Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. ir jo gynėjo advokato Viktoro Cilindz (Viktor Cilindz) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 50 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 5, 6 dalimis, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 1 metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant G. S.: 1) visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; 2) visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neįgyti, neturėti ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; 3) visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 2 metus naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo – skyrimo momento, t. y. nuo 2025 m. rugsėjo 24 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotino turto – automobilio „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios pinigų sumos – 8 990 Eur išieškojimas iš G. S. valstybės naudai.

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje, nustatant šiai pareigai 6 mėnesių įvykdymo terminą, skaičiuojamą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. S. vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilės neblaivumas, t. y.: jis 2025 m. rugsėjo 23 d. apie 18 val. Ukmergės r., Taujėnų miestelyje, Dvaro g., ties Taujėnų dvaru, vairavo automobilį „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai 18.22 val. alkoholio kiekio matuokliu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,25 promilės etilo alkoholio koncentracija, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. S. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 27 d. nuosprendį ir jį išteisinti bei panaikinti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones bei įpareigojimus ir grąžinti automobilį teisėtai savininkei – UAB „A.“.

2.1. Skunde nurodoma, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę. Dėl vairavimo fakto pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuomet, kai neabejotinai įrodyta, kad asmuo faktiškai vairavo motorinę transporto priemonę eismo sąlygomis. Byloje nėra pakankamai duomenų, kurie patikimai įrodytų, jog G. S. valdė transporto priemonę. Vaizdo įrašai nėra pilni – jų pradžia ir pabaiga neužfiksuota, o juose matomi požymiai neleidžia aiškiai nustatyti faktinio vairavimo. Nors policijos pareigūnai nurodė matę apeliantą sėdintį prie vairo, šie parodymai nėra pakankami, nes nepatvirtina, kad jis sąmoningai judino automobilį keliu. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcija ir in dubio pro reo principu, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

2.2. Net jeigu apeliantas trumpam buvo prie automobilio, įjungė avarinius žibintus ar sėdėjo prie vairo, tokie veiksmai savaime nelaikytini „vairavimu“ baudžiamojo įstatymo prasme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vien tik asmens buvimas transporto priemonėje, sėdėjimas prie vairo ar variklio užvedimas savaime nereiškia vairavimo, jei nenustatyta, kad transporto priemonė judėjo eismo aplinkoje. Taip pat ne kartą pasisakyta, jog taikant BK 281¹ straipsnį, būtini aiškūs įrodymai apie faktinį vairavimą, nes vien tik asmens buvimas transporto priemonėje, sėdėjimas prie vairo ar variklio užvedimas, savaime nereiškia vairavimo, jei nenustatyta, kad transporto priemonė judėjo eismo aplinkoje (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-20/2011). Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje (pvz. nutartyje Nr. 2K-7-12-495/2020 ir 2K-7-61-511/2023) taip pat akcentuota, jog, taikant BK 281¹ straipsnį, būtini aiškūs įrodymai apie faktinį vairavimą, vien prielaidomis ar fragmentiškais duomenimis grindžiamas kaltinimas prieštarauja teisingumo ir nekaltumo prezumpcijos principams.

2.3. Teismas, taikydamas BK 72 straipsnio 5 dalį, paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, išieškant valstybės naudai automobilio „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 8 990 Eur. Apeliantas laiko tokį konfiskavimą neteisėtu ir prieštaraujančiu proporcingumo principui, nes teismas konfiskavo UAB „A.“ priklausantį automobilį, o jo vertę nepagrįstai išieškojo iš apelianto. Pagal BK 72 straipsnio 4 dalį, kito asmens turtas gali būti konfiskuotas tik tuo atveju, jei nustatyta, kad savininkas žinojo arba leido naudoti turtą nusikalstamai veikai padaryti. Byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Sprendžiant dėl turto konfiskavimo būtina laikytis teisingumo, proporcingumo ir individualizavimo principų, o iš kaltininko išieškoma vertė turi atitikti faktiškai naudoto turto mąstą ir veikos pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-81-676/2019, 2K-7-12-495/2020).

