Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Apeliaciniame skunde pažymima, jog byloje nebuvo surinkta jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo A. P. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog nuteistasis A. P. buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus Š. L. sužalojimo tik todėl, jog nusikalstamos veikos padarymo metu buvo šalia įvykio vietos ir formaliai turėjo motyvą atkeršyti Š. L. dėl tą pačią dieną įvykusio konflikto ir Š. L. panaudoto smurto A. P. atžvilgiu. Iš liudytojos B. K. pranešimo pagalbos telefonu ir parodymų patikrinimo vietoje protokolo byloje buvo objektyviai nustatyta tik tai, jog 2011 m. gruodžio 4 d. apie 22.45 val. prie (duomenys neskelbtini) laiptinės buvo mušamas nukentėjusysis, kurį 4 vyrai vienodai kojomis spardė į įvairias kūno vietas. Kokie konkrečiai asmenys sužalojo nukentėjusįjį liudytoja B. K. neatpažino, liudytojų tiesiogiai mačiusių įvykį, byloje taip pat nebuvo nustatyta. Iš bylos medžiagos ir nukentėjusiojo parodymų matyti, jog pats nukentėjusysis visiškai neatsimena 2011-12-04 įvykio dienos, atsimena tik dieną prieš tai. 2011-12-04 dienos eigą jis žino tik iš dukros A. R. papasakojimo. Jis nieko neprisiminė nuo to laiko, kai pas jį 2011-12-04 dieną atėjo draugas ir jie pradėjo girtauti švęsdami draugo „išleistuves“ išplaukiant į jūrą. Liudytoja A. R. teismo posėdžio metu atitinkamai parodė, kad 2011-12-04 vakarą tėtis Š. L. pasiėmė šunį ir išėjo, po to parėjo, buvo jau be šuns, pasiklojo lovą ir vėl išėjo, neaišku kur. Tėtis buvo smarkiai išgėręs, tą naktį negrįžo. Papildomai nurodė, kitą dieną ji vedė vaiką į darželį ir užėjo į parduotuvę paklausti, gal žino, kur yra jos tėtis. Anot A. R., tuo metu A. P. buvusi draugė A. K. dirbo parduotuvėje ir viską jai papasakojo. A. K. jai neva pasakė, kad matė jos tėvą išgėrusį, jos tėvas bendravo su parduotuvės savininku D. B. parduotuvėje, kad tarp A. P. ir Š. L. apie 21.00 val. (prieš Š. L. grįžtant namo ir pasiklojant lovą) įvyko muštynės. Girdėjo, kad Š. L. šūkavo, buvo piktas, o A. P. pradėjo siundyti šunį ir tada jie susimušė. Sužinojusi iš A. K. šią informaciją, A. R. ėmė ieškoti tėvo. Surado jį ligoninėje. Ji tėvui papasakojo viską, ką girdėjo iš A., nes pati įvykio nematė. Parodė, kad tėvas nuolat konfliktuodavo su jos vaiko tėvu E. R., po tėvo traumos tėvas ir E. R. buvo dar susimušę, tada tėtis grižo visas kruvinas. Parodė, kad tai buvo 2012 m. lapkritį, E. R. ne kartą yra grasinęs jai, tėvui, mamai. Nurodė, kad nežino, ar A. P. gali būti susijęs su tėvo sužalojimais. Liudytoja A. K. teisme nebuvo apklausta ir jos parodymai, duoti ikiteisminio metu nebuvo ištirti, todėl skundžiamame nuosprendyje nebuvo vertinami. Gynyba ją prašė apklausti. Byloje yra pagrindinis klausimas, kas yra pirminis įrodymų šaltinis A. R. (L.), kuri pati įvykio nematė, o viską perpasakojo savo nukentėjusiajam tėvui remiantis kito asmens parodymais. Ir nors teismas neišnaudojo galimybės apklausti liudytoją A. K., apeliantas pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu A. K. davė parodymus, jog ji įvykio nematė ir tą diena parduotuvėje nedirbo. Kieno parodymus tada perpasakojo A. R., ar L. L. ar D. B.. Taigi darytina išvada, jog teismas rėmėsi ir byloje įrodymais pripažino nukentėjusiojo Š. L., M. L., R. L. ir G. L. duotus parodymus, pagrįstus tik nukentėjusiojo dukters A. R. perpasakota įvykių versija, kurią ji išgirdo iš alkoholio parduotuvėje 2011-12-04 dirbusio, tačiau A. P. ir Š. L. konflikto nemačiusio D. B. pasakojimų ir jo išsigalvotos įvykių versijos. Parodymų šaltinis galėjo būti ir L. L., tačiau teisme neapklausus A. K., šis klausimas liko neištirtas.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad bylos medžiaga objektyviai nustatyta, jog 2011-12-04, apie 21.00 val., tarp nuteistojo A. P. ir nukentėjusiojo Š. L. įvyko konfliktas prie alkoholinių gėrimų parduotuvių (duomenys neskelbtini) dėl šunų. Šių faktinių aplinkybių neneigė ir nuteistasis. Jis parodė, kad apie 21.00 val. įvykusio konflikto metu agresyviai nusiteikęs Š. L. užpuolė jį iš nugaros ir stipriai sumušė. A. P. gavo apie 10 smūgių, jį Š. L. mušė rankomis ir kojomis į galvą, sumušė lūpą (randas yra likęs), taip pat mušė į nugarą. Nors į medikus A. P. baimindamasis Š. L., nesikreipė, jo patirtus sužalojimus ir Š. L. smurtavimą prieš A. P. patvirtino liudytojų K. K. ir D. B. parodymai, taip pat šių liudytojų pasakojimais paremti Š. L. parodymai. Liudytojas K. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad įvykio vakarą jis ruošėsi išvykti į Radviliškį, kai jam paskambino A. P. ir pasakė, kad įvyko konfliktas prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) namo, kad jį sumušė Š. L.. K. K. nuėjus prie parduotuvės pasižiūrėti kas įvyko, K. K. rado A. P., kuris rodė sumuštą lūpą. Liudytojas D. B. duodamas parodymus teisme atitinkamai nurodė, jog konflikto dieną jis vienas dirbo savo parduotuvėje, jis matė, kad tarp A. P. ir Š. L. įvyko konfliktas dėl šunų. Pačių muštynių nematė. Anot D. B., Š. L. buvo išgėręs, tačiau to labai nesimatė, nes Š. L. yra stambus vyras. Po kilusio konflikto Š. L. pasakė D. B., kad „pacanus“ reikia auklėti, jeigu tėvai neišauklėjo. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog dėl 2011-12-04, apie 21.00 val., kilusio konflikto buvo kaltas pats A. P., kuris išprovokavo Š. L. smurtą prieš jį dėl užsiundyto šuns, šių teismo išvadų objektyviai nepatvirtino byloje esantys duomenys. Teismas ignoravo A. P. teisme duotus parodymus, jog jis lauke vedžiojo šunį, kuris yra mažas mišrūnas, ir praeidamas dvi vieną priešais kitą esančias parduotuves (duomenys neskelbtini) šalia D. B. parduotuvės ant laiptų matė girtaujantį nukentėjusįjį, su dar trimis asmenimis, taip pat matė palaidus šunis. Nukentėjusysis jokio šuns ant rankų nelaikė. Šias faktines aplinkybes iš dalies patvirtina ir Š. L. dukters duoti parodymai, jog tėvas iš namų išėjo pats išsivesdamas šunį, todėl girtaudamas su kitais vyrais prie parduotuvės kieme saugoti ir laikyti kažkokio svetimo mažo šuniuko negalėjo. Iš byloje apklaustų kitų liudytojų