Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, nuteistajam A. B., jo gynėjui advokatui Vytautui Polikaičiui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. Č., jo atstovui advokato padėjėjui Sauliui Sinickiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., ir nubaustas laisvės apribojimu šešiems (6)mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, uždraudžiant bendrauti su D. Č..

Iš A. B. D. Č. priteistas 550,00 Eur (penkių šimtų penkiasdešimties eurų) neturtinės žalos atlyginimas. Ieškinio reikalavimų dalis dėl 450,00 Eur neturtinės žalos ir 5 procentų dydžio palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2012 m. birželio 17 d. per laikotarpį nuo 18 val. iki 19 val. atviroje palapinėje, stovėjusioje (duomenys neskelbtini) motokroso trasos teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), asmeninio pobūdžio konflikto metu tyčia stikliniu buteliu vieną kartą smogė D. Č. į kaktą, nukentėjusiajam nuo smūgio nugriuvus, sudavė gulinčiam vieną smūgį kumščiu į veidą, D. Č. atsistojus, pastarajam vieną kartą stikliniu buteliu smogė į kairio peties sritį, tuo padarė nukentėjusiajam D. Č. muštinę žaizdą kaktoje, poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke – paakio srityje, krūtinėje, tai yra padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą bei nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas vadovavosi liudytojų parodymais, kurie kelia abejonių jų patikimumu ir tarp kurių yra prieštaravimų. Tačiau aukštesnysis teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistojo skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog A. B. kaltė dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos yra visiškai įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiojo D. Č. duotais parodymais, liudytojų R. K., E. K. parodymais, kurie iš esmės nepaneigė esminių faktinių įvykio aplinkybių, tai yra D. Č. sužalojimo fakto; specialisto išvadoje nustatytais duomenimis ir kita rašytine bylos medžiaga, kuri iš esmės patvirtina įvykio metu patirtus D. Č. sužalojimus. Nors nuteistasis savo kaltę dėl D. Č. nežymaus sveikatos sutrikdymo nuosekliai neigė, nurodydamas, kad jis jokio butelio neturėjo ir su juo D. Č. nesudavė, o būtent D. Č. sumušė A. B., kas nustatyta įsiteisėjusiu Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-103-336/2013, tačiau įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje A. B. tyčia stikliniu buteliu vieną kartą smogė D. Č. į kaktą, nukentėjusiam nuo smūgio nugriuvus, sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą ir vieną kartą stikliniu buteliu smogė į kairio peties sritį, tokiu būdu jam padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą.

BK 140 str. 1 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas – suprantamas kaip poveikis žmogaus kūnui siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis žmogaus kūnui, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužymu ir panašiais veiksmais.

