- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-29
- Bylos Nr.
- e2A-1640-661/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- UAB „Jurisdictus“
- Atsakovas
- D. V., D. R.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Jurisdictus“ ieškinį atsakovams D. V. (D. V.) ir D. R. (D. R.) dėl išlaidų priteisimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas UAB „Jurisdictus“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. V. ir D. R. 2499,12 EUR išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 2,34 EUR skolos išieškojimo išlaidų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2001 m. gegužės 4 d. tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta sutartis dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo (toliau – Sutartis), kuria UAB „Sauda“ įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei saugojimo paslaugas pagal Sutartyje nustatytus įkainius. Teigė, kad 2014 m. balandžio 2 d. buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo, kurio pagrindu transporto priemonė BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nuvežta ir saugoma UAB „Sauda“ saugojimo aikštelėje. Pažymėjo, kad 2017 m. vasario 10 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr. 23-55 prie 2012 m. rugsėjo 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 11/6 UAB „Sauda“ perleido ieškovui turėtą reikalavimo teisę išieškoti išlaidas už transporto priemonės BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Ieškovo teigimu, pagal Sutartimi sulygtus įkainius už minėtos transporto priemonės priverstinį nuvežimą nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki skolos perdavimo ieškovui dienos, t. y. 2017-02-10, susidarė 2499,12 EUR išlaidų suma, kuria ieškovas prašo priteisti solidariai iš atsakovų.
Atsiliepimas
2. Atsakovas D. R. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius 2014 m. spalio 2 d. priėmė nutarimą Nr. AV2-1153, kuriuo nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą atsakovo D. R. atžvilgiu, kadangi jis pažeidimo padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio taikoma administracinė atsakomybė. Pažymėjo, kad transporto priemonę BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios savininkas atsakovas D. V., jam perdavė nepilnametis D. A.. Atsakovo vertinimu, transporto priemonės valdytojas yra tik toks asmuo, kuris turi teisėtą pagrindą valdyti transporto priemonę. Atsakovui minėtą transporto priemonę davė nepilnametis D. A., o ne automobilio savininkas D. V., todėl jis teisėto pagrindo valdyti minėtą automobilį neturėjo. Atsakovas per trejus metus, kai transporto priemonė buvo saugoma UAB „Sauda“ saugojimo aikštelėje, nebuvo gavęs nei vieno pranešimo ar raginimo padengti susidariusį įsiskolinimą už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, o tai patvirtina, jog jis nebuvo laikomas transporto priemonės valdytoju. Pažymėjo, kad pats UAB „Sauda“, kurio reikalavimus perėmė ieškovas, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, todėl susidarė nemažo dydžio įsiskolinimas, apie kurį atsakovas sužinojo tik gavęs pranešimą apie reikalavimo teisių perleidimą. Atsakovo vertinimu, būtent transporto priemonės BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, t. y. atsakovas D. V., turėtų atlyginti ieškovui minėto automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 9 d. nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti solidariai iš atsakovų D. R. (D. R.) ir D. V. (D. V.) ieškovui UAB „Jurisdictus“ 1249,56 EUR išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 2,34 EUR skolos išieškojimo išlaidų, iš viso – 1251,90 EUR (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt vieną eurą 90 centų), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1251,90 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2017-07-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis 28 EUR (dvidešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas konstatavo , kad atsakovas D. R., būdamas nepilnametis ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo atsakovui D. V. priklausančią transporto priemonę, BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip padarydamas kelių eismo taisyklių pažeidimą, todėl minėtas automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas UAB „Sauda“ saugojimo aikštelėje ir UAB „Sauda“ patyrė priverstinio automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų. Tarp atsakovų veiksmų ir kilusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl darytina išvada, kad byloje yra nustatytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos. Dėl nurodytų priežasčių atsakovai turi pareigą atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
5. Apeliantas (atsakovas) D. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimą apelianto D. R. atžvilgiu ir priimti naują sprendimą: priteisti solidariai iš apeliantų D. R. ir D. V., ieškovo UAB „Jurisdictus naudai 603,58 EUR išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 2,34 EUR skolos išieškojimo išlaidų, iš viso - 605,92 EUR, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (605,92 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2017-07-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; likusioje dalyje Vilniaus teismo apylinkės teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
6. Apeliantas skundą grindžia tuo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 9 d. sprendime nurodė, jog Apeliantas turi atlyginti priverstinio automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, tačiau atsižvelgiant į saugojimo aikštelės UAB „Sauda“ nerūpestingumą, neatidumą ir neveikimą, suma sumažintina 50 proc. Apelianto manymu pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylos faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į jo nurodytus teisinius argumentus bei kasacinio teismo praktiką, nemotyvavo priteistino išlaidų dydžio ir todėl netinkamai paskaičiavo Ieškovui priteistiną išlaidų sumą.
