Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2081-143/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-12-29
Bylos Nr.: A-2081-143/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01157-2014-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas: P. P.
Atsakovas: Kauno teritorinė muitinė

Kategorijos

10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
10.8.3pavadinimo nepavyko patikrinti
37.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-2081-143/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01157-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2; 10.8.3; 37.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų ir turto arešto akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P. P. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 6–13), kurį patikslino (I t., b. l. 89–96, 140–145, 155–157), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovas) 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 10000278604 ,,Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo bei pinigų išdavimo ir pervedimo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje nutraukimo“; 2) panaikinti atsakovo Kauno teritorinės muitinės 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 10000280026 ,,Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto“; 3) panaikinti atsakovo Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. turto arešto aktą Nr. 43; 4) atnaujinti terminą skundui paduoti ir panaikinti atsakovo Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 5962 ,,Dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 4KM19/42-0484S įregistruotos mokestinės prievolės“.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijami sprendimai bei turto arešto aktas yra nepagrįsti ir neteisėti. Kauno teritorinė muitinė nepagrįstai nusprendė vykdyti priverstinį muito, įregistruoto Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 4KM19/42-0484S, išieškojimą. Priimant Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 10000278604, nebuvo atsižvelgta į tai, kad Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 4KM19/42-0484S jis apskundė Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas). Paminėtam Kauno teritorinės muitinės sprendimui neįsiteisėjus, jis negali būti vykdomas. Kauno teritorinė muitinė pripažino pareiškėją skolininku ir apskaičiavo mokestinę prievolę remdamasi tik Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus (toliau – ir VSAT Pagėgių rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyrius) informacija, kuri negali įrodyti jo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, kadangi procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje nėra įsiteisėjęs. Dėl šių priežasčių Kauno teritorinės muitinės pareigūnai neturėjo teisės pripažinti jį skolininku ir apskaičiuoti mokestinę prievolę bei priverstinai ją išieškoti, vadovaudamiesi tik teisėsaugos institucijos pateikta informacija apie įvykį. Atsakovas, vykdydamas priverstinį išieškojimą, pažeidė nekaltumo prezumpciją. Be to, tik muito ir akcizo mokesčiams gali būti taikoma solidarioji atsakomybė, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nenumato solidariosios atsakomybės. Atsižvelgtina į tai, jog jis neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamų prekių, taip pat nedalyvavo nei pervežant, nei pakraunant prekes, nežinojo, kad cigaretės yra įvežtos ar įsigytos Lietuvos Respublikoje neteisėtai, todėl nėra 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 3 dalies įtraukoje nurodytos sąlygos jį pripažinti skolininku. Atsakovas, 2014 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 10000278604 nuspręsdamas nurašyti iš jo sąskaitos kredito įstaigoje mokestinę 3 239 500,00 Lt nepriemoką ir nurodydamas nutraukti šios sumos išdavimą ir pervedimą iš kitų šio sprendimo gavimo metu esančių jo sąskaitų kredito įstaigose bei 2014 m. liepos 30 d. areštuodamas jam priklausantį turtą už 3 239 415,73 Lt mokestinės prievolės įvykdymui užtikrinti, nepagrįstai apribojo nuosavybės teises ir taip sukėlė jam sunkių padarinių. Taip pat nepagrįstas ir Kauno teritorinės muitinės 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. 10000280026, kuriuo konstatuota, kad atsakovas jam įregistravo 120 473,00 Lt muito mokestinę prievolę; mokestinės nepriemokos dalis 84,27 Lt nurašyta iš banko sąskaitos, daugiau lėšų nerasta, todėl taikytini kiti priverstinio išieškojimo būdai – likusi 120 388,73 Lt muito mokestinė nepriemoka išieškoma iš jo turto. Išieškotojas – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija. Tačiau šis sprendimas perduotas vykdyti ne išieškotojui, o antstoliui M. P., kuris pradėjo priverstinio išieškojimo procedūrą. Taip pat prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą skundui paduoti dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 5962 panaikinimo bei panaikinti šį sprendimą, kuriuo nepagrįstai nuspręsta vykdyti 120 388,73 Lt muito priverstinį išieškojimą ir areštuoti jam priklausantį turtą 3 239 415,73 Lt mokestinės prievolės įvykdymui užtikrinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 52–54, 164–167) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė, kaip teritorinis mokesčių administratorius (mokesčių išieškotojas), atliko mokestinės nepriemokos mokesčių išieškojimo (administravimo) veiksmus, kuriuos įpareigoja atlikti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 1B-374 patvirtintų Mokestinių nepriemokų ir mokesčių bei su jais susijusių sumų permokų administravimo organizavimo Lietuvos Respublikos muitinėje taisyklių (toliau – ir Administravimo organizavimo taisyklės) 4 punktas bei kiti mokesčių išieškojimą reglamentuojantys teisės aktai. Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymą minėtosioms skoloms padengti, tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje. Mokesčių administravimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje pažymėta, kad muitai pagal šį įstatymą administruojami tiek, kiek šio įstatymo nuostatos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams. Bendrijos muitinės kodekso, reglamentuojančio muito mokesčių administravimą, 244 straipsnis nustato, kad skundo pateikimas nesustabdo apskųsto sprendimo įgyvendinimo. Tačiau muitinė visai arba iš dalies sustabdo tokio sprendimo įgyvendinimą, jeigu yra rimto pagrindo manyti, kad sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba dėl jo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Jeigu vykdant apskųstąjį sprendimą turėtų būti sumokėti importo muitai, tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik turint garantiją arba ją pateikus. Tačiau tokios garantijos neturi būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas, atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes, galėtų jam sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Šiuo atveju Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnyje numatyta garantija, užtikrinanti mokestinės prievolės įvykdymą, bei dokumentai, įrodantys, kad muito sumokėjimas padarytų neatitaisomą žalą, pateikti nebuvo. Nebuvo pateikta ir jokių įrodymų, kad toks garantijos pateikimas pareiškėjui galėtų sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Todėl priverstinio išieškojimo priemonių taikymas nestabdytas pagrįstai, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnio nuostatomis. Be to, pažymėjo, jog panaikinus muitinės institucijų sprendimus, pripažinus, kad tam tikros sumos iš pareiškėjo buvo išieškotos nepagrįstai, tokios sumos iš biudžeto Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka būtų grąžintos (Mokesčių administravimo įstatymo 111 str.). Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punktas mokesčių administratoriui, atliekant jam pavestas funkcijas, suteikia teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Pareiškėjui Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 4KM19/42-0484S įregistruota 3 239 415,73 Lt mokestinė prievolė viršija 250 bazinių socialinių išmokų (anksčiau – MGL), todėl yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovui sustabdyti sprendimo įgyvendinimą nebuvo pagrindo, ginčijami sprendimai ir turto arešto aktas yra pagrįsti ir teisėti. Taip pat nesutiko su prašymu atnaujinti terminą skundui dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 5962 panaikinimo paduoti, kadangi terminas praleistas be svarbių priežasčių.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu (I t., b. l. 180–188) atnaujino pareiškėjui terminą skundui dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 5962 panaikinimo paduoti; atmetė skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 10000278604, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką 3 239 500,00 Lt, įregistruotą Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 4KM19/42-0484S, Kauno teritorinės muitinės 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 10000280026, kuriuo nuspręsta išieškoti mokestinę 120 388,73 Lt nepriemoką, Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 5962, kuriuo nuspręsta vykdyti 120 388,73 Lt muito priverstinį išieškojimą ir areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą 3 239 415,73 Lt mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui, 2014 m. liepos 30 d. turto arešto akto Nr. 43 pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, 2, 3 dalimis. Pažymėjo, jog šis Europos Sąjungos teisės aktas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją, jog jis būtų pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasmę, t. y. skolininkas yra bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Asmenį, kuris yra laikomas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasmę, šiuo konkrečiu atveju apibrėžia ir konkretizuoja būtent Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis. Iš tiesų, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą šio teisės akto 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Teisingumo Teismo (antroji kolegija) 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje C-414/02 Spedition Ulustrans, Uluslararasi Nakliyat ve. Tic. A.S. Istanbul prieš Finanzlandesdirektion für Oberösterreich 31 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pats negabeno per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną cigarečių (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. a p., 202 str. 3 d. 1 įtr.), tačiau pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo prasmę skolininkais laikomi ir asmenys, dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Taigi ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog dėl neteisėtai įvežtų cigarečių perkrovimo pareiškėjo sodyboje iš vienų transporto priemonių į kitas su juo buvo tartasi iš anksto. Sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 įtraukos nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, dalyvauja neteisėtai įvežant prekes, muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad gabeno prekes, dalyvavo neteisėtai gabenant, įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Teismas pažymėjo, kad visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe laikomas faktas, jog Lietuvos rinkoje, greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų, tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, o ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis – yra vienas iš būdų atskirti prekes. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo prekės buvo paženklintos Rusijos Federacijos specialiais ženklais ir iš viso nepaženklintos (be banderolių), cigarečių kiekis buvo didelis, į išankstinį grupės asmenų susitarimą dėl didelio kiekio cigarečių perkrovimo pareiškėjo sodybos kieme, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, pareiškėjas turėjo suprasti, kad cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai.

