- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-02
- Bylos Nr.
- 2A-699/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Alvydas Poškus, Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo elektra“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei DK, „PZU Lietuva“
- Trečiasis asmuo
- Lenkijos bendrovė WINDHUNTER-SERWIS Sp
- Kategorijos
- 73.2.5.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo elektra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-771-656/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo elektra“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo (tretieji asmenys Lenkijos bendrovė WINDHUNTER-SERWIS Sp.z.o.o. ir Z. G.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vėjo elektra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti ieškinyje nurodytą įvykį draudžiamuoju ir priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovo naudai:
238000 Lt draudimo išmoką;
2230,03 Lt palūkanų;
6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
visas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad šalys 2010-01-20 sudarė įmonių turto draudimo sutartį (draudimo polisas PZULT Nr.1148515) pagal standartines sąlygas – atsakovo parengtas Įmonių turto draudimo taisykles. Atsakovas nauja verte apdraudė vėjo matavimo bokštą, esantį (duomenys neskelbtini) nuo draudiminių įvykių: vagystės, audros, potvynio, liūties, krušos, sniego slėgio, grunto suslūgimo, piktavališkos trečiųjų asmenų veiklos. Nustatyta draudimo suma 240000 Lt, besąlyginė išskaita 2000 Lt. 2011-01-02 ieškovas pastebėjo, kad bokštas nugriuvo. Ieškovas teigia, kad Vėjo matavimo bokštas nugriuvo dėl:
audros ir kitų, gamtos jėgų, nuo kurių veikimo buvo apsidrausta Draudimo sutartimi (vėjo (audros), liūties, krušos, sniego slėgio), elementų sąveikos visumos, t.y. dėl gamtos jėgų (objektyvių priežasčių); ir
dėl piktavališkos trečiųjų asmenų veikos, t.y. nuo žmogaus valios priklausančių (subjektyvių) priežasčių.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad nuo 2010-12-24 bokšte esantys matavimo prietaisai duomenų apie vėjo greitį nebesiuntė. Nustatyta, kad 2011-01-01 vietovėse, esančios 50 ir 80 kilometrų nuo įvykio vietos išmatuotas vėjo greitis buvo 27,1- 25,7 m/s, tuo metu buvo daug elektros tinklų avarijų, susijusių su oro sąlygomis. Atsakovas nepagrįstai įvykio nepripažino draudžiamuoju ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Draudimo taisyklėse yra įtvirtinta analogiška Draudimo įstatymo 82 str. 6 d. nuostata, kuri nustato, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, kurios atleidžia jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar leidžia ją sumažinti (Taisyklių 9.4.7 p.). Ieškovas (draudėjas) teigia, kad Vėjo matavimo bokšto griūtį sąlygojo rizikos, kurios buvo apdraustos Draudimo sutartimi, t.y. įvyko draudžiamasis įvykis, o atsakovas (draudikas) su tokiu faktu nesutinka. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, Atsakovas (draudikas) (o ne Ieškovas (draudėjas)) turi įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį (Atsakovą) nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Atsakovas nepagrįstai ginčija vėjo matavimo bokšto įrengimo vietą. Pagal atsakovo dokumentuose nurodytus vietovardžius bei tai, kad kito tokio bokšto aplinkinėse vietovėse nebuvo, daroma išvada, kad šalys susitarė dėl vienintelio bokšto, esančio (duomenys neskelbtini), draudimo. Atsakovo pateiktame ekspertizės akte aiškiai konstatuota, kad „Bokštas sugriuvo dėl to, kad nutrūko atotampa (lynas). Nutrūkus vienai atotampai, likusios neišlaikė apkrovų ir jų dalis taip pat nutrūko, bokštas neteko stabilumo ir sulūžo. Atotampos buvo veikiamos vėjo ir apledėjimo apkrovų. Šios aplinkybės abejonių nekelia." (Ekspertizės akto 18 psl.). Ekspertizės akto 2011-04-20 paaiškinimuose konstatuota, kad „Statinio avarija įvyko dėl vėjo ir apledėjimo poveikio.“ (Ekspertizės akto 2011-04-20 paaiškinimų 2 p.). Nurodyti Ekspertizės akto teiginiai yra kategoriški ir neabejotini, priešingai nei kitos Ekspertizės akto išvados, kurios yra tikėtino lygmens. Be to, Ekspertizės akto 2011-04-20 paaiškinimuose esantis minėtas eksperto atsakymas, kad „Statinio avarija įvyko dėl vėjo ir apledėjimo poveikio“, pateiktas į Atsakovo užduotą aiškų klausimą, kuriuo Atsakovas prašė eksperto „nurodyti/patikslinti, ar minėto įvykio (Objekto nugriuvimo) tiesiogine priežastimi galėjo/negalėjo būti vėjo ir apledėjimo apkrovos". Nurodyti Ekspertizės akto teiginiai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad Vėjo matavimo bokštas nugriuvo dėl gamtos jėgų, t.y. dėl audros ir kitų, gamtos jėgų, nuo kurių veikimo buvo apsidrausta Draudimo sutartimi (vėjo (audros), liūties, krušos, sniego slėgio), elementų sąveikos visumos. Ieškovas su Ieškiniu pateikė Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos duomenis, kurie patvirtina, kad 2011 m. sausio 1 - 4 d. visoje Lietuvoje siautėjo stipri pūga ir dėl to vyko elektros tinklų masiniai išsijungimai ir gedimai, kurių metu elektros energijos tiekimas buvo nutrūkęs itin dideliam vartotojų skaičiui, tame tarpe Klaipėdos regione (regione, kur stovėjo Vėjo matavimo bokštas). Šios aplinkybės leidžia teigti, kad analogiški vėjo greičiai (viršiję 20 m/s) šiuo laikotarpiu sąlygojo ir vėjo matavimo bokšto griūtį. Remiantis Taisyklių 16.3.2 p., draudikas (Atsakovas) atlygina būtinas ir protingas išlaidas, skirtas draudžiamojo įvykio vietai sutvarkyti ir išvalyti - 5058,80 Lt dydžio sumą.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ginčo vėjo greičio matavimo bokšto, kuris yra laikino naudojimo statinys (naudojimo terminas - 2 metai) ir kurio aukštis yra 100 metrų, statybai buvo reikalingas statybos leidimas ir kiti su statinio statyba susiję dokumentai, tačiau ginčo bokštui statybos leidimas išduotas nebuvo. Vėjo greičio matavimo bokštas yra ir buvo savavališka statyba, kurią įstatymai draudžia ir jos nesaugo. Atsakovo atliktos ekspertizės akte ekspertas S. M. nurodė, kad labiausiai tikėtinos yra šios ginčo bokšto griūties priežastys: lynų defektas, statybos klaidos, mechaninės lynu pažaidos. Be to, ekspertas pabrėžė, jog „visos išvardintos priežastys yra vienodai tikėtinos“. Vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, konstatuotina, kad ginčo bokštas sugriuvo/galėjo sugriūti ir nuostolis atsirado/galėjo atsirasti dėl visų trijų nustatytų galimų priežasčių įtakos lygiomis dalimis. Atitinkamai skaičiuojant nuostolio dydį turi būti vadovaujamasi taisykle, jog kiekviena iš nustatytų trijų galimų priežasčių įtakojo nuostolio atsiradimą lygiomis dalimis. Ieškovas (draudėjas), reikalaudamas draudimo išmokos, privalo įrodyti, jog