Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-12-10 · Civilinė byla Nr. 2A-1448-232/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-10
Bylos Nr.
2A-1448-232/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-29613-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aldona Tilindienė, Liuda Uckienė, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas
T. K.
Atsakovas
M. J.
Kategorijos
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1448-232/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29613-2013-6Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.6; 21.4.2.7;121 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. gruodžio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,teisėjų Henricho Jaglinskio, Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovui M. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.GINČO ESMĖ.

I. T. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas jo 2013 m. liepos 12 d. išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 12 000 Lt sumokėjimo atsakovui M. J. pripažinti negaliojančiu nuo vekselio išrašymo dienos ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą grąžinti ieškovui jo išrašytą vekselį, taip pat priteisti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas teigia, kad šalys palaikė draugiškus santykius iš esmės lėmusius sandorio atsiradimą. Atsakovas M. J. dirbo ieškovo vadovaujamoje bendrovėje 2 metus, darbinius santykius su bendrove nutraukė savo noru. Bendrovė darbo sutarties nutraukimo dieną su atsakovu visiškai atsiskaitė. Teigia, jog apgautas draugo – atsakovo M. J., vedinas vyriško solidarumo, nenorėdamas velti į asmeninius santykius bendrovės, kuriai vadovauja, pasirašė atsakovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį 12 000 Lt sumai, kad atsakovas turėtų pasiteisinimą sutuoktinei dėl per mažo atlyginimo gavimo ir galėtų paaiškinti, kad ieškovas asmeniškai prisiėmė faktiškai nesamą atsakovo darbdavio skolą. Ieškovas nurodė, kad atsakovas užtikrino, jog niekada nepanaudos vekselio prieš ieškovą, o ateityje, aprūpinęs šeimą papildomomis lėšomis, vekselį grąžins ieškovui. Gavęs iš atsakovo reikalavimą dėl vekselio apmokėjimo, buvo priverstas kreiptis į teismą.

Atsiliepimas

A. M. J. pateikė atsiliepimą į ieškinį prašydamas atmesti ieškinį ir priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog būdamas ieškovo vadovaujamos bendrovės darbuotoju, buvo ekonomiškai priklausomas nuo ieškovo ir ilgą laiką dirbo be pasirašytos darbo sutarties. Vėliau darbo sutartis buvo pasirašyta atbuline data. Nutarė nutraukti darbo santykius dėl darbo užmokesčio nemokėjimo. Darbdavio įsiskolinimą sudarė neišmokėti priedai nuo atliktų darbų. Sutuoktinės patarimu ketino kreiptis į Valstybinę darbo ginčų komisiją, tačiau susitarus su ieškovu buvo nuspręsta, jog ieškovas išrašys vekselį ir po truputį dengs įsiskolinimą. Kadangi įsiskolinimas nebuvo dengiamas, nutarė ieškovą paraginti atsiskaityti, išsiuntė pretenziją dėl vekselio apmokėjo, tuomet ieškovas iškėlė bylą.

Liudytoja R. B. teisme paaiškino, jog dirba UAB „DPG Systems“ buhaltere. Atlyginimus darbuotojams moka pagal ieškovo elektroniniu paštu jai teikiamus nurodymus, visos darbo sutartys yra pas ieškovą, jai tik atsiunčiami duomenys nuo kada ką priimti ir su kokiu darbo užmokesčiu. Kiek prisimena, atsakovo darbo užmokestis kito kelis kartus, bet jokie priedai mokami nebuvo. Atlyginimo pagal byloje esančią darbo sutartį neprisimena mokėjusi, nežino ar prieš tai tokią darbo sutartį buvo mačiusi.

