Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-351-957/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-08-01
Bylos Nr.: 1A-351-957/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-15216-2024-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Rasa Paužaitė, Marijus Kursevičius, Ugnius Trumpulis
Advokatai: Dimitrijus Fomkinas

Kategorijos

1.1.5.1.1Būtinosios ginties samprata ir sąlygos (BK 28 str. 1–2 d.)
1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.4.6.5.3Kai pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nutraukė baudžiamąją bylą, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 3 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-351-957/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15216-2024-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.7.2.3; 1.2.4.6.1; 2.4.6.5.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. rugpjūčio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Editai Daunienei,dalyvaujant prokurorei Ievai Danylienei,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta esant būtinajai ginčiai – T. P., jo gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui (Dimitrij Fomkin),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokurorės Ievos Danylienės (toliau – ir prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo T. P., kaltintam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu, baudžiamoji byla nutraukta esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

I. P. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, išaiškinant teisę pareikšti T. P. ieškinius civilinio proceso tvarka.

T. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. T. P. baudžiamoji byla nutraukta nustačius BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinają gintį – dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2023 m. gruodžio 13 d., apie 15.55 val., įsiveržęs į maršrutinį troleibusą Nr. (duomenys neskelbtini), stovintį autobusų/troleibusų žiede (duomenys neskelbtini), pradėjo konfliktuoti su troleibuso vairuotoja I. P. bei konflikto metu mušdamas I. P. ir kitaip prieš ją smurtaudamas – trenkdamas šiai dešinės rankos kumščiu į kairį skruostikaulį, dėl to nukentėjusioji nukrito ant dviejų priekinių keleivinių sėdynių, jis (T. P.) iš viršaus suduodamas I. P. ne mažiau kaip 5 smūgius į kairį petį, sugavęs I. P. ranką, ją užsukdamas ir dar vieną kartą kumščiu trenkdamas šiai į dešinį skruostikaulį, padarė žaizdą su odos nubrozdinimu kaktos srityje, poodines kraujosruvas kairės akies vokų, kairio skruosto ir dešinės plaštakos nugarinio paviršiaus srityse, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: 1) pripažinti T. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant T. P. per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti Teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį, visą laisvės apribojimo laikotarpį tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, taip pat vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL (750 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; 2) patenkinti nukentėjusiosios I. P. civilinį ieškinį ir priteisti iš T. P. nukentėjusiajai I. P. 500 Eur; 3) patenkinti civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštą 50,10 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl nukentėjusiosios gydymo ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo ir priteisti iš T. P. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 50,10 Eur ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

3. Prokuroro apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir esminio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimo

3.1. Skundžiamame teismo nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), dėl ko yra pakankamas pagrindas manyti, kad teismas padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kuris sukliudė jam išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismas nuosprendyje iš esmės atmetė nukentėjusiosios I. P. parodymus konstatuodamas, kad jie yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl negali būti laikomi patikimais. Tuo tarpu T. P. parodymus teismas vertino kaip nuoseklius ir patikimus, atitinkančius kitus byloje esančius įrodymus, todėl jais rėmėsi priimdamas skundžiamą nuosprendį. Prokuroras su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu nesutinka, kadangi, jo manymu, teismas juos vertino selektyviai, rėmėsi iš esmės tik T. P. teisinančiais įrodymais (t. y. neišsamiais ir prieštaringais paties T. P. parodymais, taip pat prieštaringais tiesiogiai įvykio nemačiusio liudytojo S. J. parodymais), nevertino byloje esančios įrodymų visumos.

3.2. Prokuroras, apeliaciniame skunde cituodamas T. P. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, pažymi, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė smurtavęs nukentėjusiosios I. P. atžvilgiu. Iš T. P. duotų parodymų matyti, kad, jo teigimu, jis tik pagavo nukentėjusiosios rankas bei jas laikydamas pasodino ją ant sėdynės. Pasak T. P., jokių smurtinių veiksmų jis nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo. Teismas, remdamasis minėtais T. P. parodymais bei laikydamas juos patikimais ir nuosekliais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju konfliktas kilo ir vėliau peraugo į smurtinius veiksmus būtent T. P. nurodytomis aplinkybėmis, t. y. nukentėjusiajai jam smūgiuojant ir taip sukeliant nežymų sveikatos sutrikdymą. Prokuroro teigimu, ši teismo išvada yra nepagrįsta, netgi prieštaraujanti logikai, kadangi, kaip minėta, teismas, nustatydamas nagrinėjamo įvykio faktines aplinkybes, iš esmės rėmėsi T. P. parodymais apie tai, kad jis neatliko smurtinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, o tik pagavo jos rankas bei pasodino ant sėdynių, nepaisant to, skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad T. P. visgi padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje formaliai atitinkančią nusikalstamą veiką, tačiau gindamasis nuo pradėto I. P. pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad T. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau neigia T. P. nusikalstamus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, kas, prokuroro teigimu, sudaro pagrindą abejoti teismo motyvų logika ir pagrįstumu.

3.3. Prokuroras, apeliaciniame skunde cituodamas nukentėjusiosios I. P. ikiteisminio tyrimo metu, parodymų patikrinimo vietoje metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, pažymi, kad jie visiškai atitinka Valstybės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1502/2024(01) užfiksuotus nukentėjusiajai padarytus sužalojimus ir nustatytas aplinkybes, be to, yra neprieštaringi ir nuoseklūs. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškiai ir nuosekliai paaiškino, kad nagrinėjamo įvykio metu T. P. įsiveržė į jos vairuojamą troleibusą ir, sukėlęs žodinį konfliktą, pirmas trenkė jai į skruostą, dėl to ji nukrito ant troleibuso sėdynių, o T. P. tęsė smurtinius veiksmus jos atžvilgiu. Prokuroras pažymi, kad nukentėjusioji neneigia sudavusi smūgius T. P. ir nuosekliai nurodė faktines aplinkybes, kurioms esant ji panaudojo smurtinius veiksmus prieš T. P., t. y. kad suktuvu sudavė į tarpkojį, o šluota – į galvą tuo metu, kai nuo T. P. suduoto smūgio ji buvo nugriuvusi ir gulėjo ant troleibuso sėdynių, o T. P. tuo metu prieš ją smurtavo. Prokuroro teigimu, iš to darytina išvada, kad netikėti ar abejoti nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo. Be to, nukentėjusiosios parodymų patikimumą, išsamumą ir objektyvumą rodo ir tai, kad nukentėjusioji, teismo posėdžio metu duodama parodymus apie smurtinius T. P. veiksmus, rodė jai padarytų sužalojimų atsiradimo mechanizmą.

3.4. Nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą patvirtina ir byloje esančiame UAB „V“ rašte užfiksuoti duomenys, o jai padaryti sužalojimai nustatyti ir patvirtinti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1502/2024(01). Prokuroro teigimu, ši specialisto išvada neabejotinai patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad T. P. jos atžvilgiu smurtavo, o jai nustatyti sužalojimai veido bei plaštakos srityse visiškai atitinka jos parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu, todėl laikyti juos nenuosekliais ir nepatikimais nėra jokio pagrindo. Būtent ši specialisto išvada neabejotinai paneigia T. P. parodymus apie tai, kad jis nukentėjusiosios atžvilgiu jokių smurtinių veiksmų neatliko. Atsižvelgiant į tai, T. P. parodymai negali būti laikomi patikimais ir tokiais, kuriais būtų galima remtis nustatant tikrąsias nagrinėjamo įvykio faktines aplinkybes.

3.5. Nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir liudytojų J. Z. ir M. K. parodymai apie tai, kad I. P. jiems pranešė apie konfliktą, įvykusį tarp jos ir T. P. Be to, šie liudytojai patvirtino matę ant nukentėjusiosios veido kairėje pusėje esantį sužalojimą. Liudytoja G. M. taip pat patvirtino, kad po įvykio susitiko nukentėjusiąją gydymo įstaigoje (Antakalnio poliklinikoje), į kurią pastaroji kreipėsi dėl patirtų sužalojimų.