2.4. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika suformuota baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-1073/2018, 2K-119-976/2018, 2K-134-1073/2018, nusprendė, kad turto konfiskavimas yra būtina priemonė siekiant užtikrinti vairavimo apsvaigus kriminalizavimo tikslus. Minėtose baudžiamosiose bylose buvo nagrinėjamos kitokios faktinės aplinkybės – jose nustatyta, kad kaltinamieji faktiškai vairavo neblaivūs, o transporto priemonės buvo jų nuosavybė. Tokiais atvejais praktikoje pripažįstama, kad transporto priemonės buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonės. Nagrinėjamoje byloje pareigūnai teigė matę, kaip G. S. sėdi prie vairo ir, jų vertinimu, vairuoja automobilį, tačiau šie parodymai nepatvirtinti kitais objektyviais įrodymais. Vaizdo įrašų medžiaga yra fragmentiška, įvykių seka nenustatyta, todėl vairavimo faktas liko neįrodytas. Transporto priemonė G. S. nepriklauso nuosavybės teise, jis ją tik nuomojosi, todėl minėta praktika nėra pagrindo vadovautis, kadangi BK 72 straipsnio taikymo sąlygos yra kitokios. Reikšminga ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota nutartyse Nr. 2K-114-1073/2018 ir Nr. 2K-134-1073/2018, kuriose aiškiai pažymėta, kad turto konfiskavimas negali būti taikomas formaliai ar automatiškai. Teismas privalo nustatyti kaltininko faktinį ryšį su turtu, jo naudojimo apimtį nusikalstamai veikai bei įvertinti, ar konfiskavimas proporcingas padarytos veikos pavojingumui. Analogiškose baudžiamosiose bylose nurodoma, kad, taikant BK 72 straipsnio 5 dalį, teismas privalo įvertinti faktinę turto vertę, nuosavybės priklausomybę ir kaltininko santykį su turtu. Konfiskuotino turto vertės išieškojimas negali būti formalus ar neproporcingas – būtina įvertinti realų kaltininko ryšį su turtu bei veikos pavojingumą. Šioje byloje automobilis priklauso UAB „A.“, o G. S. jį tik nuomojo ir neturėjo nuosavybės teisių, todėl visos transporto priemonės vertės (8 990 Eur) išieškojimas iš apelianto būtų neproporcingas, nes nesusijęs su faktiniu naudojimo mastu ir prieštarautų teisingumo bei nuosavybės neliečiamumo principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje.

2.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai pagrindė sankcijos taikymą ir netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad pagal šio teismo praktiką, teisės vairuoti atėmimas paprastai taikomas asmenims, sistemingai ar šiurkščiai pažeidinėjantiems Kelių eismo taisykles ir vairuojantiems būnant apsvaigusiems. Pirmosios instancijos teismo nurodytos kasacinio teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-103/2010, 2K-20/2011 nėra tiesiogiai susijusios su sankcijų taikymu ar teisės vairuoti apribojimu. Šiose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analizavo vairavimo fakto įrodinėjimo ir nekaltumo prezumpcijos klausimus, todėl jų pritaikymas šioje byloje nėra teisiškai pagrįstas. Vadovaujantis aktualia minėto teismo praktika, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį ir kaltės formą, o ne remiantis apibendrintomis išvadomis ar analogiškomis bylomis, kuriose faktinės aplinkybės skiriasi.