duotų prieštaringų parodymų yra akivaizdu, jog prasilenkiant tarp A. P. ir agresyviai nusiteikusio Š. L. nebuvo apsieita be necenzūrinių frazių, kas išsaukė žodinį konfliktą ir Š. L. smurtinį elgesį. Tokią labiausiai tikėtiną versiją patvirtina ne tik konfliktiška nukentėjusiojo Š. L. asmenybė, bet ir agresyvus elgesys įvykio dieną. Duodamas parodymus teisme nukentėjusysis Š. L. gyrėsi, jog nevengia paleisti kumščių į darbą, nuolat konfliktuodavo su dukros vaiko tėvo E. R., buvo E. R. už gerklės papurtęs, nes E. R. smurtavo prieš jo dukterį. Liudytoja L. L. teismo posėdžio metu parodė, kad 2011-12-04 ji buvo parduotuvėje, įsikūrusioje (duomenys neskelbtini), priešais D. B. parduotuvę, valė patalpas. Parodė, kad apie 21 val. į parduotuvę atėjo nukentėjusysis Š. L., jis buvo vienas, labai piktas, girtas, vartojo necenzūrinius žodžius, reikalavo duoti konkretų butelį alkoholinio gėrimo. Vėliau, anot jos, į parduotuvę užėjo A. P.. Pažymėjo, kad priešingai nei Š. L., A. P. buvo mandagus, kadangi lankydavosi dažnai, visada pasisveikindavo. Anot liudytojos L. L., tuo metu, apie 21.00 val., A. P. ir Š. L. susitiko parduotuvėje, po to išėjo, šunų parduotuvėje ar aplink ją nematė. Apeliantas A. P. atitinkamai nurodė, jog jam einant į parduotuvę Š. L. buvo girtas, keikėsi, buvo agresyvus, žiūrėdamas į A. P. sakė „piderastas“, „gaidys“. Kitos, priešais esančios parduotuvės savininkas D. B., kuris patvirtino, jog rūkydamas lauke matė šunų konfliktą, teisme taip pat patvirtino, jog įvykio dieną Š. L. buvo piktas ir agresyvus, skundėsi D. B., kad šeimoje vyksta nuolatiniai konfliktai. Anot D. B., po A. P. sumušimo Š. L. pasakė jam, kad „pacanus“ visada reikia paauklėti (kumščiais), jeigu tėvai jų neišauklėjo. Iš šių faktinių aplinkybių visumos matyti, jog Š. L. įvykio dieną buvo apsvaigęs nuo alkoholio, konfliktiškas, agresyvus, todėl labiau tikėtina, jog jis puolė smurtauti prieš nuteistąjį A. P. ne dėl A. P. šuns, o dėl to, jog A. P. nenutylėjo Š. L. įžeidinėjimų ir į juos atsikirto necenzūrinėmis frazėmis bei už tai buvo sumuštas nukentėjusiojo.

Nuteistojo gynėjo advokato skunde nurodoma ir tai, kad atmestini kaip nepagrįsti skundžiamo nuosprendžio argumentai, jog 2011-12-04, apie 22.45 val. tik nuteistasis A. P. galėjo sunkiai suluošinti nukentėjusįjį keršydamas už jo sumušimą 21 val. vykusio konflikto su Š. L. metu. Nesutinkant su šiomis teismo prielaidomis, apeliantas pažymi, jog iš jo, bei kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų yra aiškiai matyti, jog nors A. P. galimai jautė nuoskaudą dėl patirtų sužalojimų, tačiau jis neturėjo nei tikslo, nei galimybių keršyti ir pakenkti Š. L.. Duodamas nuoseklius parodymus teisme A. P. nurodė, jog 21 val. vykusio konflikto metu jis buvo suklupęs, o Š. L. nustojus jį mušti ir atsitraukus, A. P. nuėjo namo nusiprausti kraujus. Nueidamas jis nieko nesakė Š. L.. Kai A. P. nusiprausęs išėjo į lauką, į konflikto vietą buvo atėjęs liudytoju apklaustas K. K.. A. P. parodė matęs nukentėjusįjį vis dar girtaujantį su ta pačia vyrų