Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas R.Prašmuntas Teisminio proceso Nr.1-87-1-00504-2011-0

2013 m. lapkričio 7 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013-06-21 nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padarius nuskalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. bei 281 str. 1 d. ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. – 30 parų arešto; pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. – 70 parų arešto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta A. B. galutinė subendrinta bausmė – areštas 90 parų.

civilinės ieškovės I. K. naudai 1233,55 Lt turtinei žalai atlyginti ir 12058,56 Lt neturtinei žalai atlyginti;

civilinės ieškovės D. G. naudai 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad jis 2011-07-17, apie 20.50 val. Trakų r., Dėdeliškių k., kelio Grigiškės-Rykantai 1,8 km. neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz 230“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį V. G., nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumu, nevažiavo kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, išvažiavo į kairės pusės važiuojamosios dalį ir partrenkė šia kelio puse dviračiu važiavusią I. K., tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p., 125 p. reikalavimus, padarė eismo įvykį, dėl kurio I. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 1 d.

Be to, jis 2011-07-17, apie 21.05 val. Vilniaus m. sav., Grigiškėse, Mokyklos gatvėje, ties namu Nr. 10, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz 230“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį V. G., tyčia, matydamas, kad D. G., laikosi už automobilio durelių ir prašo sustoti, jo nestabdė ir taip ją temdamas padarė žaizdas dešinėje blauzdoje ir kairėje alkūnėje bei odos nubrozdinimus dešinėje blauzdoje ir kairėje rankoje – nežymų sveikatos sutrikdymą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d.

2013-07-26 Vilniaus apygardos teisme gautas nuteistojo A. B. apeliacinis skundas, kuriuo jis prašo arba panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013-06-21 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti pagal visus jam (A. B.) pareikštus kaltinimus arba skundžiamą nuosprendį atitinkamai pakeisti.

Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad net ir tuo atveju, kai kaltinamasis prisipažįsta dėl savo atliktų veiksmų, bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga ištirti ir įvertinti ir kitus tą patvirtinančius bylos duomenis, taip pat įvertinti ar bylos įrodymai konkrečiu atveju patvirtina visų baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties elementų būvimą (t.y. tiek kaltininko veiką, tiek padarinius, tiek priežastinį ryšį, kaltę ir pan.).

Teigia, kad I. K. sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti turėjo būti paskirta ir atlikta ekspertizė, vadovaujantis LR BPK nustatytais pagrindais ir tvarka, tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo gautos tik specialisto išvados: Nr. G 3201111(01) (t. 1 b.t. 40-41) ir Nr. G 842112(01)-3201111(01) (t. 2 b.l. 62-65), kuriose yra teigiama, jog I. K. sužalojimai visumoje kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi dėl slankstelio bei raktikaulio lūžių sveikata sutrikdyta ilgam, t.y. ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Apelianto manymu, iš to seka, kad specialistas nukentėjusiosios nesunkų sveikatos sutrikdymą konstatavo, vien dėl to, kad tariamai nukentėjusiajai buvo padaryti slankstelio ir raktikaulio lūžiai, kurių gydymas tęsėsi ilgesnį nei 10 dienų laikotarpį. Apelianto manymu, surašant minėtas išvadas, joks realus nukentėjusiosios sveikatos patikrinimas nebuvo atliktas, kadangi specialisto išvadose iš esmės perrašyta I. K. medicininiuose dokumentuose kitų asmenų (sveikatos priežiūros darbuotojų) išdėstyta informacija, o pats specialistas neatliko jokių realių patikrinimo veiksmų, nustatant, ar iš tiesų I. K. buvo padaryti tokie sužalojimai, kurie gali būti vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nebuvo tirtos ir specialisto išvadoje aprašytos tomografinės bei rentgeno nuotraukos, nors, kaip seka iš bylos duomenų, jos buvo pateiktos išvadas davusiam specialistui (t. 2 b.l. 52). Apeliantas pažymi, jog iš minimų specialisto išvadų seka, kad aukščiau minimos tomografinės ir rentgeno nuotraukos, kurių pagrindu iš esmės yra konstatuoti lūžiai, buvo darytos vieną kartą, iš karto po to, kai I. K. buvo pristatyta į RVUL, lūžius nustatė chirurgas T. V., o byloje nėra jokių įrodymų, jog šis medikas turi tinkamą išsilavinimą, specialias žinias ir gebėjimus teisingai įvertinti pažeidimus, nustatyti lūžius ir pan. Pagal tomografines ir rentgeno nuotraukas (apelianto žiniomis, išvadas dėl lūžių pagal nuotraukas gali duoti tam tinkamą išsilavinimą ir specialias žinias turintys radiologai ­rentgenologai) bei nėra duomenų, jog buvo atlikti papildomi tomografiniai ir rentgeno tyrimai, kurių pagrindu būtų patvirtinti pirmiau nustatyti I. K. sužalojimai.

