Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-566-278/2017

Teisėjas Raimundas Rakauskas Teisminio proceso Nr. 2-26-3-00056-2016-3

2017 m. rugsėjo 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-28-1005/2017 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui akcinei bendrovei (toliau – AB) „Dastros medis“, tretiesiems asmenims D. S., uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kupiškio vandenys“, UAB „Topgas“, UAB „Trašuva“ ir UAB „Muštuvis“ dėl už aplinkai padarytos žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – Departamentas) prašė teismo priteisti iš atsakovo AB „Dastros medis“ 9156,08 Eur už aplinkai padarytą žalą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

2. Nurodė, kad 2015-07-15 buvo nustatyta, jog iš AB „Dastros medis“ priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esančių paviršinių nuotekų tinklų išleistuvo nuotekos teka į Račiupio upelį, dėl ko nuotekomis buvo užterštas paviršinis vandens telkinys. Dėl šio pažeidimo AB „Dastros medis“ atsakingas darbuotojas V. B. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 51⁶ straipsnio 2 dalį ir nubaustas 57 Eur bauda. Teigė, jog neteisėtais veiksmais AB „Dastros medis“ pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, 9 ir 19 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007-05-02 įsakymo Nr. D1-193 „Dėl paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ 18.2 punkto reikalavimą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-07-14 įsakymo Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 18.2 punkto reikalavimą. Nurodė, kad Departamentas 2015-08-14 bei pakartotinai 2015-11-16 pateikė pretenziją AB „Dastros medis“ dėl 9 156,08 Eur žalos, padarytos aplinkai, atlyginimo, tačiau atsakovas geranoriškai nuostolių neatlygino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Apeliaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo panaikinti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017-04-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

7. Nurodo, kad teismas, vertindamas pateiktus įrodymus, nustatydamas reikšmingas bylai aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė Civilinio proceso kodekso 179, 185 straipsnių nuostatas, netinkamai taikė aplinkos apsaugą reglamentuojančias teisės normas, atmesdamas ieškinį, formaliai vadovavosi tik protingumo ir teisingumo principais, nenurodydamas esminių motyvų, pagrindžiančių tokį teismo sprendimą. Be to, nurodė, kad atstovavimo išlaidas atsakovo naudai teismas priteisė nesivadovaudamas teisingumo ir protingumo principais bei įstatymų reikalavimais dėl priteistino užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžio.

8. Teigia, jog teismas nesivadovavo teismų praktika, pagal kurią žala priteisiama, jeigu ūkio subjektas neužtikrina, kad būtų nebloginama aplinkos apsaugos elementų aplinkos būklė. Tokiu atveju užtenka vien tik fakto, kad padaryta žala gamtai, jos įrodinėti nereikia, ją privaloma atlyginti. Apelianto manymu, teismas nevertino to, kad atsakovas tinkamai nevykdė pareigos saugoti aplinką, t. y. užtikrinti tinkamą ir pakankamą savo turto apsaugą (galimai į lietaus nuotekų tinklų šulinėlius buvo pripilta teršalų – sugedusių grūdų, miltų), jog teršalai jo teritorijoje esančiu įrenginiu nepatektų į aplinką. Teigia, jog atsakovui taikoma civilinė atsakomybė ir jis privalo atlyginti žalą, nes faktinis aplinkos teršimas suponuoja atsakomybę. Teigia, jog vandens telkinio teršimo faktą patvirtina Agentūros patikrinimo aktas, privalomasis nurodymas, laboratoriniai tyrimai, atsakovo informacija apie atliekų sutvarkymą, UAB „Kupiškio vandenys“ informacija apie nuotėkių nebuvimą buitinių nuotekų tinkluose.