buvo draudžiamasis įvykis Draudimo taisyklių prasme, o Atsakovas (draudikas) privalo įrodyti, kad yra aplinkybės, kurioms esant draudimo išmoka nemokama arba mažinama (draudžiamojo įvykio nebuvimas, nedraudžiamieji įvykiai, neapdraustos rizikos, draudėjo pareigų pažeidimas). Remiantis Draudimo taisyklių II dalies 17.4.1.1.punktu, audra laikomas vėjas, kurio vidutinis greitis viršija 20 metru per sekundę. Bet kuriuo atveju nustačius, jog buvo vėjas, kurio vidutinis greitis viršija 20 metrų per sekundę (audra) (Draudimo taisyklių II dalies 17.4.1.1.p.), turi būti nustatyta ir įrodyta, jog atsiradę konkretūs nuostoliai kilo būtent dėl tokios audros arba dėl audros ant apdrausto pastato kažkam užvirtus: „Atlyginami tik tie tiesioginiai nuostoliai, kurie atsirado: a) dėl tiesioginio audros poveikio apdraustam turtui; b) dėl audros ant apdrausto turto užvirtus pastatams, jų dalims, medžiams ir pan." (Draudimo taisyklių II dalies 17.4.1.3.p.). Remiantis Draudimo taisyklių II dalies 17.4.1.punktu, vėjo greitis nustatinėjamas remiantis meteorologinės tarnybos matavimais. Šiuo atveju vienintelė Lietuvoje meteorologinė tarnyba (viešasis juridinis asmuo) yra Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, todėl Atsakovas, priimdamas sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką Ieškovui, kuris išdėstytas Atsakovo 2011-05-20 pranešime Nr.04- 10V-83672, adresuotame Ieškovui, pagrįstai rėmėsi Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pateikta informacija artimiausios Stungaičių kaimui Laukuvos meteorologijos stoties duomenimis, kurie patvirtina, jog per laikotarpį nuo 2010-12-24 iki 2011-01-02 didžiausias vidutinis vėjo greitis stebėjimo metu siekė 10 m/s, o didžiausias minėtu laikotarpiu vėjo greitis siekė 14 m/s. Nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka Draudimo taisyklių II dalies 17.4.1.1.punkte numatyto audros požymio, todėl nenustatytas ir neįrodytas draudžiamasis įvykis - audra - Draudimo taisyklių prasme. Tiek Atsakovo samdytas ekspertas Ekspertizės akte Nr. 11/04-11, tiek Vėjo greičio matavimo bokšto gamintojas ir statytojas patvirtino, kad vėjas ir apledėjimo apkrovos nebuvo Vėjo greičio matavimo bokšto griūties priežastimis. Įvedus žinomus kintamuosius į Ieškovo pateiktą vėjo greičio skaičiuoklę iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos internetinio puslapio, gautas vėjo greitis 100 metrų aukštyje vis tiek neviršija Draudimo taisyklių II dalies 17.4.1.1.punkte nurodytų audros požymių. Remiantis byloje esančiais duomenimis ir dokumentais nenustatyta, kad Vėjo greičio matavimo bokšto griūties priežastis buvo ir/ar galėjo būti konkretaus gamtos jėgos elementas ir/ar jų visuma. Draudžiamuoju įvykiu pagal Draudimo taisyklių II dalies 17.6.punktą (piktavališka trečiųjų asmenų veikla) laikomas toks įvykis, kurio faktinės aplinkybės atitinka minėtame punkte nurodytus draudžiamojo įvykio požymius, todėl ne bet kokia piktavališka trečiųjų asmenų veikla laikoma draudžiamuoju įvykiu pagal Draudimo taisykles, o tik ta, kuri yra patvirtinama policijos institucijos; jei ji padaryta tyčia ir ją atliko ne Draudimo taisyklių II dalies 17.6.4.punkte numatyti asmenys. Nesant policijos pažymos, įvykis neatitinka draudžiamojo įvykio požymių. Atsakovas taip pat nesutiko su ieškovo pateiktu žalos dydžio paskaičiavimu.