Apeliantas taip pat abejoja prokuroro sprendimu pradėti ikiteisminį tyrimą ir palaikyti kaltinimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., padarymo, kadangi, apelianto manymu, pagal BPK 407 str. 1 d. baudžiamosios bylos dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d. (nežymus sveikatos sutrikdymas) procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus šio Kodekso 409 straipsnyje numatytais atvejais. Pagal BPK 409 str. 1 d. minimu atveju (dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d., padarymo) prokuroras pradeda ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ši (tariamai padaryta) nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar žala nebuvo padaryta asmeniui, kuris dėl kokių nors svarbių aplinkybių negalėjo apginti savo teisėtų interesų. Teigia, kad tokių aplinkybių nenurodė ir prokuroras minėtame 2012-01-11 reikalavime pradėti ikiteisminį tyrimą. Mano, kad ši jam inkriminuota nusikalstama veika nesukėlė jokio didelio atgarsio visuomenėje, nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis, nebuvo padaryta didelė žala tretiesiems asmenims ir pan. Be to, apelianto manymu, nusikalstamos veikos pagal LR BK 281 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. (kaip tai yra nurodoma kaltinamajame akte) padarytos skirtingu metu, praėjus ganėtinam laiko tarpui, skirtingose vietose, skirtingų asmenų atžvilgiu; kaltinime nurodomi veiksmai, kuriais neva buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 140 str. 1 d., nebuvo nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 281 str. tęsinys, todėl nebuvo pagrindo laikyti, kad šios veikos yra susijusios ir kad jos abi turi visuomeninę reikšmę. Taip pat nebuvo pagrindo konstatuoti, kad nusikalstama veika žala padaryta asmeniui, negalinčiam tinkamai apginti savo interesų, nes, apelianto manymu, iš bylos duomenų seka, kad nukentėjusioji D. G. yra veiksni, turinti pakankamai gyvenimiškos patirties moteris, dirbanti, gaunanti nuolatines pajamas; be to jos interesus byloje atstovavo ir civilinį ieškinį palaikė jos pasamdytas advokatas.

Dėl advokato atostogų teismo posėdis buvo atidėtas iki 2013-10-08.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl nuteistojo A. B. argumentų dėl I. K. padaryto sveikatos sutrikdymo masto nustatymo.