9. Pažymi, kad atsakovo teiginys, jog nevykdo bendrovei priklausančiame žemės sklype ūkinės veiklos, neatleidžia nuo pareigos saugoti aplinką, toks atsakovo argumentas nagrinėjamu atveju negali paneigti žalos aplinkai fakto. Nurodo, jog teismo argumentas, kad UAB „Kupiškio vandenys“ priklausančių buitinių nuotekų trasos po „gesinimo šulinėlių“ (vieta, nuo kurios nuotekos pradeda tekėti savaime) nuotekos susidūrusios su „kamščiu“ gali kauptis ir po to prasiskverbti pro nesandarias vamzdžių sandūras į kitas požemines trasas, kaip pavyzdžiui į lietaus nuotekų tinklus, yra tik teismo prielaida, kuri negali būti laikoma tinkamu įrodymu. Teigia, jog byloje yra pateikti neginčytini įrodymai, kad teršalai lietaus nuotekų šulinėliuose buvo baltos spalvos teršalų masė, kuri tokiu pavidalu per gruntą negalėtų patekti į kitus tinklus. Tuo tarpu teismo argumentas, kad galimai dėl trasos užsikimšimo buitinės nuotekos galėjo prasiveržti į paviršių, neįrodytas, nes patikrinimo metu žemės paviršiuje jokios taršos nebuvo.

10. Nurodo, kad teismas teigia, jog neįrodytas teiginys dėl teršalų pašalinimo iš teršimo vietos, tačiau byloje yra rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad teršalai išsiurbti (bendrovės 2016-07-17 raštas Nr. 42, liudytojos V. S. parodymai). Be to, teršalų pašalinimui buvo surašytas 2016-07-15 privalomasis nurodymas, kurį bendrovė privalėjo nedelsiant įvykdyti, ką ir padarė. Nuo tada, kai buvo išvalyti šulinėliai nuo teršalų, ir po smarkaus lietaus, ir po pavasarinio polaidžio, jokių teršimo atvejų nebevyksta.

momentinė BDS koncentracija viršytų nustatytą normatyvą 8,96 karto. Teigia, jog byloje esantis atsakovo 2016-01-11 prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir prie jo pridėti priedai liudija, kad atsakovas pateikė CPK 98 straipsnio reikalavimus atitinkantį prašymą, o prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumos neviršija patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinis skundas atmestinas.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 str.).

16. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo. Iš bylos duomenų matyti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas nurodė, jog iš AB „Dastros medis“ priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esančių lietaus nuotekų tinklų išleistuvo, į Račiupio upelį, pateko organinės medžiagos ir užteršė paviršinius vandenis, todėl atsakovas privalo atlyginti gamtai padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį konstatavęs, jog nors patį taršos faktą byloje patvirtina surinkti ir ištirti įrodymai, tačiau nėra pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo civilinę atsakomybę. Teismas darė išvadą, kad, išnagrinėjus bylą, iš esmės liko neatskleistas taršos atsiradimo atsakovo teritorijoje esančiuose šulinėliuose mechanizmas. Nurodė, jog versijos, kaip teršalai galėjo atsirasti atsakovo teritorijoje esančiose šulinėliuose, grindžiamos prielaidomis, tačiau šių prielaidų byloje esantys objektyvūs įrodymai pakankamai nepagrindžia. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir prašo sprendimą panaikinti bei tenkinti ieškinį. Teigia, jog teismas neįvertino, kad atsakovas AB „Dastros medis“ neužtikrino tinkamos ir pakankamos savo turto apsaugos, t. y. nevykdė pareigos, nustatytos įstatymuose bei pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl privalo atlyginti žalą, nes faktinis aplinkos teršimas suponuoja atsakomybę.

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus (CPK 185 str.), nenustatęs absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.) ir iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, konstatuoja, jog teismas atskleidė bylos esmę, priešingai, nei teigia apeliantas, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.). Nors apeliantas teigia, jog valstybės institucijos teisės aktai nėra nuginčyti, yra galiojantys ir turi didesnę įrodomąją galią, tačiau Civilinio proceso kodeksas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus (CPK 185 str. 2 d.). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmę sudaro laisvo įrodymų vertinimo principas, o tai reiškia, kad didesnė galia suteikiama tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Dėl paminėto, byloje Departamento pateiktus rašytinius įrodymus (2015-07-15 patikrinimo aktą, privalomą nurodymą, 2015-07-29 administracinio teisės pažeidimo protokolą ir kt.) vertinti kaip didesnę galią turintį įrodymą, teismui nebuvo pagrindo.