2.6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai vertino nuteistojo ankstesnius pažeidimus. Nuosprendyje nurodoma, kad nuteistasis sistemiškai pažeidinėja Kelių eismo taisykles (toliau – KET), tačiau tokia išvada yra nepagrįsta bylos duomenimis ir neatitinka faktinių aplinkybių. Jis nėra teistas pagal BK 281¹ straipsnį ir nėra nubaustas už vairavimą esant neblaiviam. Jis buvo baustas administracine tvarka už tam tikrus KET pažeidimus ir kitus nusižengimus, kai kurios baudos liko nesumokėtos, tačiau šiuos pažeidimus vertinti sisteminiais KET pažeidimais nėra jokio pagrindo, kadangi jie nesusiję su eismo įvykiais ar žalos padarymu, o jų pobūdis ir pavojingumas akivaizdžiai skiriasi nuo veikos, numatytos BK 281¹ straipsnyje. G. S. anksčiau buvo teistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (turto pasisavinimas), tačiau šis teistumas yra išnykęs ir neturi teisinės reikšmės vertinant jo atsakomybę nagrinėjamoje byloje. Be to, ši veika nėra susijusi su kelių eismo saugumu, todėl negali būti vertinama kaip didinanti pavojingumą ar rodanti polinkį daryti nusikalstamas veikas kelių eismo srityje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, asmens ankstesni administraciniai nusižengimai negali būti automatiškai vertinami kaip sistemingas nusikalstamų veikų darymas, nebent jie būtų panašaus pobūdžio, dažni ir susiję su ta pačia teisine sritimi. Šiuo atveju tokios sąsajos nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-699/2018, 2K-279-1073/2020). G. S. ankstesni pažeidimai buvo atsitiktinio pobūdžio, jų skaičius nedidelis, o laikotarpis tarp jų – ilgas. Todėl teismo išvada apie sistemingą KET pažeidinėjimą yra nepagrįsta, prieštarauja bylos duomenims ir pažeidžia BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės individualizavimo principus.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis nesutinka, jog vairavo automobilį „Toyota Prius“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, kelia klausimą dėl bylos medžiagoje esančių vaizdo įrašų autentiškumo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme ir skirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis.

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu, teigdamas, jog nusikalstamos veikos nepadarė, todėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistas nepagrįstai, nuosprendis grindžiamas netiesioginiais įrodymais, padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Dėl nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo

6. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas konstatavus, jog yra įrodyta, kad jis 2025 m. rugsėjo 23 d. apie 18 val. Ukmergės r., Taujėnų miestelyje, Dvaro g., ties Taujėnų dvaru, vairavo automobilį „Toyota Prius“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai 18.22 val. alkoholio kiekio matuokliu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,25 promilės etilo alkoholio koncentracija.

7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtinta, jog G. S. vairavo automobilį „Toyota Prius“, nurodant, kad jis tik sėdėjo vairuotojo vietoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis G. S. viso proceso metu savo kaltę neigė, nurodydamas, kad automobilio nevairavo. Apelianto teigimu, jo kaltumas grindžiamas suklastotais įrodymais. Su tokia nuteistojo pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

8. Nuteistasis apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iš Vilniaus važiavo link Panevėžio, pakeliui sustojo Taujėnuose pailsėti, išsinuomojo kambarį viešbutyje. Teisę vairuoti yra įgijęs, su savimi vairuotojo pažymėjimo neturėjo. Automobilis „Toyota Prius“ priklauso bendrovei, jį iš bendrovės nuomojo. Kitą dieną vakare buvo dvaro kavinėje, valgė ir išgėrė 2-3 alaus. Automobilį paliko stovėti netoliese. Po to iš kavinės išėjo ir įsėdo į savo automobilį. Galvojo, ką toliau daryti. Variklio nebuvo užvedęs, nesiruošė važiuoti ir nevažiavo. Buvo įjungęs avarinį signalą, nes stovėjo šalikelėje. Netrukus prie jo privažiavo policijos pareigūnai, kurie nustatė jo neblaivumą ir jį sulaikė (t. 2, b. l. 32-38). Vis dėlto, analizuojant bylos medžiagą matyti, kad nuteistojo G. S. parodymai apie įvykio eigą nesutampa su kitais bylos duomenimis.

9. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, įrodymų visuma patvirtina įvykių seką, dėl kurios nekyla abejonių, jog G. S. vairavo automobilį Toyota Prius“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus. Pirmiausia, kaip matyti iš 2025 m. rugsėjo 24 d. policijos pareigūno tarnybinio pranešimo, 2025 m. rugsėjo 23 d. patruliuodami policijos pareigūnai D. P. ir V. P. iš Vilniaus apskrities policijos komisariato OVS specialisto gavo pranešimą, kad Taujėnų mstl., tikslaus adreso nenurodė, tik apibūdino vietovę, stovi automobilis „Toyota Prius (BOLT), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vairuotojas yra galimai neblaivus, neadekvačiai elgiasi. Atvykus į nurodytą vietą, automobilio neberado, todėl aplinkinėmis gatvėmis jo ieškojo. Automobilį pastebėjo stovintį tuščią Taujėnų mstl. priešais pastatą Dvaro g. 1, kur yra Taujėnų dvaro namai. Vėliau policijos pareigūnai gavo papildomą informaciją, jog nurodyto automobilio vairuotojas yra užėjęs į Taujėnų dvaro kavinę, ten vartoja alkoholį. Vėliau policijos pareigūnams buvo pateikta informacija, kad šis vairuotojas iš kavinės išėjo. Reaguodami į šią informaciją, policijos pareigūnai nedelsdami tarnybiniu automobiliu nuvyko prie Taujėnų dvaro, pastebėjo lėtai į įkalnę važiuojantį automobilį „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį sustabdė, o sustabdę nustatė, kad jį vairuoja G. S., kuriam alkoholio kiekio matuokliu 18.03 val. buvo nustatytas 2,43 promilės neblaivumas, 18.22 val. – 2,25 promilės neblaivumas (t. 1, b. l. 15-16).

10. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu liudytojas V. P. parodė, kad gavo pranešimą apie galimai neblaivų vairuotoją. Vėliau gavo informaciją, jog galimai neblaivus vairuotojas yra kavinėje, šiam išėjus iš kavinės darbuotoja juos apie tai informavo. Jie privažiavę prie kavinės matė, kaip automobilis su „Bolt“ ženklu važiuoja, pavažiavo 200-300 metrų ir jie automobilį sustabdė. Už vairo sėdėjo G. S.. Su kolega matė važiuojantį automobilį, jis važiavo į įkalnę. Iš jų tarnybinio automobilio yra filmuojama. Filmavimas buvo ištisinis, be pertraukų (t. 2, b. l. 34). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. P. taip pat parodė, kad <...> patruliuojant su D. P. gavo informacijos, jog neblaivus vyriškis išėjo iš kavinės ir gali važiuoti, jie su tarnybiniu automobiliu pradėjo važiuoti ir pamatė automobilį „Toyota Prius“ su „Bolt“ lipduku lėtai važiuoja į įkalnę ir pamatęs juos sustojo įjungęs avarinės šviesos signalizaciją. Priėjus prie automobilio, buvo aiškiai matyti, kad vairuotojas yra neblaivus, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas. <...> jie (policijos pareigūnai) matė, kai jis važiavo į įkalnę, kad automobilyje buvo tik vairuotojas. Pagal vyro pateiktą pasą nustatė, kad automobilį vairavo G. S.. <...> Vairavimo faktą matė jis ir jo kolega D. P., tai buvo užfiksuota jų tarnybinio automobilio kamera (t. 1, b. l. 76-77).

11. Bylos medžiagoje esantys vaizdo įrašai taip pat patvirtina, jog G. S. vairuojamas automobilis „Toyota Prius“ važiavo, o ne stovėjo. Iš vaizdo įrašo pavadinimu „VIESBUCIO IEJIMAS_20250923172706“ 1 min. 28 s. matyti, kad automobilis „Toyota Prius“ atvažiuoja prie kavinės įėjimo, 2 min. 47 s. matyti, kad iš minėto automobilio išlipa vyras. Vaizdo įrašo pavadinimu „video-d3d84bcc7af907d292aea2f2ce665391-V“ 10 sekundę matyti, kad vyras įsėda į automobilį su ženklu „Bolt“, 25 sekundę automobilis pradeda važiuoti, 50 sekundę nuvažiavusio automobilio su ženklu „Bolt“ link nuvažiuoja policijos pareigūnai su tarnybiniu automobiliu. Vaizdo įrašo pavadinimu „export-f3p4k tarnybinio automobilio“ 33-41 sekundę matyti, jog automobilis „Toyota Prius“ su įjungtais avarinės signalizacijos žibintais važiuoja keliu, vaizdo įrašo 41 sekundę automobilis priartėja arčiau važiuojamosios kelio dalies krašto, įsižiebia automobilio „Toyota Prius“ stabdžių žibintai ir automobilis sustoja, vaizdo įrašo 56 sekundę prie sustojusio automobilio prieina policijos pareigūnai, vaizdo įrašo 3 min. 15 s. iš automobilio išlipa nuteistasis G. S.. Iš vaizdo įrašo pavadinimu „export-ihpah BODY“ matyti, kad 32 sekundę policijos pareigūnui priėjus prie sustabdyto automobilio „Toyota Prius“, prie minėto automobilio sėdi vyras, kuris kaip buvo nustatyta yra G. S.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad G. S. vairavo transporto priemonę „Toyota Prius“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini).

