Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Algirdo Jaliniausko, Aurelijaus Rauckio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį, ir jam paskirta 120 MGL - 4519,20 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų devyniolikos eurų 20 centų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, BK 68 straipsniu, M. P. paskirta baudžiamojo poveikė priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vieniems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš civilinio atsakovo „E“, veikiančio per Lietuvos filialą, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), priteista 2712,43 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai dvylika eurų 43 centai) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, taip pat priteista 5000 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti R. V..

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. P. priteista 4000 Eur (keturi tūkstančiai eurų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) atstovavimo išlaidoms atlyginti R. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį už tai, kad vairuodamas automobilį pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: 2017 m. gruodžio 21 d., apie 18 val. 15 min., (duomenys neskelbtini), neatsargiai vairuodamas automobilį „Ford Focus“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 30 punkto, nustatančio, jog artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, reikalavimus, 9 punkto, nustatančio, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, reikalavimus, 127 punkto, nustatančio, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, reikalavimus, ir taip sukėlė pavojų saugiam eismui, esant šlapiai, apledėjusiai asfaltuotai kelio dangai, tamsiu paros metu, dviejų eismo juostų kelyje, važiuodamas antrąja eismo juosta, nesulėtino greičio, nesustojo prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, nepraleido per pėsčiųjų perėją ėjusios R. V. ir ją partrenkė, taip dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusiajai R. V. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

2.8. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog baudžiamojo poveikio priemonės pritaikymas neigiamai paveiktų apelianto darbinių funkcijų atlikimą (važiuoti į iškvietimus) bei lemtų darbo netekimą, o praradus galimybę dirbti, jis prarastų vienintelį pajamų šaltinį. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė ir ta, kad nuosprendžiu apeliantui buvo paskirta didelė bauda, taip pat iš jo priteistos sumos nukentėjusiai bei atstovavimo išlaidos. Tiek baudą, tiek kitas priteistas sumas galima sumokėti tik dirbant, kadangi darbo užmokestis yra vienintelis apelianto pajamų šaltinis. Taigi, nagrinėjamu atveju, taikant aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, nukentėtų ir kiti asmenys. Įvertinus šias aplinkybes, manoma, kad baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas apeliantui buvo neproporcingas, nepaskyrus specialiosios teisės atėmimo, būtų veiksmingiau užtikrinami nukentėjusiosios ir valstybės interesai.

Motyvuojamoji dalis

3. Nuteistojo M. P. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai apeliantą pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. Kolegija konstatuoja, kad šie argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

5. Konstatuojama, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalis. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

6. Pažymėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

8. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas. Kolegija konstatuoja, kad surašant nuosprendį BPK 305 straipsnio nuostatos nepažeistos.

9. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (LR BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

11. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstos išvados byloje sprendžiamais klausimais yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

12. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais skundo argumentais nesutinka. Pagrindžiant šią išvadą pažymėtina, kad apylinkės teismas, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, jų rezultate padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo M. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Vien tik tai, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė duomenimis, kuriuos pateikė nuteistasis, negali būti pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kadangi teismas įrodymus vertina vidinio įsitikinimo vedinas, o duomenų pripažinimas įrodymais yra išskirtinė teismo priimančio baigiamąjį aktą prerogatyva. Tokiu būdu vien ta aplinkybė, kad apkaltinamasis nuosprendis nebuvo palankus nuteistajam M. P. ir neatitiko jo subjektyvių lūkesčių, negali būti vertinamas kaip baudžiamojo proceso pažeidimas.

13. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas numato, kad apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Remiantis nuteistojo apeliaciniu skundu, akivaizdu, jog nuteistasis nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu bei paskirta bausme, tokiu būdu, teisėjų kolegija, skundžiamą nuosprendį patikrina inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumo, įstatymo taikymo kontekste.

14. Šiuo aspektu analizuojant apeliacinio skundo argumentus baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal aptariamą BK specialios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir atitinkamą kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinį ryšį tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir, ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, eismo įvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Būtina nustatyti ir tai, ar kilę padariniai yra dėsningi, ar atsitiktiniai. Nekelia abejonių, jog kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo privalo būti maksimaliai atsargus bei rūpestingas, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti vairuojamą transporto priemonę.

