- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-27
- Bylos Nr.
- 2K-729/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Olegas Fedosiukas (pran.), Aldona Rakauskienė
- Nuteistasis
- G. J.
- Nukentėjusysis
- V. B.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 26 d. nuosprendis, G. J. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, paskiriant bausmę – laisvės apribojimą penkiems mėnesiams.
Iš G. J. nukentėjusiojo V. B. naudai priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1700 Lt – advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nust a t ė:
G. J. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2005 m. birželio 14 d., apie 16 val., UAB „Heraldija“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą padarė V. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą – sudavė jam kelis smūgius kumščiais į veido sritį, o šiam nukritus ant žemės, spyrė koja į veido sritį, taip padarydamas jam nosies ir abiejų skruostų sumušimą, apatinio žandikaulio lūžį dešinėje pusėje ir galvos smegenų sukrėtimą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis G. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 26 d. nuosprendį, kuriuo jis buvo išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasatorius nurodo, kad apygardos teismo nuosprendis yra neteisingas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir iš esmės pažeidus Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. BK 138 straipsnio 1 dalis pritaikyta neteisingai, nes nenustatytos atsakomybei būtinos pasekmės. Atsakomybė pagal šį straipsnį galima tik tada, kai nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad V. B. būtų praradęs dalį profesinio ar bendro darbingumo ar ilgai sirgęs po 2005 m. birželio 14 d. įvykio.
Žemesnės instancijos teismas
Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles – išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, nes netyrė kasatoriaus atsikirtimuose nurodytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, vertinęs tik vienos iš šalių įrodymus ir akivaizdžiai ignoravęs gynybos šalies įrodymus, buvo šališkas, taip pat pažeidė BPK 7 straipsnio nuostatas, reikalaujančias laikytis rungimosi principo ir nustatančias, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad jis nepagrįstai nuteistas už V. B. padarytą žandikaulio lūžimą. Šis sužalojimas iš tiesų jam nėra nustatytas, todėl teismo nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas. Byloje esančiais KMUK 2006 m. spalio 31 d. raštu bei 2007 m. sausio 3 d. KMUK Veido ir žandikaulio chirurgijos klinikų vadovo prof. R. K. raštu yra neginčijamai įrodyta, kad V. B. buvo konstatuotas ne žandikaulio lūžis, o įskilimas (T. 1, b.l. 133; T. 2, b.l. 6). Pats V. B. teismui nepateikė jokių gydymosi įrodymų, o teismas net netyrė kokiam laikotarpiui buvo sutrikdyta V. B. sveikata dėl patikslintos diagnozės – žandikaulio įskilimo, o ne lūžio. Teismas, vertindamas V. B. parodymus – į kokią pusę (kairę ar dešinę) šiam tariamai jis sudavęs, – visiškai nevertino tos aplinkybės, kad V. B. sužalojimai nustatyti kitoje veido pusėje (T. 2, b.l. 88). Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino byloje esančio rašytinio įrodymo – 2005 m. balandžio 16 d. išrašo iš KMUK skubios pagalbos skyriaus medicininių dokumentų apie V. B. sužalojimus, neanalizavo šio įrodymo kitų kasatoriaus išvardytų įrodymų (liudytojų M. S., G. G. parodymų) kontekste, šių įrodymų motyvuotai neatmetė. Byloje yra nepaneigtas ir nenuginčytas 2005 m. balandžio 16 d. išrašas iš KMUK skubios pagalbos skyriaus medicininių dokumentų, kuriame užfiksuota, kad V. B. prieš du mėnesius iki konflikto su kasatoriumi, o būtent 2005 m. balandžio 16 d. buvo sumuštas, jam diagnozuotas apatinio žandikaulio lūžis (T. 1, b.l. 135). Todėl laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, bylos aplinkybes nustatė remdamasis duomenimis, kurie pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus nėra įrodymai. Teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausdamas tik liudytoją R. D. bei specialistą Ž. M., tačiau savo išvadas pagrindė ir teisme neapklaustų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Apie tokios praktikos negalimumą yra pareikšta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-554/2006. Šių parodymų teismas net neperskaitė, jie analizuojami iš karto nuosprendyje, taigi buvo pažeistas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimas, taip pat BPK 276 straipsnio 4 dalis, numatanti atvejus, kada gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau duoti parodymai.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad kolegija neteisėtai ir nepagrįstai atmetė įrodymus, kad V. B., įvykio metu krisdamas atsitrenkė į kopijavimo aparatą, nes tai užfiksuota dar įvykio dieną surašytame įvykio vietos apžiūros protokole (T. I, b.l. 7), tačiau nuosprendyje nemotyvuojama ir net nenurodoma, kokiu pagrindu atmetama ši įvardyta aplinkybė, kad kopijavimo aparato spintelė įvykio vietoje buvo pasistūmusi iš vietos dėl to, kad į ją krisdamas atsitrenkė V. B.. Kolegija, nevertindama šios byloje esančiame įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės, nepasisakydama dėl jos nuosprendyje ir atmesdama šią aplinkybę patvirtinančius kasatoriaus bei liudytojos A. V. parodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Be kitų įrodymų, kasatoriaus kaltė yra įrodyta ir liudytojos E. L. parodymais, tačiau teismas neįvertino to, kad ji teigė, jog jokio smurto prieš V. B. kasatorius nenaudojo, o tik gynėsi nuo jo išpuolio.
Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neteisėtai grindė savo išvadas teismo medicinos specialisto išvada Nr. G-3286/05(02), iš kurios matyti, kad po įvykio V. B. apžiūrėjo specialistas J. I.. Tačiau šią specialisto išvadą pasirašė ne V. B. apžiūrėjęs, o kitas specialistas – Ž. M., kuris savo parašu patvirtino V. B. apžiūros duomenis, kuriuos užfiksavo ne jis pats. Todėl ši išvada yra niekinė ir negali būti laikoma įrodymu šioje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojo R. D. nuolatos ir tikslingai keičiamus parodymus apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip nežymius smulkių įvykių detalių nesutapimus. Atsižvelgiant į tai, kad R. D., kurį V. B. įvardijo savo giminaičiu, kaskart apklausiamas iš esmės keitė savo parodymus V. B. naudinga linkme, davė parodymus apie aplinkybes, kurių nematė, jo parodymai vertinti kritiškai. Todėl pirmosios instancijos teismas R. D. parodymus kritiškai vertino visiškai pagrįstai ir teisingai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad parodymų nesutapimai galėjo kilti dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, vis dėlto kasatorių nuteisė remdamasis ne iš karto po įvykio duotais, bet kelis kartus jau pakoreguotais R. D. parodymais.
Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė ir kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų liudytojų A. V., V. K., I. S., E. L. parodymus apie V. B. rėkavimus, keikimąsi necenzūriniais žodžiais, grasinimus susidoroti. Šių parodymų teismas neanalizavo ir minėtų liudytojų neapklausė, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Kasatorius taip pat mano, kad, vykdydamas BPK 1 straipsnio nuostatas išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, teismas galėjo išsireikalauti ikiteisminio tyrimo, pradėto dėl V. B. veikos, medžiagą. Juolab kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 2 d. nutartyje Nr. 2K-592/04 nurodoma, kad teismas įpareigotas neapsiriboti vien proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pats privalo iniciatyviai ir aktyviai siekti nustatyti byloje tiesą. Šis reikalavimas taikomas ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismui.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad G. J. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir gynė save bei UAB „Heraldija“ patalpose buvusias moteris, netinkamai pritaikė BK 28 straipsnio nuostatas, nes V. B. agresyvus elgesys buvo pavojingas, akivaizdus ir realus, tą teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje.
Kasatorius taip pat nurodo, kad V. B. civilinis ieškinys patenkintas nepagrįstai, nes ieškinys, susijęs su tariamu jo sumušimu, yra nagrinėjamas civilinėje byloje civilinio proceso tvarka (Kauno miesto apylinkės teismas yra priėmęs sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-00957-505/2006). Taigi šioje byloje ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo negalėjo būti dar kartą tenkinamas. Be to, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir be pagrindo patenkino V. B. civilinį ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir jų leistinumo
Kasacinio skundo turinys rodo, kad kasatorius iš esmės ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, lėmusį šio teismo išvadą dėl to, kad G. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Kartu kolegija pažymi, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas savo išvadas padarė kitaip įvertinęs įrodymus, išnagrinėtus pirmosios instancijos teismo – nukentėjusiojo V. B., liudytojų A. V., V. K., I. S., E. L., G. G., I. B. parodymus, specialisto išvadą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat iš naujo apklausė specialistą Ž. M. ir liudytoją R. D.. Kitaip įvertinęs šiuos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos išvada, jog G. J. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir todėl nusikalstamos veikos nepadarė, yra nepagrįsta.