Teismas nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė, kaip teritorinis mokesčių administratorius (mokesčių išieškotojas), atliko mokestinės nepriemokos mokesčių išieškojimo (administravimo) veiksmus, kuriuos įpareigoja atlikti Administravimo organizavimo taisyklių 4 punktas bei kiti mokesčių išieškojimą reglamentuojantys teisės aktai. Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 1 dalies a punktu, Muitinės įstatymo 93 straipsnio 1 dalimi, Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8, 15 punktais, 95 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 101 straipsnio 3 dalimi, 102 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 161 straipsniu.

Teismas nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė 2014 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 10000278604 pradėjo paeiliui taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio numatytus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus, kadangi pareiškėjas teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjo apskaičiuotų mokesčių bei su jais susijusios sumos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 (2004 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 414 redakcija) patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių 10 p.). Pareiškėjas per 10 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos nesumokėjo Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 4KM19/42-0484S apskaičiuotos mokesčių bei su jais susijusios sumos. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. 4KM19/42-0484S bei Kauno teritorinės muitinės Mokesčių apskaitos ir išieškojimo skyriaus 2014 m. liepos 2 d. pranešimas Nr. (11.105/5)-1B-9902 bei 2014 m. liepos 7 d. pranešimas Nr. (11.104/7)-1B-10211) jam buvo įteikti 2014 m. liepos 9 d. Paminėtame pranešime taip pat nurodytas įpareigojimas per 10 dienų nuo muitinės pranešimo įteikimo dienos įvykdyti mokestinę prievolę. Teismo vertinimu, pareiškėjui nesumokėjus mokesčių ir su jais susijusių sumų per nustatytus terminus, Kauno teritorinė muitinė 2014 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 10000278604 nusprendė nurašyti iš lentelėje nurodyto mokesčių mokėtojo sąskaitos kredito įstaigoje 3 239 500,00 Lt mokestinę nepriemoką bei nutraukti 3 239 500,00 Lt pinigų išdavimą ir pervedimą iš visų kitų šio sprendimo gavimo metu esančių pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigoje, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, pagrįstai ir teisėtai. Teismas pastebėjo, jog Kauno teritorinė muitinė 2014 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 10000279727 nusprendė pripažinti netekusiu galios ginčijamą Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 10000278604 nurašyti 3 239 500,00 Lt mokestinę nepriemoką bei nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje, kadangi sprendimas per nustatytą laikotarpį neįvykdytas, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsniu, taikytini kiti mokestinės nepriemokos išieškojimo būdai. Atsižvelgęs į nurodytas faktines bylos aplinkybes ir teisinį šios ginčo situacijos reglamentavimą, teismas šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą skundui dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 5962 panaikinimo paduoti. Nurodė, jog šį sprendimą, kaip nurodyta sprendimo rezoliucinėje dalyje, 2014 m. rugpjūčio 12 d. apskundė Muitinės departamentui, kuris 2014 m. rugsėjo 1 d. rašte nurodė, jog jo skundas dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 5962 Muitinės departamente nenagrinėtinas. Paminėtas raštas buvo siųstas neregistruotu laišku pagal pareiškėjo gyvenamąją vietą, tačiau jam nebuvo įteiktas. Tik 2014 m. spalio 31 d. atsakovui pateikus raštą šioje byloje ir 2014 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio metu su juo susipažinus, jis tapo žinomas pareiškėjo atstovei. Teismas patenkino prašymą dėl termino atnaujinimo. Vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006. Vertindamas pareiškėjo atstovės nurodytas aplinkybes, susijusias su skundžiamo sprendimo apskundimo tvarkos neteisingu nurodymu, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Kauno teritorinės muitinės sprendimui yra taikytini individualiam administraciniam aktui keliami reikalavimai (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d.). Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS5-266/2004, 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008. Nustatė, kad Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 5962 rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog sprendimas skundžiamas Muitinės departamentui. Pastarasis 2014 m. rugsėjo 1 d. raštu informavo pareiškėją, jog jo skundas dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 5962 Muitinės departamente nenagrinėtinas. Paminėtas raštas buvo siųstas neregistruotu laišku pagal pareiškėjo gyvenamąją vietą, tačiau jis, kaip nurodė pareiškėjas, jam nebuvo įteiktas. Šis pareiškėjo motyvas nebuvo paneigtas kitais įrodymais. Nurodytą raštą 2014 m. spalio 31 d. atsakovas pateikė šioje byloje, ir tik 2014 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio metu su juo susipažino pareiškėjo atstovė, kuri 2014 m. gruodžio 29 d. pateikė patikslintą skundą. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios nebuvo paneigtos kitais įrodymais, į tai, kad skundžiamame atsakovo sprendime nebuvo tinkamai nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas veikė pakankamai operatyviai, rūpestingai, termino praleidimo laikas ne itin žymus, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus skundo padavimo termino šios administracinės bylos kontekste galbūt būtų pažeista asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas. Taigi teismas, įvertinęs nurodytas bylos faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką, pripažino nurodytas termino atnaujinimo aplinkybes svarbiomis termino praleidimo priežastimis ir skundo padavimo teismui terminą atnaujino (ABTĮ 34 str. 3 d.).