3.6. Liudytojo S. J. (S. J.) parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, vertintini kritiškai, kadangi jis pats įvykio nematė, apie konfliktą tarp nukentėjusiosios ir T. P. sužinojo tik po kelių dienų, telefoninio pokalbio su nukentėjusiąja metu, jis tik perpasakojo jam pateiktą informaciją, kurią suprato subjektyviai. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nustatytas ir neginčytinas nagrinėjamo įvykio faktines aplinkybes (kur ir kaip įvyko smurtinis konfliktas) liudytojas S. J. iš nukentėjusiosios pasakojimo suprato neteisingai (ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykis buvo lauke, o teisme paaiškino, kad iš pradžių buvo neteisingai supratęs ir vėliau išsiaiškino, kad viskas buvo troleibuse), todėl jo parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs ir patikimi. Be to, liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad visų pirma nukentėjusioji trenkė akumuliatoriniu įrankiu T. P. tarp kojų, nors, remiantis paties T. P. parodymais, I. P. pirmiausiai, neva, sudavė jam su šluota per kaktą. Prokuroras pažymi ir tai, kad šis liudytojas parodė, jog buvo susitikęs su nukentėjusiąja iš karto po įvykio, tą pačią dieną ir ant nukentėjusiosios veido jokių sužalojimų nematė. Tačiau teismo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad S. J. sumaišė dienas, kai jiedu matėsi. Jis negalėjo tą dieną jos matyti, nes tą dieną vėlavo ir bandė pasivyti grafiką, t. y. važiavo be sustojimų. Tą dieną buvo labai susijaudinusi ir kalbėjo tik su žmogumi, kuris turėjo parvaryti troleibusą. Taigi, remiantis šiais nukentėjusiosios parodymais, kuriais ji paneigia susitikus nagrinėjamo įvykio dieną minėtą liudytoją, kelia pagristų abejonių pastarojo parodymų patikimumas, iš to akivaizdu, jog liudytojas galėjo neteisingai suprasti ir kas pirmas – nukentėjusioji ar T. P. – atliko smurtinius veiksmus, todėl nustatant fizinių veiksmų iniciatorių ir pradininką, remtis liudytojo S. J. parodymais negalima.

3.7. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino nukentėjusiosios parodymus ir dėl to, kad, pasak teismo, nukentėjusiosios teismo posėdžio metu teikti paaiškinimai rodo jos nenuoseklią ir prieštaringą poziciją dėl kaltinamajam inicijuoto ir pradėto baudžiamojo persekiojimo. Prokuroras pažymi, kad šie teismo argumentai, susiję su neva nenuoseklia ir prieštaringa nukentėjusiosios pozicija dėl T. P. inicijuoto baudžiamojo proceso, atmestini, kadangi jie nepaneigia nukentėjusiosios parodymų apie esmines faktines bylos aplinkybes nuoseklumo ir išsamumo. Skunde taip pat pažymima, kad remiantis nukentėjusiosios teisme duotais parodymais matyti, jog ji, žinodama, kad T. P. kreipėsi į policiją dėl nagrinėjamo įvykio, laukė, kol policija šį įvykį ištirs. Ji tikėjosi, kad, jei buvo pradėta baudžiamoji byla, tyrėjas pakvies ją į apklausą. Kadangi sužinojo, kad tyrimo pradžiai reikia pačiai kreiptis į teisėsaugą, tą ir padarė balandžio mėnesį, nueidama į policiją ir surašydama pareiškimą. I. P. teigimu, ji nežinojo, kad buvo kviečiama apklausai, nes neturi rakto nuo pašto dėžutės. Sužinojo apie tai, kad apie įvykį buvo pranešta tik tada, kai pati atėjo rašyti pareiškimo, balandžio mėnesį. Kai ėjo rašyti pareiškimo, galvojo, kad tyrimas jau vyksta. Prokuroras pažymi kad nukentėjusioji yra atvykusi iš Ukrainos, jai nėra žinomi Lietuvos Respublikos įstatymai ir tai, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tyrimas atliekamas tik tada, kai asmuo su pareiškimu kreipiasi į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Priešingai nei T. P., kuris prieš 3 metus buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl smurto artimoje aplinkoje ir kuris žinojo, jog ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pradžiai būtinas nukentėjusiojo pareiškimas. Taigi, remiantis nurodytais I. P. parodymais, ji buvo įsitikinusi, kad tyrimas jau vyksta ir laukė, kol bus pakviesta apklausai. Tai paaiškina, kodėl nukentėjusioji kreipėsi į policiją su pareiškimu praėjus 4 mėnesiams po nagrinėjamo įvykio. Vien tai, kad nukentėjusioji kreipėsi į policiją praėjus keliems mėnesiams po įvykio, nepaneigia jos aiškios ir nedviprasmiškos pozicijos bei noro, kad T. P. atsakytų už savo neteisėtų smurtinių veiksmų panaudojimą nukentėjusiosios atžvilgiu. Nukentėjusiosios pareiškimas dėl smurtinių T. P. veiksmų policijoje buvo gautas 2024 m. balandžio 10 d., todėl jos tolimesnė pozicija dėl kaltinamojo nuteisimo, sudrausminimo ir neteisėtų veiksmų užkardymo veikos kvalifikacijai bei faktinėms bylos aplinkybėms reikšmės neturi.

3.8. Pirmosios instancijos teismas visiškai nieko nepasisakė apie priešpriešinę ikiteisminio tyrimo bylą Nr. 01-1-00401-24 (iš kurios dokumentai buvo prijungti šioje baudžiamojoje byloje) dėl to paties įvykio, kurioje I. P. buvo pripažinta įtariamąja pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o T. P. – nukentėjusiuoju ir kuri Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Gedimino Juknos 2025 m. vasario 3 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nutraukta esant I. P. baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnis). Prokuroras pažymi, kad šiame ikiteisminiame tyrime I. P. davė analogiškus parodymus, kuriuos davė ir šioje baudžiamojoje byloje, ir tai, pasak prokuroro, patvirtina nukentėjusiosios I. P. parodymų nuoseklumą ir neprieštaringumą.

Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo

3.9. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nevertino teismų praktikoje išskiriamų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų buvimo (būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; kėsinimasis turi būti realus; kėsinimasis turi būti akivaizdus; žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; neperžengtos būtinosios ginties ribos), nurodė, kad T. P. teigia, kad gynėsi nuo I. P., ir taip padarė neteisingą išvadą, kad yra BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis ir nepagrįstai baudžiamąją bylą nutraukė, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.10. Prokuroras, skunde aptardamas faktines įvykio aplinkybes, pažymi, kad T. P. pradėjo smurtinius veiksmus nesant pavojingo kėsinimosi, t. y. nesant kėsinimosi į jo sveikatą, tokiam kėsinimuisi neprasidėjus ir nesant akivaizdžios tokio kėsinimosi grėsmės. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino to, kad būtinosios ginties nuostatos yra netaikomos ginties provokacijai, kuri suprantama kaip veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78-489/2016, 2K-69/2001, 2K-541/2003, 2K-496/2007). Nagrinėjamoje situacijoje būtent T. P. buvo konflikto iniciatorius ir pirmas sudavė smūgius, todėl nukentėjusiajai būnant nugriuvusiai nuo T. P. suduoto smūgio ir tokioje padėtyje atremiant jo smurtinius veiksmus, įstatymai nesuteikia T. P. teisės gintis nuo tokių, nors ir smurtinių, I. P. veiksmų. Kaip minėta, priešpriešinis ikiteisminis tyrimas dėl T. P. padarytų sužalojimų yra nutrauktas, I. P. veiksmus pripažinus būtinąja gintimi, esant jos veikoje visoms baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties – teisėtumo sąlygoms. Taigi, T. P. veikoje nėra būtinosios ginties teisėtumo sąlygų visumos, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nesusiklostė būtinosios ginties situacija ir todėl byla negali būti nutraukta esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Teismas nepagrįstai šiuo pagrindu nutraukė baudžiamąją bylą, taip netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą T. P. gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš šios institucijos proceso išlaidas.

