Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-01-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-885/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2020-10-12Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-01-14Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-01-14
Bylos Nr.
1A-62-885/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-27568-2020-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arūnas Bartkus, Aušra Bielskė, Aiva Survilienė
Nuteistasis
M. Z., A. G.
Advokatai
Gediminas Skaistys, Aleksandras Palamarčukas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-885/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27568-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.14.3.1; 2.4.6.1
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Bielskės, Aivos Survilienės,

sekretoriaujant Linai Butkuvienei,dalyvaujant prokurorei Lilijai Ambrulevičienei,nuteistajam M. Z., jo gynėjui advokatui Aleksandr Palamarčuk,nuteistajam A. G., jo gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Z. ir A. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį, 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityta A. G. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. liepos 12 d., 16.30 val., vieną sulaikymo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. A. G. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas nekeistas ir paliktas galioti iki bausmės vykdymo pradžios;

M. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 20 parų arešto bausme ir M. Z. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams ir 10 dienų. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas M. Z. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. liepos 12 d., 16.30 val., vieną sulaikymo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, bei pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. baudžiamąjį įsakymą atlikta bausmės dalis. M. Z. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas nekeistas ir paliktas galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 120 Eur ir 96 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, netenkintas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. A. G. ir M. Z. nuteisti už tai, kad jie, veikdami kartu, 2020 m. liepos 12 d., apie 16.20 val., (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, pasinaudodami nukentėjusiojo M. M. bejėgiška būsena, nes pastarasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, M. Z. panaudojant fizinę jėgą, pastūmus nukentėjusįjį M. M., dėl ko pastarasis pargriuvo ant žemės, A. G. laikant nukentėjusiojo M. M. ranką, kad jis netrukdytų apžiūrinėti jo kišenes, M. Z. ištraukus iš nukentėjusiojo M. M. kelnių kišenės piniginę, 10 Eur vertės, kurioje buvo 110 Eur grynais, vairuotojo pažymėjimas, išduotas M. M. vardu, neturintis materialinės vertės, banko „Monese“ debetinė kortelė, išduota M. M. vardu, neturinti materialinės vertės, tokiais savo veiksmais panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą – nukentėjusiajam M. M. priklausantį 120 Eur vertės turtą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniame skunde M. Z. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. nuosprendį panaikinti ir paskirti švelnesnę bausmę ar kardomąją priemonę, nes, jo manymu, nors jis ir teistas 21 kartą, bet tokios bausmės nenusipelnė. Taip pat prašo išreikalauti iš tyrėjos nusikaltimo vietos (Vilniaus miesto stoties rajone esančios IKI parduotuvės bei stovėjimo aikštelės) vaizdo medžiagą, kas įrodytų jo nekaltumą; į teismo posėdį iškviesti M. M., tam, kad atlikti akistatą teismo akivaizdoje, nes prieš tai nesuvokė nusikaltimo reikšmės ir nesitikėjo tokio griežto nuosprendžio savo atžvilgiu.

2.1. Apelianto manymu, jų padaryta veika turėjo būti viešosios tvarkos pažeidimas, alkoholinių gėrimų gėrimas viešoje vietoje, bet teismas nusprendė priešingai. M. M. žadėjo nupirkti alaus, bet, kadangi jis buvo labai girtas, paprašė jo arba A. G. nupirkti. M. M. leidus, jis iš jo galinės kelnių kišenės ėmė piniginę, o M. M. tuo metu darė žingsnį į priekį, po kurio jis su M. M. nugriuvo, piniginė jau buvo apelianto rankose. A. G. siūlė pagalbą jiems atsistoti, bet jis atsistojo pats, tuomet A. G. bandydamas padėti M. M. paėmė šį už rankos, kas pašaliniams pasirodė, jog A. G. laikė M. M.. Juos tuomet ir sulaikė pargriuvusius.

2.2. Apeliantas tikina, jog piniginę paėmė prieš kritimą, jos į kišenę nebuvo įsidėjęs ir nebandė pasišalinti iš įvykio vietos, tai patvirtintų vaizdo medžiaga. Tikslo apiplėšti neturėjo, nes ir pats turėjo pinigų, tiesiog M. M. pats pažadėjo nupirkti alaus ir kategoriškai atsisakė, kad jis (apeliantas) pirktų alų už savo lėšas, nes prieš tai apeliantas mokėjo už alų.

2.3. Anot apelianto, ši byla prieš jį „sukompromituota“, nes jam kyla daug klausimų, į kuriuos ieško atsakymų iki šiol. Tyrėja žadėjo pristatyti vaizdo kamerų įrašus, bet nepristatė, nes, tyrėjos teigimu, vaizdo įrašai jam labai pakenktų ir jo kaltė būtų įrodyta 100 procentų. Vėliau, užbaigiant tyrimą, vaizdo medžiaga nebuvo pristatyta, kas pablogino jo padėtį.