kompanija, tarp kurių buvo ir K. K.. Nukentėjusysis keikėsi, buvo agresyvus, žiūrėdamas į A. P. sakė necenzūrinius žodžius, toliau įžeidinėjo jį. A. P. nėjo arčiau prie nukentėjusiojo, bet prie jo paties priėjo kiti du augę vyrai kurie pasiūlė jam vyno. Šiuos nuteistojo parodymus iš esmės patvirtino liudytojas K. K., teisme atitinkamai nurodęs, jog jam atėjus į konflikto vietą prie 2 parduotuvių, A. P. buvo atokiau vienas ir rodė sumuštą lūpą. Anot, K. K., Š. L. po kelių minučių išėjo iš parduotuvės. K. K. išklausė ir nuramino abu konflikto dalyvius. Š. L. ir K. K. nusipirkus dar degtinės ir užkandos, jie po to kartu rūkė prie parduotuvės. Rūkydami aiškinosi dėl ko įvyko muštynės. K. K. manė, kad konfliktas išspręstas. Jam atsisakius Š. L. pasiūlymo išgerti, Š. L. A. pašaukė: „nu, ar supratai už kg savai? Imk, brude, išgerk..”. A. P. atsakė: “jo, supratau”, nuotaika buvo rami. Iš šių byloje esančių liudytojo K. K. parodymų matyti, jog būdamas išgėręs ir jau kartą sumuštas, A. P. laikėsi atokiau nuo agresyvaus Š. L., todėl bijodamas antrą kartą nukentėti elgėsi atsargiai ir net vengė nukentėjusiojo. Be to, atsižvelgiant į nukentėjusiojo konfliktišką būdą, galima numanyti, jog sužaloti Š. L. galėjo siekti ir kiti asmenys, pvz. liudytoju apklaustas E. R.. Pažymėtina, jog duodamas parodymus nukentėjusysis nurodė, jog E. R., kuris yra buvęs jos dukters draugas ir anūko tėvas, yra konfliktiškas narkomanas. Anot Š. L., E. R. jį buvo užpuolęs ir sumušęs du kartus, po to jau po 2011-12-04 įvykių užpuolė ir sumušė Š. L. laiptinėje trečią kartą. Anot Š. L. parodymų, jis net turi specialisto išvadą, kad buvo padavęs E. R. į teismą. Buvusi Š. L. sutuoktinė, R. L. teisme atitinkamai parodė, jog per E. R. turėjo daug bėdų šeimoje, tarp jos vyro Š. L. ir E. R. buvo nuolatiniai konfliktai. Konfliktai tarp Š. L. ir E. R. vyko 2010 m. birželio-gegužės mėnesį. 2011 m. balandį, o po sumušimo 2011-12-04, kai Š. L. grįžo po ligoninės, jis dar kartą buvo sumuštas E. R. ir jo draugų, tą kartą Š. apspardė laiptinėje. Be to, R. L. parodė, jog kai nukentėjusysis gulėjo ligoninėje ir pradėjo jau kalbėti apie įvykius, pasakė, kad 2011-12-04 buvo E. R.. R. L. paaiškino, kad tuo metu palatoje buvo ji, sūnus M. L.. Jie bandė klausinėti Š. apie įvykį, kadangi jis sunkiai kalbėjo, jis parašė kažką panašaus į E raidę, o paklausus, ar tai E. sumušė, Š. linktelėjo galvą. Be to, E. yra sakęs Š. L. „tada dar tu mažai gavai“.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nesutiktina su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, jog nuteistasis A. P. neabejotinai nusikaltimo padarymo tiksliu laiku buvo įvykio vietoje. Iš 2012 m. gegužės 9 d. apžiūros protokolo nustatyta, kad Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriui B. K. 2011 m. gruodžio 4 d. 22.45 val. pranešė apie galimai negyvai primuštą žmogų prie (duomenys neskelbtini) laiptinės, nurodė, kad per langą matė, kaip spardė žmogų, o po akimirkos nurodo, kad „žmogus guli, o tų nebėra“. Taigi iš šio pranešimo nustatytas tikslus įvykio