Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Algimantas Brigadierius Baudžiamoji byla Nr. 1A-282-168/2011

2011 m. gegužės 4 d.

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, nuteistajam A. V., atstovui pagal įstatymą V. V., gynėjui advokatui Sigitui Štaraičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 str. 1 d. ir nuteistas ketverių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. R., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 22 d., apie 19 val. 35 min., veikdamas kartu su V. R., viešoje vietoje, Kėdainių mieste, (duomenys neskelbtini) namo kieme, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai: V. R. pastūmė V. B., po to sudavė tris kartus į veidą, pargriovė ant žemės bei gulinčiam kumščiu sudavė ne mažiau penkių kartų į įvairias kūno vietas, tuo sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, o kartu buvęs A. V. medine lazda V. B. sudavė vieną smūgį per ranką, vieną smūgį į galvą ir du smūgius per nugarą, tuo sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą bei, tęsdamas savo chuliganiškus veiksmus, A. V. lazda sudavė keturis kartus V. K. į dešinę plaštaką bei kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą, tuo sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir, toliau tęsdamas chuliganiškus veiksmus, lazda sudavė vieną kartą G. S. per kairę ranką, tuo padarydamas nukentėjusiajai kraujosruvą kairio dilbio srityje, t.y. nežymiai sutrikdė sveikatą, ir po šių veiksmų alkūne išdaužė (duomenys neskelbtini) namo lango stiklą, tuo padarydamas (duomenys neskelbtini) 30 litų žalą, šiais veiksmais V. R. ir A. V. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis, jo įstatyminis atstovas bei gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai, aiškiai išdėstė A. V. nusikalstamos veikos aplinkybes, atskleidė padaryto nusikaltimo požymius, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo veiką pagal BK 284 str. 1 d. Nuteistasis apeliaciniu skundu neginčija kaltės bei padarytos nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo, tačiau nesutinka su teismo paskirta bausme, laikydamas ją per griežta ir prašo skirti švelnesnę bausmę, taip pat taikant LR BK 92 str. nuostatas, atidėti bausmės vykdymą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi LR BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos BK XI skyriuje įtvirtinti bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę nepilnamečiui.

Nuteistojo A. V. prašymas skirti jam švelnesnę bausmę yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. V. bausmę, teisingai taikė LR BK 56 str. 1 d. nuostatas, reglamentuojančias bausmės rūšies parinkimą recidyvistui, LR BK 54 str. 2 d. nuostatas, reglamentuojančias bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus (Lietuvos Respublikos BK XI skyrius). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. V., būdamas nepilnametis (17 metų), naują tyčinę, baigtą, nesunkią nusikalstamą veiką įvykdė praėjus vos 20 dienų po arešto bausmės už analogišką nusikaltimą atlikimo, nusikalto būdamas anksčiau du kartus teistas, turėdamas neišnykusius teistumus, kas rodo nuteistojo antivisuomenines nuostatas bei aiškų visuotinai priimtinų elgesio normų ignoravimą. Kolegijos nuomone, esant minėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. V., kaip recidyvistui, skyrė laisvės atėmimo bausmę. Byloje nėra jokių aplinkybių, rodančių mažesnį nuteistojo veikos ar jo asmenybės pavojingumą ir suteikiančių pagrindą manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam bus pasiekti paskiriant švelnesnę bausmę. Priešingai, nuosprendyje pateiktas nuteistojo asmenybės apibūdinimas – pirmu nuosprendžiu už vagystės padarymą A. V. paskirta laisvės apribojimo bausmė, antru nuosprendžiu už viešosios tvarkos pažeidimą jam paskirta arešto bausmė (šią veiką jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą už padarytą nusikaltimą nuosavybei), turi galiojančią administracinę nuobaudą už KET pažeidimus (vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti, nepateikė privalomojo draudimo dokumentų), skirta bauda nesumokėta, - rodo, kad nuteistasis yra linkęs pažeidinėti įstatymus, nedaro išvadų iš ankstesnių teistumų ir kad ankstesniais nuosprendžiais skirtos švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės pozityviai nepaveikė A. V., jis vėl įvykdė analogišką nusikalstamą veiką (viešosios tvarkos pažeidimą). Individualizuodamas bausmę teismas įvertino ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. kad nuteistasis A. V. mokykloje nepakankamai gerai elgiasi bendraudamas su grupės draugais, jo pažymiai 1 pusmetį yra gana prasti, jis nepasižymi dideliu stropumu, dirba vangokai, nerodo motyvacijos mokytis, kai kada į pamokas neatvyksta ar iš jų pabėga. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės rodo, kad A. V., turėdamas galimybę lankyti (duomenys neskelbtini), kuriame jis siekia įgyti automobilių mechaniko specialybės kartu įgyjant ir vidurinį išsilavinimą, į mokslą nežiūrėjo atsakingai, todėl jo skundo teiginiai apie norą įgyti jam patinkančią profesiją yra neįtikinami bei deklaratyvūs. Nuteistasis siekia, kad byloje esantys įrodymai teismo būtų įvertinti ne objektyviai, bet jam palankiai. Galimas laikinas pastarojo meto nuteistojo elgesio pagerėjimas, pasireiškęs tik priėmus jo atžvilgiu nuosprendį, kuriuo jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nemažina jo kaltės ir vertinant kartu su visuma išdėstytų aplinkybių, negali būti pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę. Teismas nenustatė A. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu nepripažinti jo LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nurodo, kad jis tiek ikiteisminio, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu visiškai pripažino jam inkriminuojamus veiksmus, išskyrus veiksmus, kurių jis nepadarė, t. y. neišdaužė lango stiklo. Apelianto teigimu, nukentėjusioji klysta nurodydama, kad jis išdaužė lango stiklą, todėl mano, jog iš jam inkriminuojamos veikos pašalinus lango stiklo išdaužimą, kaip neįrodytą aplinkybę, atsirastų galimybė pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinio elementui, keliami 3 reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku ir prisipažinimo išsamumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-6/2006, 2K-276/2006, 2K-201/2007, 2K-469/2007). Nors nuteistasis A. V. neigia išdaužęs lango stiklą, teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad tokius nuteistojo aiškinimus paneigia nukentėjusiosios G. S. bei liudytojo M. J. parodymai. Nukentėjusioji G. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė aiškiai mačiusi, kaip A. V. iš pykčio, kad negali įeiti į bendrabučio vidų, alkūne išdaužė lango stiklą. Liudytojas M. J. taip pat tvirtino matęs, kaip tas pats vaikinas, kuris prieš tai turėjo lazdą, ranka išdaužė bendrabučio stiklą ir pabėgo. Netikėti nukentėjusiosios bei liudytojo viso bylos tyrimo metu buvusiais nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais parodymais kolegija neturi pagrindo, tuo labiau kad juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Byloje esančiais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad įvykio metu lazdą turėjo A. V., pats nuteistasis A. V. taip pat neginčija lazdos turėjimo fakto. Kolegijos nuomone, esant minėtoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti A. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs LR BK 284 str. 1 d. dispozicijoje numatytą nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Atsižvelgęs į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri vos dviem su puse mėnesio griežtesnė už įstatymo numatytą nepilnamečiams minimalią laisvės atėmimo bausmę, nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Nėra pagrindo tenkinti ir apelianto prašymo atidėti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