2.4. Apelianto teigimu, jam nebuvo suteikta akistatos su M. M. galimybė, nes tyrėja pasakė, kad tai nebūtina. Tačiau, apelianto manymu, privaloma akistata su M. M., kuris, gal ir neprisimintų jų sulaikymo, tačiau visa kita turi prisiminti, jam labai svarbu, kad jie trise bendravo be jokių prieštaravimų. Bet po pirmos apklausos, keistu būdu M. M. praranda sąmonę ir jau nieko neatsimena, tai prieštarauja jo paties parodymams. Apelianto manymu, tyrėja pagąsdino M. M., kad šis pakeistų parodymus ir teigtų, kad nieko neatsimena. Anot apelianto, tyrėja galėjo pasakyti, kad jis teistas 21 kartą ir jo likimas aiškus, reikia jį izoliuoti nuo visuomenės, nes jis pavojingas, iš klaidų nesimoko. Kai juos sulaikė, M. M. kalbėjo aiškiai, viską suvokė, bet vėliau pakeitė parodymus ir jam tai apsunkina galimybę gintis.

2.5. Apeliantas prašo jam inkriminuotą plėšimą perkvalifikuoti į atvirą vagystę. Tikina, kad jiems nebuvo reikalo M. M. laikyti ar dar ką nors jam daryti, nes visi trys buvo girti. Pripažįsta, kad jis paėmė piniginę prieš kritimą ir tai darė su M. M. sutikimu, piniginės nedėjo į savo kišenę ir nebandė pasišalinti iš nusikaltimo vietos, bet liudytojams atrodė, kaip vagystė. Kadangi jis teistas 21 kartą, jo parodymais niekas netiki, nors iš tikrųjų jis dirbo užsienyje oficialiai, Lietuvoje taip pat ieškojo pastovaus darbo, bet gyveno iš laikinų uždarbių statybose bei buvo registruotas Užimtumo tarnyboje.

2.6. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, kad jis su A. G. veikė iš anksto susitarę. Liudytojai teigia, kad M. M. jis pargriovė prievarta, o teismas nurodė, jog jis pastūmė, nors iš tikrųjų jis ėmė piniginę ir M. M. padarius žingsnį, abu pargriuvo. A. G. norėjo padėti atsistoti, o teismas konstatavo, jog laikė, kad nesipriešintų ir jis (apeliantas) galėtų apiplėšti. Anot apelianto, tai neįmanoma, nes jie buvo girti, o ir liudytojai nežino, ar M. M. pargriuvo pats ar kartu su juo. Tikina, kad jokio smurto M. M. atžvilgiu nenaudojo, o ir pats M. M. su tuo sutinka, todėl nesupranta, už ką taip griežtai nuteistas.

3. Apeliaciniame skunde A. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. nuosprendį, skirti jam teismo psichologinę psichiatrinę stacionarinę ekspertizę ir jį išteisinti.

3.1. Apeliantas skunde teigia, kad šio nusikaltimo nepadarė. Teismas rėmėsi tik A. R. parodymais, kuris dirba Vilniaus miesto 1 PK tyrėju. Liudytojas R. K. nurodė, kad jis negali konkretizuoti abiejų kaltinamųjų veiksmų, todėl, pasak apelianto, liudytojo parodymai turi būti pripažinti nereikšmingi. Apeliantas nuo pat pradžių ir per papildomą apklausą davė išsamius parodymus, su kuriais teismo metu sutiko ir pats M. Z..

3.2. Pabrėžė, kad jam būnant apsvaigusiam nuo alkoholio, periodiškai pasireikšdavo balsai galvoje, matydavo pašalinius vaizdus aplink ir, norėdamas išgelbėti ir išvaduoti M. M. nuo M. Z., jis norėjo pastarąjį pakelti nuo žemės, kad M. Z. negalėtų nieko blogo padaryti. Prieš tai M. Z. jam siūlė M. M. apvogti, bet jis atsisakė. Nuo jo apsvaigimo, dalis jo veiksmų nepriklausė nuo jo valios. Šiuos jo parodymus tyrimo metu atsisakė fiksuoti, o teisme prisipažinti, esant daug žmonių, nes jam buvo gėda. Todėl, apelianto manymu, esant tokioms aplinkybėms, tikslinga dėl netinkamai įvertintų parodymų atlikti įrodymų tyrimą, skirti jam teismo psichologinę psichiatrinę stacionarinę ekspertizę, ir jį išteisinti.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė juos atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliaciniai skundai atmetami

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš M. Z. apeliacinio skundo turinio, apeliantas neneigia pagrobęs svetimą turtą, tačiau tvirtina, kad fizinio smurto nukentėjusiojo M. M. atžvilgiu nenaudojo, mano, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip atvira vagystė, o ne plėšimas, prašo sušvelninti bausmę. Nuteistasis A. G. prašo skirti jam teismo psichologinę psichiatrinę stacionarinę ekspertizę ir jį išteisinti.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs ir dėl šių veikų atribojimo kriterijų. Pvz., kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-696/2015, išaiškinta, kad plėšimą ir atvirąją vagystę apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2009, nurodyta, kad esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis), svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą, Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Taigi, sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 ar pagal BK 180 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-139/2015).