Apelianto teigimu, I. K. sveikatos sutrikdymo mastas buvo nustatytas netinkamai, mano, jog tam turėjo būti paskirta ir atlikta ekspertizė, vadovaujantis LR BPK nustatytais pagrindais ir tvarka, tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo gautos tik specialisto išvados: Nr. G 3201111(01) (t. 1 b.t. 40-41) ir Nr. G 842112(01)-3201111(01) (t. 2 b.l. 62-65), kuriose yra teigiama, jog 1. Kuliavaitės sužalojimai visumoje kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi dėl slankstelio bei raktikaulio lūžių sveikata sutrikdyta ilgam, t.y. ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Apelianto manymu, iš to seka, kad specialistas nukentėjusiosios nesunkų sveikatos sutrikdymą konstatavo, vien dėl to, kad tariamai nukentėjusiajai buvo padaryti slankstelio ir raktikaulio lūžiai, kurių gydymas tęsėsi ilgesnį nei 10 dienų laikotarpį. Apelianto manymu, surašant minėtas išvadas, joks realus nukentėjusiosios sveikatos patikrinimas nebuvo atliktas, kadangi specialisto išvadose iš esmės perrašyta I. K. medicininiuose dokumentuose kitų asmenų (sveikatos priežiūros darbuotojų) išdėstyta informacija, o pats specialistas neatliko jokių realių patikrinimo veiksmų, nustatant, ar iš tiesų I. K. buvo padaryti tokie sužalojimai, kurie gali būti vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nebuvo tirtos ir specialisto išvadoje aprašytos tomografinės bei rentgeno nuotraukos, nors, kaip seka iš bylos duomenų, jos buvo pateiktos išvadas davusiam specialistui (t. 2 b.l. 52). Apeliantas pažymi, jog iš minimų specialisto išvadų seka, kad aukščiau minimos tomografinės ir rentgeno nuotraukos, kurių pagrindu iš esmės yra konstatuoti lūžiai, buvo darytos vieną kartą, iš karto po to, kai I. K. buvo pristatyta į RVUL, lūžius nustatė chirurgas T. V., o byloje nėra jokių įrodymų, jog šis medikas turi tinkamą išsilavinimą, specialias žinias ir gebėjimus teisingai įvertinti pažeidimus, nustatyti lūžius ir pan. Pagal tomografines ir rentgeno nuotraukas (apelianto žiniomis, išvadas dėl lūžių pagal nuotraukas gali duoti tam tinkamą išsilavinimą ir specialias žinias turintys radiologai ­rentgenologai) bei nėra duomenų, jog buvo atlikti papildomi tomografiniai ir rentgeno tyrimai, kurių pagrindu būtų patvirtinti pirmiau nustatyti I. K. sužalojimai.

Kolegija atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos nuosprendį grindė viešame teismo posėdyje neištirtais ir neįvertintais įrodymais, kas, apelianto teigimu, užfiksuota ir teismo posėdžio protokole.

Skundo kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus, teisėjui pasiūlius pagarsinti byloje esančius dokumentus, proceso dalyviai pareiškė, kad yra susipažinę su bylos medžiaga ir garsinti dokumentų nepageidauja, taip pat nei vienas iš proceso dalyvių nepareiškė pastabų ir papildomų prašymų dėl įrodymų tyrimo teisme (t.3, b.l. 10).

Kolegija taip pat atmeta kaip niekuo nepagrįstus apelianto argumentus, kad I. K. padarytus kaulų lūžius nustatęs VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės chirurgas T. V. galimai neturi tinkamo išsilavinimo, specialių žinių ir gebėjimų teisingai įvertinti pažeidimus, nustatyti lūžius pagal rentgeno nuotraukas ir pan., kadangi nėra jokio pagrindo abejoti RVUL dirbančių chirurgų, tame tarpe ir T. V. bei kitų specialistų tinkamu išsilavinimu ar kvalifikacija.

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog asmeniui padarytas sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis „Sveikatos sutrikdymo masto taisyklėmis”, kurių IV skyriuje nustatyta, kad Nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)“ numatytų padarinių, bet sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, arba nukentėjusysis praranda nedidelę dalį – daugiau nei 5 procentus, bet mažiau nei 30 procentų – profesinio ar bendro darbingumo. Taigi tam, kad nustatyti nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, pakanka konstatuoti, kad nėra padarinių, priskirtinų sunkiam sveikatos sutrikdymui (priešingu atveju A. B. padaryta nusikalstama veika būtų kvalifikuota pagal BK 281 str. 3 d.) ir sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų arba nukentėjusysis prarado nedidelę dalį – daugiau nei 5 procentus, bet mažiau nei 30 procentų – profesinio ar bendro darbingumo. Taigi šiuo konkrečiu atveju teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 3201/11 (01) (t.1,b.l. 40-41) bei teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 842/12(01)-3201 11/ (01) (t.2, b.l. 62-65) konstatuota, kad I. K. nustatytos muštinės žaizdos kairėje momeninėje srityje, veide, kairėje blauzdoje, kairėje ausyje, dešiniame kulne, kraujosruva kairėje blauzdoje, kairio raktikaulio lūžis, suspaustinis stuburo krūtinės dalies X slankstelio lūžis. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais. Sužalojimai visumoje kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Abejoti šių išvadų teisėtumu ir pagrįstumu, kolegija neturi jokio pagrindo.