Šalies argumentai

5. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o T. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas: nuosprendis, kuriuo byla nutraukta nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.

7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

8. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kurio pagrindu konstatuota, kad šioje byloje yra BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta T. P. baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis ir jam baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukta. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pasisakys dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo tiek, kiek to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, t. y. spręs, ar pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, ar teisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes ir, ar pagrįstai byloje pripažino esant T. P. atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį bei nutraukė bylą.

9. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, priėmė netinkamos formos procesinį sprendimą – nuosprendį, kadangi vadovaujantis BPK 254 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjimo teisme metu, kai nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–7 punktuose numatytos aplinkybės (taigi ir BK V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis), byla nutraukiama teismo nutartimi. Šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, juo labiau, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje priima priešingą sprendimą, tačiau į tai atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys.

10. Antra, pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas tiesiogiai nenustato nutarties, kuria byla nutraukiama nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, turiniui keliamų reikalavimų, todėl toks procesinis sprendimas turi būti surašytas iš esmės laikantis bendrųjų teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų, tarp jų ir reikalavimo byloje surinktus įrodymus vertinti laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų, jų pagrindu nustatyti teisingas faktines įvykio aplinkybes bei pateikti įtikinamus ir pakankamus priimamo sprendimo, kuriuo nustatomos faktinės aplinkybės ir konstatuojama būtinosios ginties situacija, argumentus. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė prieštaringą procesinį sprendimą, byloje surinktus įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nesusiejo jų į vieningą visumą, nepalygino tarpusavyje, o be pagrindo vertino ir kritikavo juos kiekvieną atskirai, nepagrįstai pripažino nukentėjusiosios I. P. parodymus nepatikimais ir nenuosekliais, taip pat nepagrįstai procesinį sprendimą grindė neišsamiais ir iš dalies prieštaringais paties kaltinamojo T. P. parodymais, taip pat prieštaringais tiesiogiai įvykio nemačiusio liudytojo S. J. parodymais, nepagrįstai nuvertino liudytojų J. Z., M. K. ir kt. parodymus, nepalyginęs jų tarpusavyje ir su nukentėjusiosios parodymais bei su specialisto išvados duomenimis, nuosprendyje išdėstė abejonių keliančius ir prieštaringus motyvus ir remdamasis tokiu įrodymų vertinimu padarė įrodymų turinio neatitinkančias išvadas dėl to, kad T. P. veikė būtinosios ginties situacijoje, atitinkamai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą šią baudžiamąją bylą nutraukdamas BK 28 straipsnio 2 dalies pagrindu. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies neaišku, kokias faktines įvykio aplinkybes nustatė pirmosios instancijos teismas, kadangi pirmosios instancijos teismas, viena vertus, pripažino patikimais ir nuosekliais kaltinamojo T. P. parodymus apie tai, kad prieš nukentėjusiąją I. P. jis nesmurtavo, o tik suėmė jos rankas bei pasodino ją ant sėdynių, netikėjo J. Z. ir M. K. teisme duotų parodymų dalimi, kad jie matė nukentėjusiosios veide sužalojimus, kas leidžia spręsti, jog teismas apskritai netikėjo, kad nukentėjusiajai įvykio metu buvo padaryti sužalojimai veide, kita vertus, teismas padarė išvadą, kad T. P. visgi padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje formaliai atitinkančią nusikalstamą veiką, tačiau gindamasis nuo pradėto I. P. pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, tačiau teismo deklaruojamo gynimosi metu kaltinamojo atliktų veiksmų ir nukentėjusiajai padarytų sužalojimų procesiniame sprendime neaprašė. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks procesinis sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

11. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio nesunkaus nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis – veika – pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, o padariniai – fizinis skausmas arba nežymus sužalojamas ar trumpalaikis susargdinimas. Įstatymo leidėjas nedetalizuoja, kaip konkrečiai nukentėjęs asmuo turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad jam kaltininko tyčiniais veiksmais būtų sukelti pirmiau nurodyti padariniai, t. y. ši nusikalstama veika padaroma veikiant tiesiogine tyčia, o kaltininko veiksmus ir kilusius padarinius turi sieti tiesioginis priežastinis ryšys.

12. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis yra konstatuojama esant tokioms sąlygoms: 1) ginamasi nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis yra realus; 3) kėsinimasis yra akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje T. P. veiksmai, dėl kurių I. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nepagrįstai įvertinti kaip padaryti būtinosios ginties situacijoje.

Žemesnės instancijos teismas

13. Pirmosios instancijos teismas iš esmės abstrakčiai pažymėjo, kad kaltinamasis T. P. nuosekliai tiek teisminio nagrinėjimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu neigė smurtavęs nukentėjusiosios I. P. atžvilgiu, tvirtino jos nemušęs, o tik kilusio konflikto metu gynęsis nuo nukentėjusiosios smurtinių veiksmų, kuomet ši jam su šluota kelis kartus sudavė į kaktą, o su veržliarakčiu – į tarpukojį. Išties, kaltinamasis proceso eigoje gana nuosekliai tvirtino, kad nenaudojo smurto prieš nukentėjusiąją, o tik nuo jos gynėsi, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ne abstraktus, o tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-96-303-2020, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismo pateiktas kaltinamojo T. P. nurodytų abstrakčių įvykio faktinių aplinkybių vertinimas, kaip rodantis kaltinamojo parodymų nuoseklumą ir patikimumą, negali būti pripažintas pakankamu. Suprantama, kad kaltinamasis gali nuosekliai tvirtinti nepadaręs nusikalstamos veikos, tačiau apie tokių jo parodymų patikimumą turi būti sprendžiama vertinant ne tik jo paties poziciją, bet ir gretinant jo parodymus su kitais bylos įrodymais. Šioje dalyje pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas pats atkreipė dėmesį į tai, kad kaltinamojo T. P. parodymuose yra neatitikimų, tačiau juos vertino kaip neesminius. Vis dėlto, toks T. P. parodymų vertinimas nėra visa apimtimi pagrįstas. Antai, apklausiamas teisme T. P. parodė, kad įvykio dieną, apie 16 val., įvažiavo į troleibusų žiedą ir turėjo sustoti, nes priekyje stovėjo kitas troleibusas. Jų darbe įprasta nueiti paprašyti pavažiuoti į priekį arba panaudoti garsinį signalą. Kadangi jo troleibusas trukdė kitiems pravažiuoti, jis pyptelėjo du kartus priekyje stovinčiam troleibusui, tačiau nesulaukė jokios reakcijos. Pastebėjęs, kad troleibuse matyti žmogaus siluetas, nuėjo prie to troleibuso ir užėjo vidun. Nespėjo net žodžio pasakyti, kai jam I. P. rusų kalba necenzūriškai surėkė, o po to sudavė smūgius į galvą su rankoje laikyta šluota. Gavo keletą smūgių į kaktą ir besigindamas sugebėjo pagauti nukentėjusiosios ranką, tačiau pastaroji kitoje rankoje laikė veržliaraktį ir su juo sudavė jam smūgį žemiau juostos. Tada jis pagavo tą ranką bei pasodino nukentėjusiąją ant sėdynės, paleido nukentėjusiosios rankas bei išbėgo iš troleibuso. Vis tik, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad užėjus į troleibusą, jam nukentėjusioji sudavė kelis smūgius į galvą šepečiu ir vieną smūgį veržliarakčiu žemiau juosmens ir tik tada jis pagavo abi nukentėjusiosios rankas ir laikydamas ją už rankų pasodino ant sėdynių bei išbėgo iš troleibuso. Taigi, nors kaltinamasis buvo nuoseklus teigdamas, kad jam vos tik užėjus prieš jį neva pradėjo smurtauti nukentėjusioji, taip pat, kad jis smurto prieš ją nenaudojo, tačiau tiek dėl nukentėjusiosios I. P., tiek dėl jo paties veiksmų sekos kaltinamojo T. P. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai išsiskyrė, maža to, kokiu būdu atsirado nukentėjusiosios sužalojimai, kaltinamasis apskritai nenurodė, kas rodo, jog jo parodymai turi būti vertinami atsargiai, gretinant juos su kitų įrodymų turiniu. Juo labiau, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, kaltinamojo T. P. parodymai apie tai, jog iš esmės net nekilus žodiniam konfliktui, vos tik užėjus į nukentėjusiosios troleibusą pastaroji prieš jį panaudojo du įrankius, nėra įtikinami ir menkai logiškai pagrįsti.

14. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl T. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviojo požymio – veikos, galinčios pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, pažymi, kad dėl šios kaltinimo dalies byloje pakanka įrodymų, jog T. P. smurtavo prieš nukentėjusiąją. Tuo tarpu kaltinamojo T. P. parodymus apie tai, kad jis nesudavė jokių smūgių nukentėjusiajai I. P., paneigia tiek nukentėjusiosios pakankamai nuoseklūs parodymai, tiek kiti bylos įrodymai, kurių visumos analizė leidžia daryti išvadą, kad kaltinime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis kaltinamasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

15. Pirmiausia šioje dalyje reikšmingi būtent nukentėjusiosios I. P. parodymai. Pažymėtina, kad nukentėjusioji apklausiama teisme parodė kitokias įvykio aplinkybes nei kaltinamasis, t. y. ji teigė, kad įvykio dieną atvyko į darbą anksčiau, jog išvalytų troleibusą, kadangi buvo žiema – šlapia ir purvina. Valė troleibusą su šluota, tačiau sulūžo jos dalis su virvutėmis. Kai išvalė troleibusą, pastebėjo, kad jai dar liko kelios minutės sutvarkyti šluotą. Nuėjo į saloną, atsisėdo ant priekinių sėdynių, atsuktuvą laikė dešinėje rankoje, o šluotą – kairėje ir pradėjo sukti varžtą. Tikina negirdėjusi kito troleibuso pypsėjimo, nes salone veikė šildymas ir grojo muzika. Pamatė kaltinamąjį, kai jis įėjo į saloną rūkydamas ir paklausė jos, kodėl ji ten stovi. Ji atsisuko laikydama atsuktuvą ir šluotą. Stovėjo veidu į langus kairėje pusėje. Atsisuko ir teiravosi, kodėl jis paskui ją įvažiavo, nors yra keturios laisvos linijos. Ji stovėjo viena. Jis atsakė, kad ji „...pamiršo, kokioje šalyje yra, ir tuoj primins“. Po to sudavė smūgį, bet ji spėjo pasilenkti, ir vienas smūgis teko į kairį skruostikaulį. Po smūgio ji nukrito ant dešinio šono (pademonstravo tai pirmosios instancijos teismo posėdyje, kas atitinka ir jos parodymų patikrinimo metu fiksuotą aplinkybę) – atsuktuvas buvo dešinėje rankoje, o šluota – kairėje. Kai ji atsisuko, kad suduotų kaltinamajam, jis smūgiavo jai į petį nemažiau penkių smūgių. Ji pakėlė ranką ir koją, su ranka pradėjo gintis iš apačios. Pataikė kaltinamajam į veidą ir gynėsi koja. Tuo pat metu atsisuko ir sudavė iš apačios su atsuktuvu į kirkšnį. Jis, sukdamas jos ranką, pradėjo traukti atsuktuvą, o tada ji jam sudavė. Jis ištraukė atsuktuvą, sulaužė šluotą, o kotą ištraukė ir kažkur išmetė. Jai gulint išsukinėjo atsuktuvą ir tikriausiai tuo metu pataikė jai į kaktą ir ten padarė nedidelį nubrozdinimą, ten nebuvo žaizdos. Abu išbėgo į lauką – jis nubėgo į savo troleibusą, o ji klausė, ar jis supranta, ką padarė. Tokie nukentėjusiosios I. P. parodymai esminėse detalėse, t. y. dėl to, kad būtent T. P. pirmas panaudojo smurtinius veiksmus (dešinės rankos kumščiu sudavė į kairį skruostikaulį, dėl to ji nukrito ant dviejų priekinių keleivinių sėdynių, sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius į kairį petį, sugavęs nukentėjusiosios ranką ją užsuko), nuo kurių būtent ji gynėsi panaudodama šluotą ir veržliaraktį, atitinka jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį (1 t., b. l. 9), taip pat jos paaiškinimus, fiksuotus 2024 m. lapkričio 5 d. parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 29-36).

16. Pažymėtina, kad tokius nukentėjusiosios I. P. parodymus esmine dalimi patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1502/2024(01), kuria nustatyta kad: 1) I. P. nustatyta žaizda su odos nubrozdinimu kaktos srityje, poodinės kraujosruvos kairės akies vokų, kairio skruosto ir dešinės plaštakos nugarinio paviršiaus srityse, padaryti minėtas sritis paveikus kietu buku daiktu (daiktais) ar plokštuma (plokštumomis), prieš kreipiantis medicininės pagalbos į VšĮ Antakalnio polikliniką, tai yra iki 2023 m. gruodžio 14 d., 14.31 val.; šie sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu; 2) šie sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis įvykio aplinkybėmis; 3) sužalojimai padaryti mažiausiai 3 trauminiais poveikiais ir galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius nukentėjusiajai kietu buku daiktu (daiktais) į nurodytas kūno sritis, tiek pačiai nukentėjusiajai griūvant bei minėtomis kūno sritimis atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ar plokštumas; 4) nustatyti ir išvardinti sužalojimai yra nukentėjusiosios rankomis pasiekiamose vietose (1 t., b. l. 18-20). Gretinat šia specialisto išvada nustatytus sužalojimus – poodines kraujosruvas kairės akies vokų ir kairio skruosto srityje, plaštakos srityje, matyti, kad jie atitinka nukentėjusiosios parodymų dalį, kurioje ji nurodė, kad kaltinamasis jai bandė trenkti keletą kartų, o vienas smūgis teko į kairį skruostikaulį, po kurio ji nukrito ant dešinio šono, kad po įvykio ji skundėsi rankos skausmu ir kt. Būtent ši specialisto išvada, kartu su nukentėjusiosios I. P. parodymais, leidžia konstatuoti, jog įvykio metu kilo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinasis požymis – padariniai (nežymus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas ir ji pajuto fizinį skausmą), o kartu paneigia kaltinamojo T. P. parodymus apie tai, kad jis nukentėjusiosios atžvilgiu jokių smurtinių veiksmų neatliko. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei nukentėjusiosios I. P. parodymai, kaltinamojo T. P. parodymai negali būti laikomi patikimais, kuriais būtų galima remtis nustatant tikrąsias nagrinėjamo įvykio faktines aplinkybes.

17. Vertinant susiklosčiusią situaciją, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad kaltinime nurodyti kaltinamojo smurtiniai veiksmai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su specialisto išvada nustatytais padariniais, t. y. nežymiu sveikatos sutrikdymu ir fizinio skausmo sukėlimu.

Žemesnės instancijos teismas

18. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl būtinojo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę apibūdinančio požymio – kaltės, pažymi, kad nukentėjusioji nuosekliai parodė, kad kaltinamasis T. P. smurtą panaudojo prieš tai išsakęs priekaištus dėl tariamai netinkamai pastatyto ir trukdančio pravažiuoti troleibuso, pats kaltinamojo veiksmų pobūdis, atėjimas į svetimą transporto priemonę, smurtinių veiksmų priežastis ir intensyvumas rodo, jog jis veikė tiesiogine tyčia.

19. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nukentėjusiosios I. P. parodymus apie tai, kad konflikto metu jai pirmas smūgį ranka į veidą sudavė T. P., paneigia liudytojo S. J. parodymai, kuriuos teismas pripažino netiesioginiu įrodymu. Vis tik, teisėjų kolegija sprendžia, kad toks šio liudytojo parodymų vertinimas nėra pagrįstas:

19.1. Liudytojas S. J. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė (apibendrinant jo parodymų esmę), kad 2023 m. gruodžio 13 d. dirbo antroje pamainoje, kuri prasidėjo apie 15.20 val. Iš (duomenys neskelbtini) važiavo į (duomenys neskelbtini) pusę, kur sutiko I. P. gal po 16 val., apie 17 val. dispečerinėje, nes ji irgi pradėjo antrą pamainą, tačiau nukentėjusioji nieko neužsiminė apie ką tik įvykusį konfliktą su T. P., o jis jokių sužalojimų ant nukentėjusiosios veido nematė. Po poros dienų I. P. telefoninio pokalbio metu papasakojo apie konfliktą, ji pasakojo, kad T. P. atvažiavo į (duomenys neskelbtin) žiedą su triašiu troleibusu, o netoli įvažiavimo stovėjo jos troleibusas, I. P. troleibusas jam kliudė pravažiuoti toliau, todėl jis atėjo pas nukentėjusiąją paprašyti, kad jį praleistų. Nukentėjusioji papasakojo, kad kaltinamasis pradėjo negražiai kalbėti – klausti „ko ten ji stovi... parodys jai, kur randasi“, todėl ji su akumuliatoriniu įrankiu smogė T. P. tarp kojų, tada šis pabėgo. Jis suprato, kad tai buvo prie troleibuso, bet tai buvo troleibuso viduje. Pati I. P. jam sakė, jog pirmoji panaudojo fizinį smurtą prieš T. P. už jo išsakytą frazę, o jos priešingi paaiškinimai dėl kaltinamojo atliktų veiksmų pirmumo atsirado tik vėliau. Jau vėliau, telefoninio pokalbio metu I. P. nurodė, kad ji konflikto metu patyrė sužalojimus. [...] Po keturių dienų po įvykio jis susitiko su I. P., ši jam rodė savo veidą, liepė pažiūrėti į jai ant veido esančią kraujosruvą, tačiau jis tokios nematė. Tuo tarpu T. P. jam pasakojo, kad atvažiavęs išlipo iš kabino ir priėjo prie I. P., norėjo jos paprašyti, kad ji pavažiuotų toliau. Ji pradėjo klausti, ko jis atėjo, ko jam reikia, kodėl užėjo į jos troleibusą ir jam smogė įrankiu tarp kojų. Turbūt, kad T. P. per petį gavo su šepečiu. Jis išbėgo iš troleibuso ir paskambino į dispečerinę ir išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. T. P. sakė, kad jis pabėgo ir nukentėjusiajai nieko nedarė.

Žemesnės instancijos teismas

19.2. Taigi, liudytojas S. J. tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, jo nematė, o tik perpasakojo jam tiek I. P., tiek T. P. neva nurodytas įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, remtis tokiais liudytojo S. J. parodymais nustatant įvykių seką nėra jokio pagrindo, kadangi reikšminga dalis jo nurodytų aplinkybių neatitinka nei nukentėjusiosios, nei kaltinamojo parodymų, taip pat kitų įrodymų turinio, jie paremti subjektyviu interpretaciniu kitų asmenų nurodytų aplinkybių suvokimu, o ne realia patirtimi. Šiuo aspektu pažymėtina, kad liudytojas S. J. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė nemažai kitokių aplinkybių, nei nurodė apklausiamas teismo posėdyje, be to, jo parodymai reikšmingoje dalyje neatitinka nei kaltinamojo, nei nukentėjusiosios parodymų, t. y. jo parodymai stokoja nuoseklumo, o kartu ir patikimumo. Antai, teisme liudytojas teigė, kad įvykis vyko troleibuse, tačiau ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad viskas vyko lauke prie troleibuso, o vėliau kažkaip įvykio dalyviai atsidūrė troleibuse, kas neatitinka nei nukentėjusiosios, nei kaltinamojo parodymų turinio. Liudytojas teigė, kad nukentėjusioji kaltinamajam pirmiausia trenkė akumuliatoriniu įrankiu tarp kojų, nors tiek kaltinamasis T. P., tiek ir nukentėjusioji I. P. nurodė, kad tai buvo paskutinis nukentėjusiosios veiksmas. Liudytojas S. J. teisme teigė, kad T. P. per petį gavo su šepečiu, tačiau remiantis bylos duomenimis ir paties kaltinamojo parodymais jis šepečiu sulaukė smūgio į kaktą. Pirmosios instancijos teismas reikšminga laikė liudytojo S. J. parodymų dalį, kad jis 2023 m. gruodžio 13 d. dirbo antroje pamainoje, kuri prasidėjo apie 15.20 val. Iš (duomenys neskelbtini) važiavo į (duomenys neskelbtini) pusę, kur sutiko I. P. gal po 16 val., apie 17 val. dispečerinėje, nes ji irgi pradėjo antrą pamainą, tačiau nukentėjusioji nieko neužsiminė apie ką tik įvykusį konfliktą su T. P., o jis jokių sužalojimų ant nukentėjusiosios veido nematė. Vis dėlto tokį susitikimą paneigė pati nukentėjusioj I. P., kuri teigė, kad S. J. greičiausia sumaišė dienas, nes negalėjo įvykio dieną jos matyti, kadangi tą dieną ji vėlavo ir bandė „pasivyti grafiką“, t. y. važiavo be sustojimų, o įvykio dieną buvo labai susijaudinusi ir kalbėjo tik su vienu žmogumi, kuris turėjo parvaryti troleibusą. Duomenų, paneigiančių tokius nukentėjusiosios parodymus ir patvirtinančių liudytojo S. J. parodymus, šioje dalyje nėra. Kita vertus, iš liudytojo J. Z. parodymų matyti, kad tą pačią dieną sulaukė skambučio iš darbuotojos I. P. dėl konflikto su kitu vairuotoju T. P., kas atitinka ir šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis teigė, jog nukentėjusioji paskambinusi jam pasakojo apie konfliktą, kurio metu buvo panaudotas smurtas. Taigi, apie įvykį I. P. nedelsdama telefonu papasakojo vadovui J. Z., o, pasak liudytojo S. J., po poros dienų telefonu ir jam, todėl nėra pagrindo manyti, kad tuo atveju, jei nukentėjusioji ir liudytojas S. J. išties būtų susitikę įvykio dieną, ji šios aplinkybės jam nebūtų nurodžiusi. Nei liudytojo nurodytas jo važiavimo įvykio dieną grafikas, nei laikai, įvertinus tai, kad nukentėjusioji turėjo išvykti iš (duomenys neskelbtini) žiedo į (duomenys neskelbtini), o jis iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) pusę ((duomenys neskelbtini) žiedą), nesudaro pagrindo neabejotinai tvirtinti, kad jis išties įvykio dieną buvo susitikęs su nukentėjusiąja. Pažymėtina ir tai, kad, pasak S. J., jis po keturių dienų po 2023 m. gruodžio 13 d. įvykusio įvykio (reikėtų suprasti 2023 m. gruodžio 17 d.) nematė jokių sužalojimų nukentėjusiosios I. P. veide, tačiau iš medicininių dokumentų matyti, kad dar 2023 m. gruodžio 14 d. 14.31 val. objektyviai nustatyta hematoma nukentėjusiosios I. P. veido srityje, kairės akies viršutinio ir apatinio voko hematoma, 2 cm nubrozdinimas kaktoje (1 t., b. l. 12). Taigi, sužalojimai nustatyti objektyviai, kas papildomai verčia abejoti liudytojo S. J. parodymų nuoširdumu, o kartu ir jų patikimumu, atitinkamai nėra pagrindo išvadai, kad jie paneigia nukentėjusiosios I. P. parodymus ir kad tokiais liudytojo parodymais galima remtis nustatant įvykio seką.