laikas, t. y. 2011 m. gruodžio 4 d. 22.45 val. ir tiksli įvykio vieta, t. y. prie (duomenys neskelbtini) laiptinės. Iš 2012 m. gegužės 28 d. ir 2012 m. gegužės 29 d. tarnybinių pranešimų nustatyta, kad A. P. 22.31 val. kontakto metu jungiasi prie bokšto įvykio vietos veikimo zonoje, 22.46 val., netoli įvykio vietos prie kito bokšto, o 23.27 val. jau prie bokšto jo namų (duomenys neskelbtini) veikimo zonoje. Šios faktinės aplinkybės, apelianto nuomone, ne įrodo, o paneigia, A. P. buvimą įvykio metu įvykio vietoje ar dalyvaujant Š. L. sužalojime. Apeliantas pažymi, jog byloje esantys duomenys apie jo skambučių registraciją atitinkamose celėse yra ir netikslūs, nekonkretūs, todėl teismo išvados yra grynai tikimybinio pobūdžio, pagrįstos samprotavimais. Prie bylos nėra pridėta jokios grafinės analizės, schemų, kiek ir kokiu spinduliu, kokias gatves apima atitinkama celė. Apeliantas pažymi, jog celė miesto teritorijoje paprastai veikia 0,5 km spinduliu ir telefonų abonentai registruojami atitinkamo bokšto celėje. Taigi vien nustatytos faktinės aplinkybės, jog 22.46 val. kontaktų metu A. P. jungėsi prie bokšto šalia įvykio vietos veikimo zonos dar nepatvirtina išvadų, jog A. P. 22.45 val. galėjo būti įvykio vietoje prie (duomenys neskelbtini) laiptinės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodinėjant asmens kaltę GSM ryšio bazinių stočių duomenimis, jeigu jie gauti teisės aktų nustatyta tvarka, tokie įrodymai turi būti vertinami visų bylos duomenų kontekste (kasacinės nutartys Nr. 2K-150/2008, 2K-339/2007), o ne neginčijamu įrodymu. Taigi teisme iškilusioms abejonėms dėl telefoninių pokalbių registracijos duomenų patikimumo ir tikslumo pašalinti, į teismo posėdį apklausai privalėjo būti šaukiamas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos specialistas (BPK 89, 90,284 straipsniai) ar pateiktos minėtos schemos bei planai su celių apimties teritorija. To nepadarius ir neišsamiai ištyrus bylai reikšmingų aplinkybių dėl duomenų, susijusių su A. P. kontaktavimu prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo, yra pagrindas konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą ir šiuo aspektu. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į bylos duomenis, jog Š. L. buvo sužalotas 22.45 val., teismo išvados, jog A. P., būdamas girtas, galėjo ir spardyti Š. L. ir tuo pat metu kitoje vietoje (kito bokšto veikimo zonoje šalia įvykio vietos) kalbėtis telefonu, yra nelogiškos. K. K. atsisveikinus ir išvažiavus į Radviliškį, A. P. taip pat ėjo namų link ir 22.32 val. sutiko senelį, kurį palydėjo link jo darbo, o tik po to 23.27 val. parėjo namo, todėl negalėjo sužaloti Š. L.. K. K. išėjo iš įvykio vietos 22.23 val. Iki 22.23 val. K. K., būdamas kartu su Š. L. ir A. P. nurodė, jog A. P. buvo vienas, kartu su juo nebuvo jokių pašalinių asmenų. Taigi nors iki 22.30 val. A. P. dar buvo įvykio vietoje, jis buvo vienas ir 22:46:43 val. atsiliepė į K. K. skambutį iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini), o kontakto metu jungėsi prie bokšto netoli