Dėl nuteistojo A. B. argumentų, dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., padarymo

Apeliantas neigia, padaręs veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. taip pat nurodo, jog pagal BPK 409 str. 1 d. minimu atveju (dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d., padarymo) prokuroras pradeda ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ši (tariamai padaryta) nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar žala nebuvo padaryta asmeniui, kuris dėl kokių nors svarbių aplinkybių negalėjo apginti savo teisėtų interesų. Teigia, kad tokių aplinkybių nenurodė ir prokuroras minėtame 2012-01-11 reikalavime pradėti ikiteisminį tyrimą. Mano, kad ši jam inkriminuota nusikalstama veika nesukėlė jokio didelio atgarsio visuomenėje, nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis, nebuvo padaryta didelė žala tretiesiems asmenims ir pan. taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi prieštaringais nukentėjusiosios parodymais ir atsisakė vertinti jo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu duotų parodymų, kurie apelianto manymu, nėra paneigti jokiais kitais objektyviais, patikimais bylos įrodymais.

Taip pat mano, jog jo ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu prisipažinimas, kad vairavo transporto priemonę, kuri parbloškė nukentėjusiąją I. K., taip pat tai, kad dėl to labai išgyvena, buvo šoke, siekė išvengti sunkesnių padarinių, vežė nukentėjusiąją ir jos motiną į gydymo įstaigą, atsiprašė nukentėjusiųjų, yra pagrindas pripažinti kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą LR BK 59 str. 1 d. 2 p.

Nagrinėjamo skundo ribose pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Viešame pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad A. B. 2011-07-17, apie 21.05 val. Vilniaus m. sav., Grigiškėse, Mokyklos gatvėje, ties namu Nr. 10, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz 230“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį V. G., veikdamas netiesiogine tyčia, tai yra, matydamas, kad D. G., laikosi už automobilio durelių ir prašo sustoti, suvokdamas, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų D. G., sveikatai ir gyvybei, aktyviais veiksmais siekdamas išvengti sulaikymo, automobilio nestabdė ir taip temdamas ją padarė žaizdas dešinėje blauzdoje ir kairėje alkūnėje bei odos nubrozdinimus dešinėje blauzdoje ir kairėje rankoje – nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl kolegija daro išvadą, kad šiame epizode A. B. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai. Jo kaltė yra neginčijamai įrodyta: nukentėjusiosios D. G. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teismo posėdyje duotais parodymais (t.1, b.l. 58-59); automobilio Mercedes Benz v/n (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolu (t.1, b.l. 19-27); įvykio vietos apžiūros protokolu (t,1, b.l. 60-68); akistatos protokolu (t.1, b.l. 83-84); paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapu (t.1, b.l. 72); specialisto paaiškinimu ( t.1, b.l. 70); iš dalies paties nuteistojo A. B. parodymais.

Nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, akistatos su A. B. metu yra išsamūs ir neprieštaringi, patvirtinti pirmosios instancijos teismo posėdyje, kartu su kitais viešame teismo posėdyje ištirtais įrodymais neginčijamai įrodo, kad atsiradę padariniai – D. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – yra priežastiniame ryšyje su A. B. nusikalstamais veiksmais, todėl apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik prieštaringais nukentėjusiosios D. G. parodymais, atmestini, kaip nepagrįsti.