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog bylos medžiagoje esantys vaizdo įrašai neturi pradžios ir pabaigos, dėl to jais remiantis negali būti nustatyta, kad G. S. vairavo transporto priemonę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiam apeliacinio skundo argumentui. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios keltų pagrįstas abejones vaizdo įrašo autentiškumu. Nors vaizdo įrašo pavadinimu „video-d3d84bcc7af907d292aea2f2ce665391-V‘ ir vaizdo įrašų pavadinimais „export-f3p4k tarnybinio automobilio“, „export-ihpah BODY“ padarymo laikas skiriasi, tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog vaizdo įrašai yra padaryti tuo pačiu metu, juose užfiksuotos aplinkybės sutampa, be kita ko, kaip minėta, liudytojo V. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duoti parodymai patvirtinta vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes. Visuose byloje esančiuose vaizdo įrašuose užfiksuotas vyras, kuris kaip buvo nustatyta, yra G. S.. Paminėtina ir tai, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2024 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 5-V-312 24 punkte numatyta, jog tarnybiniuose automobiliuose įrengtos vaizdo stebėjimo priemonės turi būti nustatytos taip, kad pradėtų veikti įjungus transporto priemonės degimo sistemą ir veiktų ne trumpiau kaip 30 min. ją išjungus. Kaip minėta, liudytojas V. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog negali kontroliuoti vaizdo įrašo, kuris daromas tarnybiniame automobilyje įrengta vaizdo stebėjimo kamera. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo abejoti bylos medžiagoje esančių vaizdo įrašų tikrumu, duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima daryti priešingą išvadą bylos medžiagoje nėra.

13. Nors apeliantas nurodo, jog policijos pareigūnai yra suinteresuoti jį apkalbėti, jog jį pareigūnai persekioja, tačiau nei bylos medžiagoje, nei apeliaciniame skunde nėra jokių duomenų, jog policijos pareigūnai siekia tyčia nepagrįstai nuteistąjį apkalbėti, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybės, ir turėtų tam nors kokį pagrindą. Taip pat ir teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis, nurodydamas, jog policijos pareigūnai yra suinteresuoti jį nepagrįstai apkaltinti, nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, todėl tokie argumentai vertintini kaip deklaratyvūs, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį.

14. Taigi priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, o teismo patikrintais ir įvertintais įrodymais, kurie sudaro visumą, pagrindžiančią nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Dėl paskirtos bausmės

15. Apylinkės teismas, skirdamas G. S. bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, t. y. atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. į tai, kad nuteistasis, veikdama tiesiogine tyčia padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), nenustatė nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Vertindamas nuteistojo asmenybę, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog G. S. neteistas, Administracinių nusižengimų registro 2025 m. rugsėjo 25 d. išrašo duomenimis, per pastaruosius vienerius metus baustas administracine tvarka, daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtų piniginių baudų nemoka (t. 1, b. l. 131-135), Sodros duomenimis, nuteistasis vykdo individualią veiklą (t. 1, b. l. 137-138), tačiau teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme nurodė, jog darbinę veiklą yra sustabdęs (t. 2, b. l. 32).

16. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistajam skirtinos bausmės, nepagrįstai nurodė, kad jis sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, kadangi tokia išvada prieštarauja bylos duomenims. Visgi, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, vertindamas nuteistojo asmenybę, apylinkės teismas nurodė, jog nuteistasis administracine tvarka baustas ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas nenurodė, jog jis sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nuteistojo ankstesni teistumai yra išnykę. Pirmosios instancijos teismas išnykusį nuteistojo teistumą ir baustumą administracine tvarka vertino atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus, vertino tiek, kiek jie apibūdina nuteistojo asmenybę. Skundžiamu nuosprendžiu G. S. paskirta 50 parų arešto bausmė, kuri, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėta vienerių metų laikotarpiui be intensyvios priežiūros.

