligoniai būna pavojingiausi. Ekspertė nurodė, jog tyrimo metu jis nebuvo pavojingas visuomenei. S. M. rekomenduoja pastovų ambulatorinį stebėjimą, nes tai užtikrins nuolatinį vaistų vartojimą. S. M. liga gali būti pagydoma. Nurodė, kad asmenį reikia stebėti tris metus, jeigu nėra jokių nukrypimų, tuomet laikoma, jog asmuo sveikas. S. M. ligos stebėjimas gali būti vykdomas ir savarankiškai gydantis, tačiau kas garantuos, kad žmogus kreipsis pas gydytoją, prasidėjus ligos paūmėjimui. Ligos paūmėjimo prognozuoti neįmanoma, tai priklauso nuo medžiagų apykaitos. Ligai paūmėjus prasideda manijos, hipomanijos pasireiškimas, asmuo pradeda daugiau vartoti alkoholio, narkotikų (b.l.184-185).

S. M. savo kaltės neneigė, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad dėl tuo metu buvusios ligos negali prisiminti tyrimui svarbių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių (b.l.180-183).

Nors apeliantas savo skunde teigia, kad atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį ir patologinę S. M. būseną, nebuvo įrodyta, kad S. M. yra pavojingas visuomenei ir jam reikia priverčiamojo gydymo, todėl priverčiamosios medicinos priemonės jam neturi būti taikomos, tačiau išanalizavus teismui pateiktą teismo psichiatrijos ekspertizės aktą bei išvadą surašiusios ekspertės parodymus padaryti vienareikšmiškos išvados, jog S. M. nepavojingas visuomenei negalima. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad veikos padarymo metu S. M. sirgo psichikos liga, kuri be to dar buvo apsunkinta mišraus apsvaigimo narkotinėmis medžiagomis ir alkoholiu, dėl ko jis negalėjo visiškai suvokti pavojingo savo nusikalstamų veiksmų pobūdžio ir visiškai valdyti savo veiksmų. Šiuo metu S. M. taip pat serga lėtiniu psichikos sutrikimu- šizoafaktiniu sutrikimu, mišraus tipo, kuriam būdingi pasikartojantys manijos ar depresijos epizodai, šiuo metu jis yra dalinėje remisijoje (kai gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti).

Remiantis ekspertės parodymais, galima daryti išvadą, kad ligos paūmėjimo metu S. M. gali būti pavojingas sau ir kitiems, jam reikalingas pastovus palaikomasis gydymas psichotropiniais vaistais, tuo labiau, kad S. M. liga gali būti išgydoma. Kaip matyti iš S. M. bylos nagrinėjimo teisme metu apklausos jis nuo 2013 iki 2015 metų niekur nesigydė (b.l.181). Šį faktą patvirtina byloje esanti Viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 2013 m. liepos 5 d. pažyma dėl informacijos apie S. M. gydymąsi šioje įstaigoje (b.l.72). Todėl laikytina, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo metu tikslinga paskirti S. M. paskirti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tokia priemonė būtina, norint užtikrinti, kad S. M. būtų stebimas gydytojų prasidėjus ligos paūmėjimui, o tokia priemonė tikėtina maksimaliai užtikrins nuolatinį vaistų vartojimą, kas tokiu metu yra būtina. Tokiu būdu, bus pilnai išnaudota tikimybė, kad S. M. nepakenks sau. Tai, kad apeliantas pateikė teismui įrodymus (receptą), jog gydysis savarankiškai, nesudaro pakankamo pagrindo juo patikėti ir keisti ar naikinti apylinkės teismo nutartį.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad teismas privalo ypač atidžiai vertinti teismo ekspertizės aktus, nes jie iš esmės neatitinka BK 18 straipsnio 2 dalies ir 403 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų, numatančių galimybę skirti ir kitokias priemones, ar apskritai nutraukti bylą, jei asmuo nėra pavojingas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, S. M. liga gali kartotis, t.y. jai būdingi pasikartojantys manijos ar depresijos epizodai, todėl jam būtina nuolat gerti vaistus, kas nebūtų įmanoma skiriant kitas BK 18 straipsnio 2 dalyje numatytas priemones.

Apeliantas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymu teigia, kad draudžiama priverstinai gydyti asmenį, kai asmuo nėra pavojingas ir, kuris su tuo nesutinka, kad priverstines gydymo priemones galima taikyti tik asmenims, kurie serga sunkia psichikos liga ir kurie kelia realią grėsmę padaryti esminę žalą arba, kurie su tuo sutinka. Tačiau pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju S. M. yra paskirtas ne priverstinis gydymas, o ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliantas savo skunde remdamasis Kauno apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-431-485/2014 nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, tačiau patikrinus skunde pateiktą informaciją konstatuotina, kad Kauno apygardos teismo priimta nutartis negali būti laikoma analogišku atveju, kaip teigia apeliantas. Šioje nutartyje baudžiamoji byla buvo nutraukta kitais, nei mūsų nagrinėjamu atveju, pagrindais, numatytais BPK 403 str. 1 d. 6 p. kai neįrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.

Atsižvelgiant į visa tai kas išdėstyta konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais jos keisti ar naikinti, teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

S. M. ir jo gynėjo advokato Gerardo Višinskio apeliacinį skundą atmesti.