Apklausta teismo posėdyje nukentėjusioji D. G. parodė, kad, vežant dukrą į ligoninę, pastaroji buvo praradusi sąmonę. Nutarė paskambinti į policiją tik privažiavus Grigiškes, A. B. prašė to nedaryti. Anksčiau neskambino, nes galvojo kad tuomet jis gali jų nenuvežti iki ligoninės. Policija pasakė laukti prie ligoninės. A. B. nusuko nuo pagrindinio kelio ir sustojo prie vaikų poliklinikos, kuri nedirbo nors jis, būdamas grigiškietis, turėjo žinoti, kur važiuoti. Pastebėjo, kad A. B. važiuodamas nuolat žvilgčiojo pro veidrodėlį, ar neatvažiuoja policija. Dukra atsigavo, atidarė dureles ir išlipusi iš automobilio nuėjo link poliklinikos. A. B. neišjungė automobilio variklio ir iš automobilio neišlipo. Ji apsidžiaugė kad dukra atsigavo, atlenkusi priekinę keleivio sėdynę, norėjo išlipti – vieną koją iškėlė, o dešine ranka laikėsi už viršutinės dalies mašinos durelių. Jai dar nespėjus visiškai išlipti, vairuotojas ėmė važiuoti. Prašė A. B. neišvažiuoti, tačiau pastarasis padidino greitį, ji, įsikibusi už durelių, dar kiek pabėgėjo, pastoviai kartodama „sustok“, bet, automobiliui padidinus greitį, paleido rankas ir nukrito ant asfalto, krito ant dešinio šono, po automobilio ratais patekusi nebuvo, kad jai sužalota koja, pamatė tik atvažiavus greitosios pagalbos automobiliui.

Apklaustas teismo posėdyje A. B. parodė, kad jiems važiuojant D. G. iškvietė policiją, jis bandė tartis, kad nekviestų, tačiau nepavyko. Kodėl paliko nukentėjusiąją nežino, jam buvo šokas, todėl sėdo į mašiną ir nuvažiavo, jokių duomenų nepaliko.

Apelianto argumentai, kad jiems atvykus prie poliklinikos, jis išlipo iš automobilio ir atlenkė savo kėdę, kad moteris taip pat išliptų iš automobilio, ką moteris ir padarė, kad jis ištraukė merginą iš automobilio ant rankų nunešė ir pasodino ją ant poliklinikos laiptų, kad moteris, išlipusi iš automobilio sakė neišvažiuoti, tačiau jis sėdo į automobilį ir išvažiavo, kad nematė, ar moteris buvo užsikabinusi už automobilių durelių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip nuteistojo gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už šios nusikalstamos veikos padarymą.

Dėl nuteistojo argumentų, kad jam inkriminuota nusikalstama veika nesukėlė jokio didelio atgarsio visuomenėje, nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis, nebuvo padaryta didelė žala tretiesiems asmenims ir pan., todėl prokuroras nepagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos BPK 409 str. 1 d., pažymėtina, kad D. G. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ne paprasto buitinio konflikto metu, o tuomet, kai ji, elgdamasi pilietiškai, norėjo sulaikyti bandantį pabėgti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais siekė išvengti tokio sulaikymo, todėl apelianto argumentai, kad jo padaryta nusikalstama veika neturėjo visuomeninės reikšmės atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl paskirtos A. B. bausmės

Dėl apelianto argumentų, kad, teismas paskyrė jam per griežtą bausmę, be to, skirdamas arešto bausmę, nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu prisipažino, kad vairavo transporto priemonę, kuri parbloškė nukentėjusiąją I. K., taip pat tai, kad dėl to labai išgyvena, buvo šoke, siekė išvengti sunkesnių padarinių, vežė nukentėjusiąją ir jos motiną į gydymo įstaigą, atsiprašė nukentėjusiųjų, pažymėtina, kad Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama esant bent vienam iš šių trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga. „Teismų praktika“ Nr. 27, p. 270 – 319). Tačiau negalima laikyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tais atvejais, kada jis aiškindamas apie įvykį neigia esmines įvykio aplinkybes arba duoda tokius parodymus ir pripažįsta įvykio aplinkybes, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam asmeniui ir kartu sušvelninti savo atsakomybę, verčiamas byloje jau surinktų įrodymų, kada nusikalstama veika jau būna išaiškinta teisėsaugos institucijų. Akivaizdu, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismams teisingus parodymus savo noru. Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Teismų praktika rodo, kad teismai nepripažįsta, jog kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jei nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Tačiau, jau minėta, kad būtų nustatyta ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė, reikia nustatyti ir dar vieną alternatyvų pagrindą – kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Tai laikytina tokia situacija, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti ją. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išsiaiškinant nusikaltimą, o vien prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo neklaidinimas (arba jei kaltininkas prisipažino kaltu ir neklaidino teisėsaugos institucijų, tačiau aktyviais veiksmais joms nepadėjo išaiškinti nusikaltimo), dar nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančia atsakomybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-88-2008 ir kt.).