Apeliaciniame skunde yra keliamas liudytojų R. K. ir E. K. parodymų patikimumo klausimas, tai motyvuojant aplinkybe, jog tiek liudytojas G. S., tiek nukentėjęs asmuo D. Č. apklausose ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme parodė, jog įvykio, apart jame tiesiogiai dalyvavusių asmenų, niekas nematė. Šioms aplinkybėms pagrįsti apeliaciniame skunde yra cituojami atskiri liudytojo G. S. ir nukentėjusiojo D. Č. parodymų fragmentai, duoti ikiteisminiame tyrime bei nagrinėjant bylą teismo posėdyje. Tačiau įvertinus minėtus parodymus, duotus įvairių apklausų metu, konstatuotina, jog abejoti liudytojų R. K. ir E. K. parodymais teismas neturi jokio pagrindo ir sutiktina su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nuosprendžio išvada, jog jos nesuinteresuotos bylos baigtimi, tiesiogiai matė įvykį, nuosekliai ir iš esmės vienodai išdėstė veikos padarymo aplinkybes, byloje nėra duomenų, kad jos turėtų priežastį apkalbėti kaltinamąjį ar nukentėjusįjį. Tai, kad apelianto teigimu, tarp tam tikrų parodymų, kaip antai, dėl atstumo tarp liudytojų buvimo vietos ir nusikaltimo padarymo vietos ar dėl aplinkybės, kad po smūgio buteliu nukentėjusiajam, butelis sudužo ar ne, yra tam tikrų prieštaravimų, neduoda pagrindo abejoti liudytojų parodymų patikimumu, kaip ir faktas, jog nagrinėjant šią bylą, R. K. ir E. K. neprisiminė įvykio aplinkybių, nes praėjo trys metai ir prašė vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. BPK 276 str. 1d. 2p. nedraudžia pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo parodymus, jeigu jis pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus. Taigi R. K. pasinaudojo šia teise ir jos parodymai buvo pagarsinti teisme, jai patvirtinant šių parodymų teisingumą. E. K. nagrinėjant bylą privataus kaltinimo tvarka, į posėdį neatvyko, nes buvo duomenų, jog yra išvykusi į užsienį. Todėl jos parodymai duoti tiek teisme nagrinėjant bylą Nr. 1-103-336/2013), tiek duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo pagarsinti ir teismas pagrįstai jais vadovavosi spręsdamas apelianto kaltės klausimą. Tai, jog liudytojas G. S. ir D. Č. duodamas parodymus išsakė apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, tokius kaip „to įvykio metu niekas nebuvo priėjęs“ ir kt. reiškia, jog pačioje įvykio vietoje nebuvo jokių kitų pašalinių asmenų, tačiau nepatvirtina faktinės aplinkybės, jog paties įvykio negalėjo matyti ir girdėti tretieji asmenys, juolab, jog ir pačios liudytojos R. K. ir E. K. parodė, jog jos buvo netoli įvykio vietos, o išgirdę vykstantį konfliktą, ėjo pasižiūrėti link palapinės (baudžiamoji byla Nr.1-103-336/2013,T.1 b.l. 105, 115,T.2,139-140). Jų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa viso šios bylos proceso metu. Jos nuosekliai teigė, kad apie 18.30-19.00 val. išgirdo, jog palapinėje kilo kažkoks žodinis konfliktas, išgirdo besipykstančius vyrus, todėl priėjo arčiau ir pamatė, kad vyriausias vyriškis (A. B.) trenkė su buteliu stambiajam (D. Č.) į galvą, tas nugriuvo aukštielninkas, jam atsistojus buvo susistumdymas, paskui tas stambusis stipriau pastūmė vyriausiąjį, kuris nukrito ant kėdžių, tada liudytojos įėjo į palapinę (baudžiamojo byla Nr.1-103-336/2013,T.1 b.l. 105,115,T.2,139-140). Tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent įvykio dieną konflikto metu patvirtina ir pati įvykio dieną buvusi faktinė situacija, t.y. tarp D. Č. ir A. B. buvo konfliktinė situacija, kurio neneigia ir A. B.. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad tai, jog konfliktas nevyko vien tik žodinėje plotmėje ir be fizinio kontakto parodė ir pats nuteistasis, paaiškindamas, jog “jis stūmė D. Č.“ (baudžiamoji byla Nr.1-103-336/2013, T.1,b.l.9,10, T.2,b.l.118) bei įsiteisėjęs teismo nuosprendis Kėdainių rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. Nr.1-103-336/2013. Šiuo konkrečiu atveju įrodymų pagrindu visiškai teisingai nustatyta, kad abu asmenys tiek apeliantas A. B., tiek nukentėjusysis D. Č. tai yra abipusių muštynių metu, naudojo fizinį smurtą vienas kito atžvilgiu, sukėlė pasekmes- vienas kitam sveikatos sutrikdymus ir už tai buvo nuteistas ne tik D. Č. (baudžiamoji byla Nr.1-103-336/2013), bet ir apeliantas A. B.. Nuteistojo nurodoma versija, kad nusikaltimo nepadarė ir buvo tik pats sumuštas ir sužeistas, yra vertintinos kaip gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teismas visiškai sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad visos bylos nagrinėjimo metu kilusios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Tačiau, pažymėtina, jog teismui šioje byloje nekilo jokių abejonių, kas sudarytų pagrindą manyti dėl A. B. kaltės, padarius jam BK 140 str. 1 d. nustatytą inkriminuojamą veiką, nebuvimo, o tai, kad nuteistas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertina, nėra pagrindas tenkinti A. B. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir liudytojų parodymų bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų.