Tretysis asmuo bokšto gamintojas Lenkijos bendrovė WINDHUNTER-SERWIS Sp.z.o.o. atsiliepime ir atstovė teismo posėdyje prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog įvykis nepripažintinas draudžiamuoju, nes nėra sukeltas audros. Atsakovo pateiktose pažymos apima laikotarpį nuo 2010-12-24 iki 2011-01-02, bet nėra įrodymų, kad griūtis įvyko šiuo laikotarpiu. Pagal hidrometeorologinės tarnybos pažymą vėjo greitis (14 m/s) išmatuotas tik 10 m aukštyje, tuo tarpu bokšto aukštis 99 m nuo žemės paviršiaus. 50 metrų aukštyje vėjo greitis stipresnis 35 proc. negu 10 metrų aukštyje. Informacija iš meteorologinio matavimo bokšto, esančio 50 km nuo vietovės, kurioje stovėjo sugriuvęs vėjo greičio matavimo bokštas, yra labiau patikima, nei duomenys nors ir iš arčiau esančios vietovės, bet užfiksuoti 10 m aukštyje. Draudimo sutartis sudaryta prisijungimo būdu. Šalys nesusitarė, kokiame aukštyje turi būti išmatuotas 20 m/s vėjo greitis, todėl abejonės turi būti aiškinamos Taisykles parengusios šalies (atsakovo) nenaudai ir ja priėmusios šalies (ieškovo) naudai. Trečiasis asmuo nurodė, kad labiausiai tikėtina priežastis yra vieno iš lynų trūkimas dėl ekskavatoriaus arba žemės ūkio mašinos kaltės arba dėl nežinomo asmens kaltės, t.y. piktavališkos trečiųjų asmenų veiklos. Ši priežastis neatmetama ir ekspertizės akte. Trečiasis asmuo nurodė, kad bokštas nugriuvo dėl priežasčių, abi iš kurių (audra ir piktavališka trečiųjų asmenų veika) pagal atsakovo Taisykles yra pripažintinos draudiminiu įvykiu.
Trečiasis asmuo Z. G. nurodė, kad yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkas. 0,15 ha sklypo dalį vėjo greičio matavimo bokšto eksploatavimui naudoja ieškovas. Gyvena už 4 kilometrų nuo bokšto. Kitų bokštų Bučių ir gretimame Stungaičių kaime nėra. Nurodė, kad iki 2011 m. sausio pradžios, kai apie bokšto griūtį pranešė ieškovo darbuotojas, nepastebėjo, kad bokštas netinkamai įrengtas. Paskutinėmis 2010 m. gruodžio mėnesio dienomis ir 2011 m. sausio pirmomis dienomis buvo labai stiprus vėjas ir apledėjimas, sulaužyta daug medžių, nutrūko elektros tiekimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė visiškai ir priteisė atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“, iš ieškovo UAB „Vėjo elektra“, 5103 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai iš ieškovo UAB „Vėjo elektra“, priteisė 57 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas sprendė, kad atsakovas negali remtis aplinkybe, jog draudimo apsauga negalioja, nes bokštas pastatytas savavališkai, be suderinto statybos leidimo projekto pastatytų pastatų atžvilgiu. Teismas konstatavo, kad ieškovas iš esmės pažeidė draudimo taisyklių 16.8.3. punkte įtvirtintą pareigą saugoti sugadintą ar išlikusį turtą, kol jo neapžiūrės draudiko atstovas, bei atsakovo nurodymą netvarkyti įvykio vietos ir neardyti likusių konstrukcijų. Ieškovui išvežus bokšto likučius ir supjausčius lynus, buvo prarasta galimybė ištirti esminį įvykio priežasties įrodymą.
Sprendime nurodyta, kad draudimo taisyklių 7.6 punkte nurodyta, jog draudimo apsauga galioja tiesioginio apdrausto pastato sugadinimo dėl pavienių trečiųjų asmenų veiksmų atveju. Įvykio faktas turi būti patvirtintas policijos pažyma (17.6.3. ir 18.5.1. e) papunkčiai). Byloje nustatyta, kad ieškovas nesikreipė į policiją dėl turto sugadinimo dėl tyčios ar neatsargumo, nors turėjo galimybę tai padaryti. Teismas sprendė, kad, nors šis reikalavimas yra formalus, tačiau objektyviai pateisinamas siekiant išvengti draudėjo pranešimų apie išgalvotus draudiminius įvykius. Teismo vertinimu byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie bokšto sugadinimą dėl pavienių trečiųjų asmenų, išskyrus teorinę eksperto S. M. prielaidą bei faktiniais duomenimis nepagrįstą bokšto statytojų 2011-01-06 pažymą (t.1 b.l.127), todėl teismas atmetė kaip neįrodytą bokšto sugadinimo dėl piktavališkos trečiųjų asmenų veiklos kaip galimą žalos priežastį.
Teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog buvo taisyklių 17.4.1.2. punkte nurodytos aplinkybės. Ieškovo pateikti duomenys, kad 2011-01-01 vietovėse, esančiose arčiau jūros 50 ir 80 kilometrų nuo įvykio vietos išmatuotas vėjo greitis buvo 27,1- 25,7 m/s (t.1 b.l.138-144) neįrodo, kad bokšto griūties vietoje vėjo greitis viršijo 20 m/s, nes pagal oficialią Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos pažymą vėjo greitis Laukuvos matavimo stotyje, esančioje už 5 km, 2010-12-24 buvo 11 m/s, o 2011-01-01 buvo 14 m/s (t.1 b.l.187). Šie duomenys laikytini iš esmės patikimesnis įrodymas už duomenis apie vėjo greitį vietovėse, esančiose 50 ir 80 kilometrų nuo įvykio vietos. Byloje neįrodžius, kad bokšto griuvimo priežastis buvo piktavališka trečiųjų asmenų veikla arba audra, teismas padarė išvadą, kad bokšto griūtis nėra draudiminis įvykis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas UAB „Vėjo elektra“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos taisyklę, nes pagal Draudimo įstatymo 82 str. 6 d., ne ieškovas (draudėjas) turėjo įrodyti, kad Vėjo matavimo bokštas nugriuvo dėl rizikų, kurios buvo draustos Draudimo sutartimi (draudžiamojo įvykio) ir dėl to atsirado atsakovo prievolė mokėti draudimo išmoką ieškovui, bet Atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad tokia prievolė jam neatsirado.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas iš esmės pažeidė pareigą saugoti sugadintą ar išlikusį turtą (Taisyklių 16.8.3 p.) bei atsakovo nurodymą netvarkyti įvykio vietos ir neardyti likusių konstrukcijų.
3. Policijos pažymos nebuvimas savaime nepaneigia fakto, kad Vėjo matavimo bokštas nugriuvo dėl piktavališkos trečiųjų asmenų veiklos.
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie bokšto sugadinimą dėl pavienių trečiųjų asmenų.
5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo apelianto (ieškovo) UAB „Vėjo elektra“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame teismo sprendime nurodytais motyvais ir nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji asmenys Lenkijos bendrovė WINDHUNTER-SERWIS Sp.z.o.o. ir Z. G. prašo tenkinti UAB „Vėjo elektra“ apeliacinį skundą - panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo UAB „Vėjo elektra“ ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sutinka ir pritaria apeliaciniame skunde nurodytiems argumentas ir negali sutikti su teismo sprendime padarytomis išvadomis.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą prijungti papildomus įrodymus ir rašytinius paaiškinimus. Kartu su prašymu atsakovas pateikė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-12-22 sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-3640-365/2011 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2030/2012. Minėti sprendimai atsakovo vertinimu patvirtina, kad atsakovas (draudikas) siekė vykdyti ir vykdė jam nustatytus reikalavimus, tinkamai administravo žalos bylą, skyrė ekspertizę, tinkamai ir laiku nustatė galimas įvykio priežastis, rinko duomenis ir dokumentus reikalingus administravimui, bendradarbiavo su draudėju.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos duomenimis, 2010 m. sausio 20 d. UAB „Vėjo elektra“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarė įmonių turto draudimo sutartį, kurios pagrindu UAB DK „PZU Lietuva“ apdraudė UAB „Vėjo elektra“ įrangą - vėjo greičio matavimo bokštą nuo gaisro ar gamtinių jėgų - audros, potvynio, liūties, krušos, sniego slėgio, grunto suslūgimo (draudžiamieji įvykiai nulemti gamtos jėgų (objektyvių priežasčių)) ir nuo kitų rizikų - vagystės, piktavališkos trečiųjų asmenų veiklos (draudžiamieji įvykiai priklausantys nuo žmogaus valios (subjektyvių priežasčių)). Ieškovas savo reikalavimus grindė, tuo, jog 2011 m. sausio 2 d. įvyko draudžiamasis įvykis, t.y. vėjo matavimo bokšto griūtį sąlygojo rizikos, kurios buvo apdraustos Draudimo sutartimi: (i) audra (Ieškinio 1.1 p.) ir kitų, gamtos jėgų, nuo kurių veikimo buvo apsidrausta Draudimo sutartimi (vėjo (audros), liūties, krušos, sniego slėgio), elementų sąveikos visuma (Ieškinio 1.4 p.); ir (ii) piktavališka trečiųjų asmenų veika (Ieškinio 1.3 p.)) ir nurodė, kad atsakovas turi sumokėti draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką.