7. Apeliantas neginčija fakto, jog jis buvo automobilio valdytojas.
8. 2014 m. spalio 2 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius priėmė nutarimą Nr. AV2-1153 („Nutarimas“), kuriuo nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą Apelianto atžvilgiu, kadangi jis pažeidimo padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio taikoma administracinė atsakomybė.
9. Nutarime buvo nurodyta, jog pagal pirkimo-pardavimo sutartį automobilis BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso atsakovui D. V., automobilį Apeliantui perdavė nėjo savininkas, o kitas nepilnametis asmuo - D. A.. Nutarimu nutarta automobili gražinti teisėtam savininkui, su nutarimu supažindinti suinteresuotus asmenis. Nutarimas per 20 d. nebuvo apskustas, todėl įsiteisėjo.
10. ATPK 288 str. (redakcija 2017-07-01 - 2014-10-03) numatė, jog nutarimas skelbiamas tuojau pat, baigus bylos nagrinėjimą. Apelianto manymu, automobilis turėjo būti grąžintas atsakovui D. V., apie tai buvo (turėjo būti) informuoti visi suinteresuoti asmenys, inter alia, atsakovas D. V., saugojimo aikštelė UAB „Sauda“, kurioje automobilis buvo saugomas nuo 2014 m. balandžio 2 d., kitos institucijos. Būtent šie asmenys turėjo imtis teisės aktuose numatytų veiksmų dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės grąžinimo. Apeliantas, kuriam tuo metu buvo 16 m. neturėjo imtis jokių veiksmų dėl transporto priemonės grąžinimo, kadangi Nutarimas aiškiai numatė, jog automobilis grąžinamas ne jam, o administracinė byla jo atžvilgiu nutraukiama. Taigi Apeliantas negali būti atsakingas už saugojimo aikštelės UAB „Sauda“ atsakovo D. V. ir kitų institucijų neatidumą, nerūpestingumą ir neveikimą, bei dėl to susidariusias papildomas išlaidas po 2014 m. spalio 2 d. Nutarimo įsiteisėjimo dienos.
Šalies argumentai
11. Pažymėtina, jog Ieškovas visiškai nepagrįstai ieškiniu prašo priteisti iš atsakovų solidariai 2499,12 EUR išlaidų, paskaičiuotų nuo automobilio priverstinio nuvežimo, t. y. 2014 m. balandžio 2 d., iki reikalavimo teisės perleidimo ieškovui dienos, t. y. 2017 m. vasario 10 d.
12. Pagal UAB „Sauda“ ir Vilniaus miesto policijos komisariato 2001 m. gegužės 4 d. sutartį „Dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo“ matyti, jog už transporto priemonės nuvežimą imamas 258,96 Lt mokestis, už transporto priemonės saugojimo pirmą mėnesį imamas 15 Lt mokestis už kiekvieną parą, ir po 240 Lt per mėnesį už kiekvieną sekantį mėnesį.
13. Taigi Atsakovai solidariai gali būti atsakingi tik už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. spalio 22 d. kuomet įsiteisėjo Nutarimas grąžinti automobilį teisėtam jo savininkui, t.y. atsakovui D. V.. Išlaidos už šį laikotarpį sudaro 258,96 Lt + (30 d. x 15 Lt) + (5 mėn. x 240 Lt) + (22 d. x 8 Lt) = 2084,96 Lt (603,85 EUR).
14. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei CK 6.253 str. 1 ir 5 d., Ieškovo prašomą išlaidų sumą sumažino 50 proc. t.y. iki 1249,56 EUR, tačiau Apelianto vertinimu, nurodyta suma dėl aukščiau nurodytų argumentų mažintina iki 603,58 EUR.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į Apelianto nurodytą aplinkybę, jog UAB „Sauda“ ir UAB „Trade Grupp“ (dabartinis pavadinimas UAB „Jurisdictus“) dar 2012 m. rugsėjo 7 d. buvo sudarę reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 11/6, pagal kurią visi reikalavimai kylantys iš 2001 m. gegužės 4 d. sutarties su Vilniaus miesto vyriausiuoju policijos komisariatu buvo perleidžiami UAB „Jurisdictus“, t.y. Ieškovui.