Teismas nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė 2014 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 5962 nusprendė nepradėti Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 4KM19/42-0484S įregistruotos mokestinės prievolės priverstinio išieškojimo, kol bus išspręstas mokestinis ginčas (1 p.); vykdyti pareiškėjui 120 388,73 Lt muito, įregistruoto Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 4KM19/42-0484S, priverstinį išieškojimą (2 p.); areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą 3 239 415,73 Lt mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui (3 p.). Teismas vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi, 110 straipsnio 1 dalimi, Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsniu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnyje numatytos garantijos, užtikrinančios mokestinės prievolės įvykdymą, bei dokumentų, įrodančių, kad muito sumokėjimas padarytų jam neatitaisomą žalą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad toks garantijos pateikimas jam galėtų sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Šiuo atveju, sustabdžius skundžiamų sprendimų vykdymą, nesant Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnyje numatytos garantijos, nei jokių kitų įrodymų, kad tuo atveju, jei ginčui pasibaigus ginčijami sprendimai nebus panaikinti, pareiškėjas galės įvykdyti mokestinę prievolę muitinei, būtų nesilaikyta proceso šalių interesų balanso, pažeistas proporcingumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3027/2011). Dėl panašaus pobūdžio pažeidimų ir solidarios skolininkų atsakomybės ne kartą yra pasisakęs Teisingumo Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Teisingumo Teismo (antroji kolegija) 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje C-414/02 Spedition Ulustrans, Uluslararasi Nakliyat ve. Tic. A.S. Istanbul prieš Finanzlandesdirektion für Oberösterreich 31 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1531/2013, 2011 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2570/2011, 2011 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1138/2011, 2013 m. liepos 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1193/2013). Teismas pažymėjo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punktas mokesčių administratoriui, atliekant jam pavestas funkcijas, suteikia teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Pareiškėjui Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 4KM19/42-0484S įregistruota 3 239 415,73 Lt mokestinė prievolė viršija 250 bazinių socialinių išmokų (anksčiau – MGL), todėl yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Svarbu ir tai, kad mokestinė nepriemoka įregistruota už neapskaičiuotus nedeklaruotus importo mokesčius (akcizą, PVM), kurie buvo įregistruoti, nustačius, kad grupės asmenų (solidarių skolininkų) Lietuvos Respublikoje buvo įgyta, gabenta ir laikyta didelis kiekis ne lietuviškomis banderolėmis pažymėtų, akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių. Be to, teismas pažymėjo, jog panaikinus 2014 m. birželio 27 d. sprendimą, pripažinus, kad tam tikros sumos iš pareiškėjo buvo išieškotos nepagrįstai, tokios sumos iš biudžeto Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka būtų grąžintos (Bendrijos muitinės kodekso 236 str., Mokesčių administravimo įstatymo 111 str.). Atsižvelgdamas į išdėstytas faktines aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad ginčijami Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. 5962 bei 2014 m. liepos 30 d. turto arešto aktas Nr. 43 yra pagrįsti ir teisėti, todėl šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas taip pat nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 10000280026 nusprendė taikyti kitus priverstinio išieškojimo būdus, t. y. priėmė sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto. Vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas pažymėjo, jog pagrįstai sprendimas išieškoti iš mokesčio mokėtojo turto perduotas vykdyti antstoliui. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 587 straipsnio 10 dalies nuostatą, vykdomieji dokumentai yra kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas Kauno teritorinės muitinės 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. 10000280026 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 192–198) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. 4KM19/42-0484S yra surašytas ultra vires, t. y. nesulaukus baudžiamojo įsakymo (ar sprendimo). Pasinaudodamas privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka, dėl šio sprendimo pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1A-618 nusprendė sustabdyti skundo nagrinėjimą. Taigi mokestinė prievolė dar nenustatyta, o apskųstas sprendimas, kurio pagrindu Kauno teritorinė muitinė pradėjo mokestinės nepriemokos išieškojimą, neatitinka muitų teisės aktų.