7. Nagrinėjamu atveju byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. G. ir M. Z., turėdami bendrą tikslą pagrobti svetimą turtą ir veikdami kartu, kaltiname nurodytu laiku bei vietoje panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, t. y. M. Z. panaudodamas fizinę jėgą, pastūmė nukentėjusįjį M. M., dėl ko pastarasis pargriuvo ant žemės, A. G. laikant nukentėjusiojo M. M. ranką, kad jis netrukdytų apžiūrinėti jo kišenes, M. Z. ištraukė iš nukentėjusiojo M. M. kelnių kišenės piniginę. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas A. G. ir M. Z. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Abu nuteistieji nepripažino smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo fakto. M. Z. nurodė, jog nukentėjusiojo nestūmė, jis pats pargriuvo. Pripažįsta, kad jis paėmė piniginę prieš kritimą ir tai darė su M. M. sutikimu. A. G. nurodė, kad jis nukentėjusiojo už rankos negalėjo laikyti, nes stovėjo nuo jų toliau. Nors kartu A. G. pažymi, kad norėjo išgelbėti ir išvaduoti M. M. nuo M. Z. ir tik norėjo pakelti M. M. nuo žemės, kad M. Z. negalėtų nieko blogo padaryti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistųjų pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ši versija prieštarauja liudytojų R. K. ir A. R., mačiusių įvykį, nurodytoms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ši versija aptarta bei motyvuotai ir pagrįstai atmesta.

8. Nors nukentėjusysis M. M. įvykio aplinkybių dėl apsvaigimo nuo alkoholio neatsimena, tačiau įvykį nuo pat pradžios (kai nukentėjusysis ir nuteistieji ėjo link „Iki“ parduotuvės) matė liudytojai R. K. ir A. R.. Liudytojas R. K. apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pamatė kaip du asmenys, panaudodami fizinę jėgą, pargriovė nukentėjusįjį ant žemės ir suvaržė judesius, kad šis negalėtų pasikelti, ir M. Z. (stambesnio sudėjimo vyras) ištraukė iš nukentėjusiojo kelnių kišenės piniginę; A. G. (smulkesnis) bandė švelninti situaciją. Liudytojas A. R. nurodė, kad matė kaip vienas M. Z. (stambesnis), priėjęs prie nukentėjusiojo, ranka pradėjo liesti pastarojo kelnių kišenes, mėgino kažką ištraukti iš kišenės, o nukentėjusiajam atstumiant jo ranką, M. Z., nepavykus ištraukti, pastūmė nukentėjusįjį ir šis nukrito ant žemės; nuteistasis toliau apžiūrinėjo kišenes, bet nukentėjusysis vis tiek tam trukdė. Tada prie nukentėjusiojo priėjo A. G. (plonesnis) ir palaikė nukentėjusiojo ranką, kad netrukdytų M. Z. apžiūrinėti gulinčio nukentėjusiojo kišenes, iš kurios paėmė piniginę. Šias aplinkybes patvirtina vyriausiojo patrulio J. A. nurodytos nuteistųjų sulaikymo aplinkybės, o būtent, kad liudytojas A. R. paaiškino matęs, kaip du vyrai pasivijo nukentėjusį, pargriovė jį ant žemės, smulkesnis vyras (A. G.) laikė už rankos, o kitas vyras (M. Z.) iš galinės kelnių kišenės ištraukė piniginę ir pradėjo šalintis. Tada A. R. su kitu įvykio liudytoju R. K. įtariamuosius pasivijo ir liepė laukti policijos, A. R. iš M. Z. paėmė nukentėjusiojo piniginę ir policijos pareigūnams atvykus perdavė kaip daiktinį įrodymą (1 t., b. l. 96). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog netikėti liudytojų parodymais teismas neturi objektyvaus pagrindo, kadangi liudytojai nepažinojo nukentėjusiojo ir įvykio liudytojais tapo atsitiktinai.