Taigi šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas tokio A. B. prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

A. B. elgesį vertinant prieš jam padarant nusikalstamas veikas, nusikalstamų veikų padarymo metu ir po jų padarymo, konstatuotina, kad jo prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. padarymo nėra savanoriškas ir nuoširdus, kadangi A. B. prisipažino verčiamas neginčijamų įrodymų. Be to, iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikavimu, ginčija nusikalstamais veiksmais padaręs I. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat neigia padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., nors ir neginčijamai įrodyta, kad A. B., siekdamas išvengti sulaikymo ir girtumui nustatyti patikrinimo, iš įvykio vietos pasišalino, aktyviais veiksmais sukeldamas pavojų sveikatai ir gyvybei jį norėjusiai sulaikyti D. G..

Dėl nuteistojo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad A. B. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Įvertinus, kad nėra A. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat tai, kad A. B. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.) ir vieną neatsargų nusikaltimą (BK 16 str. 3 d.), kad pastarąjį nusikaltimą padarė neturėdamas teisės vairuoti automobilį, aktyviais veiksmais siekdamas išvengti sulaikymo, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą jį ketinusiam sulaikyti asmeniui, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 55 str., pagrįstai paskyrė A.B su laisvės atėmimu nesusijusias arešto bausmes. Galutinė bausmė yra tinkamai subendrinta, yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. B. baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti du metus įgyti specialiąją teisę vairuoti kelių transporto priemonę, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi Lietuvos Respublikos BK IX skyriuje nurodytas baigtinis baudžiamojo poveikio priemonių sąrašas ir tokios baudžiamojo poveikio priemonės šiame sąraše nėra. Pažymėtina, kad BK 68 str. yra numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, bet ne specialios teisės įgijimas. Taip pat pažymėtina, kad ši priemonė gali būti skiriama tik tuomet, kai kaltininkas nusikalstamą veiką padarė turėdamas tokią teisę ir naudodamasis šia teise. Kadangi A. B. nusikalstamą veiką padarė neturėdamas teisės vairuoti automobilį, baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise jam negalėjo būti skiriama, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo.

Dėl nuteistojo argumentų dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio

Apelianto teigimu, priteistos neturtinės žalos kompensacijos yra akivaizdžiai per didelės, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų bei formuojamos teismų praktikos, byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, jog nurodomi maksimalūs išmokų dydžiai buvo viršyti, todėl visiškai nėra aišku kokiu pagrindu papildomai turtinės žalos I. K. buvo priteista iš jo, o ne iš draudimo kompanijos, teismas nepateikė jokių motyvų dėl priteistos sumos pagrįstumo, jos dydžio ir pan. Apelianto manymu, tai akivaizdžiai rodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bei be pagrindo iš dalies patenkino byloje pareikštą civilinį ieškinį, dėl ko toks teismo procesinis sprendimas turėtų būti panaikintas, o byloje turėtų būti tinkamai ištirtas ir išnagrinėtas civilinis ieškinys bei dėl jo priimtas pagrįstas objektyviais duomenimis teismo sprendimas.

Šioje dalyje nuteistojo A. B. apeliacinis skundas yra tenkintinas.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų I. K. ir D. G. pareikštame byloje civiliniame ieškinyje nurodytas padarytos turtinės žalos dydis:

sulaužyto dviračio vertė – 1000 Lt;sulaužyti akiniai – 200 Lt;nepataisomai sugadinti rūbai – 200 Lt;išlaidos kelionėms į medicinos įstaigas – 1031,46 Lt/transporto bilietai, čekiai, kuro pirkimo kvitai pridedami/;bylos dokumentų kopijų darymas ir pašto paslaugos – 42,63 Lt/ kvitai, čekiai pridedami/;

Bendrai padarytą žalą nukentėjusiosios įvertino – 5724,01 Lt. Žalą patvirtinantys dokumentai pridėti (t.2, b.l. 154-157).