15. Apylinkės teismas nustatė, kad M. P. vairuodamas automobilį pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: 2017 m. gruodžio 21 d., apie 18 val. 15 min., (duomenys neskelbtini) neatsargiai vairuodamas automobilį „Ford Focus“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 30 punkto, nustatančio, jog artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, reikalavimus, 9 punkto, nustatančio, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, reikalavimus, 127 punkto, nustatančio, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, reikalavimus, ir taip sukėlė pavojų saugiam eismui, esant šlapiai, apledėjusiai asfaltuotai kelio dangai, tamsiu paros metu, dviejų eismo juostų kelyje, važiuodamas antrąja eismo juosta nesulėtino greičio, nesustojo prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, nepraleido per pėsčiųjų perėją ėjusios R. V. ir ją partrenkė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusiajai R. V. sunkiai sutrikdyta sveikata. Šias aplinkybes ir išvadas teismas pagrindė įrodymais, juos išvardinęs ir motyvuotai įvertinęs.

16. Teismo nuosprendyje teisingai įvertinta ta aplinkybė, kad nukentėjusioji R. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, kad ji į kitą važiuojamosios dalies pusę ėjo per pėsčiųjų perėją. Į perėją įžengė, kai ją praleisti iš kairės sustojo automobiliai, eidama iš dešinės pusės pamatė automobilio šviesas ir buvo partrenkta. Nukentėjusios gyvenamoji vieta yra prieš nurodytą pėsčiųjų perėją, žiūrint nuo (duomenys neskelbtini) miesto centro, iš kur ji ėjo. Parduotuvė „N“, į kurią ji ėjo, yra už pėsčiųjų perėjos, kitoje gatvės pusėje, taigi nukentėjusiajai tikrai nebuvo jokio pagrindo eiti į kitą gatvės pusę ne apšviesta pėsčiųjų perėja, o intensyvaus eismo važiuojamąja kelio dalimi.

17. Teismas įvertino ir tai, kad nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina liudytojos Ž. B. parodymai, o šios liudytojos jokie santykiai nei su kaltinamuoju, nei su nukentėjusiąja nesieja, todėl jos parodymais abejoti nėra pagrindo. Ši liudytoja parodė, kad paties pėsčiosios partrenkimo momento ji nematė, tačiau įvykio vietoje buvęs dar vienas asmuo, kuris tyrimo metu nebuvo nustatytas, pasakė, kad jis kitoje eismo pusėje buvo sustojęs prieš perėją ir nukentėjusiąją, einančią pėsčiųjų perėja, praleido. Apeliaciniame skunde akcentuojama į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu-2017-12-21 apklausta liudytoja Ž. B. nenurodė aplinkybės apie tai, kad įvykio vietoje buvęs asmuo jai nurodęs, jog sustojo praleisti perėjoje ėjusią nukentėjusiąją. Tačiau kolegija vertina tą aplinkybę, kad vėliau ir teisminio nagrinėjimo metu liudytoja Ž. B., būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, patvirtino, jog įvykio vietoje buvęs asmuo jai sakė, kad sustojo ir praleido pėsčiųjų perėjoje ėjusią nukentėjusiąją. Todėl teismui nebuvo pagrindo netikėti šiais liudytojos Ž. B. parodymais. Juo labiau, kad teisme apklausta ji patvirtino aplinkybę, kad įvykio dieną ją apklaususiam pareigūnui ji tai sakė. Todėl kolegija mano, jog liudytoja nėra atsakinga už tai, kad jos parodymai neišsamiai užrašyti. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad liudytoja Ž. B. keitė parodymus, nes toks faktas nefiksuotas.

18. Iš liudytojo G. M. parodymų nustatyta, kad tą aplinkybę, jog įvykio metu ėjo per perėją nukentėjusioji R. V. pasakojo ir G. M., su kuriuo nukentėjusioji gyveno. Be to, liudytojo G. M. parodymais patvirtinama aplinkybė apie tai, kad laukiant ligoninės priėmimo skyriuje prie jo priėjo kaltinamasis ir pasakė, kad atsitiko nelaimė ir jis pėsčiųjų perėjoje sužalojo jo žmoną, kad buvo blogas matomumas. Taigi, byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios R. V. parodymai apie tai, kad įvykio metu ji ėjo pėsčiųjų perėjoje nėra vienintelis įrodymas byloje, jos parodymus patvirtina kitų liudytojų parodymai.