įvykio vietos. Po įvykio A. P. buvimo vieta keitėsi, tačiau nedideliu spinduliu, kas patvirtina faktines aplinkybes, jog A. P. lydėjo senelį. K. K. parodė, kad su A. P. kalbėjo kelis kartus. Skambučio metu A. P. informavo K. K., kad kažkas įvyko, o jis turi išvykti. Tačiau K. K. nuomone A. P. nukentėjusiojo sumušti negalėjo. Apie tai, kad kažkas įvyko jis suprato iš A. P. vartojamų žodžių kažko panašaus į tai, kad „aš pragliučinau“. Tuo tarpu A. P. nurodė, kad šį žodį vartoja kalbant apie padauginimą alkoholio. Šia informacija K. K. pasidalijo kartu su į Radviliškį vykusiais bendradarbiais D. U. ir E. L.. Tyrime apklausti K. K. bendradarbiai nurodė, kad „bradegos“ (valkatos) sumušė žmogų. E. L. nurodė, kad vaikas kažką sumušė. Taigi net teismui ir nustačius, jog A. P. buvo šalia įvykio vietos veikos padarymo metu, šios faktinės aplinkybės nepatvirtina teismo išvados, jog nuteistasis, galėjo prisidėti prie Š. L. kūno sužalojimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kritiškai vertintini kaltinimo versiją grindžiantys nenuoseklūs ir prieštaringi D. B. parodymai, kuriais rėmėsi teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį, jog jis įvykio dieną apskritai nebuvo įėjęs į D. B. priklausančią alkoholinių gėrimų parduotuvę, pirko tik parduotuvėje, kurioje dirbo ir patalpas valėsi liudytoja L. L.. Jokie bylos duomenys nepatvirtino D. B. parodymų, jog jis matė A. P. 22.00 - 22.05 val. su draugų kompanija. Apelianto nuomone, objektyviai D. B. ir negalėjo šių įvykių matyti, nes A. P. buvo vienas už parduotuvės prie gretimo namo šalia K. K. ir Š. L.. Prie A. P. tik vėliau priėjo keli vyriškiai, kuriuos jis įvardino „asocialais“. Šiuos B. parodymus paneigė kartu su Š. L. ir A. P. buvęs K. K., kuris nurodė, jog iki jam išvykstant, A. P. buvo vienas. Taigi D. B. parodymai, jog jis 2011 m. gruodžio mėnesį dirbdamas parduotuvėje galėjo matyti į kitą parduotuvė einantį A. P. su kompanija menamų draugų, girdėti A. P. balsus už tunelio prie gretimo (duomenys neskelbtini) laiptinės, atpažinti, jog tai A. P. ir jo neegzistuojančių draugų balsai ar tuo labiau perspėti Š. L. neiti būtent prie konkrečios laiptinės yra neįtikimi, nenuoseklūs, prieštaringi, todėl turėjo būti vertinti ypač kritiškai.

Be to, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad, nors specialisto išvadoje nurodoma, kad Š. L. sužalojimus galėjo patirti bukos traumos pasekoje sumušus galvą kietais bukais daiktais, ši išvada vertintina kritiškai, nes byloje taip ir nebuvo išsiaiškinta, kur ir kaip konkrečiai nukentėjusysis buvo sumuštas, kokia buvo smūgių lokalizacija, koks sumušimo mechanizmas, nebuvo nustatyta kiek smūgių kliuvo nukentėjusiajam, ar visų smūgių mechanizmas buvo vienodas, kokie konkrečiai smūgiai galėjo sukelti sunkų kūno sužalojimą ir t. t. Dėl šių aplinkybių byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp specialisto P. P. išvados ir jo teisme duotų parodymų. Specialistas P. P. teismo posėdžio metu parodė, kad jis teikė išvadą iš duomenų (medicininių įrašų), gautų apie