Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė–Sakalauskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) N. B. (N. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui N. B. (N. B.) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktai, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovui nepašalinus pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo teismo nustatytų trūkumų, pareiškimas laikytas nepaduotu ir grąžintas atsakovui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

12. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: 1) 2024 m. rugsėjo 12 d. skundo darbo ginčų komisijai kopiją; 2) 2024 m. rugsėjo 19 d. teismo pranešimą civilinėje byloje Nr. e2-9958-1094-2024; 3) 2024 m. rugsėjo 19 d. teismo pranešimą civilinėje byloje Nr. e2-10194-1094-2024.

13. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

14. Pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismas turi teisę naudoti duomenis iš informacinių sistemų bei registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl nėra pagrindo priimti apelianto pateiktų teismo pranešimų. Antra, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo pateikta 2024 m. rugsėjo 12 d. skundo kopija neturės reikšmės sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo, be to, apeliantas nesuformulavo prašymo priimti šį naujai teikiamą įrodymą bei nenurodė jokių argumentų, kodėl šis įrodymas turėtų būti priimamas apeliacinės instancijos teisme.

15. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujų įrodymų į bylą nepriima. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad susipažinęs su bylos medžiaga, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti.

Dėl skundžiamos teismo nutarties (ne)pagrįstumo

16. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Ši teisė nėra absoliuti ir ją įgyvendinantis asmuo privalo laikytis įstatymu nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos (CPK 5 straipsnio 1 dalis).

17. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Siekiant užtikrinti veiksmingą teisingumo vykdymą, šią teisę gali riboti nacionalinės procedūros. Atsižvelgiant į tai, teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog valstybės narės negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ar tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo nustatymo. EŽTT praktikoje yra išaiškinta, kad asmens teisė kreiptis į teismą tam tikrais atvejais gali būti apribota, pavyzdžiui, senaties terminais, teismo mokesčiais, teisinio atstovavimo reikalavimu ir pan., ir tai nelaikoma Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 22083/93; 22095/93, 50-51 p., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8225/78, 57 p., 2012 m. spalio 9 d. sprendimas byloje R. P. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 38245/08, 63–67 p.). Taigi, vien tik tvarkos kreiptis į teismą buvimas ir formalių reikalavimų nustatymas dar savaime nereiškia, kad yra suvaržyta atitinkamo asmens teisė kreiptis į teismą ir nepagrįstai apsunkintas šios teisės įgyvendinimas ar pažeidžiama pati teisė į teisminę gynybą. Tačiau svarbu, kad tokiais ribojimais ar jų taikymu nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati kreipimosi į teismą teisės esmė (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70). Apibendrinant anksčiau išdėstytą, darytina išvada, kad atsakovo teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti ribojama taikant tam tikrus procesinius reikalavimus.

18. Sprendimo už akių institutas – tai toks ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008). Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 straipsnio 5 dalis). Šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, siekiant, kad ginčo teisinis įvertinimas, įtvirtintas priimtu sprendimu už akių būtų peržiūrėtas, išlieka galimybė paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (CPK 285 straipsnio 5 dalis). Pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo nėra skundas dėl šio teismo sprendimo, paduodamas aukštesnės instancijos teismui, kuriuo būtų siekiama ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės arba fakto klaidas. Tai galimybė pasyviajai šaliai, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, nurodyti šį sprendimą priėmusiam teismui aplinkybes, galinčias turėti įtakos šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, kurių anksčiau ji nepateikė dėl savo pasyvumo, esant svarbioms priežastims, o tam tikrais atvejais – ir galimybė nurodyti proceso teisės normų pažeidimus, dėl kurių byloje negalėjo būti priimtas teismo sprendimas už akių (CPK 288 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019 24 punktas).

19. Pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo be bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų, numatytų CPK 111 – 114 straipsniuose, turi atitikti ir CPK 287 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, taip pat jis turi būti apmokėtas CPK 80 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu. Pareiškimo trūkumai šalinami ieškinio trūkumams šalinti nustatyta tvarka (CPK 287 straipsnio 5 dalis).

20. Jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su atsakovo pateiktu pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, 2024 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi nustatė, jog už pareiškimą nėra sumokėtas žyminis mokestis ir pareiškimas neatitinka pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo turiniui keliamų reikalavimų – pareiškime nenurodyti argumentai pagrindžiantys Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo už akių nepagrįstumą ir/ar neteisėtumą bei nepateikti tuos argumentus patvirtinantys įrodymai, todėl nustatė terminą trūkumams pašalinti. Nepašalinus trūkumų per teismo nustatytą terminą teismas 2024 m. rugsėjo 13 d. nutartimi laikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepaduotu ir grąžino jį atsakovui.