Liudytoja A. J. teisme paaiškino, jog jai buvo žinoma, kad darbdavys atsakovui moka tik minimalų darbo užmokestį, o priedai už atliktą darbą ir lauko priedai nemokami. Koks įsiskolinimas buvo nežino, bet siūlė vyrui kreiptis į darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo T. K. 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo M. J. naudai; priteisė iš ieškovo T. K. valstybės naudai 12,24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, jog ieškovo pateikti du skirtingi vekselio negaliojimo pagrindai t.y. apgaulė ir grasinimas prieštarauja vienas kitam, pirmu atveju ieškovas išdavė vekselį siekdamas padėti draugui, kuris žadėjo vekselio niekada nepanaudoti, antru atveju ieškovas nurodė, jog vekselį išdavė nenorėdamas nemalonumų savo vadovaujamai bendrovei. Teismas konstatavo, jog tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas sandorį pasirašė laisva valia, o dėl kokių sumetimų ieškovas galimai prisiėmė savo vadovaujamos UAB „DPG Systems“ prievoles sau, vekselio galiojimui jokios reikšmės neturi. Teismas nurodė, kad byloje ištirtų rašytinių įrodymų visetas patvirtino, jog pagal į bylą pateiktą su atsakovu pasirašytą darbo sutartį, pastarajam niekada nebuvo mokamas darbo sutartyje numatytas 40 procentų priedas nuo atliktų darbų, todėl yra labiau tikėtina, jog vekselis buvo pasirašytas būtent sulygtam bet neišmokėtam darbo užmokesčiui padengti. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Teismas sprendė, jog ieškinys atmestinas, kaip neįrodytas, todėl nepagrįstas.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Apeliantas (ieškovas) T. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti. Nurodė, kad teismas nepagrįstai formalizavo teisinį ieškinio pagrindą, jog ieškovas pasirašydamas vekselį atsakovui, pastarajam neturėjo jokių turtinių prievolių. Teigia, kad teismas priėmė sprendimą, prieštaraujantį LR CK 1.5 str. nuostatoms. Atsakovas nepaneigė ir faktiškai patvirtino, kad jo reikalavimas ieškovui dėl vekselio buvo susijęs su jo nepatenkintais lūkesčiais dėl darbo užmokesčio ieškovo bendrovėje. Nurodė, kad teismas neturėjo pagrindo netikėti ieškovo paaiškinimais, išdėstytais ieškinyje ir duotais teismo posėdžio metu dėl vekselio išrašymo aplinkybių. Teigia, kad šios aplinkybės vekselį daro aiškiai neteisėtu ieškinyje nurodytais pagrindais, kadangi ieškovas neturėjo pareigos išrašyti vekselį, o tai padarė veikiamas nepagrįstų atsakovo grasinimų ir dėl to suklydęs. Pažymėjo, kad net ir nustačius, jog atsakovui nutraukiant darbo sutartį jam nebuvo sumokėtas visas darbo užmokestis, ieškovas neprivalėtų prisiimti atsakomybės už įmonę, kurioje dirbo atsakovas. Nurodė, kad jis yra tik UAB „DPG Systems“ administracijos vadovas, bet jis nėra įmonės savininkas (akcininkas), todėl ieškovas neturi jokio suinteresuotumo prisiimti civilinę atsakomybę už buvusį atsakovo darbdavį. Apelianto teigimu teismas turėjo įvertinti ir nustatyti, jog ieškovo, įmonės vadovo pasidavimas atsakovo grasinimams kreiptis į valdžios institucijas dėl netinkamo įmonės veiklos organizavimo, galėjo įtakoti nepagrįstą vekselio išrašymą.

Atsiliepimas

A. M. J. atsiliepimu prašė ieškovo T. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu. Kita vertus vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Apelianto argumentas, kad pastarasis neturėjo atsakovui jokių teisinių prievolių yra nepagrįstas ir neturintis jokios teisinės reikšmės. Vekselis buvo pasirašytas būtent sulygtam, bet neišmokėtam darbo užmokesčiui. Teigia, kad darbo sutartyje buvo numatyta, jog atsakovui priklauso 40 procentų priedas nuo atliktų darbų, o toks atlyginimas darbuotojui nebuvo mokamas, todėl darytina išvada, kad tinkamas darbo užmokestis darbuotojui nebuvo sumokėtas. Pažymėjo, jog iš esmės vekselio išrašymas yra asmens teisė, o ne pareiga, todėl apelianto pozicija, jog šis neturėjo pareigos išrašyti vekselį, nepagrįsta. Be to apeliantui, kaip verslo subjektui, bendrovės vadovui yra keliami didesni rūpestingumo reikalavimai, todėl jis turėjo įvertinti galimus sudaryto sandorio padarinius. Teigia, jog apelianto teiginiai, jog jis pasirašė vekselį dėl suklydimo yra nepagrįstas. Apeliantas pilnai suvokdamas savo veiksmų prasmę, neprieštaraudamas, iš esmės noriai išrašė vekselį, sandorio sudarymo metu, atsakovui susidarė visiškai pagrįstas įspūdis, jog apeliantas suvokia savo veiksmus bei tų veiksmų padarinius, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad vekselis buvo išrašytas neteisėtai. Pažymėjo, kad apeliantas turėjo pateikti pakankamai įrodymų, kad vekselis yra išrašytas neteisėtai, tačiau jis nepagrindė ieškinio.

Motyvuojamoji dalis

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad 2013 m. liepos 12 d. ieškovas išrašė paprastą neprotestuotiną vekselį dėl 12 000 Lt sumokėjimo iki 2013 m. liepos 31 d. atsakovo gyvenamosios vietos adresu arba į atsakovo asmeninę sąskaitą banke (b. l. 19). Ieškovas išduoto vekselio neapmokėjo, ieškiniu prašė pripažinti vekselį negaliojančiu kaip sandorį sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 str. 1 d.). Taigi byloje kilo ginčas dėl 2013 m. liepos 12 d. vekselio galiojimo.