2. Kauno teritorinė muitinė, kaip teritorinis mokesčių administratorius, surašyti sprendimą bei įregistruoti mokestinę prievolę privalėjo vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui tenkančią mokestinę prievolę tam tikrais atvejais apskaičiuoja remdamasis teismų sprendimais (žr. 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1815/2010, 2008 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-589/2008). Kauno teritorinė muitinė, gavusi įsigaliojusį Kauno apygardos teismo nuosprendį, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnio bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-407 patvirtintų Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisyklių nuostatomis, turės teisę jo pagrindu įregistruoti mokestinę prievolę ir priimti sprendimus dėl mokestinės prievolės sumokėjimo. Pagal ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį, baudžiamojoje byloje išnagrinėti ir nustatyti faktai bei pažeidimai, priimant sprendimą dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo, iš naujo neįrodinėjami. Remiasi Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) 2014 m. liepos 3 d. sprendimu.

3. Dar neišnagrinėjus Muitinės departamentui pateikto skundo ir baudžiamosios bylos, Kauno teritorinė muitinė jau ėmėsi muitinėje įregistruotos 120 473,00 Lt muito nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmų, t. y. iš jo atsiskaitomosios sąskaitos 2014 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 10000278604 nurašė 84,27 Lt sumą, į kurią pagal CPK 668 straipsnį išieškojimas negalėjo būti nukreiptas, kadangi jo turima piniginė suma neviršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA). Likusi 120 388,73 Lt muitų suma išieškojimo vykdymui iš jo sąskaitų ir turto perduota antstoliui M. P. Pažeista mokesčių mokėtojo teisė, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio nuostatomis, kreiptis į mokesčių administratorių suteikti galimybę mokestinę nepriemoką sumokėti dalimis, sudarant mokestinės paskolos sutartį.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–4) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nors pareiškėjas pats ir negabeno per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną cigarečių (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. a p., 202 str. 3 d. 1 įtr.), tačiau pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo prasmę skolininkais laikomi ir asmenys, dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo prekės buvo paženklintos Rusijos Federacijos specialiais ženklais ir iš viso nepaženklintos (be banderolių), be to, į didelį cigarečių kiekį, į išankstinį grupės asmenų susitarimą dėl didelio kiekio cigarečių perkrovimo pareiškėjo sodybos kieme, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, jis turėjo suprasti, kad cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai.