16. UAB „Jurisdictus“ pagrindinė veikla yra teisinių paslaugų teikimas bei skolų išieškojimas. Būtent minėtos sutarties pagrindu Ieškovui ir buvo perleista reikalavimo teisė į Apeliantą, tačiau tas buvo padaryta tik 2017 m. vasario 10 d., į Apeliantą pirmą kartą kreiptasi 2017 m. gegužės 30 d. reikalaujant per 5 d. sumokėti visą 2499,12 EUR skolą.
17. UAB „Sauda“ yra savo srities profesionalas, kuriam keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo ir sąžiningumo standartai, lygiai taip ir ieškovas UAB „Jurisdictus“ yra savo srities profesionalas, kuriam neabejotinai buvo žinomi visi reikalavimai laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 7 d.
Šalies argumentai
18. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog šiuo ieškiniu buvo bandoma nepagrįstai praturtėti, o pirmosios instancijos teismui nors ir sumažinus prašomą priteisti sumą 50 proc. ji vis vien laikytina nepagrįstai didele ir todėl turėtų būti sumažinta (CK 1.5 str.).
Atsiliepimas
19. Ieškovas UAB „Jurisdictus“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas nurodo šiuos argumentus:
19.1. ieškovas posėdžio metu pateikė įrodymus bei akcentavo, jog Pirminis kreditorius UAB „Sauda“ buvo kreipęsis į policijos įstaigą su prašymu nurodyti transporto priemonių, kurių niekas neatsiima, savininkus ir valdytojus sąrašą. Policijos įstaiga 2015-11-10 raštu Nr. 10- S-280140 pateikė informaciją, jog transporto priemonės savininkas yra Povilas A. P., o valdytojas (vairuotojas) nežinomas. Akivaizdu, jog reikalavimas surasti transporto priemonės valdytoją (vairuotoją) ir informuoti jį apie tai, kad mašina vis dar saugoma aikštelėje, kai policijos įstaiga nurodė, kad toks asmuo nežinomas, buvo ženkliai apsunkintas, juo labiau, kad priverstinio nuvežimo akte toks asmuo taip pat nenurodytas.
19.2. UAB „Sauda“ sudarė sutartį su antstolių kontora, kad galėtų surasti transporto priemonės savininką. Teismo posėdžio metu ieškovas pateikė policijos ir antstolių kontoros susirašinėjimą, iš kurio matyti, jog policija pateikė sutarties skanuotą variantą. Kaip matyti, buvo atlikti veiksmai dėl transporto priemonės savininko ir valdytojo nustatymo, tačiau tokie veiksmai buvo teismo įvertinti kaip nepakankami.
19.3. Atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, kad būtent pačių atsakovų elgesys sąlygojo, jog juos surasti buvo itin sudėtinga. Iš bylos duomenų, matyti, jog transporto priemonė buvo perleista tris kartus, tačiau nei karto duomenys apie pasikeitusį savininką/valdytoją nebuvo pateikti VĮ „Regitra“.
19.4. Atsakovai D. V. ir D. R. turėjo įstatyminę pareigą pasirūpinti, kad ginčo automobilis būtų atsiimtas iš saugojimo aikštelės nepaisant sprendimų administracinės teisės pažeidimo byloje. Atsakovo argumentas, kad jis neturėjo (ir neturi) pareigos atsiimti automobilio, nes pažeidimo metu buvo nepilnametis ir neturėjo teisės vairuoti automobilio neturėtų būti aiškinama Apelianto naudai, nes tokiu būdu būtų lengvinama jo teisinė padėtis, prieš tuos, kurie pažeidžia kelių eismo taisykles turėdami specialią teisę vairuoti transporto priemones.