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog tuo atveju kai žala padaroma aplinkai, Aplinkos ministerijos ir kiti įstatymų įgalioti pareigūnai turi teisę pareikšti ieškinį dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo, tačiau reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę persipina su viešosios teisės normų reguliuojamais teisiniais santykiais, t. y. tokia žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas taikomas tiek, kiek šių santykių nereguliuoja specialieji teisės aktai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2014). Civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti būtina nustatyti bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Kaltė yra preziumuojama. Žalos dydis, kaip ir žalos faktas, nepreziumuojamas ir turi būti įrodytas.

19. Apeliantas nurodo, kad atsakovui AB „Dastros medis“ atsakomybė už 2015-07-15 gamtai padarytą žalą atsiranda pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktą; Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 5 dalį; Aplinkos ministro 2007-04-02 įsakymu Nr. D1-193 patvirtinto Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 18.2 punktą; Aplinkos ministro 1999-07-14 įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 6 punktą. Be to, nurodo, jog atsakomybė už gamtai padarytą žalą atsakovui kyla ir pagal Civilinio kodekso 6.395 straipsnio bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatas.

20. LR vandens įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas įtvirtina bendrą vandens naudotojų pareigą taupiai naudoti vandenį, neviršyti nustatytų vandens naudojimo limitų bei į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų ribinių verčių, neleistinai bloginti vandens telkinių būklės. Byloje nustatyta, kad per atsakovui AB „Dastros medis“ priklausantį žemės sklypą praeina paviršinių nuotekų tinklų trasa, per kurią į šią teritoriją patenkantis kritulių vanduo nuteka į Račiupio upelio kairįjį intaką. Tačiau šiame sklype AB „Dastros medis“ jokių ūkinės veiklos objektų neeksploatuoja ir nevykdo ūkinės veiklos, to neneigia ir apeliantas, todėl darytina išvada, jog byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad įmonė, vykdydama ūkinę veiklą, būtų neleistinai pabloginusi Račiupio upelio būklę. Pagal LR aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 5 dalį, juridiniai ir fiziniai asmenys, eksploatuojantys ūkinės veiklos objektus ar vykdantys ūkinę veiklą, kai nereikalingas leidimas, privalo laikytis tokiems objektams bei veiklai nustatytų aplinkos apsaugos normatyvų ir standartų, tačiau, kaip minėta, pats atsakovas žemės sklype neeksploatuoja jokių ūkinės veiklos objektų ir nevykdo ūkinės veiklos, todėl objektyviai negalėjo pažeisti šios normos reikalavimo.

21. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 18.2 punktas numato, kad į aplinką išleidžiamų paviršinių nuotekų užterštumas negali būti didesnis kaip BDS₅ vidutinė metinė koncentracija – 25 mg O₂/l, didžiausia momentinė koncentracija – 50 mg O₂/l; šis parametras turi būti nustatomas ir kontroliuojamas tik nuotekose, surenkamose nuo galimai teršiamų teritorijų, kurios gali būti teršiamos organiniais teršalais (pvz., žemės ūkio produkcijos perdirbimo, maisto pramonės, organinių atliekų tvarkymo objektai ir pan.). Pagal Reglamento 4.5 punktą, galimai teršiama teritorija – atvira teritorija, kuri dėl joje vykdomos veiklos yra arba gali būti teršiama (eksploatacijos ar avarinės taršos atvejais) pavojingosiomis medžiagomis. Tačiau apeliantas teismui nepateikė jokių duomenų, jog atsakovo žemės sklypas, pagal Reglamento sąvoką patenka į galimai teršiamą teritoriją, todėl AB „Dastros medis“ neturi pareigos nustatyti ir kontroliuoti ant žemės sklypo patenkančių ir per paviršinių nuotekų tinklą į Račiupio upelio kairįjį intaką ištekančių paviršinių nuotekų biocheminio deguonies suvartojimo tiek vadovaujantis Reglamento 18.2 punktu, tiek 19 punktu, numatančiu, kad paviršinės nuotekos, atskiromis surinkimo sistemomis surenkamos nuo teritorijų, kuriose nėra taršos pavojingosiomis medžiagomis šaltinių (pvz., parkai, pėsčiųjų zonos, žaidimų aikštelės, pastatų stogai ir pan.), gali būti išleidžiamos į aplinką be valymo, apskaitos ir kokybės kontrolės. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nėra neginčijamų duomenų, kad dėl atsakovo veiklos susidarė biologiniai teršalai.