19. Teismas tinkamai įvertino liudytojų M. B., L. C., D. C. parodymus, kuriais nustatyta, kad jie patvirtino aplinkybes apie tai, jog važiavo automobiliu paskui M. P. vairuojamą automobilį ir nurodė, kad šis automobilis keistai pradėjo manevruoti. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, atlikus parodymų patikrinimą vietoje liudytojas L. C. paaiškino, kad antroje eismo juostoje važiavęs M. P. automobilis perėjoje net „šoktelėjo“, sumanevravo staigiai pasukdamas, o liudytojas D. C. nurodė analogiškas aplinkybes apie tai, kad M. P. automobilis „susimėtė“ būtent pėsčiųjų perėjoje. Taigi, tai duoda pagrindą daryti išvadą, kad įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, M. P. vairuotas automobilis susidūrė su kliūtimi (kas buvo nukentėjusioji). Apylinkės teismas argumentavo, kodėl tiki šiais liudytojų parodymais, o būtent: liudytojai (duomenys neskelbtini). negyvena, šia gatve važiavo tamsiu paros metu, automobilio sustojimo vieta niekaip nebuvo paženklinta, todėl jie galėjo tiksliai neįsidėmėti automobilio sustojimo vietos, tačiau pėsčiųjų perėja buvo paženklinta baltos spalvos linijomis ant kelio važiuojamosios dalies ir jiems tai buvo puikiai matoma bei įsimintina. Ta aplinkybė, kad M. B., L. C., D. C. nurodė, kad nematė nukentėjusiosios ėjusios perėjoje, nepaneigia R. V. aiškinimo, kad įvykio metu ji ėjo perėjoje. Juo labiau būtina įvertinti tą aplinkybę, kad šie asmenys (M. B., L. C., D. C.) važiavo automobiliu paskui M. P. vairuotą automobilį ir jų matymo zonos galimybės priekyje nebuvo tokios ar analogiškos kaip M. P..