Šalies argumentai
19.5. Ieškovas taip pat nesutinka ir su Apelianto argumentu, kad Apeliantas negali būti atsakingas už saugotojo ar atsakovo D. V. neatidumą, nerūpestingumą, ir neveikimą. Jau minėta, jog Apeliantas turi tokią pačią pareigą rūpintis transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo aikštelės kaip ir kitas bylos atsakovas. Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas gynėsi argumentu, kad nežinojo, jog transporto priemonė saugoma aikštelėje, todėl neigė savo pareigą atsiskaityti, dabar atsakovas sutinka apmokėti bent dalį saugojimo išlaidų. Nepaisant to, kad atsakovas po teismo sprendimo pripažino pareigą apmokėti dalį išlaidų, tačiau vis tiek nesiima jokiu veiksmu, kad transporto priemonė būtu paimta ir saugojimo aikštelės. Tokie Apelianto veiksmai negali būti laikomi nei protingi, nei sąžiningi. Būtent Apeliantas valdė transporto priemonę pažeidimo padarymo dieną, taigi būtent jis geriausiai žino, kam tokia transporto priemonė turėtų būti grąžinta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
20. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
21. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo D. R. (D. R.) pareigos solidariai su transporto priemonės BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku atsakovu D. V. atlyginti minėto automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Atsakovo D. R. (D. R.) teigimu, jis neturėtų būti laikomas teisėtu automobilio valdytoju, kadangi įvykio metu jis buvo nepilnametis, minėtą transporto priemonę jam davė ne D. V., o nepilnametis D. A., t. y. nebuvo teisėto pagrindo valdyti transporto priemonę.
22. Priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų). Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Taigi, ginčo atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pasauga (CK 6.830 straipsnis), iš kurios kyla ir transporto priemonės savininko (atsakovo) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą.
23. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.“
24. Atsižvelgiant į tai, kiekvienu atveju turi būti nustatytas transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kuriems kyla įstatymo nustatyta pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas.
25. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2014 m. balandžio 2 d. Apeliantas būdamas nepilnametis (15 m.) vairavo transporto priemonę BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas ir transporto priemonė dėl kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo priverstinai nuvežta ir saugoma UAB „Sauda" aikštelėje.
26. Konstatuotina, kad ginčo teisinių santykių ypatumai ieškovas (pradinis kreditorius) automobilį saugojo ne savo iniciatyva, o vykdydamas Sutartį dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo, kuri sudaryta siekiant užtikrinti tiek atsakovų, tiek viešuosius interesus (saugų eismą). Nagrinėjant byloje kilusį ginčą svarbu įvertinti, kad Sutartimi dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo ieškovas (pradinis kreditorius) įsipareigojo priverstinai nuvežtas transporto priemones saugoti savo aikštelėse (Sutarties dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo 4.2 punktas), grąžinti transporto priemonę savininkui ar jo įgaliotam asmeniui (Sutarties 4.3 punktas), atsakyti už transporto priemonių praradimą, trūkumą ar sugadinimą (Sutarties 5 punktas); Sutartyje Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui nenustatyta pareigos mokėti transporto priemonių nuvežimo, saugojimo ar išsaugojimo išlaidų (Sutarties 6 punktas), susitariant, jog už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą apmokės transporto priemonių savininkai (Sutarties 4.4 ir 4.5 punktai). Šios Sutarties dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo nuostatos turi būti vertinamos kartu su viešojoje teisėje įtvirtintomis transporto priemonių savininkų ar valdytojų pareigomis.
27. Įvykio metu galiojusio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad transporto priemonių vairuotojai privalo žinoti ir vykdyti eismo dalyvių pareigas, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis, vykdyti policijos, muitinės ir kitų reguliuotojų nurodymus dėl eismo tvarkos. Tais atvejais, kai transporto priemonės valdytojas nesilaiko nurodytų įpareigojimų, jam gali kilti tiek administracinė atsakomybė, tiek turtinė prievolė atlyginti savo veiksmais ar neveikimu padarytą žalą.
28. Sistemiškai aiškinant SEAKĮ 33 straipsnio 1 ir 6 dalis, darytina išvada, jog pareiga transporto priemonės savininkui atlyginti išlaidas, susijusias su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu ir saugojimu, nėra tiesiogiai siejama su jo nubaudimu administracine tvarka pagal ATPK ar ANK reikalavimus. Tokią išvadą leidžia daryti 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nustatyta solidari tiek transporto priemonės savininko, tiek ir jos valdytojo atsakomybė, nors pagal ATPK gali būti nustatyta tik vieno iš jų kaltė. Taip pat ir SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje vienu iš priverstinio transporto priemonės nuvežimo pagrindu yra nurodytas transporto priemonės valdytojo daromas KET pažeidimas, tuo tarpu 6 dalyje išlaidų atlyginimo pareiga yra priskiriama solidariai valdytojui ir savininkui. Šiuo atveju įstatyme yra įtvirtinta formuluotė „pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus“, taigi nėra kategoriškos nuostatos, jog priverstinio nuvežimo teisėtumas yra siejamas tik griežtai su administracinio teisės pažeidimo konstatavimu ATPK ar ANK nustatyta tvarka.