22. Apeliantas neginčija, kad per teismo nustatytą terminą nepašalino teismo nustatytų trūkumų, tačiau tvirtina, kad prašymas nepriimtas dėl formalių trūkumų, kuriuos apeliantas nesąmoningai praleido ir yra pasirengęs ištaisyti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

23. CPK 287 straipsnio 2 dalyje aiškiai ir konkrečiai yra įvardinta, kad pareiškime turi būti nurodyta: 1) teismo, priėmusio sprendimą už akių, pavadinimas; 2) šalies, paduodančios pareiškimą, pavadinimas; 3) aplinkybės, liudijančios neatvykimo į parengiamąjį ar teismo posėdį ir nepranešimo teismui iki posėdžio priežasčių svarbumą arba atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento nepateikimo per nustatytą terminą priežasčių svarbumą, taip pat įrodymai, pagrindžiantys šias aplinkybes; 4) aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes, taip pat visi kiti šalies reikalavimai, argumentai ir įrodymai, susiję su byla; 5) pareiškimą paduodančios šalies prašymas; 6) prie pareiškimo šalies pridedamos medžiagos sąrašas; 7) pareiškimą paduodančios šalies parašas ir pareiškimo surašymo data. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kartu su pareiškimu turi būti pateikti visi šalies turimi įrodymai, susiję su byla, ir pareikšti prašymai teismui padėti išreikalauti turinčius bylai reikšmės įrodymus, kurių šalis pati negali gauti.

24. Be to, pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį teismas, išnagrinėjęs pareiškimą, panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje iš viso negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Taigi apeliantas pateikdamas pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo turi nurodyti aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes arba nurodyti proceso teisės normų pažeidimus, dėl kurių byloje negalėjo būti priimtas teismo sprendimas už akių.

25. Kaip matyti iš apelianto teismui pateikto pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo turinio, jame nėra nurodytos nei aplinkybės dėl kurių negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, taip pat aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes, t. y. nagrinėjamu atveju iš atsakovo pateikto pareiškimo negalima nustatyti, dėl kokių aplinkybių turėtų būti atnaujinamas bylos nagrinėjimas. Be to, apeliantas nesumokėjo nustatyto dydžio žyminio mokesčio dydžio, kurio nesumokėjimas sudaro savarankišką pagrindą pareiškimo dėl sprendimo už akių grąžinimui pareiškėjui. Todėl pirmosios instancijose teismas turėjo pagrindą tiek konstatuoti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo trūkumus, tiek, jų nepašalinus, laikyti apelianto pareiškimą nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

26. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas prašymą pratęsti terminą trūkumams pašalinti turėjo teikti pirmosios instancijos teismui kuomet šis terminas dar nebuvo suėjęs (CPK 77 straipsnis), tačiau apeliantas buvo pasyvus ir tokio prašymo neteikė. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog apeliantas dalyvauja kituose teisminiuose procesuose, nesudaro pagrindo nesilaikyti jam teismo nustatytų terminų, būti pasyviam ar elgtis neapdairiai.

27. Tas pats pasisakytina ir apie apelianto prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio. Teismui nustačius terminą sumokėti žyminį mokestį už pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, apeliantas turėjo teisę pirmosios instancijos teismui teikti prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, tačiau šia savo teise nepasinaudojo ir šį prašymą pateikė tik atskirajame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks apelianto prašymas prieštarauja CPK 312 straipsnyje įtvirtintam draudimui atskirajame skunde kelti naujus reikalavimus (CPK 338 straipsnis).

28. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis neužkerta kelio apeliantui, ištaisius trūkumus, įstatymų nustatyta tvarka pateikti naują pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasiūlo apeliantui pasirūpinti, kad jam būtų atstovaujama procese, t. y. kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo į kvalifikuotus teisininkus, kad jo interesus atstovautų profesionalus teisininkas (advokatas ar advokato padėjėjas); be to, esant pagrindui, apeliantas dėl teisinės pagalbos suteikimo turi teisę kreiptis ir į Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybą.

Dėl procesinės bylos baigties

29. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo keliamus reikalavimus bei procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atmesti apelianto (atsakovo) N. B. (N. B.) atskirąjį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.