2. CPK 668 straipsnis netaikytinas, kadangi Kauno teritorinė muitinė, kaip teritorinis mokesčių administratorius, priėmė 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 10000278604, vadovaudamasi ne šia CPK nuostata, bet specialiąja teisės norma, reguliuojančia mokestinius teisinius santykius, t. y. Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Kadangi apeliantas nesumokėjo mokesčių ir su jais susijusių sumų per nustatytus terminus, Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. 10000278604 buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai. Šis sprendimas jau yra pripažintas netekusiu galios Kauno teritorinės muitinės 2014 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 10000279727, todėl reikalavimas yra nepagrįstas. Kauno teritorinės muitinės veiksmai, įgyvendinant Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktą, atitinka ir teisminę praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1858/2014).

3. Pareiškėjas nepateikė Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnyje numatytos garantijos, užtikrinančios mokestinės prievolės įvykdymą, bei dokumentų, įrodančių, kad muito sumokėjimas padarytų neatitaisomą žalą. Nebuvo pateikta ir jokių įrodymų, kad toks garantijos pateikimas jam galėtų sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. 120 388,73 Lt muito (A00), įregistruoto Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 4KM19/42-0484S, priverstinio išieškojimo priemonių taikymas nestabdytas pagrįstai, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnio nuostatomis. Panaikinus muitinės institucijų sprendimus, pripažinus, kad tam tikros sumos iš apelianto buvo išieškotos nepagrįstai, tokios sumos iš biudžeto Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka būtų grąžintos (Bendrijos muitinės kodekso 236 str., Mokesčių administravimo įstatymo 111 str.).

4. Apeliantas nenurodė Teisingumo Teismo sprendimo bylos numerio. Kauno teritorinei muitinei priimant ginčui aktualius sprendimus ir taikant Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnio nuostatas, nebuvo pagrindo manyti, kad apskųstas sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba dėl jo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad buvo apribota teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Dėl Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnio nuostatų taikymo bei iš esmės analogiškų mokesčių administratoriaus sprendimų (veiksmų) yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-255/2011, 2011 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3027/2011).

5. Išieškojimui antstoliui buvo perduota muito suma vadovaujantis aktualiais muitų bei mokesčių teisės aktais. Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnyje mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo teise apeliantas negalėjo pasinaudoti, nes yra apskundęs Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 4KM19/42-0484S (Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (2004 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. 1K-182 redakcija) patvirtintų Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių 9 p.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas, kuris atsakovo 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 4KM 19/42-0484S, tarp kitų asmenų, pripažintas solidariu skolininku muitinei dėl 3 239 415,73 Lt dydžio apskaičiuotos mokestinės prievolės (mokestinės nepriemokos), skundžia:

1) atsakovo 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 10000278604, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo priverstinai išieškoti paminėtu 2014 m. birželio 27 d. sprendimu įregistruotą 3 239 500,00 Lt dydžio mokestinę nepriemoką (pastebėtina, kad atsakovo 2014-07-31 sprendimu Nr. 10000279727 šis pareiškėjo skundžiamas (2014-07-21) sprendimas buvo pripažintas netekusiu galios, t. y. skundo teismui padavimo metu jo galia pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams išnyko);

2) atsakovo 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 5962, kuriuo, atsižvelgiant į kilusį mokestinį ginčą dėl paminėto 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 4KM 19/42-0484S pagrįstumo, buvo nuspręsta nepradėti paminėtos įregistruotos mokestinės prievolės, išskyrus 120 388,73 Lt muitų skolą, priverstinio išieškojimo, taip pat areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą 3 239 415,73 Lt mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui;

3) pastarojo sprendimo pagrindu atsakovo 2014 m. liepos 30 d. turto arešto aktą Nr. 43;

4) atsakovo 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 1000028026, kuriame, konstatavus, kad (išskyrus nurašytus 84,27 Lt) pareiškėjo asmens sąskaitose lėšų nerasta, buvo nuspręsta taikyti pareiškėjui kitus priverstinio išieškojimo būdus, priverstinai vykdant 120 388,73 Lt muito mokesčio išieškojimą.