9. Nuteistasis M. Z. apeliaciniame skunde nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog jis su A. G. veikė iš anksto susitarę. Teisėjų kolegija su tokiu nuteistojo M. Z. argumentu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas dėl to pasisakė, kad M. Z. pasiūlymas apvogti nukentėjusįjį kaip tik patvirtina, jog jie turėjo išankstinį tikslą pasinaudoti nukentėjusiojo bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Abu nuteistieji apklausų metu nurodė, kad stotyje kartu su nukentėjusiuoju vartojo alkoholinius gėrimus. Nukentėjusysis M. M., kiek atsiminė įvykio pradžią, nurodė, kad jis atvyko į stotį, susipažino su A. G., kartu su juo vartojo alkoholinius gėrimus, turėjo piniginę su grynaisiais pinigais, neturėjo tikslo piniginės niekam atiduoti. Nuteistasis A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad išgertuvių metu, kai nukentėjusysis buvo paliktas sėdėti ant suoliuko, abu nuteistieji ėjo į lombardą (arba iš lombardo) ir M. Z. pasiūlė apvogti nukentėjusįjį, t. y. paimti piniginę ir pasidalinti pinigais. M. Z. neneigė, kad jis A. G. siūlė apvogti nukentėjusįjį. Kaip minėta, nuteistųjų atliktus veiksmus (M. Z. pastumiant nukentėjusįjį, piniginės ištraukimą iš kelnių kišenės; A. G. laikant nukentėjusiojo ranką, kad šis, nors ir bejėgiškos būklės, nesipriešintų piniginės paėmimui) patvirtina anksčiau aptarti liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykio aplinkybes, parodymai. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistieji, turėdami bendrą tikslą pagrobti svetimą turtą ir veikdami kartu, grobiant piniginę prieš nukentėjusįjį M. M. panaudojo fizinę jėgą, todėl M. Z. ir A. G. padaryta nusikalstama veika atitinka plėšimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

10. Nuteistasis M. Z. taip pat prašo paskirti jam švelnesnę bausmę. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Už BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje numatyta areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.

11. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. Z. bausmę už jo padarytą apysunkį baigtą nusikaltimą, įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismo išvados dėl bausmės skyrimo pagrįstos išsamiu bylos duomenų vertinimu ir motyvuotos, aukštesnės instancijos teismas su jomis visiškai sutinka.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, vertindamas nuteistojo M. Z. asmenybę, ankstesnį nusikalstamą elgesį ir parinkdamas bausmės rūšį, padarė pagrįstą išvadą. Vertinant apelianto asmenybę, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad M. Z. teisiamas jau ne pirmą kartą (teistas 21 kartą), jo daromi nusikaltimai susiję su nusikaltimais nuosavybei, baustas administracine tvarka, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje. Be to, jam buvo skirtos ir švelnesnės (areštas) ir griežtesnės (laisvės atėmimas) bausmės, du kartus laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau bausmės buvo neveiksmingos, nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė. Visos šios aplinkybės rodo, kad M. Z. savo elgesio nesistengia keisti ir išvadų nedaro, nėra linkęs taisytis ir laikytis teisės normų reikalavimų. Apygardos teismo vertinimu, tokiam asmeniui ir valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti adekvačios bei proporcingas veikos pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Paskirta bausmė (2 metai 6 mėnesiai) yra mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Pažymėtina, jog ši bausmė, atsižvelgiant aptartas aplinkybes, įvertinus apelianto asmenybę, padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, nelaikytina aiškiai per griežta ar neadekvačia priemone pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

13. Teisėjų kolegija sprendžia, jog paskirtoji bausmė teisingai subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, parinktas palankesnis nuteistajam bausmių subendrinimo būdas, t. y. bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu. Taip pat teisingai įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas ir bausmės dalis atlikta pagal 2020 m. rugpjūčio 11 d. teismo baudžiamąjį įsakymą.

14. Nuteistasis A. G. prašė skirti jam teismo psichologinę psichiatrinę stacionarinę ekspertizę. Pažymėtina, kad šio klausimo apeliantas nekėlė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. psichinė būklė ikiteisminio tyrimo metu buvo įvertinta, ekspertizės skyrimo klausimas nebuvo sprendžiamas, nes psichiatrinėje ligoninėje, priklausomybės ligų centre nesigydė, pats nurodė, kad fiziškai ir psichiškai yra sveikas. Kitų nagrinėtų duomenų susijusių su nuteistojo psichine būkle (diagnozuota psichine liga) byloje nėra, jų nuteistasis nepateikė ir apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad nei teisėjui, nagrinėjusiam baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, nei teisėjų kolegijai, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinio proceso tvarka, ir posėdžiuose tiesiogiai dalyvaujant A. G., jam duodant paaiškinimus dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių bei dėl pateikto apeliacinio skundo, jis jokių abejonių dėl savo psichinės būklės nesukėlė. Todėl šis jo prašymas vertintinas kaip visiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. Z. ir A. G. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Arūnas BartkusAušra BielskėAiva Survilienė