29. Sprendžiant automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo klausimą kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad, atsižvelgiant į viešojoje teisėje nustatytą reguliavimą, pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. V. S. IĮ „Pietvė“, bylos Nr. 3K-3-327/2011). Ta aplinkybė, kad ši nutartis priimta įsigaliojus Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostatai, nepašalina galimybės joje suformuluotais išaiškinimais remtis nagrinėjamoje byloje, nes apeliantas valdyto automobilio priverstinio nuvežimo metu viešosios teisės normose buvo įtvirtintos pareigos ir reikalavimai transporto priemonės valdytojui užtikrinti saugų eismą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas (atsakovas) D. R., būdamas nepilnametis ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo atsakovui D. V. priklausančią transporto priemonę, BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip padarydamas kelių eismo taisyklių pažeidimą, todėl minėtas automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas UAB „Sauda“ saugojimo aikštelėje ir UAB „Sauda“ patyrė priverstinio automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų. Tarp atsakovų veiksmų ir kilusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl darytina išvada, kad byloje yra nustatytos visos atsakovų, tame tarpe ir apelianto civilinės atsakomybės sąlygos. Dėl nurodytų priežasčių atsakovai, tame tarpe ir apeliantas, turi pareigą atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Taigi, konstatuotina, jog vadovaujantis tuo, kas nurodyta, pripažintina, kad Sutarties dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo pagrindu atsirado ne tik pasaugos santykiai tarp atsakovo ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato, bet ir transporto priemonės savininko ir valdytojo (apelianto) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą, taip pat teisė Sutartyje nustatytomis sąlygomis reikalauti grąžinti transporto priemonę.
30. Pažymėtina, kad ūkio subjektas, turintis teisę vykdyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ūkinę-komercinę veiklą, taip pat turi teisę imti už tai atlyginimą, o priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo pareiga – šį atlyginimą sumokėti, yra imperatyviai reglamentuota SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 3 dalį solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.
31. Teismas laiko nepagrįstu apelianto argumentą, kad jis negali būti atsakingas už saugotojo ar atsakovo D. V. neatidumą, nerūpestingumą, ir neveikimą. Jau minėta, jog Apeliantas turi tokią pačią pareigą rūpintis transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo aikštelės kaip ir kitas bylos atsakovas. Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas nurodė, kad nežinojo, jog transporto priemonė saugoma aikštelėje ir neigė savo pareigą atsiskaityti, tačiau atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės sutinka apmokėti bent dalį saugojimo išlaidų. Nepaisant to, kad atsakovas po teismo sprendimo pripažino pareigą apmokėti dalį išlaidų, tačiau vis tiek nesiima jokiu veiksmų, kad transporto priemonė būtu paimta ir saugojimo aikštelės. Tokie Apelianto veiksmai negali būti laikomi sąžiningi.
32. Apelianto argumentas, kad saugojimo išlaidos turėtų būti skaičiuojamos tik už laikotarpį nuo transporto priemonės nuvežimo dienos (2014-04-02) iki nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną (2014-10-22) yra teisiškai nepagrįstas. SEAKĮ 33 str. 6 d. numato, jog išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Lietuvos Konstitucinis Teismas 2013-12-20 d. nutarime byloje Nr. 30/2011 pasisakė, kad išlaidos, susijusios su priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimu, turi būti atlygintos už visą jos saugojimo laikotarpį.
33. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo argumentu, jog pačių atsakovų elgesys sąlygojo, jog juos surasti buvo itin sudėtinga. 2001-05-25 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 260 „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) 75.1 punktas numato, jog Įregistruotų transporto priemonių registravimo duomenys keičiami pasikeitus transporto priemonės valdytojui (kai transporto priemonė perduodama valdyti Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmeniui arba Lietuvos Respublikoje įregistruotai įmonei, įstaigai, organizacijai) arba transporto priemonės savininkui, kuris nėra transporto priemonės valdytojas. Iš bylos duomenų, matyti, jog transporto priemonė buvo perleista tris kartus, tačiau nei karto duomenys apie pasikeitusį savininką/valdytoją nebuvo pateikti VĮ „Regitra“.
34. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
35. Kiti apelianto skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
Apelianto D. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.