Apskųsdamas išvardytus atsakovo sprendimus ir turto arešto aktą, pareiškėjas nurodė iš esmės du pagrindinius argumentus, dėl kurių, jo manymu, skundžiami sprendimai ir turto arešto aktas negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais: 1) tai, kad jis nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, kurie leistų pripažinti jį solidariu skolininku pagal paminėtą (atsakovo 2014-06-27 sprendimu įregistruotą) mokestinę prievolę; 2) tai, kad šie sprendimai buvo priimti ir areštuotas jo turtas dar neįsiteisėjus paminėtam atsakovo 2014 m. birželio 27 d. sprendimui Nr. 4KM 19/42-0484S, dėl kurio jis (2014-07-28) buvo padavęs skundą Muitinės departamentui, kuris 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1A-618 buvo sustabdęs skundo nagrinėjimą, kol Kauno apygardos teismas priims jo (pareiškėjo) atžvilgiu sprendimą (I t., b. l. 147-148).

Kolegija pažymi, kad pirmas iš pareiškėjo nurodytų (kolegijos išskirtų) argumentų susijęs su nagrinėjamai bylai reikšmingo fakto nustatymo klausimu (fakto, ar pareiškėjas atliko veiksmus, teisės taikymo požiūriu leidžiančius pripažinti jį (solidariu) skolininku muitinei). Savo poziciją šiame mokestiniame ginče pareiškėjas, be kita ko, grindžia tuo, jog Europos Sąjungos teisės taikymo prasme jis nėra tinkamas mokestinės atsakomybės subjektas. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra aktualus Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad, pagal šios teisės normos trečią įtrauką, skolininkais muitinei, be kita ko, laikomi „bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai“. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjas, paminėtas Europos Sąjungos reglamentas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių (nurodytų cigarečių), nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme.

Pasisakydama dėl paminėtų faktinių bylos aplinkybių vertinimo Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme, kolegija pirmiausia pažymi, jog šios aplinkybės buvo nustatytos (konstatuotos) ne pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamuose atsakovo sprendimuose, o paminėtame atsakovo 2014 m. birželio 27 d. sprendime Nr. KM 19/42-0484S. Iš byloje esančių bei pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui papildomai pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjo (ir kitų asmenų, kaip ir pareiškėjas, pripažintų solidariais skolininkais) atžvilgiu ikiteisminio tyrimo (dėl kurio atsakovas buvo informuotas VSAT Pagėgių rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus) pagrindu pradėta baudžiamoji byla (Nr. 1-364-579/2014) buvo užbaigta Kauno apygardos teismo priimtu (ir, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, įsiteisėjusiu) 2014 m. spalio 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, t. y. pripažintas kaltu padėjęs neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis (neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtomis 689 dėžių – 3 444 490 pakelių – įvairių pavadinimų cigarečių, kurių bendra vertė 248 265,70 Lt). Pastebėtina, kad tokio pareiškėjo dalyvavimo neteisėtuose veiksmuose aplinkybės buvo nurodytos paminėtoje atsakovui VSAT Pagėgių rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus pateiktoje informacijoje. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, jog nagrinėjamoje situacijoje neabejotinai konstatuotinas pagrindas manyti, kad pareiškėjas turėjo žinoti, jog paminėto kiekio cigarečių įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją buvo neteisėtas. Tai taip pat reiškia, kad atsakovo 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. KM 19/42-0484S pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas solidariu skolininku muitinei. Kalbant apie pastarąjį atsakovo sprendimą, pažymėtina ir tai, kad (kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikto atsakovo 2015-12-07 sprendimo Nr. 10000329966) Muitinės departamentas, išnagrinėjęs paminėtą pareiškėjo 2014 m. liepos 28 d. skundą, panaikino tik atsakovo 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. KM 19/42-0484S nustatytą 684 034,00 Lt dydžio baudą, o likusią šio sprendimo dalį patvirtino. Tai reiškia, kad pareiškėjui nustatytas solidaraus skolininko muitinei statusas (tik padarius su baudos panaikinimu sietiną mokestinės prievolės dydžio korekciją, kuri buvo įtvirtinta paminėtame atsakovo 2015-12-07 sprendime Nr. 10000329966) liko nepakitęs. Be kita ko, tai reiškia ir tai, kad paminėti pareiškėjo nurodyti (kolegijos išskirti) argumentai dėl atsakovo 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. KM 19/42-0484S apskundimo reikšmės nagrinėjamoje situacijoje (apeliacinės instancijos teismo vertinamoje situacijoje) prarado savo aktualumą.

Apibendrindama nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams ir padarytoms išvadoms dėl Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (jų nekartodama), kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasDainius RaižysVirginija Volskienė