20. Apylinkės teismas vertino ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus M. P. parodymus, juos gretino su kitų liudytojų parodymais. Teismas nurodė, kad kaltinamasis kaltu neprisipažino, nurodydamas, kad nukentėjusiąją kliudė ne pėsčiųjų perėjoje. Liudytojas M. B., kaltinamojo M. P. bendradarbis, parodė, kad eismo įvykio vietoje M. P. sakė, kad net pats nesuprato, kaip įvykio eismo įvykis, apie tai, kad pėsčioji ėjo ne perėja, jis nenurodė. Kaltinamojo parodymai nėra nuoseklūs, jie prieštarauja kitoms nustatytoms aplinkybėms, net ir specialistų teikiamiems duomenims. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis parodė, kad būdamas pėsčiųjų perėjos ribose pamatė priekyje, maždaug už 20 m, tamsų siluetą, praėjus akimirkai, kol suvokė, kad tai žmogus, pradėjo stabdyti. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu, parodymų patikrinimo vietoje, rodydamas vietą, kurioje buvo pėsčioji, kuomet jis ją pastebėjo, šią vietą parodė ne pėsčiųjų perėjos ribose, kas aiškiai matyti nuotraukoje, taip pat nustatyta, kad iki pėsčiųjų perėjos pradžios yra 10 metrų, taip pat parodė vietą, kurioje buvo tuo metu pėsčioji ir nustatyta, kad tai yra 20,2 m už pėsčiųjų perėjos. Taip pat teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iki pėsčiųjų perėjos važiavo apie 50 km/val. greičiu, maždaug 20 m iki perėjos atleido akseleratoriaus signalą, įsitikinęs, kad perėjoje žmonių nėra, vėl akseleravo palaikydamas tą patį greitį. Prieš susidūrimą, pamatęs kliūtį stabdė, susidūrimo metu greitis galėjo būti 10-20 km/val. Teismas nurodė, kad tokie kaltinamojo parodymai apie greitį susidūrimo metu prieštarauja ekspertizės akte nurodytiems duomenims. Apylinkės teismas nurodė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019-05-24 ekspertizės akte Nr. 11-966(19) konstatuota, kad eismo įvykių tyrimo srities praktikos duomenimis eismo įvykio metu vertikalioje arba tam artimoje padėtyje esantis pėsčiasis patenka ant lengvojo automobilio, atsitrenkia į priekinio lango stiklą ir dėl to stiklas yra sugadinamas, kuomet lengvojo automobilio greitis pirminio sąlyčio su pėsčiuoju metu yra ne mažesnis kaip 50 km/val. Sprendžiant pagal automobilio „Ford Focus“ išorinių sugadinimų pobūdį ir išsidėstymą darytina tikėtina išvada, kad pirminio sąlyčio su pėsčiąja R. V. metu automobilis „Ford Focus“ judėjo ne mažesniu kaip 50 km/val. greičiu. Teismas darė išvadą, kad tai paneigia kaltinamojo parodymus, kad jis prieš susidūrimą stabdė ir jo greitis buvo 10-20 km/val. ir iš dalies patvirtina, kad susidūrimas įvyko, kuomet važiavo 50 km/val. greičiu, t. y. pėsčiųjų perėjoje. Minėtame ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad automobilio „Ford Focus“, važiuojančio 50 km/val. greičiu sustabdymui reikalingas mažiausiais atstumas buvusiomis kelio eismo sąlygomis: intensyviai stabdant - 37,3 m, neintensyviai stabdant 61,4 m. Teismas darė teisingą išvadą, kad, jeigu M. P. būtų pamatęs kliūtį jo nurodomomis aplinkybėmis ir vietoje, po to pradėjęs stabdyti, jo vairuotas automobilis turėjo nuvažiuoti žymiai didesnį atstumą negu užfiksuota eismo įvykio vietos plane. Teismas pagrįstai kritiškai vertino kaltinamojo M. P. paaiškinimus apie tai, kad eismo įvykio metu gatvė nebuvo apšviesta, nes (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija pateikė duomenis, kad 2017-12-21 gatvių apšvietimas (duomenys neskelbtini) ties „N“ parduotuve (tuo pačiu ir pėsčiųjų perėjoje) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje buvo įjungtas 16.15 val., t. y., žymiai anksčiau negu buvo eismo įvykis. Taip apylinkės teismas, pateikdamas motyvus, pagrįstai akcentavo tai, kad visi kaltinamojo parodymų nenuoseklumai, neatitikimas kitiems bylos duomenims ir rodo, kad parodymai nėra teisingi. Visų aptartų motyvų pagrindu teismas sprendė, kad neabejotinai nustatyta, kad šioje eismo įvykio situacijoje pėsčioji R. V. per važiuojamąją kelio dalį ėjo pėsčiųjų perėja, nepažeisdama kelių eismo taisyklių, todėl transporto priemonės vairuotojas turėjo vykdyti Kelių eismo taisyklių 9, 30, 127 reikalavimus. Ta aplinkybė, kad specialisto išvadoje ir ekspertizės akte nurodyta, jog negalima nustatyti, kurioje tiksliai važiuojamosios dalies vietoje buvo R. V., nepaneigia fakto, kad ji įvykio metu ėjo pėsčiųjų perėjoje, nes ši aplinkybė nustatyta kitais bylos duomenimis. Be to, ekspertizės akte konstatuota, kad buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Ford Focus“ vairuotojo M. P. veiksmai, tuo momentu, kai pėsčioji R. V. įžengė į kelio važiuojamąją dalį, važiuodamas 50 km/h greičiu, tiek intensyviai stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, tiek neintensyviai stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėdamas techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, laiku nestabdė vairuojamos transporto priemonės ir partrenkė per kelio važiuojamąją dalį einančią pėsčiąją, techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Taip pat ekspertizės akte nurodyta, kad eismo įvykių tyrimo srities praktikos duomenimis eismo įvykio metu vertikalioje arba tam artimoje padėtyje esantis pėsčiasis patenka ant lengvojo automobilio, atsitrenkia į priekinio lango stiklą ir dėl to stiklas yra sugadinamas, kuomet lengvojo automobilio greitis pirminio sąlyčio su pėsčiuoju metu yra ne mažesnis kaip 50 km/val. Sprendžiant pagal automobilio „Ford Focus“ išorinių sugadinimų pobūdį ir išsidėstymą darytina tikėtina išvada, kad pirminio sąlyčio su pėsčiąja R. V. metu automobilis „Ford Focus“ judėjo ne mažesniu kaip 50 km/val. greičiu. Taigi, šios išvados ir kitų bylos duomenų pagrindu, galima daryti išvadą, kad M. P. nepasirinko saugaus greičio, nesulėtino greičio, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, sukėlė grėsmę saugiam eismui, nesustojo praleisti pėsčiosios ir ją partrenkė, sužalojo. M. P. padaryti KET pažeidimai turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu.

21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis visų įrodymų visuma, pagrįstai pripažino M. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį.

22. Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymėjo, kad skiriant bausmę apylinkės teismas netinkamai įvertino BK 54 straipsnio nuostatas. Šis skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas. Iš nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę teismas įvertino tai, kad M. P. neteistas, dirba, darbdavio charakterizuojamas gerai. Administracine tvarka baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, tame tarpe ir leistino greičio viršijimą gyvenvietėje. Kaltinamasis padarė neatsargų nusikaltimą. Kadangi kaltinamasis dirba, gauna pastovias pajamas, nusikalto pirmą kartą, todėl bausmė - areštas ar trumpalaikis laisvės atėmimas, neskirtina. Įvertinęs padarytos veikos pavojingumą, pobūdį, kaltinamojo asmenybę, teismas darė išvadą, kad jam skirtina sankcijoje numatyta bauda. Teismas nurodė, kad nors nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau atsižvelgiant į kaltinamojo asmenybę, į tai, kad iš jo priteisiama ir nemaža atlygintinos neturtinės žalos suma, kas turės įtakos jo turtinei padėčiai, skirtina mažesnė negu vidurkis bauda. Vieno minimalus gyvenimo lygio dydis skiriant baudą skaičiuotinas pagal galiojusį dydį veikos padarymo metu-37,66 Eur. Kaltinamasis kaltu neprisipažino, todėl taikyti BK 64¹ straipsnį nėra pagrindo.

23. Taigi, nustatyta, kad nuosprendžiu nuteistajam paskirta 120 MGL (4519,20 eurų) dydžio bauda. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Pažymėtina, kad už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų, todėl darytina išvada, kad nuteistajam paskirta bausmė sankcijos ribose ir nėra pagrindo jos švelninti.

24. Apeliaciniame skunde ginčijamas baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, paskyrimo teisėtumas bei pagrįstumas. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas.

25. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje. Šio straipsnio redakcija, galiojusi nusikaltimo padarymo metu numatė, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (tarp jų ir teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones) nuo vienerių iki trejų metų, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi įgyvendinti bausmės paskirtį, vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, nuteistojo asmenybei. Be kita ko, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemonę skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius.

26. Iš apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam M. P. baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones paskirta 1 (vienų) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui. Teismas skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę M. P. atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė KET, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu sunkiai buvo sutrikdyta žmogaus sveikata, nors ir M. P. baudžiamojon atsakomybėn už KET pažeidimus traukiamas pirmą kartą, tačiau jo vairavimo stažas dar mažas – nuo 2015 m. kovo mėn., o jis jau keturis kartus baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, tame tarpe ir leistino greičio viršijimą gyvenvietėje ((duomenys neskelbtini).). Apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai įvertino visas šias aplinkybes, taip pat įvertino visas eismo įvykio aplinkybes, kur vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, jog artėdamas prie pėsčiųjų perėjos privalo vairuotojas itin atidžiai stebėti, ar nėra pėsčiųjų, taip pat pažymėjo, kad šioje situacijoje nuteistasis M. P. nebuvo pakankamai atidus ir dėmesingas, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos nesulėtino automobilio greičio, laiku nesustabdė savo automobilio, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir kliudė nukentėjusiąją, be to nurodė, kad nusikaltimą padarė visiško nerūpestingumo, kadangi jei būtų ėmęsis visų būtinųjų atsargumo priemonių, būtų buvus galimybė išvengti eismo įvykio, kuris sukėlė sunkias pasekmes pėsčiajam. Todėl aukštesnės instancijos teismas sutinka su nuosprendyje padaryta išvada, jog BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką M. P. padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles, taip sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams.

27. Įvertinęs šias visas aplinkybes, apibūdinančias tiek padarytos veikos pobūdį ir kilusias pasekmes, tiek kaltinamojo asmenybę, teismas sprendė, kad siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, užkirsti galimybę pažeidinėti Kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius, paveikti kaltinamąjį, kad jis laikytųsi įstatymų, tame tarpe ir kelių eismo taisyklių reikalavimų, vadovaujantis BK 67 straipsniu, 68 straipsniu, skirtina baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti transporto priemones, mažesniam negu šios priemonės taikymo vidurkis laikotarpiui pagal veikos padarymo metu galiojusią BK 68 str. redakciją.

28. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas, skirdamas apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę ir nustatydamas jos terminą, įstatymo nuostatų, reglamentuojančių baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą, nepažeidė. Toks specialiosios teisės atėmimo terminas neprieštarauja šiuo klausimu formuojamai teismų praktikai, jis atitinka ir proporcingumo principą. Todėl nuteistojo skundas šioje dalyje taip pat netenkinamas.

29. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra įstatyminio pagrindo. Todėl nuteistojo M. P. apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.