Š. L. buvimą ligoninėje, bet paties Š. L. jis nepažiūrėjo. Duomenyse, kuriais P. P. rėmėsi, tiksliai nebuvo pažymėta, ar abu skruostai pamėlę, kur kokios kraujosruvos yra, buvo tik parašyta „sumušimo žymės“ Be to, P. P. teismo posėdžio metu patikslino, jog buvo griuvimas po kontakto į veidą, kietu buku daiktu, pakaušine dalimi kietai atsitrenkta, nes motorinė sensorinė efazija pasireiškia, kada pakitimai yra kaktinėse smegenų srityse, ypač kairiojoje, branduoliai yra, tikėtina, labiausia, kad buvo griuvimas. Iš šių parodymų yra akivaizdu, jog Š. L. sunkų sveikatos sutrikdymą galėjo lemti vienintelis smūgis, po kurio jis trenkėsi pakaušiu į kietą grindinį. Taigi net teismui ir nustačius, jog A. P. vis dėlto buvo įvykio vietoje veikos padarymo metu, tai dar neįrodo, jog būtent apelianto veiksmai lėmė Š. L. sunkaus sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į sunkų Š. L. girtumo laipsnį įvykio metu, nuolatinį girtavimą, sunkus sveikatos sutrikdymas Š. L. galėjo būti padarytas ne dėl apelianto veiksmų, o dėl nelaimingo atsitikimo - Š. L. griūnant ir pakaušiu atsitrenkiant į kietą betoninį grindinį. Liudytojos B. R. matytas nukentėjusiojo spardymas galėjo įvykti po to ir nesukelti jam sunkių padarinių. Nukentėjusiojo įžeidžiantis elgesys su kitais asmenimis galėjo išprovokuoti galimą jau minėtų „asocialų“ kerštą po to kai A. P. jau išėjo. Apeliantas pažymi, jog tyrimo metu nustatyta, kad Š. L. buvo nustatytas sunkus girtumas. Taigi teismas visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiajam nustatytą girtumo laipsnį ir į eksperto P. P. paaiškinimą, kad nukentėjusįjį koma galėjo ištikti dar ir dėl to, kad jis vartojo alkoholį. Visi Š. L. padaryti veido sužalojimai būdingi smūgių sudavimui ir yra vertintini kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau visų kitų išvardintų sužalojimų atsiradimas nėra paaiškinamas. Taigi neatmetama galimybė, kad nukentėjusysis patyrė ūmaus periodo vidutinio sunkumo traumine smegenų ligą, vidutinio sunkumo komocinį sindromą, lydimą smegeninės komos, motorinės afazijos ir poshipoksinės encefalopatijos dėl alkoholio, griūdamas ir atsitrenkdamas į betoninį grindinį. Todėl darytina išvada, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjęs Klaipėdos miesto apylinkės teismas buvo neobjektyvus, nes kritiškai vertindamas ir atmesdamas apelianto ir kitų liudytojų parodymus, taip pat rašytinę bylos medžiagą, rėmėsi tik abejotinos įrodomosios galios nukentėjusiojo bei liudytojų K. K. ir D. B. parodymais. A. P. įrodinėti savo nekaltumo net neprivalėjo ir byloje esančios abejonės turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas nekaltumo įrodinėjimo naštą perkėlė pačiam A. P. ir jį nepagrįstai nuteisė, nesant tvirtų ir patikimų jo kaltės įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas A. P., neįsigilino į visą bylos medžiagą, neįvertino įrodymų visumos tarpusavio sąsajų ir loginio ryšio, kaltės klausimą sprendė ir visus kitus byloje esančius apeliantą teisinančius įrodymus atmetė neargumentuotais motyvais.