Kolegija pažymi, kad civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą, – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. 6.254 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą. Taigi draudėjas turi atlyginti žalą tiek, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas (draudimo išmoka). Kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas, nustatoma pagal draudimo sutartinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir pačią draudimo sutartį (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-174/2005; Nr. 2K-410/2008).

Taigi civilinio atsakovo „BTA Insurance Company“ SE pareigos atlyginti I. K. padarytą žalą pagrindas yra transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, taip pat 2001 m. birželio 14 d. TPVCAPD įstatymas, nuo 2007 m. birželio 11 d. galiojusi 2007 m. gegužės 17 d. šio įstatymo 11 straipsnio redakcija (Nr. X-1137, 2007-05-17, Žin., 2007, Nr. 61-2340 (2007-06-02), atitaisymas skelbtas: Žin., 2007, Nr. 63), pagal kurią draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiajam asmeniui patirtą žalą ribojama šiomis sumomis: nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. – 2 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 2 500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 500 000 eurų dėl žalos turtui.

Byloje nustatyta, kad „BTA Insurance Company“ SE įsipareigojo nukentėjusiajai I. K. sumokėti 4490,46 Lt turtinės ir 7941,44 Lt neturtinės žalos atlyginimui, o nukentėjusiajai G. G. 690,56 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Taip pat draudimo bendrovė atsisakė sumokėti 42,63 Lt (išlaidos dėl dokumentų kopijų darymo bei pašto išlaidos), kadangi tai yra procesinės išlaidos, nesusijusios su draudžiamuoju įvykiu (t.2, b.l. 187). Gi, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą bei išsprendęs civilinio ieškinio klausimą, visą likusią 1233,55 Lt sumą nuo 5724,01 sumos nukentėjusiajai I. K. priteisė iš A. B..

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog, susumavus nurodytas išlaidas, bendra nurodytų išlaidų suma sudaro – 4533,09 Lt, tai yra šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas neatliko pareigos iki galo ištirti ir įvertinti byloje esančius įrodymus, nenustatė, jog dėl rašytinės klaidos civiliniame ieškinyje nėra nurodytos 1190,92 Lt dydžio turėtos išlaidos vaistams, tepalams, kitoms medicinos reikmėms bei tyrimams atlikti, nors dokumentai, patvirtinantys šias išlaidas, byloje yra (t.2, b.l. 155) ir būtent ši suma kartu su kitomis civiliniame ieškinyje nurodytomis išlaidomis sudaro bendrą – 5724,01 Lt dydžio sumą. Pirmosios instancijos teismas paprasčiausiai atėmė iš bendros 5724,01 Lt nurodytos sumos draudiko atlygintą 4490, 46 Lt dydžio sumą, likusią visą dalį – 1233,55 Lt – nuspręsdamas išieškoti iš nuteistojo A. B., visiškai netirdamas ir nevertindamas, kad 1190,92 Lt išlaidos atsirado draudžiamojo įvykio pasekoje ir jas turi atlyginti draudikas – „BTA Insurance Company“ SE.

Tokiu būdu draudikas „BTA Insurance Company“ SE išvengė įstatymo numatytos prievolės sumokėti 1190,92 Lt, turėtų išlaidų vaistams, tvarsčiams, tepalams tyrimams bei kitoms medicinos reikmėms įsigyti. Taigi konstatuotina, kad, sumokėjęs dalį atlygintinos sumos (4490,46 Lt), draudikas „BTA Insurance Company“ SE savo pareigos, nustatytos TPVCAPD įstatyme ir draudimo sutartyje, pilnai neįvykdė (kasacinė nutartis Nr. 2K-207/2009), todėl šioje dalyje Trakų rajono apylinkės teismo 2013-06-21 nuosprendis yra keistinas: ta nuosprendžio dalis, kurioje iš A. B. nukentėjusiosios I. K. naudai priteista 1233,55 Lt turtinės žalos, naikintina, priteisiant nukentėjusiajai I. K. iš draudiko „BTA Insurance Company“ SE 1190,92 Lt – turėtų išlaidų vaistams, tvarsčiams, tepalams tyrimams bei kitoms medicinos reikmėms įsigyti atlyginimui, o iš A. B. – 42,63 Lt, turėtų išlaidų dėl dokumentų kopijų darymo bei pašto išlaidų atlyginimui.

