Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-19114-1070/2023 pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui P. B. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme prijungimo

11. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 306 straipsnio 4 dalis, 314 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės pateiktas įrodymas yra susijęs su nagrinėjamu klausimu dėl vykdytos privalomosios mediacijos procedūros įgyvendinimo, jis yra pateiktas kartu su atskiruoju skundu, kurio pateikimo būtinybė iškilo tik po skundžiamos nutarties priėmimo, sprendžia, jog šiuo atveju yra tikslinga į bylą priimti ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktą 2023 m. liepos 3 d. prašymą VGTPT Kauno skyriui. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl priimto įrodymo pasisako tiek, kiek jis turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti.

Dėl ginčo esmės

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį atsakovui dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, tinkamai neįgyvendinus vykdytos privalomosios mediacijos procedūros, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė (apeliantė) V. B. kreipėsi į teismą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, kartu pateikė teismui ir VGTPT Kauno skyriaus 2023 m. liepos 26 d. pažymą dėl privalomosios mediacijos sąlygos įgyvendinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, konstatavęs, kad ieškovė nėra tinkamai įgyvendinusi vykdytos privalomosios mediacijos procedūros, atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. ieškovei nesilaikius įstatymo nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nurodė, kad ieškovė už paduotą ieškinį nėra sumokėjusi nurodyto dydžio žyminio mokesčio.

15. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, argumentuodama jį tuo, kad ji tinkamai pasinaudojo privalomąja mediacija, tam patvirtinti yra pateikusi ir VGTPT pažymą, tuo tarpu teismas klausimą dėl žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo išsprendė viršydamas savo įgaliojimus ir nepagrįstai nurodydamas, kad už ieškinį turi būti mokamas nurodyto dydžio žyminis mokestis.

16. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisė negali būti paneigiama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai), tačiau gali būti nustatoma speciali jos įgyvendinimo tvarka, pavyzdžiui, teisės aktais gali būti reglamentuota ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis) ir kurios nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2017).

17. CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų: teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

18. MĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus iminėtame punkte aptartus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Vadovaujantis MĮ 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais VGTPT paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo MĮ 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, MĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčo šalies prašyme turi būti nurodyta kitos ginčo šalies vardas, pavardė, ginčo dalykas, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas, o kai kita ginčo šalis yra juridinis asmuo – juridinio asmens pavadinimas, buveinės ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas (MĮ 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, VGTPT arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (MĮ 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (MĮ 21 straipsnio 5 dalis).

19. Taigi, kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama VGTPT arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą (MĮ 4 straipsnio 1 dalis).

20. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi buvo atsisakyta priimti ieškinį, konstatavus, kad ieškovė tinkamai nepasinaudojo privalomąja mediacija, ieškovei nepateikus teismui duomenų, jog atsakovui buvo įteiktas pranešimas dėl mediacijos jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, kurį atsakovė buvo nurodžiusi ir VGTPT skirtame prašyme vykdyti privalomąją mediaciją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pritardamas atskirojo skundo argumentams, neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

21. Bylos duomenys patvirtinta, kad ieškovė 2023 m. liepos 3 d. prašymu kreipėsi į VGTPT Kauno skyrių dėl mediatoriaus skyrimo ir privalomos mediacijos vykdymo, prašydama vykdyti privalomąją mediaciją šeimos ginče dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, o mediatore privalomai mediacijai paskirti R. B.. Ieškovė prašyme nurodė atsakovą P. B., jo gyvenamosios vietos (kitos dokumentų įteikimo vietos) adresą – (duomenys neskelbtini) mobilaus telefono numerį ir elektroninio pašto adresą – (duomenys neskelbtini). Iš VGTPT Kauno skyriaus 2023 m. liepos 26 d. pažymos dėl privalomosios mediacijos Nr. (11.7Mr)(M‑P‑23‑4352)MPA-09195 matyti, kad VGTPT 2023 m. liepos 10 d. raštu kreipėsi į atsakovą (adresu (duomenys neskelbtini) su prašymu ne vėliau kaip per 14 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti VGTPT rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. VGTPT informavo, kad teikiant šią pažymą nėra gautas kitos ginčo šalies atsakymas dėl mediacijos vykdymo ir laikoma, jog atsakovas P. B. nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Toje pačioje pažymoje VGTPT, vadovaudamasi MĮ 21 straipsnio 5 dalimi, patvirtinto, kad ieškovė V. B. įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.

22. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Aiškindamas CPK 197 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-969/2023).

23. Nurodytas teisinis reglamentavimas, kaip pagrįstai tai akcentuojama ir atskirajame skunde, sudaro pagrindą konstatuoti, kad įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama VGTPT arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikta VGTPT išduota pažyma dėl privalomosios mediacijos laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią, kadangi ji yra patvirtinta ir išduota valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis šiam dokumentui keliamų formos ir turinio reikalavimų, o joje nurodyti duomenys, įskaitant ir ieškovės įgyvendintą įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija, laikomi visiškai įrodytais, iki jie bus paneigti kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Akcentuotina, kad tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., žr. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1285-945/2023).

24. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog šalys negali naudotis ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka formaliai ir tik tam, kad susidarytų prielaidos kreiptis į teismą, tačiau kartu pažymi, jog reikalavimas pasinaudoti privalomąja mediacija neturi užkirsti kelio asmeniui pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Apeliacinės instancijos vertinimu, šiuo atveju ieškovė tinkamai įgyvendino įstatyme įtvirtintą pareigą pasinaudoti išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, t y. kreipėsi į VGTPT dėl privalomosios mediacijos vykdymo, prašyme nurodė atsakovą, jo gyvenamosios vietos adresą, kuris sutampa su atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, taip pat jo telefono numerį ir elektroninio pašto adresą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ta aplinkybė, kad ieškovė, pateikdama teismui ieškinį, nurodė, jog atsakovas pradėjo dažnai negrįžti į šeimos gyvenamąją vietą ir, be kita ko, ieškinyje nurodė, tikėtinai, kitą jo gyvenamąja vietą, jau ieškinio priėmimo stadijoje nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas nurodytu gyvenamosios vietos adresu (deklaruotu) išvis nesilanko ir nėra gavęs VGTPT jam siųsto rašto dėl privalomosios mediacijos procedūros įgyvendinimo. Iš pateiktos VGTPT Kauno skyriaus 2023 m. liepos 26 d. pažymos turinio taip pat negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovui VGTPT siųsti procesiniai dokumentai ieškovės pateiktu jo gyvenamosios vietos adresu (deklaruotu) nebuvo įteikti. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kvestionuoti VGTPT išvadą, nurodydamas, jog ieškovė netinkamai įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. VGTPT konstatavimas apie reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įgyvendinimą yra pakankamas įrodymas, jog ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

25. Pažymėtina, kad teismas ieškinio priėmimo stadijoje tik patikrina, ar su ieškiniu į teismą besikreipianti šalis pasinaudojo išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Jei bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, jog atsakovas vis tik nežinojo apie jam siūlytą galimybę pasinaudoti privalomąja mediacija arba atsakovas išreikštų norą ja pasinaudoti, teismas gali pasiūlyti ginčo šalims bandyti civilinį ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu ir vykstant bylos nagrinėjimui (Mediacijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).

26. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė privalomąją mediaciją reglamentuojančias teisės normas, priėmė nepagrįstą nutartį, todėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis yra panaikinama ir ieškinio priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, be kita ko, nurodė, kad ieškovė, pateikdama teismui ieškinį, turėjo būti sumokėjusi 109 Eur žyminį mokestį už neturtinį reikalavimą nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis, 82 straipsnio 1 dalis), tačiau į bylą nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį, taip pat įvardijo ir ieškinio trūkumą – įrodymų, pagrindžiančių žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimą, nepateikimą. Nors nurodytos aplinkybės nustatymas nebuvo priežastimi atsisakyti priimti ieškovės pareikštą ieškinį, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, ir perdavus iš naujo nagrinėti ieškinio priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas, manydamas, ieškovės ieškinys neatitinka jam keliamų įstatymo reikalavimų, reikšmingų sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, turi pasinaudoti procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutu (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis), o ne iškart atsisakyti priimti tokį ieškinį.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartį panaikinti ir ieškovės V. B. ieškinio dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo priėmimo klausimą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.