22. LR aplinkos ministro 1999-07-14 įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 6 punktas numato, jog atliekos turi būti rūšiuojamos, laikinai laikomos, surenkamos, vežamos ir apdorojamos taip, kad nekeltų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai. Byloje apeliantas taip pat neįrodė, kad atsakovas rūšiavo, laikinai laikė, surinko, vežė ar apdorojo kokias nors atliekas, kuriomis galėtų būti užterštos į Račiupio upelį patekusios nuotekos. Nesutiktina su apeliantu, jog AB „Dastros medis“ atsakomybė atsiranda ir pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį bei pagal CK 6.263 straipsnio 3 dalį, nes CK 6.395 straipsnio nuostatos reglamentuoja išimtinai teises į nekilnojamąjį daiktą parduodant žemės sklypą, tačiau jokios atsakomybės nei sklypo pardavimo sandorio šalims, nei kitiems asmenims nenumato. Pagal CK 6.263 straipsnio 3 dalį, įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Tuo tarpu apeliantas nei teisiniais argumentais, nei bylos duomenimis nepagrindė, koks atsakovo valdomas turtas ir kaip padarė žalą gamtai (CPK 178 str.).

23. Byloje nustatyta, kad 2016-05-20 apelianto atstovė V. S. nurodė šulinius, kuriuose 2015-07-15 patikrinimo metu buvo nustatyti pakilę balti teršalai, buvo imamas mėginys, kuriuos aplinkos apsaugos laboratorija atsisakė tirti, ir UAB „Kupiškio vandenys“ darbuotojas A. R. bei atsakovo atstovas V. B. patvirtino, jog minėti šuliniai priklauso UAB „Kupiškio vandenys“ buitinių nuotekų tinklų trasai. Be to, V. S. nurodė, jog tie patys teršalai buvo paviršinių nuotekų šulinyje prie ištekėjimo ir nutekėjo į išleistuvą. Byloje nustatyta, kad paviršinių nuotekų tinklai yra greta buitinių nuotekų trasos ir komunalinių nuotekų atšakos keliose vietose persikerta su paviršinių nuotekų tinklais. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Kupiškio vandenys“ buitinių nuotekų trasa, tarp šulinių Nr. 151 ir 242, buvo tvarkoma 2015 m. rugpjūčio mėn., buvo atkasti ir valomi dumblu ir šaknimis užsikimšę nuotekų vamzdžiai, todėl nepaneigta, jog teršalai iš buitinių nuotekų trasos galėjo patekti į paviršinius tinklus. Liudytojas A. R. teismui nurodė, jog 2015-07-15 tikrino buitinių nuotekų tinklus, tačiau į AB „Dastros medis“ teritoriją nebuvo nuvykęs, o nuotekų šuliniai, kuriuose pirmiausia buvo rasti teršalai ir patvinkimas buvo aukščiau remontuotos trasos dalies.