Dėl apelianto skundo dėl neturtinės žalos dydžio pažymėtina, kad pagal civilinį įstatymą, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys).

Pažymėtina, kad teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, turi atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (LAT nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-420/2007).

Taigi, vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos padariniai, kurie vertinami, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams. Jeigu susiję su ateities intervencijomis arba su nepataisomais liekamaisiais reiškiniais, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (kasacinės nutartys Nr. 2K-171/2008, 2K-204/2009).

Byloje nustatyta, kad I. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs jai nustatytomis muštinėmis žaizdomis kairėje momeninėje srityje, veide, kairėje blauzdoje, kairėje ausyje, dešiniame kulne, kraujosruva kairėje blauzdoje, kairio raktikaulio lūžiu, suspaustiniu stuburo krūtinės dalies X slankstelio lūžiu.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas padarytos I. K. neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, kad nukentėjusioji I. K. negalėjo vaikščioti, pilnaverčiai judėti, kentė didelį skausmą, prarado net 50% darbingumą, tokios avarijos pasekmės sukėlė ilgalaikį stresą, gilų dvasinį pergyvenimą dėl padarytų sužalojimų negatyvių reiškinių gyvensenai būseną, nepilnavertiškumo darbinėje veikloje situaciją, ir priteisė iš A. B. I. K. naudai 12058,56 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taip pat teismas, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusioji D. G. dėl nusikalstamais A. B. veiksmais jai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo – žaizdų dešinėje blauzdoje ir kairėje alkūnėje bei odos nubrozdinimų dešinėje blauzdoje ir kairėje rankoje ji taip pat patyrė pažeminimą, stresą, gilius dvasinius pergyvenimus priteisė iš A. B. nukentėjusiosios D. G. naudai 2000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Pažymėtina, kad, sprendžiant su vertinimais susijusius teisės taikymo klausimus, svarbu atsižvelgti ne vien į įstatymo tekstą, bet ir į sukauptą teismų praktiką, kuri per tam tikrą laiką bent iš dalies jau patikrinta ir įtvirtinta, ar, priešingai, paneigta kasacinės instancijos teismo nutartimis. Tokiose nutartyse išreikšta pozicija ir dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžių.

Kolegija mano, jog I. K. apylinkės teismo priteista neturtinė žala aiškiai prieštarauja teismų praktikai analogiškose bylose dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo (LAT nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-504/2005, 2K-729/2007, 2K-106/2008, 2K-207/2009), todėl yra mažintina iki 6000 Lt, o D. G. neturtinė žala mažintina iki 1000 Lt.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, charakterizuodamas nusikalstamą veiką padariusį asmenį, neteisingai nurodė, kad jis padarė tu tyčinius nesunkius nusikaltimus, kadangi nusikaltimas, kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., priskirtinas neatsargių nusikaltimų kategorijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p.; 328 str. 1 d. 1 p.; 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 1 d. 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2013-06-21 nuosprendį:

panaikinti nuosprendį toje dalyje, kur A. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausti du metus įgyti specialiąją teisę vairuoti kelių transporto priemonę;

panaikinti nuosprendį toje dalyje, kur iš A. B. civilinio ieškovo I. K. naudai priteista 1233,55 Lt turtinės žalos ir 12058,56 Lt neturtinės žalos, o D. G. naudai – 2000 Lt neturtinės žalos;

priteisti iš draudiko „BTA Insurance Company“ SE I. K. naudai 1190,92 Lt turtinei žalai atlyginti;

priteisti iš A. B.: civilinio ieškovo I. K. naudai 42,63 Lt turtinei žalai atlyginti ir 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti; D. G. naudai – 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.