19.3. Kita vertus, liudytojas S. J. patvirtino ir dalį nukentėjusiosios I. P. parodymų, kaip antai faktą, kad ji jam nurodė, jog T. P. jai sakė, kad „...parodys jai, kur ji randasi...“. Be to, liudytojas S. J. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad „...visa tai, kaip supratau iš jos žodžių, įvyko lauke. Tačiau po to jie kažkaip susikibo jos troleibuso kabinoje, ant grindų, T. P. apdraskė jai veidą. Kaip jie atsidūrė jos vairuojamo troleibuso viduje aš nesupratau, nes ir pats bijojau per daug jos klausinėti“ (1 t., b. l. 45). Taigi, jau ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytojas S. J. tvirtino kai kurių įvykių nesupratęs iš nukentėjusiosios I. P. pasakojimo, nepaisant to patvirtino, kad nukentėjusioji jam jau tuo metu nurodė, kad T. P. apdraskė jai veidą, t. y. padarė sužalojimus, kas atitinka tiek nukentėjusiosios parodymų esmę, tiek medicininiuose dokumentuose fiksuotas bei specialisto išvadoje konstatuotas aplinkybes. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad remtis liudytojo S. J. parodymais nustatant įvykio seką nėra pagrindo, tačiau yra pagrindas juos vertinti kaip BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme visų įrodymų kontekste stiprinančius teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą nukentėjusiosios I. P. parodymų patikimumu ir nuoseklumu.

20. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų M. K. ir J. Z. parodymus pripažino nenuosekliais ir prieštaringais, kadangi jie apklausiami teisme teigė, jog kitą dieną po įvykio matė nukentėjusiosios veide sužalojimus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. K. aiškino, kad nukentėjusioji rodė į savo veide po kairės pusės akimi esančią vietą, tačiau jis nepastebėjo jokio sužalojimo, o liudytojas J. Z. negalėjo prisiminti ir nurodyti, kad nukentėjusiosios veide ar kūne matėsi kokie sužalojimai. Iš tokio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo motyvavimo galima suprasti, kad teismas apskritai suabejojo, jog nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai. Su tokiu vertinimu nėra pagrindo sutikti. Nors išties apklausiami teisme minimi liudytojai nurodė konkretesnes aplinkybes dėl sužalojimų egzistavimo, nei ikiteisminio tyrimo metu, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiosios parodymais bei pirmiau aptarta teismo medicinos specialisto išvada nustatytų sužalojimų. Viena vertus, abu liudytojai M. K. ir J. Z. apklausiami teisme kategoriškiau patvirtino matę nukentėjusiosios I. P. veide sužalojimus. Kita vertus, vien tai, kad liudytojas J. Z. ikiteisminio tyrimo metu neprisiminė, ar išties tokie sužalojimai buvo matomi, tai savaime nereiškia, kad jų nebuvo. Tuo tarpu liudytojo M. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai tik patvirtina, kad po įvykio pakviesta I. P. rodė savo veide po, jeigu gerai pamena, kairės pusės akimi, tačiau jis nelabai pastebėjo, ar jos rodomoje vietoje matėsi koks nors sužalojimas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta formuluotė, kad liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog „...nepastebėjo jokio sužalojimo“ ir šio liudytojo 2024 m. lapkričio 8 d. apklausos protokole fiksuota parodymų formuluotė, kad „...aš nelabai pastebėjau, ar jos rodomoje vietoje matėsi koks sužalojimas“, nėra visiškai tapačios kategoriškumo prasme ir pateiktos iš dalies iškreipiant šio liudytojo parodymų esmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, sugretinus tas aplinkybes, kad tuoj po įvykio telefonu nukentėjusioji I. P. pranešė apie smurtinius veiksmus, kad remiantis liudytojo M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais viena ar kelios dienos po įvykio buvo kalbama apie sužalojimus po nukentėjusiosios kairės pusės akimi ir jam buvo rodoma ši nukentėjusiosios kūno vieta, kad nukentėjusioji apklausiama proceso metu (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme) aiškiai įvardino, kokius sužalojimus ji patyrė, kad objektyviai sekančią dieną po įvykio – 2023 m. gruodžio 14 d. jos sužalojimai fiksuoti medicininiuose dokumentuose, pagrindo pripažinti liudytojų M. K. ir J. Z. teisme duotus parodymus nenuosekliais ir prieštaringais ir dėl to nepatikimais, nėra. Priešingai, pirmiau paminėtų įrodymų sugretinimas leidžia daryti išvadą, jog ne kaltinamojo T. P., o nukentėjusiosios I. P. parodymai yra patikimi ir būtent jais nustatytina įvykių seka ir jos sužalojimo aplinkybės.

21. Pažymėtina, kad ir liudytoja G. M. apklausiama teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose taip pat buvo nurodžiusi, jog Antakalnio poliklinikoje buvo sutikusi nukentėjusiąją, kuri aiškino poliklinikos registratorei, kad ją sumušė, kad ji padėjo nukentėjusiajai susikalbėti su registratore, o nukentėjusioji jai papasakojo, kad plovė grindis troleibuse ir ją netikėtai nei iš šio, nei iš to užpuolė T. P., ką tiksliai jis padarė nukentėjusioji nepaaiškino, tačiau sakė, kad jai labai skauda ranką, jos veide ar matomose kūno dalyse jokių sužalojimų nesimatė, nors ji nelabai ir žiūrėjo (t. 1, b. l. 56). Pirmosios instancijos teismas liudytojos G. M. parodymus vertino tik kaip charakterizuojančius nukentėjusiosios ir kaltinamojo asmenybes, tačiau nutylėjo jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį, kuris, gretinant su kitais aptartais įrodymais, tik patvirtina nukentėjusiosios I. P. proceso eigoje teiktų parodymų patikimumą ir nuoseklumą, juo labiau, kad aplinkybė, jog nukentėjusiosios ranka išties buvo sužalota, nustatyta ir medicininiais dokumentais. Kita vertus, liudytojų S. J. ir G. M. pateikta neigiama nukentėjusiosios asmenybės charakteristika iš esmės daugiau deklaratyvi, kaip ir nepagrįstas kaltinamojo T. P. asmenybės apibūdinimas kaip nekonfliktiškos, kuriai nebūdingas smurtinis elgesys, kadangi iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų matyti, kad anksčiau jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau nutrauktas vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, jam ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius (1 t., b. l. 98).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo akcentuojamas nukentėjusiosios I. P. procesinis elgesys neatvykstant į ikiteisminio tyrimo institucijas, nebendradarbiaujant su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, kreipimasis į ikiteisminio tyrimo instituciją tik 2024 m. balandžio 10 d., taip pat nurodoma neva nenuosekli ir prieštaringa pozicija dėl kaltinamajam inicijuoto ir pradėto baudžiamojo persekiojimo, kai ji teisme teigė nesiekianti, kad T. P. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o vėliau tokią poziciją pakeitė ir teigė, kad T. P. turėtų būti nubaustas, neturi esminės reikšmės nei vertinant jos parodymų dėl faktinių įvykio aplinkybių, patikimumą, nei nustatant faktines įvykio aplinkybes. Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas neriboja nukentėjusio asmens teisės į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreiptis ne iš karto, o praėjus tam tikram laikotarpiui. Byloje yra nukentėjusiosios I. P. 2024 m. balandžio 10 d. protokolas-pareiškimas, kuriuo ji prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl to, kad 2023 m. gruodžio 13 d., apie 15.55 val. T. P. ją sumušė ir dėl to ji pajuto fizinį skausmą (1 t., b. l. 7). Atitinkamai jos pozicija dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo yra išreikšta procesiniame dokumente, ją ji patvirtino ir apklausiama teisme ir nėra pagrindo ją vertinti kaip nesudarančią pagrindo tikėti jos parodymais. Tuo tarpu dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą tik 2014 m. balandžio 10 d. nukentėjusioji teismo posėdyje išsamiai paaiškino, nurodydama, kad ji žinojo, jog į policiją kreipėsi T. P., todėl laukė, kol šis kreipimasis bus ištirtas, be to, buvo išvykusi sausio mėnesį atostogauti, tikėjosi, kad bus pakviesta į apklausą ir tik sužinojusi, kad turi ir pati kreiptis, kreipėsi į policiją balandžio mėnesį. Pažymėtina, kad nukentėjusioji yra Ukrainos pilietė, jos galimybės suvokti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso subtilybes, tarp jų ir tai, kad vadovaujantis BPK 167 straipsniu, baudžiamasis procesas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens pareiškimas, yra sudėtingesnės nei valstybinę kalbą suprantančių asmenų. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia nukentėjusiosios I. P. pozicija rodo, jog ji buvo įsitikinusi, kad ikiteisminis tyrimas jau vyksta ir tikėjosi būti pakviesta apklausai, tačiau vėliau sužinojusi, kad pareiškimas būtinas, jį parašė 2024 m. balandžio 10 d. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia nei nukentėjusiosios I. P. parodymų, kuriuos patvirtina kiti pirmiau aptarti įrodymai, patikimumo, nei patvirtina kaltinamojo T. P. parodymus, nei sudaro pagrindo susiklosčiusią situaciją vertinti kaip kaltinamojo būtinąją gintį. Priešingai, paminėtos aplinkybės rodo, kad pavojingą kėsinimąsi BK 28 straipsnio 2 dalies prasme pradėjo ne nukentėjusioji I. P. prieš kaltinamąjį, o būtent kaltinamasis T. P. prieš nukentėjusiąją, todėl kaltinamajam nagrinėjamoje situacijoje teisė į būtinąją gintį nekilo. Šioje dalyje taip pat pažymėtina, kad byloje teisėjų kolegija nenustatė nukentėjusiosios puolamųjų veiksmų, kurie sudarytų pagrindą vertinti kaltinamojo veiksmus kaip gynybą nuo prasidėjusio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą.

23. Apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme sugretinus pirmiau aptartus įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes tarpusavyje, jų visuma yra pakankama išvadai, kad nukentėjusiosios I. P. parodymai apie tai, jog nagrinėjamo įvykio metu prieš ją pirmas pradėjo smurtauti būtent kaltinamasis T. P., yra patikimi, šiuose parodymuose nurodytos aplinkybės esmine apimtimi atitinka specialisto išvadą, kitų paminėtų liudytojų apklausų metu nurodytas reikšmingas aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas be pagrindo tikėjo kaltinamojo parodymais bei nepagrįstai nuvertino nukentėjusiosios parodymus.

24. Teisėjų kolegija, įvertinus pirmiau aptartus bylos įrodymus konstatuoja, kad T. P. 2023 m. gruodžio 13 d., apie 15.55 val., įsiveržęs į maršrutinį troleibusą Nr. (duomenys neskelbtini), stovintį autobusų/troleibusų žiede (duomenys neskelbtini), pradėjo konfliktuoti su troleibuso vairuotoja I. P. bei konflikto metu mušdamas I. P. ir kitaip prieš ją smurtaudamas – trenkdamas šiai dešinės rankos kumščiu į kairį skruostikaulį, dėl to nukentėjusioji nukrito ant dviejų priekinių keleivinių sėdynių, jis (T. P.) iš viršaus suduodamas I. P. ne mažiau kaip penkis smūgius į kairį petį, sugavęs I. P. ranką, ją užsukdamas ir dar vieną kartą kumščiu trenkdamas šiai į dešinį skruostikaulį, padarė žaizdą su odos nubrozdinimu kaktos srityje, poodines kraujosruvas kairės akies vokų, kairio skruosto ir dešinės plaštakos nugarinio paviršiaus srityse bei taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą. Tokiais veiksmai T. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl T. P. skirtinos bausmės

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

26. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tuo tarpu bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis, numatantis, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

27. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės rūšys: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

28. Teisėjų kolegija, skirdama bausmę T. P., vadovaujasi BK 41, 54 ir 61 straipsniuose numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Pirmiausia teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktais, atsižvelgia į tai, kad T. P. padarė vieną baigtą, tyčinį, nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis) priskiriamą nusikaltimą žmogaus sveikatai. Nusikalstamos veikos motyvas iš esmės menkavertis, kadangi, bylos duomenimis, nulemtas momentinio pykčio (BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Nusikaltimu padaryta žala nukentėjusiosios sveikatai, t. y. nežymiai sutrikdyta sveikata ir sukeltas fizinis skausmas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju smurtinis nusikaltimas nebuvo iš anksto planuotas, o greičiau nulemtas staiga susiformavusio pykčio dėl nukentėjusiosios pastatyto troleibuso, kuris, kaltinamojo teigimu, trukdė pravažiuoti. Kaltinamasis anksčiau neteistas, tiesa, jo atžvilgiu vienas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, vis tik teisėjų kolegija sprendžia, kad smurtinis elgesys visumoje nėra dėsningas kaltinamojo gyvenimo įvykis ir nagrinėjamu atveju greičiau buvo atsitiktinio pobūdžio. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad byloje nenustatyta T. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Skirdama bausmę, vadovaudamasi BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija vertina ir kaltinamojo asmenybę, t. y. kad T. P. praeityje neteistas (1 t., b. l. 98-99), vienerių metų laikotarpiu nebaustas administracine tvarka (1 t., b. l. 100). Jis brandaus amžiaus, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB „V“.

29. Visos pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus galima pasiekti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį T. P. paskyrus laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros (šiuo atveju švelniausia sankcijoje numatyta viešųjų darbų bausmė neskirtina atsižvelgiant į tai, kad SODRA duomenimis T. P. dirbantis), kurios dydis nustatytinas viršijantis BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytą minimalų šios bausmės rūšies dydį, tačiau nesiekiantis šios bausmės rūšies vidurkio, t. y. 6 mėnesiai laisvės apribojimo. Siekiant, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai būtų pasiekti, atsižvelgiant į tai, kad T. P. anksčiau neteistas, tačiau kartą dėl smurtinio nusikaltimo jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, yra pagrindo jam vietoje intensyvios priežiūros paskirti tokius įpareigojimus, kurie jį skatintų atsakingai žiūrėti į savo elgesį su kitais žmonėmis, nedaryti smurtinių nusikaltimų. Todėl vadovaujantis veikos padarymo metu galiojusio BK 48 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktais, jam skirtini įpareigojimai per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai turtinę žalą, laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, taip pat vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi ir 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, T. P. skirtina baudžiamojo poveikio priemonė –įpareigojimas bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju paminėta bausmė su įpareigojimais kaltinamąjį įpareigos realiai švelninti nusikaltimo, kuriuo padaryta turtinė žala ligonių kasai, padarinius, taip pat padės keisti jo elgesį su kitais asmenimis, gilins jo atsakomybės jausmą, režimą, savikontrolę, įpareigos jį likti darbo rinkoje ir taip mažinti socialinės rizikos veiksnius, mažinti nusikaltimų pakartotinumo riziką.

30. Ikiteisminio tyrimo metu T. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktina galioti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus bausmę vykdyti naikintina.

Dėl civilinių ieškinių

31. Šioje baudžiamojoje byloje pareikšti du civiliniai ieškiniai:

31.1. Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 50,10 Eur turtinės žalos už nukentėjusiosios I. P. gydymą atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 146-150);

31.2. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 26).

32. Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkinamas visiškai.

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys (1 t., b. l. 146-150) dėl kaltinamojo T. P. nusikalstamais veiksmais Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetui padarytos 50,10 Eur turtinės žalos ir procesinių palūkanų atlyginimo savo forma ir turiniu atitinka bendruosius procesinių dokumentų turiniui nustatytus reikalavimus. Spręsdama dėl šio ieškinio pagrįstumo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad kaltinamasis T. P. nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, sudavė smūgius į galvos sritį, petį, dėl šių sužalojimų ji kreipėsi ir buvo gydoma VšĮ Antakalnio poliklinikoje, buvo atliekami radiologiniai kaklo, paties srities tyrimai, kurių kaina viso 50,10 Eur. Taigi, kaltinamojo T. P. suduotų smūgių nukentėjusiajai pasekmė yra bloga nukentėjusiosios savijauta, nulėmusi būtinus radiologo tyrimus, o šios paslaugos apmokėtos PSDF biudžeto lėšomis. Remdamasi šiais įrodymais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp kaltinamojo T. P. veikos ir PSDF biudžetui atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, atitinkamai ši suma (50,10 Eur) priteistina iš kaltinamojo T. P.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. plenarinės sesijos priimtoje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019 išaiškinta, jog teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, priteisia ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Šio klausimo išsprendimas baudžiamojoje byloje atitinka civilinio ieškinio baudžiamajame procese instituto paskirtį kuo efektyviau įgyvendinti teisę gauti padarytos žalos atlyginimą. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad teismai gali priteisti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas. Atsižvelgiant į tai, taip pat į ieškinyje keliamą reikalavimą, taip pat vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai iš kaltinamojo T. P. priteistinos 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos turtinės žalos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

35. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. P. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš T. P. priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 26). Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji nurodė, kad 500 Eur suma vertina jos patirtą neturtinę žalą, nes po įvykio jai buvo sunku – nešventė Kalėdų, sunkiai bendravo, prarado pasitikėjimą lietuviais. Ji pergyveno, ar jai bus pratęstas leidimas gyventi Lietuvoje. Patyrė didelį stresą, kai turėjo atvykti ir parašyti pareiškimą dėl lietuvio. Patyrė sužalojimus, buvo nubrozdinimai, hematomos, buvo ant peties hematoma, dėl kurios ilgai negalėjo pakelti rankos.

36. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, teismas privalo vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais – privalo nustatyti neturtinės žalos dydį, jos pasekmes, įvertinti šią žalą padariusio asmens kaltę, turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-511/2022). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Baudžiamosios bylose, kuriose asmenys kaltinami BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymu, priteisiamos įvairios sumos, t. y. priteisiama nuo 200 iki 800 Eur ir ženkliai didesnės sumos, kaip pvz. 1500 ar 2000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-236-495/2021, 2K-219-303/2021, 2K-205-719/2020, 2K-128-489/2020, 2K-180-719/2020, 2K-38-788/2020, 2K-347-976/2018, 2K–453/2014, 2K-270/2014 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija, nustatydama neturtinės žalos dydį šioje konkrečioje byloje, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra padariniai. Jeigu jie susiję su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimi nerimo dėl sveikatos ateityje, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

38. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai I. P. sveikata sutrikdyta nežymiai, be to, jai sukeltas fizinis skausmas. Nagrinėjamu atveju byloje yra duomenys apie nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, jai taikytą gydymą, kuris iš esmės nebuvo sudėtingas ir neužtruko, o, pasak pačios nukentėjusiosios, net ir po patirto smurto ji tęsė darbą, t. y. reikšmingesnių padarinių jos psichinei būsenai nusikalstama veika iš esmės neturėjo. Teisėjų kolegija sutinka, kad smurto panaudojimas prieš nukentėjusiąją sukėlė jai skausmą, stresą ir nepatogumus, ji turėjo kreiptis į medikus, nepaisant to, byloje nėra įrodymų, kad tokie padariniai tęstųsi išskirtinai ilgai, o ieškinio argumentai apie prarastą pasitikėjimą lietuviais, apie baimę prarasti leidimą gyventi Lietuvoje, nelaikytini reikšmingais sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai teismų praktikoje priteisiamos didesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos, kai veika pasireiškia didesniu intensyvumu, suduodama daugiau smūgių nukentėjusiajam, padaroma daugiau sužalojimų, ilgiau užtrunka jo gydymas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Apskritai, iš pirmame teismo posėdyje nukentėjusiosios I. P. duotų parodymų matyti, kad nepaisant jos patirto skausmo ir sužalojimų, ji baudžiamąjį procesą pradėjo daugiau dėl tautinių užgauliojimų. Sekančiame posėdyje nurodė, kad jai nereikia kaltinamojo T. P. pinigų, ji nesiruošė teikti ieškinio, tačiau tyrėjai paaiškinus, kad turi tokią teisę, ji ieškinį pareiškė, nes nori už tuos pinigus nupirkti kvadrakopterį, kad T. P. žinotų, jog kvadrakopteriu mušami Rusijos kareiviai. Kitaip tariant, iš dalies nukentėjusiosios paaiškinimai dėl jos patirtos neturtinės žalos grindžiami argumentais, kurie rodo ne patirtą neturtinę žalą, o jos siekį papildomai moraliai nubausti kaltinamąjį, kai už jo sumokėtą sumą bus nupirkta karinė technika. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės sudaro pagrindą mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo atveju nustatytinas 200 Eur nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. P. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydis.

Dėl proceso išlaidų

40. Kaltinamojo T. P. gynėjas advokatas Dimitrijus Fomkinas prašė priteisti 605 Eur už jo ginamajam teiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu tenkinamas prokuroro skundas ir panaikinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei priimamas apkaltinamasis nuosprendis, šis prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 3 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokurorės Ievos Danylienės apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendį, kuriuo T. P., kaltintam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamoji byla nutraukta nustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, ir priimti naują nuosprendį:

T. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktais įpareigoti jį per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai 50,10 Eur turtinę žalą, laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalimi ir 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, paskirti T. P. baudžiamojo poveikio priemonę –įpareigojimą bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio nuorašo gavimo Probacijos tarnyboje dienos.

T. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmę vykdyti ją panaikinti.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš T. P. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 50,10 Eur (penkiasdešimt eurų ir 10 ct) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanas nuo priteistos turtinės žalos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. P. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti jai iš nuteistojo T. P. 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nuteistojo T. P. gynėjo advokato Dimitrijaus Fomkin prašymą priteisti 605 Eur už nuteistajam teiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme atmesti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Išaiškinti nuteistajam T. P., kad:

1. Laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 19-22 straipsniai. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) susisiekti su Probacijos tarnyba per penkias darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo dienos;

2) atvykti į Probacijos tarnybą šios tarnybos šaukime nurodytą dieną;

3) laikytis nustatytų draudimų, intensyvios priežiūros sąlygų, vykdyti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, informuoti Probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

4) pranešti Probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų;

5) kai jiems taikomos elektroninio stebėjimo priemonės, dėvėti elektroninio stebėjimo įtaisą, pranešti Probacijos tarnybai apie šio įtaiso praradimą ar pastebėtą gedimą.

2. Nuteistiesiems, kuriems taikomos elektroninio stebėjimo priemonės, draudžiama nusiimti, gadinti ar sunaikinti elektroninio stebėjimo įtaisą.

3. Jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių arba XI skyriuje numatytų auklėjamojo poveikio priemonių, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, ir (ar) šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

4. Bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba. Jei nuteistasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, įsiteisėjus teismo sprendimui, jis turi nuvykti į gyvenamosios vietos probacijos tarnybą.

Teisėjai Marijus KursevičiusRasa PaužaitėUgnius Trumpulis