24. Pagal bylos duomenis negalima vienareikšmiškai daryti išvados, jog 2015-07-15 teršalai buvo rasti tik AB „Dastros medis” lietaus nuotekų tinkluose. Liudytoja V. S. parodė, kad su UAB „Kupiškio vandenys“ atstovu A. R. pakėlė tik du dangčius buitinių nuotekų trasoje, kuri eina iš „Narijanta“ degalinės į UAB „Kupiškio vandenys“ trasą. 2015-07-15 nebuvo tikrinamos kitos UAB „Kupiškio vandenys“ buitinių nuotekų atšakos, kurios eina per atsakovo teritorija, tame tarpe ir atšaka tarp šulinių Nr. 113 ir Nr. 151, kurioje, kaip minėta aukščiau, 2015 m. rugpjūčio mėnesį buvo atliekami neplaniniai remonto darbai, kas leidžia daryti išvadą, jog UAB „Kupiškio vandenys“ neatmetė galimybės, kad upelio tarša kilo dėl buitinių nuotekų iš jiems priklausančių tinklų, o užsikimšus trasai, nuotekos pradėjo tekėti atbuliniu nuolydžiu ir pateko į lietaus nuotekų tinklą. Liudytojas A. R. patvirtino teismui, jog tokie atvejų yra buvę. Nuotekų šuliniai, kuriuose V. S. ir V. B. nurodė pirmiausia radę teršalus ir patvinkimą, buvo aukščiau remontuotos trasos dalies. Įvertintina aplinkybė, jog iš 2016-05-20 vaizdo ir garso įrašo matyti, jog teršalai buvo paimti ir iš UAB „Kupiškio vandenys“ buitinių nuotekų trasos, ką įraše patvirtina A. R., V. B. bei V. Z., todėl teismas pagrįstai kritiškai vertino V. S. parodymus, jog teršalai UAB „Kupiškio vandenys“ buitinių nuotekų trasoje nebuvo rasti bei abejojo 2015-07-15 patikrinimo akto išvadų patikimumu.

25. Apeliantas teigia, jog prielaidos apie buitinių nuotekų iš UAB „Kupiškio vandenys“ buitinių nuotekų trasos patekimo į paviršinių nuotekų tinklą žemės sklype mechanizmą nėra pagrįstos jokiais duomenimis, prieštarauja šiuo klausimu turinčio praktinės patirties UAB „Kupiškio vandenys“ darbuotojo liudytojo A. R. paaiškinimui apie techninę galimybę nuotekoms dėl trasos užsikimšimo atbuliniu nuolydžiu persipilti į paviršinių nuotekų tinklą. Apeliacinio skundo argumentas, kad pagal UAB „Kupiškio vandenys“ 2015-10-13 pažymą ši bendrovė 2015-07-15 atliko buitinių nuotekų trasos patikrą ir 2015-07-15 patikrinimo akte konstatavo, jog teršalai į upelį pateko ne iš UAB „Kupiškio vandenys“ trasos, einančios šalia taršos vietos, nepagrindžia atsakovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš 2015-10-13 UAB „Kupiškio vandenys“ rašto ir pateikto plano matyti, jog 2015-07-15 į buitinių nuotekų trasą tarp šulinių Nr. 61 ir Nr. 32 buvo supilta 6 m³ švaraus vandens, tačiau nuotėkių nenustatyta. Kad tokie darbai buvo atlikti, teismui patvirtino ir darbams vadovavęs A. R.. Atsakovo atstovas teismui nurodė, kad UAB „Kupiškio vandenys“ 2015-07-15 pylė vandenį buitinių nuotekų trasos atkarpoje tarp šulinių Nr. 32 ir Nr. 61, t.y., atkarpoje, kuri yra žemiau upelio ir iš kurios teršalai negalėjo patekti į atsakovo lietaus nuotekų tinklus, nes minėta buitinių nuotekų trasos atkarpa yra gerokai žemiau tos vietos, kur yra užfiksuotas teršalų ištekėjimas iš lietaus nuotekų išleistuvo.

26. Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostata numato, jog už žalą aplinkai yra atsakingi asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, o minėto straipsnio 2 dalis, jog ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba neišvengiamą (realią) žalos aplinkai grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog ta aplinkybė, kad teršalai į upelį pateko iš atsakovui priklausančios teritorijos, nėra pakankamas įrodymas, jog teršėjas yra būtent atsakovas AB „Dastros medis“ ir jis privalo atlyginti žalą gamtai, nes nenustatyta, jog atsakovas vykdytų veiklą, kurioje yra galimas organinės kilmės teršalų susidarymas (CPK 178 str.).

27. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nustatyti nauji subjektai (įmonės), kurie į buitinių nuotekų trasą gali išleisti savo nuotekas, be to, prie UAB „Kupiškio vandenys“ buitinių nuotekų trasos gali būti ir nelegaliai prisijungusių abonentų. Minėtas tretysis asmuo nurodė, kad teršalai į atsakovo teritorijoje esantį lietaus nuotekų tinklą galėjo patekti iš laukinių žvėrių voljero ar teršalus į lietaus nuotekų šulinius galėjo supilti nenustatyti tretieji asmenys. Sutiktina su teismo išvada, jog aplinkybė, kad V. B. neapskundė jam paskirtos administracinės nuobaudos, jog atsakovas raštu nurodė, kad upelio teršimas yra nutrauktas, negali būti laikoma neginčijamu įrodymu, jog tuo AB „Dastros medis“ pripažino, kad jis yra teršėjas. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad raštą dėl taršos nutraukimo AB „Dastros medis“ pasiūlė parašyti aplinkos apsaugos inspektorė V. S..

28. Apeliaciniame skunde nurodoma eilė kasacinio teismo nutarčių žalos gamtai nustatymo klausimais, tačiau nagrinėtoje byloje nebuvo ginčo dėl žalos gamtai fakto ir jos dydžio, todėl šiuo aspektu nurodoma teismų praktika nėra aktuali. Be to, apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus taikant aplinkos apsaugą, atliekų tvarkymą, civilinės atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimą reglamentuojančias teisės normas, tačiau apeliaciniame skunde nėra argumentuota, kokiu būdu pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo cituojamos kasacinio teismo praktikos. Apelianto teigimu, pagal teismų praktiką, žala priteisiama, jeigu ūkio subjektas neužtikrina, kad būtų nebloginama aplinkos apsaugos elementų, aplinkos būklė; užtenka vien tik fakto, kad padaryta žala gamtai, jos įrodinėti nereikia, ją privaloma atlyginti. Įstatyminė nuostata (LR aplinkos apsaugos įstatymo 34 str. 2 d.), kad ūkio subjekto atsakomybė už bet kokią aplinkai padarytą žalą, kai tokia žala atsiranda dėl jo ūkinės veiklos, taikoma neatsižvelgiant į kaltę. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nėra duomenų, kad atsakovas žalos aplinkai padarymo metu būtų vykdęs ūkinę veiklą, kurios metu galėtų susidaryti užterštos nuotekos.

29. Apeliacinės instancijos teismas pritaria teismo išvadai, jog nėra nustatyta, iš kokios pradinės medžiagos ir kokio jos kiekio galėjo susidaryti teršalai, ar jie į nuotekų tinklą pateko kaip produktas (pvz., pienas ar miltai), ar tik vėliau susidarė biologinių procesų (pvz., pūvimo, rūgimo ir pan.) metu. Esant paminėtiems duomenims darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo AB „Dastros medis“ neteisėtų veiksmų bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai.

30. Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai atsakovo naudai priteisė ir 1 975,33 Eur bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išspendžia pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamje byloje Panevėžio apygardos teismas 2016-10-31 nutartimi panaikino Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016-06-09 sprendimą ir bylą perdavė teismui nagrinėti iš naujo. Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui, byla nagrinėta iš naujo, todėl apeliantas be pagrindo teigia, jog tai yra kita byla ir atsakovo pateiktos sąskaitos – faktūros, pagrindžiančios ankstesnes bylinėjimosi išlaidas, neturi būti vertinamos.

31. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Byloje pateiktas atsakovo 2016-01-11 prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir prie jo pridėti priedai patvirtina, kad AB „Dastros medis“ pateikė CPK 98 straipsnio reikalavimus atitinkantį prašymą, o prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumos neviršija patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Be to, pateiktuose dokumentuose detalizuota, už kokias paslaugas konkrečiai prašoma priteisti atitinkamas sumas, kiek sugaišta laiko ir pan., todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo patirtos išlaidos nėra pagrįstos.

32. Dėl aukščiau paminėtų motyvų naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo.

33. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą atsakovas AB „Dastros medis“ sumokėjo 605 Eur. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija aukščiau minėtų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos atsakovui priteistinos iš apelianto (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (į. k. 190742529) 605,00 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų akcinės bendrovės „Dastros medis“ (į. k. 300870965) naudai.