Apeliantas UAB „Vėjo elektra“ savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos taisyklę, nes, jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 82 str. 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutikti negali. CK 6.987 straipsnyje numatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Pagrindas draudimo išmokai išmokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą. Visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-516/2012; 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Khaled Kh Kh Y Alghunaim v. AB ,,Lietuvos draudimas”, bylos Nr. 3K-3-213/2006). Dėl to draudžiamajam įvykiui konstatuoti ir draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką įgyvendinti turi būti atliekamas įvykio tyrimas, kurį draudikas atlieka laikydamasis procedūrų ir nustatytų terminų. Remdamasi pirmiau aptartu reglamentavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl šioje byloje ieškovo reikalavimo pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar draudėjas turėjo teisę į draudimo išmoką, t. y. nustatinėjama, ar įvykis draudžiamasis.
Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką.
Kaip nustatyta byloje, ieškovas 2011 m. gegužės 20 d. gavo UAB DK „PZU Lietuva“ pranešimą Nr. 04-10V-83672 ,,Dėl 2011 01 02 įvykio Žalos byla 2011/000265, kuriame buvo nurodyta, kad vadovaujantis draudimo sutarties sąlygomis, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir priežastimis bei kita žalos byloje esančia pateikta bei surinkta informacija, neturi pagrindo įvykį pripažinti draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką už apgadintą turtą.
Teismo eksperto S. M. atliktos ekspertizės akte (58 b.l., t. 1) nurodyta, kad „statinio griūties priežastimi galėjo būti viena arba daugiau iš šių priežasčių: 1. Lynų defektas; 2. Statybos klaidos (nepakankamai įtempti lynai); 3. Mechaninės lynų pažaidos (galimai dėl trečiųjų asmenų veiklos)“. Tuo tarpu ieškovas mano, kad bokšto griuvimo priežastis taip pat galėjo būti ir stiprus vėjas ir/ar kitokios gamtinės sąlygos. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuos ieškovo teiginius patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas neįrodė, kad buvo taisyklių 17.4.1.2. punkte nurodytos aplinkybės. Teismas tinkamai vertino byloje pateiktus Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos duomenis apie oro sąlygas bokšto nugriuvimo laikotarpiu ir pagrįstai rėmėsi duomenimis apie vėjo greitį iš stočių esančių arčiau įvykio vietos, kurie patvirtino, kad vėjo greitis neviršijo 20 m/s ir tai negalėjo būti vėjo matavimo bokšto nugriuvimo priežastimi.
Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, daro išvadą, kad CK 6.987 str., CPK 178 str., Draudimo įstatymo 82 str. 6 d, atsakovas įrodė, jog remiantis draudimo sutartimi jam nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas iš esmės pažeidė pareigą saugoti sugadintą ar išlikusį turtą (Taisyklių 16.8.3 p.) bei atsakovo nurodymą netvarkyti įvykio vietos ir neardyti likusių konstrukcijų. Su šiuo skundo argumentu teisėjų kolegija sutikti negali. Byloje esantis atsakovo 2011 m. vasario 25 d. raštas Nr.04-7K-79859 (181 b.l., t. 1), siųstas ieškovui patvirtina, kad pastarasis buvo informuotas apie užsakytą 2011-01-02 įvykio priežasčių ekspertizę bei buvo paprašyta be atsakovo raštiško sutikimo netvarkyti įvykio vietos ir neardyti likusių konstrukcijų. Kaip patvirtina bylos duomenys, atvykus ekspertui S. M., vėjo greičio matavimo bokšto lynai buvo supjaustyti ir susandėliuoti. Nors ieškovas nurodo, kad įvykio vieta apžiūrėta buvo tik po dviejų mėnesių, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu tai sąlygojo objektyvios priežastys. Iš byloje pateiktų įvykio vietos nuotraukų matyti, kad apžiūrą sunkino didelis kiekis sniego, o bandant susitarti dėl įvykio apžiūros susitikimas buvo atidedamas ir dėl ieškovo darbuotojo ligos. Pažymėtina, kad pagal draudimo taisyklių 16.8.3. punktą draudėjas įvykus draudžiamajam įvykiui turėjo pareigą parodyti draudiko atstovui sugadintą turtą, saugoti sugadintą ar išlikusį turtą ar jo liekanas, kol jo apžiūrėti atvyks draudiko atstovas, tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovui išvežus bokšto likučius ir supjausčius lynus, buvo prarasta galimybė ištirti esminį įvykio priežasties įrodymą.