Apeliantas apeliacininį skundą iš esmės grindžia argumentais, jog ieškovas pasirašydamas vekselį atsakovui, pastarajam neturėjo jokių turtinių prievolių, todėl teismas priėmė sprendimą, prieštaraujantį CK 1.5 str. nuostatoms; ieškovas neturėjo pareigos išrašyti vekselį, o tai padarė paveiktas nepagrįstų atsakovo grasinimų.

Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Kasacinis teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, aiškindamas vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes, yra nurodęs, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t.y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t.y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t.y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Dėl vekselio išrašymo, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, ir iš šio sandorio atsiradusios prievolės abstraktumo nurodytas teisinis ryšys yra netiesioginis ir dažniausiai „paslėptas“ nuo tų vekselių teisinių santykių dalyvių, kurie nėra tiesioginiai nurodyto teisinio santykio kontrahentai, t.y. nuo vėlesnių teisėtų vekselio turėtojų. Pažymėtina, jog vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje.

Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teises pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Minėta, jog vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, o vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens valios išraiškos rezultatas. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t.y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 22 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012). Atsižvelgiant į nurodyta, konstatuotina, jog šiuo atveju, pagal CPK 178 str. būtent ieškovui tenka pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo nurodomas aplinkybes dėl vekselio negaliojimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Pirmosios instancijos teismas ištyręs rašytinių įrodymų visetą, šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu teisingai sprendė, jog labiau tikėtina, jog vekselis buvo pasirašytas sulygtam bet neišmokėtam darbo užmokesčiui padengti. Kaip matyti iš byloje esančios darbo sutarties, darbo sutartyje atsakovui buvo numatytas 40 proc. priedas nuo atliktų darbų. Teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, jog atsakovui minėtas priedas nebuvo mokamas. Kadangi įrodinėjimo pareiga tenka vekselio davėjui, t.y. ieškovui, o pastarasis, šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismo išvados iš esmės nėra paneigtos. Taigi vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą apelianto argumentai, jog pastarasis neturėjo atsakovui jokių prievolių, atmetami kaip nepagrįsti ir iš esmės neturintys jokios teisinės reikšmės, kadangi minėtas faktas savaime negali įtakoti vekselio galiojimo ar jo negaliojimo.

Apeliantas teigia, jog jis neturėjo pareigos išrašyti vekselį, o tai padarė veikiamas nepagrįstų atsakovo grasinimų ir dėl to suklydęs. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir nustatyti, jog atsakovo grasinimas kreiptis į valdžios institucijas dėl netinkamo įmonės veiklos organizavimo, galėjo įtakoti nepagrįstą vekselio išrašymą. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Sandoris minėtais pagrindais gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu būtų nustatyta, kad ieškovas buvo apgautas, prieš jį buvo panaudotas smurtas (fizinis ar psichinis poveikis), kurio įtakoje jis sudarė sandorį arba jis sudarė sandorį ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo įtakoje arba dėl susidėjusių aplinkybių sandorio šalis buvo priverstas sudaryti sutartį labai nenaudingomis sau sąlygomis. Sandoris nurodytais pagrindais galėtų būti pripažintas negaliojančiu, jeigu būtų teismo nustatytos CK 1.91 str. 1 d. nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys faktai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokius teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo nurodyti du skirtingi vekselio negaliojimo pagrindai prieštarauja vienas kitas. Ieškovas vekselį išdavė laisvė valia, o įrodymų, pagrindžiančių, kad buvo apgautas ar kad dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis minėtą sandorį nepateikė. Tuo tarpu, būtent ieškovui tenka pareiga nurodyti ne tik bendro pobūdžio samprotavimus, bet ir konkrečius įrodymus, patvirtinančius ieškovų išdėstytas aplinkybes (pvz., apgaulės faktą) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CPK 178 straipsnis), o taip pat aplinkybes, patvirtinančias pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą bei konkrečius įrodymus ir teisinius argumentus, kuriais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teismas negali grįsti sprendimo prielaidomis. Be to apeliantui, kaip bendrovės vadovui yra keliami didesni rūpestingumo, atidumo reikalavimai, todėl jis turėjo įvertinti galimus sudaryto sandorio padarinius. Atsižvelgiant į nurodyta, pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas ieškinio neįrodė yra pagrįsta, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo neprotestuotiną vekselį 12 000 Lt sumai pripažinti negaliojančiu.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

LR CPK 93 str. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad už atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą turėjo 2 000 Lt atstovavimo išlaidų. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, atsakovas turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą (CPK 98 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra per didelės ir viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nurodytą maksimalų dydį. Atsižvelgiant į ruoštų dokumentų skaičių ir tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme naujų aplinkybių pateikta nebuvo, o byla nėra sudėtinga, specialių žinių nereikalaujanti, taip pat būtinybę sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo vadovautis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais (Rekomendacijų 11 punktas), sprendžia, jog 1 000 Lt suma už advokato paslaugas šiuo nagrinėjamu atveju yra pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo T. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui M. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Liuda UckienėHenrichas JaglinskisAldona Tilindienė