17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padaryto nusikaltimo aplinkybes, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, kitas reikšmingas bylai aplinkybes paskyrė vieną iš sankcijoje numatytų bausmių – areštą, bausmės dydį, atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo aplinkybes, bei kaltinamojo asmenybę, nustatė artimą arešto bausmės, numatytos BK 49 straipsnio 3 dalyje, skiriamos už nusikaltimo padarymą, vidurkiui. Pagal BK 61 straipsnio 4 dalį, teismas paprastai skiria kaltininkui minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę tuo atveju, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nuteistasis kaltės nepripažino, nesigaili, išaiškinti nusikaltimo nepadėjo, todėl nėra pagrindo bausmės švelninimui. Be kita ko, kaip minėta, nuteistajam paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas BK 75 straipsnio pagrindu.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo ir G. S. paskyrė teisingą bausmę, kuri atitinka tiek padarytos veikos pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę ir nėra aiškiai per griežta.

Dėl specialiosios teisės atėmimo

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl nuteistajam skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota baudžiamosios bylose Nr. 2K-103/2010, 2K-20/2011, nes šiose bylose buvo spręsti vairavimo fakto įrodinėjimo ir nekaltumo prezumpcijos klausimai, vadovaujantis aktualia teismų praktika minėtos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas turi būti sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį ir kaltės formą, o ne remiantis apibendrintomis išvadomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiam apeliacinio skundo argumentui.

20. Pagal BK 67 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialiąja teise. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje nurodytas nusikaltimas, spręsti dėl uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtų arešto ar laisvės atėmimo bausmių vykdymą.

21. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2010 ir 2K-20/2011 buvo nagrinėjami klausimai dėl baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo skyrimo. Byloje Nr. 2K-103/2010 buvo sprendžiama tik dėl BK 68 straipsnio taikymo – teismas minėtoje byloje nustatė, jog asmuo transporto priemonę vairavo neblaivus, dėl to jam pagrįstai buvo paskirta BK 68 straipsnyje įtvirtinta baudžiamojo poveikio priemonė. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20/2011 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė ir dėl tinkamo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau taip pat buvo nagrinėjamas klausimas dėl BK 68 straipsnio taikymo – šioje byloje teismas iš esmės pakartojo šiuo klausimu jau suformuluotą teisminę praktiką. Minimoje byloje teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas buvo taikomas taip pat nustačius, kad nuteistasis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo pagrįstai vadovavosi minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

22. BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialia teise nuo 1 iki 5 metų, šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra 3 metai. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo nuosprendyje išdėstė motyvus, nurodydamas, kad G. S. padaryta veika yra ypač pavojinga, šiurkščiai pažeidžianti kelių eismo taisykles, kadangi transporto priemonę jis vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas neblaivumas (2,25 promilės) pakankamai ženkliai viršijo BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą minimalią neblaivumo ribą; transporto priemonę vairavo vienoje iš pagrindinių miestelio gatvių vakaro metu, kuomet eismo intensyvumas paprastai yra didesnis, taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog anksčiau už analogiškas veikas G. S. nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 68 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo G. S., tinkamai ją individualizavo, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, nuteistojo asmenybę, nepažeidė proporcingumo principo reikalavimų. Baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas nuteistajam nustatytas mažesnis negu BK 68 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baudžiamojo poveikio priemonės taikymo vidurkis.

Dėl turto konfiskavimo

23. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog turto konfiskavimas yra neteisėtas, nes nenustačius BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų sąlygų, buvo konfiskuotas UAB „A.“ priklausantis automobilis, o jo vertę atitinkančią pinigų sumą buvo nuspręsta išieškoti iš nuteistojo. Teisėjų kolega su šiais argumentais nesutinka.

24. BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 281¹ straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas, taigi transporto priemonė yra BK 281¹ straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius). Tokiais atvejais, pagal BK 72 straipsnio 3 dalį, bylą nagrinėjantis teismas privalo taikyti kaltininkui (nuteistajam) priklausančio turto konfiskavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018).

25. BK 72 straipsnio 5 dalis numato, kad, kai konfiskuotinas turtas priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

26. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jo skundžiamu teismo nuosprendžiu buvo konfiskuotas UAB „A.“ priklausantis automobilis, o jo vertę atitinkančią pinigų sumą buvo nuspręsta išieškoti iš nuteistojo. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas, jog automobilis „Toyota Prius“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė. VĮ „Regitros“ duomenimis, minėtas automobilis nuosavybės teise priklauso UAB „A.“ (t. 1, b. l. 44). Nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis automobiliu „Toyota Prius“ naudojosi pagal 2025 m. sausio 8 d. automobilio nuomos sutartį Nr. 25 (t. 1, b. l. 52-53) Atsižvelgiant į tai, jog automobilis priklauso ne G. S., ir nėra nustatyta BK 68 straipsnio 1-4 dalyse numatytų sąlygų, pirmosios instancijos pagrįstai sprendė, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistojo G. S. išieškoti UAB „A.“ nuosavybės teise priklausančio automobilio „Toyota Prius“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, jog, nuosprendžiui įsiteisėjus, automobilį „Toyota Prius“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti grąžintu savininkei UAB „A.“. Iš bylos duomenų matyti, kad aptariamas automobilis savininkei yra faktiškai grąžintas. Taigi automobilis skundžiamu nuosprendžiu nėra konfiskuotas.

27. Apeliaciniame skunde teigiama, jog automobilio vertės – 8 990 Eur konfiskavimas yra neproporcingas padarytai nusikalstama veikai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo skundo argumentu. Pagal kasacinio teismo praktiką, spręsdami dėl BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos taikymo, teismai turi atsižvelgti į du aspektus: 1) byloje turi būti nustatytos BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės, leidžiančios taikyti šią išimtinę nuostatą ir ne konfiskuoti patį turtą, o išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą; 2) taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, turi būti įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas, t. y. teismas turi diskreciją spręsti, ar iš asmens išieškoti visą konfiskuotino turto vertę, ar tik jos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-50-303/2020). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl konfiskuotino turto vertės atsižvelgė į tai, jog G. S. padaryta veika yra ypač pavojinga, šiurkščiai pažeidžianti kelių transporto eismo saugumo taisykles, kadangi transporto priemonę jis vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas neblaivumas pakankamai ženkliai viršijo BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą minimalią neblaivumo ribą. Nustatydamas konfiskuotino turto vertę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje esančia „Emprekis“ pateikta informacija, kurioje nurodoma, jog automobilio „Toyota Prius“ vidutinė rinkos vertė nusikalstamos veikos padarymo metu yra 8 990 Eur (t. 1, b. l. 67). Kaip minėta, nuteistasis G. S. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, nuteistasis neteistas, administracine tvarka baustas už KET pažeidimus, tačiau už vairavimą neblaiviam administracine tvarka nebaustas, Sodros duomenimis vykdo individualią veiklą, yra darbingo amžiaus, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam nepaskirta baudos bausmė. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas iš nuteistojo konfiskuoti – 8990 Eur automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, nei proporcingumo, nei teisingumo principų nepažeidė. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog tokia baudžiamojo poveikio priemonė būtų neproporcinga ir neadekvati, bei, kad bus sukeltos žymiai didesnės neigiamos turtinės pasekmės, negu siekiama baudžiamosios atsakomybės taikymu.

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog naikinti ar keisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 27 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

29. Vilniaus apygardos teismui 2026 m. sausio 21 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyrius pateikė pažymą dėl 106,25 Eur išieškojimo iš nuteistojo G. S. dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

30. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam paskiriama valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Teisė į gynybą jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Būtent šios normos pagrindu nuteistajam buvo paskirta gynėja, nepriklausomai nuo jo valios. Atsižvelgiant į minėtą aplinkybę, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. S. ir jo gynėjo advokato Viktoro Cilindz (Viktor Cilindz) apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.