Apelianto nuomone, policijos pažymos nebuvimas savaime nepaneigia fakto, kad Vėjo matavimo bokštas nugriuvo dėl piktavališkos trečiųjų asmenų veiklos.
Kaip jau buvo minėta, ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad statinio griūties priežastimi galėjo būti viena arba daugiau iš šių priežasčių: 1. Lynų defektas; 2. Statybos klaidos (nepakankamai įtempti lynai); 3 .Mechaninės lynų pažaidos (galimai dėl trečiųjų asmenų veiklos). Pagal draudimo taisyklių 17.6.punktą (piktavališka trečiųjų asmenų veikla) laikomas toks įvykis, kurio faktinės aplinkybės atitinka minėtame punkte nurodytus draudžiamojo įvykio požymius, todėl ne bet kokia piktavališka trečiųjų asmenų veikla laikoma draudžiamuoju įvykiu pagal Draudimo taisykles, o tik ta kuri yra patvirtinama policijos institucijos. Draudimo taisyklių 8.1.punkto a) papunktyje numatyta kad draudėjas, apdraustasis bei naudos gavėjas, jei jie žino apie draudimo sutartį ir ketina pasinaudoti savo teise į draudimo išmoką, sužinoję apie draudžiamąjį įvykį ar aplinkybes, dėl kurių kyla realus pavojus įvykti draudžiamajam įvykiui, privalo, atsižvelgiant į galimybes ir aplinkybes imtis visų reikalingų priemonių užkirsti kelią žalos atsiradimui ar jos dydžiui sumažinti, o minėto punkto b) papunktyje numatyta, kad draudėjas nedelsiant apie tai privalo pranešti atitinkamoms institucijoms ir/ar tarnyboms (pavyzdžiui, policija, greitoji pagalba, priešgaisrinė tarnyba, avarinės tarnybos ir pan.). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas išdėstyta bei į byloje nustatytas aplinkybes, laiko, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo elgesį nesikreipiant į policiją didelės vertės turto sugadinimo pagrįstai laikė kaip prieštaraujantį rūpestingo ir atidaus asmens standartui. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu ir nesant įrodymų apie bokšto sugadinimą dėl pavienių trečiųjų asmenų, teismas turėjo pagrindą atmesti kaip neįrodytą bokšto sugadinimo dėl piktavališkos trečiųjų asmenų veiklos kaip galimą žalos priežastį.
Išdėstytų aplinkybių pagrindu taip pat nepritariama ir apelianto argumentui, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie bokšto sugadinimą dėl pavienių trečiųjų asmenų.
Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutikti negali. Pažymėtina, kad visos draudimo sutarties ir draudimo taisyklių nuostatos yra aiškiai suformuluotos, galiojančios ir nenuginčytos. Negalima sutikti su ieškovo nuomone, kad visi draudimo sutartyje esantys teisiniai neaiškumai bei galimi prieštaravimai tarp Draudimo sutarties sąlygų turi būti aiškinami ieškovo naudai. Ieškovas, kuris yra juridinis asmuo ir kuriam yra taikomi aukštesni atidumo reikalavimai pasirašydamas draudimo sutartį patvirtino, kad yra susipažinęs su draudimo taisyklėmis ir draudimo sutarties sąlygomis ir jokių pastabų dėl to neturėjo. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl sutarčių aiškinimo pažeidimo
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.
LR CPK 93 str. 1 d. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Pagal Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalį išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteistinos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, kad turėjo 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (64-67 b.l., t. 4). Atsižvelgiant į nurodytose rekomendacijose nustatytus dydžius, bei į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, atsakovui iš ieškovo priteistina 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei DK „PZU Lietuva“ (į.k. 110057869) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo elektra“ (į.k. 300019007) 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.