Tikrindama kasacinio skundo argumentus, kolegija nenustatė duomenų, leidžiančių suabejoti apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Visos kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurios, anot kasatoriaus, rodo neteisingai atliktą įrodymų vertinimą (nukentėjusiojo atsitrenkimas į kopijavimo aparatą, žandikaulio įskilimo, o ne lūžio konstatavimas, neva kitoje veido pusėje nustatyti sužalojimai, liudytojo R. D. parodymų nenuoseklumas, liudytojos E. L. parodymai apie nukentėjusiojo agresyvų elgesį (puolimą), specialisto išvados nepatikimumas), iš esmės buvo patikrintos nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir aptartos nuosprendyje, iš kurio turinio yra aišku, kodėl teismas atmetė būtinosios ginties versiją ir padarė išvadą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, vertinant byloje surinktus įrodymus, yra logiški ir įtikinami. Kolegija konstatuoja, kad duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas, buvo šališkas ar atliktas nesilaikant rungimosi principo, nėra.
Kolegija laiko nepagrįstais kasatoriaus teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas bylos aplinkybes nustatė remdamasis duomenimis, kurie pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus nėra įrodymai, nes savo išvadas pagrindė teisme neapklaustų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Visi įrodymai, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, yra ištirti teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant bylą pirmosios arba apeliacinės instancijos teismuose. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojų, apkaustų pirmosios instancijos teismo, parodymais, iš naujo jų neapklausdamas, nelaikoma BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo šių parodymų perskaityti, o kasatoriaus nuoroda į BPK 276 straipsnio 4 dalį šiuo atveju nėra tinkama, nes šis straipsnis nedraudžia apeliacinės instancijos teismui remtis liudytojų, apklaustų pirmosios instancijos teismo, parodymais. Nėra tinkama ir nuoroda į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-554/2006, nes šioje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo panaikintas dėl to, kad teismas rėmėsi ne pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais, o ikiteisminio tyrimo metu gautais nukentėjusiosios ir liudytojų apklausų duomenimis.
Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 331 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo
Kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes neva nuosprendyje nemotyvavo, kokiu pagrindu atmetė aplinkybę, kad kopijavimo aparato spintelė įvykio vietoje buvo pasistūmusi iš vietos dėl to, kad į ją krisdamas atsitrenkė nukentėjusysis, nepasisakė dėl šią aplinkybę patvirtinančių kasatoriaus bei liudytojos A. V. parodymų. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos nuosprendyje motyvuotai ir pakankamai išsamiais argumentais atmesta versija, kad nukentėjusysis susižalojo atsitrenkdamas į kopijavimo aparatą. Aptarta ir tai, kodėl liudytojos A. V. parodymai dėl šios aplinkybės kelia abejonių.
Dėl būtinosios ginties
Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgdamas nuteistojo veikoje būtinosios ginties, netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas, nes nukentėjusiojo agresyvus elgesys buvo pavojingas, akivaizdus ir realus. Kolegija, vertindama šį kasacinio skundo argumentą, atkreipia dėmesį į tai, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismų praktikoje pavojingam kėsinimuisi, nuo kurio galima būtinoji gintis, taip pat keliami realumo ir akivaizdumo reikalavimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-618/2006; 2K-30/2007; 2K–212/2007 ir kt.). Tai reiškia, kad kėsinimasis turi egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ir kelti akivaizdų pavojų įstatymo saugomoms vertybėms.
Apeliacinės instancijos teismas paneigė būtinosios ginties versiją nurodydamas, kad nukentėjusysis jokių veiksmų, kurie galėjo sukelti pavojų G. J. ar kitų darbuotojų sveikatai bei gyvybei, neatliko ir kad realaus ir akivaizdaus pavojingo kėsinimosi nebuvo. Kolegija sutinka su tokiu vertinimu konstatuodama, kad nukentėjusiojo elgesys, piktai ir garsiai kalbant bei vartojant necenzūrinius išsireiškimus, buvo susijęs su darbinių santykių aiškinimusi ir negalėjo būti suprastas kaip pavojingas kėsinimasis ketinant imtis smurto prieš nuteistąjį ar kitus patalpoje buvusius žmones. Todėl, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino nuteistojo G. J. smurtinius veiksmus kaip nesusijusius su būtinosios ginties situacija.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Kolegija taip pat atmeta kasatoriaus argumentą, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas nepagrįstai. Kasatoriaus nurodytas Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-00957-505/2006, kuriuo neva jau išspręstas ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas, iš tikrųjų yra susijęs su ieškovo V. B. ieškiniu UAB „Depas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo. Nors ieškovas prašė priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir dėl patirto sveikatos sutrikdymo, tačiau teismas konstatavo, kad nėra duomenų, jog UAB „Depas“ darbuotojų veiksmais ieškovui buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi teismas šio klausimo neišsprendė, o 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas ieškovui priteistas dėl atleidimo iš darbo pažeidžiant Darbo kodekso normas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir nustatęs nusikalstamos veikos požymius, privalėjo spręsti ir nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje iškeltą neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Kolegija taip pat nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė atlygintinos žalos dydį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo G. J. kasacinį skundą atmesti.