BK 92 straipsnyje numatytos pagrindinės sąlygos, kurioms esant bausmės vykdymas nepilnamečiui gali būti atidėtas: a) nepilnametis nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus; b) teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 92 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, darant nusikalstamą veiką, tiek jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikytis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės bylos Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. V. buvo nepilnametis. Skundžiamu nuosprendžiu A. V. paskirta bausmė neviršija ketverių metų termino. Taigi pirmoji bausmės vykdymo atidėjimo sąlyga formaliai yra, tačiau kiti byloje esantys duomenys neleidžia konstatuoti esant antrosios bausmės vykdymo taikymui būtinos sąlygos. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, per nepilnus dvejus metus A. V. atžvilgiu buvo priimti trys apkaltinamieji nuosprendžiai už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą. A. V. pirmu, t. y. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-05-26 nuosprendžiu už vagystės padarymą buvo paskirta 5 mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Teistumui neišnykus A. V. įvykdė viešosios tvarkos pažeidimą, už kurį Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010-10-19 nuosprendžiu jam buvo paskirta arešto bausmė. Praėjus vos 20 dienų po arešto bausmės atlikimo A. V. vėl padarė analogišką nusikaltimą. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės rodo, jog švelnesnėmis bausmių rūšimis nebuvo pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai, nuteistasis nepadarė reikiamų išvadų dėl savo elgesio ir dar kartą įvykdė analogišką nusikalstamą veiką. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. V. buvo aktyvus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos dalyvis. Nuteistasis, veikdamas bendrininkų grupe, įžūliu elgesiu ir veiksmais kitų asmenų akivaizdoje, suduodamas smūgius ne tik kumščiais, bet ir medine lazda (nuteistasis suduotų smūgių kumščiu ir medine lazda fakto ir kiekio neginčija) sužalojo net tris nukentėjusiuosius, kurių vienam, t. y. G. S., dėl tiesiogiai nuteistojo prieš ją pavartoto fizinio smurto buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Teisėjų kolegija, vertindama nusikaltimo mechanizmą, nenustatė aplinkybių, kurios būtų privertusios A. V. veikti nusikalstamai prieš jo paties valią. Nuteistasis A. V. dėl jam pareikšto kaltinimo kaltę pripažino tik iš dalies. Nors nuteistasis neigė išdaužęs lango stiklą, jo kaltė dėl to yra įrodyta byloje esančiais įrodymais. Nors nukentėjusioji G. S. savo atsiliepime ir nurodo, kad A. V. elgesys pastebimai pagerėjo, t. y. jis reguliariai lanko mokyklą, padidėjo motyvacija mokytis, nėra konfliktų su kitais moksleiviais, tačiau nėra pateikta jokių duomenų, patikimai patvirtinančių, kad A. V. elgesys būtų esmingai pasikeitęs. Esant minėtoms aplinkybėms kolegija mano, kad vien auklėjamojo poveikio priemonių paskyrimo, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nepakaktų A. V. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti; sprendimas atidėti bausmės vykdymą neleistų pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų, nepadėtų realizuoti BK 80 straipsnyje numatytos nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nenustačius bent vienos iš LR BK 92 str. pritaikymui būtinų sąlygų, tas įstatymas negali būti taikomas. Kolegija, įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuoja, jog nėra pagrindo manyti, kad A. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant jos vykdymą, nes ankstesniais nuosprendžiais jam paskyrus švelnesnes nei laisvės atėmimas bausmių rūšis, jis savo antivisuomeninių nuostatų nepakeitė.

Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.