Taip pat teisiškai reikšminga nelaiko apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, jog D. Č. beveik tris metus dėl jo sumušimo nesikreipė į teismą privataus kaltinimo tvarka. Asmuo nežymiai nukentėjęs nuo kito asmens nusikalstamų veiksmų, kurio veika atitinka BK 140 str.1d. numatytą nusikalstamą veiką, turi teisę, bet ne pareigą kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Įstatymas nenustato jokių kitų procesinių terminų, tik apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį. O tai reiškia, kad veika numatyta BK 140 str.1d. nėra baudžiamasis nusižengimas, nes už šios veikos padarymą yra numatyta laisvės atėmimo bausmė. Pagal BK 95 str. 1 d. 1 b. punktą, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis jei praėjo aštuoni metai, kai buvo padarytas nesunkus nusikaltimas. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas nėra suėjęs, todėl nukentėjusysis savo teisę į teisminę gynybą galėjo realizuoti jam patogiu metu.

Apeliantas taip pat nesutinka, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad A. B. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas, spręsdamas dėl sunkinančios aplinkybės buvimo, vadovavosi Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nuosprendyje nustatyta aplinkybe, kad prieš konfliktą tarp A. B. ir D. Č. abi pusės gėrė alkoholį, abu buvo neblaivūs, ką patvirtino liudytojos K ir K, kurių parodymus teismas įvertino kaip patikimus. Minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs, jo apeliacine tvarka A. B. jo neginčijo, kas reiškia, jog su nuosprendžiu sutiko, tame tarpe ir su aplinkybė dėl girtumo. Pagal BPK 20 str. 1 ir 3 d. įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir gauti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas sutinka, jog kraujo tyrimas, nustatinėjant girtumo faktą, yra svarbus įrodymas baudžiamojoje byloje, tačiau nėra vienintelis. Girtumo faktą gali patvirtinti ir kiti bylos duomenys. Šiuo atveju, liudytojos R. K. ir E. K. duodamos parodymus paaiškino, jog abu vyrai (ir A. B.) buvo stipriai girti. Palapinėje tikrai visi gėrė alkoholį. A. B. buvo pakankamai girtas ir liudytojos dar stebėjosi, buvo labai keista, kad pakankamai girtas žmogus sėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Eidamas į automobilį A. B. kelis kartus nugriuvo tikriausiai dėl girtumo (baudžiamoji byla Nr. Nr.1-103-336/2013 T.2, b.l. 139-140). Be to, ir pirminėje apklausoje iš karto po įvykio pats A. B. paaiškino, jog išgėrė apie 100 gr. degtinės (baudžiamoji byla Nr. Nr.1-103-336/2013 T.1, b.l.9). Ir nors vėliau šiuos parodymus ir neigė, tačiau, teismo vertinimu, byloje užtenka įrodymų visumos A. B. girtumo faktui įrodyti.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad skundžiamas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nuosprendis dėl A. B. pripažinimo kaltu pagal BK 140 str. 1 d. yra teisėtas ir pagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistojo A. B. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 1d., ištyrė ir įvertino teisingai. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismo teisėjas aiškiai išdėstė motyvus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma panaikinus apkaltinamąjį nuosprendį, atmesti civilinį ieškinį dėl 550Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi apeliantas kitų argumentų, apart to, jog panaikinus apkaltinamąjį nuosprendį turėtų būti atmestas civilinis ieškinys dėl 550Eur neturtinės žalos atlyginimo, nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog A. B. pagal BK 140 str. 1 d. nuteistas pagrįstai, šis apelianto prašymas taip pat netenkintinas.

Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas S.Snickis prašė priteisti 200 Eur atstovavimo išlaidų, kurias pagrindė pinigų priėmimo kvitu Serija LAT Nr. 788236 (b.l. 71). Nuteistojo gynėjas advokatas V. P. prašė priteisti iš nukentėjusiojo 150 Eur atstovavimo, kurias patvirtina pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 768035. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014).

Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, todėl jo gynėjo prašymas netenkinamas. Tačiau yra pagrindas spręsti klausimą dėl nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo. Nukentėjusysis patyrė 200 Eur išlaidų dėl jos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme dėl advokato dalyvavimo teismo posėdyje. Kaip jau minėta, pinigų priėmimo kvitas pagrindžia nukentėjusiojo patirtas 200 Eur išlaidas (b. l.71). Esant tokioms aplinkybėms, bei atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą, nukentėjusiojo D. Č. turėtos išlaidos advokato atstovavimui apmokėti priteistinos iš nuteistojo (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Iš A. B. nukentėjusiajam D. Č. priteisti 200 Eur išlaidų, turėtų advokato atstovavimui apmokėti apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Nuteistojo A. B. prašymas dėl išlaidų atlyginimo atmestinas.