Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolanta Čepukėnienė,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. S. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 str. 1 d. ir nuteistas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir S. S. paskirta galutinė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su 2013 m. lapkričio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir S. S. paskirta galutinė subendrinta 1 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Civiliniam ieškovui S. K. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis 2013 m. kovo 19 d., apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) stotyje, esančioje (duomenys neskelbtini), pagrobė S. K. priklausantį lagaminą – 170 Lt vertės, bei jame buvusius daiktus: vaizdo kamerą „JVC“ – 1700 Lt vertės, medicininį aparatą „Medtronic“ – 1700 Lt vertės, mobilaus ryšio telefoną „Nokia“ – 100 Lt vertės, mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson“ su jame buvusia SIM kortele – 172,50 Lt vertės, „Sony Ericsson“ telefono įkroviklį – 69 Lt vertės, moteriškus batelius – 170 Lt vertės, šlepetes – 68 Lt vertės, nuotraukų albumą – 345 Lt vertės, kompiuterio „Toschiba“ įkroviklį – 276 Lt vertės, vyrišką laikrodį „Aqua“ – 1035 Lt vertės, materialinės vertės neturinčią šokolado plytelę, tokiais savo veiksmais padarydamas S. K. 5805,50 Lt turtinę žalą.

Taip pat anot apelianto, skiriant jam bausmę, neatsižvelgta į tai, kad nusikalstama veika, už kurią jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn buvo padaryta anksčiau, negu nusikalstamos veikos, už kurias jis buvo nuteistas 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu, todėl teismas, charakterizuodamas jį, klaidingai skyrė didesnę bausmę. Be to, apelianto nuomone, apylinkės teismas neįvertino, kad nusikaltimas buvo padarytas nespecialiai, neplanuojant tyčios elemento, nes nukentėjusysis pats be priežiūros paliko savo asmeninius daiktus, kuriuos jis radęs pasiėmė. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, neįvertino ir to, kad jo mama yra invalidė, kuriai reikalinga jo priežiūra. Prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti nurodytas aplinkybes, tai, kad jo tėvui šiuo metu taip pat yra reikalinga pagalba dėl ligos, atsižvelgti, jog bausmę atlieka nuo 2013 m. birželio 10 d., ją atlieka tvarkingai, be nuobaudų, nebevartoja narkotinių medžiagų bei į tai, kad dalį bausmės tenka atlikti ne pataisos namuose, o Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kur bausmės atlikimo sąlygos yra nežmoniškos, kankinančios ir žeminančios asmenį.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras siūlė teismui nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

S. S. skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – LR BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik apeliacinio skundo ribose. Nagrinėjamu atveju S. S. apeliaciniu skundu neginčija kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos bei jos kvalifikacijos, tačiau, nesutikdamas su jam paskirtos bausmės dydžiu, prašo sušvelninti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu skirtą bausmę. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę ir ją bendrindamas su ankstesniu nuosprendžiu, neatsižvelgė, kad nusikaltimas buvo padarytas, neplanuojant tyčios elemento, jog jo mama yra neįgali, taip pat tai, kad nusikalstama veika, už kurią jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, buvo padaryta anksčiau, negu nusikalstamos veikos, už kurias jis buvo nuteistas 2013 m. lapkričio 20 d, nuosprendžiu, šiuo nuosprendžiu už keturias nusikalstamas veikas jam buvo paskirta švelnesnė bausmė, nei skundžiamu nuosprendžiu - už vieną. Dėl ko apelianto manymu, skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė už jo padarytą veiką yra per griežta, šią bausmę bendrinant su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės buvo pridėta per didelė bausmės dalis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojo byloje esančių įrodymų visumą, apelianto nurodomus bausmės švelninimo motyvus bei skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. S. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. nepažeidė, tinkamai atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė išsamius bausmės rūšies parinkimo S. S. ir parinktos bausmės dydžio nustatymo motyvus. Parinkdamas bausmės rūšį bei nustatydamas jos trukmę, teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - kad jis pilnai pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi, taip pat į tai, kad nebuvo nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, padarymo aplinkybes, kaltės formą, veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad S. S., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1 d., anksčiau buvo teistas, tame tarpe ir už tyčinius savanaudiškus nusikaltimus nuosavybei, baustas administracine tvarka. Jis nusikalstamą veiką padarė, neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus įstatymo nustatyta tvarka. Iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, buvo tris kartus gydytas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje, paskutinį kartą diagnozavus (duomenys neskelbtini) Jis nuo 2000 m. rugsėjo 23 d. įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų priežiūros centro grupę, diagnozavus (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės rodo nuteistojo socialinį pavojingumą ir leidžia daryti išvadą, kad S. S. yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus, dėl šių priežasčių sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantui bausmės tikslai gali būti pasiekti, tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę.

Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, atsižvelgęs į byloje ištirtais įrodymais nustatytų duomenų visumą, ne tik teisingai parinko S. S. skirtinos bausmės rūšį, bet ir nustatė jos dydį. Nors pirmos instancijos teismas byloje neteisingai įvardino nuteistojo teistumus - nusikalstama veika, už kurią jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn skundžiamu nuosprendžiu, buvo padaryta anksčiau, negu nusikalstamos veikos, už kurias jis buvo nuteistas 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu, nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ši aplinkybė neturėjo esminės reikšmės, parenkant bausmės S. S. rūšį ir jos dydį bei nustatant galutinę bausmę.

LR BK 61 str. 2 d. numato, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmės trukmę, atsižvelgė į byloje nustatytų aplinkybių visumą dėl S. S. padarytos veikos, numatytos LR BK 178 str. 1 d., bei paskyrė mažesnę, nei baudžiamajame įstatyme nustatytas šios bausmės vidurkis, bausmę. Taip pat LR BK 64¹ str. nuostatų pagrindu paskirtoji bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą, bei dar labiau ją švelninti apelianto nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, kadangi ji atitinka tiek nuteistojo asmenybę, tiek nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Be to, aukščiau paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad švelnesnės bausmės skyrimas nepaveiktų nuteistojo taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Atmestinas apelianto skundo argumentas, jog, skirdamas bausmę, apylinkės teismas neįvertino, jog nusikaltimas buvo padarytas susiklosčius situacijai, kai nukentėjusysis pats be priežiūros paliko savo daiktus, nespecialiai, neplanuojant iš anksto. Baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apelianto nusikalstama veika buvo padaryta tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant, jog jis grobia svetimą turtą ir dėl to daro materialinę žalą turto savininkui, bei norint taip elgtis. Teismas, skirdamas bausmę S. S., atsižvelgė ne tik į šią aplinkybę, bet ją vertino kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis, bei atsižvelgė ir į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, tinkamai parinko bausmės rūšį bei nustatė jos trukmę. Teisėjų kolegija laiko, kad skundžiamame nuosprendyje kaltinamojo subjektyvinė pusė jo padarytų veiksmų atžvilgiu buvo išanalizuota ir įvertinta, todėl švelninti paskirtą bausmę šiuo nurodomu apelianto motyvu nėra jokio pagrindo.

Nesutiktina ir su apelianto skundo argumentu, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrinant su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės, paskirtos 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu, buvo pridėta per didelė bausmės dalis, skirta pagal 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas šias bausmes, parinko nuteistajam palankesnį bausmių subendrinimo būdą, prie griežtesnės bausmės pridėdamas dalį švelnesnės bausmės. Tai, kad teismas taikė ne visiško bausmių sudėjimo taisyklę, o bausmes sudėjo iš dalies, taip pat rodo, jog teismas tinkami įvertino nuteistojo asmenybę bei kitas LR BK 54 str. numatytas aplinkybes. Pažymėtina tai, kad kiekvienu atveju, kokią bausmės dalį pridėti prie griežtesnės bausmės, sprendžia teismas, tačiau ši dalis turi būti mažesnė, nei paskirtoji švelnesnė bausmė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, už veikos, numatytos LR BK 178 str. 1 d., padarymą S. S. skyręs galutinę 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, LR BK 63 str. 9 d. pagrindu jos dalį, t.y. 4 mėnesius laisvės atėmimo, pridėjo prie griežtesnės 2013 m. lapkričio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės ir paskyrė galutinę subendrintą 1 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Skundžiamame nuosprendyje prie griežtesnės bausmės, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu, buvo pridėta tik dalis bausmės, skirtos skundžiamu nuosprendžiu, todėl nėra pagrindo teigti, kad, bendrinant skirtas bausmes, buvo pridėta per didelė bausmės dalis ir kad nesilaikyta bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklių. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė bausmių bendrinimo taisyklių. Vien tai, kad nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje priimtu procesiniu sprendimu, kitaip interpretuojant ir vertinant aplinkybes dėl bausmių subendrinimo teisingumo, nėra pagrindas tokį apylinkės teismo procesinį sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu bei jį keisti apelianto nurodytais motyvais.

Apelianto skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas turėjo atsižvelgti ir į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes - kad jo tėvams dėl sveikatos problemų labai reikalinga yra jo pagalba ir priežiūra, kad bausmę atlieka tvarkingai, be nuobaudų, nebevartoja narkotinių medžiagų bei tai, kad kali Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime žiauriomis ir kankinančiomis sąlygomis, atmestinas. Atsižvelgus į byloje ištirtais įrodymais nustatytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad apelianto nurodytos aplinkybės nėra išimtinės ir pakankamos pagrindui švelninti paskirtą bausmę. Kaip matyti, apeliantas S. S., nežiūrint į egzistuojančią tėvų sveikatos problemą, sistemingai daro nusikalstamas veikas nuosavybei savanaudiškais tikslais, todėl ir jam taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas jo padarytos veikos pavojingumui, kuris paveiktų asmenį ir sulaikytų jį nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, S. S. paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka LR BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, yra teisinga ir tinkama pasiekti baudžiamajame įstatyme numatytus bausmės tikslus, todėl ją švelninti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo S. S. apeliacinį skundą atmesti.