- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-19
- Bylos Nr.
- I-1135-289/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02592-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- A. V.
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose 2018 m. spalio 29 d. buvo gautas pareiškėjo A. V. skundas (b. l. 2), kuriame prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjui 300 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas A. V. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 53, 55-56). Dalyvauti teismo posėdyje nepageidavo (b. l. 50).
Šalies argumentai
Savo skunde (b. l. 2) pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus apgyvendinimo kamerose nebuvo įrengti pagalbos iškvietimo signalizacijos mygtukai, nebuvo įrengti radio taškai, dėl trumpų atvykimų į Šiaulių tardymo izoliatorių laikotarpių negaudavo knygų. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą ir prašo už kalinimo laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 vasario 6 d. priteisti 300 Eur.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 51. Sutiko, kad byla būtų nagrinėjama nedalyvaujant atstovui (b. l. 26).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą (b. l. 23-26) nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala (LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2133-525/2016). Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu, todėl neturi pagrindo. Taip pat nepagrįstas pareiškėjo teiginys dėl radijo taško. Nors Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau, kaip jau minėta, tų pačių taisyklių 2 punktas numato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Radijo taško Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisės aktai nenumato. Taip pat pažymėjo, kad VŠĮ „Teleradijo kompanija Hanza“, teikusi radijo transliacijos paslaugas Lietuvoje, veiklos nebevykdo, todėl nėra galimybės gauti tokias paslaugas. Dėl galimybės naudotis biblioteka nurodė, kad knygos išduodamos vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2016-08-10 įsakymu Nr. 1/01-145 patvirtintu Naudojimosi bibliotekos paslaugomis tvarkos aprašu. Knygos išduodamos pagal grafiką: antradieniais išduodamos asmenims, laikomiems 1 aukšte, trečiadieniais išduodamos asmenims, laikomiems 2 aukšte, ketvirtadieniais išduodamos asmenims, laikomiems 3 aukšte (1 a. – 1-33 kameros; 2 a. – 34-76; 3 a. – 77-109 kameros). Pareiškėjas 2016-12-06 būdamas kameroje Nr. 58, 2017-02-10, 2017-07-17 ir 2017-03-14 būdamas kameroje Nr. 5, 2017-05-30 būdamas kameroje Nr. 9, 2017-11-23 būdamas kameroje Nr. 91 ir 2017-11-30 būdamas kameroje Nr. 78 pagal grafiką galėjo naudotis bibliotekos paslaugomis, tačiau kartu pažymėtina ir tai, kad etapavimo dienomis kalintys asmenys bibliotekos paslaugomis nebesinaudoja. Be to, kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018-11-18 pažymos Nr. 61/04-2760, pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl knygų išdavimo nesikreipė. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas tik periodiškai ir trumpais intervalais, o bibliotekos paslaugomis galėjo naudotis ten, kur buvo laikomas nuolat..
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo A. V. skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, susijusių su netinkamomis pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose sąlygomis.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus apgyvendinimo kamerose nebuvo įrengti pagalbos iškvietimo signalizacijos mygtukai, nebuvo įrengti radio taškai, dėl trumpų atvykimų į Šiaulių tardymo izoliatorių laikotarpių negaudavo knygų.
Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išsakytais argumentais. Pagal Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktą tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau šių taisyklių 2 punktas nustato, kad jos taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo. Kiti galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose patalpose. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala (LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2133-525/2016).
Atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad knygos išduodamos vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2016-08-10 įsakymu Nr. 1/01-145 patvirtintu Naudojimosi bibliotekos paslaugomis tvarkos aprašu. Knygos išduodamos pagal grafiką: antradieniais išduodamos asmenims, laikomiems 1 aukšte, trečiadieniais išduodamos asmenims, laikomiems 2 aukšte, ketvirtadieniais išduodamos asmenims, laikomiems 3 aukšte (1 a. – 1-33 kameros; 2 a. – 34-76; 3 a. – 77-109 kameros). Pareiškėjas 2016-12-06 būdamas kameroje Nr. 58, 2017-02-10, 2017-07-17 ir 2017-03-14 būdamas kameroje Nr. 5, 2017-05-30 būdamas kameroje Nr. 9, 2017-11-23 būdamas kameroje Nr. 91 ir 2017-11-30 būdamas kameroje Nr. 78 pagal grafiką galėjo naudotis bibliotekos paslaugomis, tačiau kartu pažymėtina ir tai, kad etapavimo dienomis kalintys asmenys bibliotekos paslaugomis nebesinaudoja. Be to, kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018-11-18 pažymos Nr. 61/04-2760, pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl knygų išdavimo nesikreipė. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas tik periodiškai ir trumpais intervalais, o bibliotekos paslaugomis galėjo naudotis ten, kur buvo laikomas nuolat.
Susipažinus su pareiškėjo A. V. asmens sveikatos istorijos Nr. 730 (b. l. 28) įrašais, darytina išvada, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu nagrinėjamu laikotarpiu asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Pareiškėjas skundo reikalavimus grindžia abstrakčiais teiginiais, jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmais padarytą neturtinę žalą.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų nenustatyta, bei nesant būtinųjų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str., 133 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.