Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Vitunsko,

išteisintajam D. L. (naudojantis vaizdo konferencijų programa „Zoom“), jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Sigitos Blum apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. L. pagal BK 286 straipsnį buvo kaltinamas tuo, kad 2020 m. kovo 9 d. apie 17.15 val., laisvės atėmimo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)-ojo būrio patalpose, pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent: nesilaikydamas nuteistųjų elgesio taisyklių ir įėjęs į (duomenys neskelbtini) valdymo skyriaus tarnybinį kabinetą, nevykdė jaunesniojo specialisto G. G. teisėtų reikalavimų, jo nurodymams nepakluso, elgėsi agresyviai, bandė ranka suduoti smūgius G. G. į galvą, o bandant panaudoti jo atžvilgiu specialiąsias priemones, t. y. uždėti antrankius, jis priešinosi sulaikomas jaunesniajam specialistui G. G., padarydamas jam IV piršto nubrozdinimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog neįrodyta, kad D. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės Sigitos Blum apeliacinis skundas atmetamas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nors prokurorė ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines aplinkybes, teigdama, kad D. L. buvo nepagrįstai išteisintas pagal BK 286 straipsnį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai, nešališkai, nepažeisdamas BPK nuostatų, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. L. pagal BK 286 straipsnį išteisino neįrodžius, kad D. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendžiant išteisintojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Priešingai nei teigiama prokurorės skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo ir išteisintojo parodymus, byloje apklaustų asmenų išdėstytas faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes, vaizdo medžiagą, sugretino šiuos įrodymus tarpusavyje ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog D. L. nepadarė veikos, turinčios BK 286 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymių. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir naikinti skundžiamą nuosprendį prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisinio pagrindo nėra.

7. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais visų pirma pažymėtina, kad BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicijoje aiškiai nurodyti šio nusikaltimo padarymo būdai: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015, 2K-263-697/2017). Tuo tarpu grasinimas – tai psichinės prievartos išraiškos forma, tyčinis poveikis žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikrų neigiamų padarinių. BK 286 straipsnio prasme bijoti verčiantys padariniai – tai fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu. Kasacinės instancijos teismas pabrėžia, kad grasinimas pavartoti fizinį smurtą – tai kaltininko veiksmai ar pasisakymai, rodantys kaltininko realų ketinimą tuoj pat pavartoti fizinį smurtą prieš BK 286 straipsnio dispozicijoje nurodytus asmenis. Ketinimo realumas – svarbiausias aspektas – jo tikrumas, suvokimas, kad veika egzistuoja objektyviai ir nėra tik grasinimą suvokiančiojo vaizduotėje rezultatas, yra realios grasinančiojo galimybės jį objektyviai realizuoti. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra, kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-263-697/2017). Nagrinėjamu atveju, išteisintojo D. L. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių, nes juose nenustatytas pasipriešinimas fiziniu smurtu, t. y. jis niekam tyčia nesudavė jokių smūgių ir nepadarė kūno sužalojimų.

8. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad vertinamu atveju kaltinimai D. L. buvo pareikšti dėl to, kad nesilaikydamas nuteistųjų elgesio taisyklių ir įėjęs į Saugumo valdymo skyriaus tarnybinį kabinetą, nevykdė jauniausiojo specialisto G. G. teisėtų reikalavimų, jo nurodymams nepakluso, elgėsi agresyviai, bandė ranka suduoti smūgius G. G. į galvą, o bandant panaudoti jo atžvilgiu specialiąsias priemones, t. y. uždėti antrankius, jis priešinosi sulaikomas jauniausiajam specialistui G. G., padarydamas jam IV piršto nubrozdinimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą.

9. Remiantis nukentėjusiojo G. G. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, vertinamo įvykio metu tarp jo ir bausmę atliekančio D. L. konfliktas įvyko dėl to, jog pagal pataisos namuose sudarytą darbotvarkę nuteistasis D. L. įvykio dieną laiką turėjo leisti poilsio kambaryje, tačiau norėjo išeiti į lauką, o G. G. jo neišleido. G. G. matė, kad D. L. yra susinervinęs, teigė, jog jis buvo agresyvus, dėl to nusprendė kviesti budinčios dalies vyresnįjį. Nukentėjusysis nuėjo kabinetą paskambinti, tuo metu išjungė vaizdo registratorių ir tuomet įėjo D. L., kuris agresyviai, vartodamas necenzūrinius žodžius, ėjo link G. G., kuris rankos dilbiu jį atstūmė link sienos, dilbį pridėjo prie krūtinės. Būdamas prie sienos D. L. norėjo suduoti, tačiau nesudavė, G. G. mėgino uždėti antrankius, tačiau prasidėjo grumtynės. D. L. buvo parverstas ant žemės, rankų nedavė, įspėjus jį, kad bus panaudotos dujos – D. L. ranką davė ir buvo išvestas į medicinos punktą. Kaltinime nurodytas sužalojimas ant IV piršto atsirado grumtynių metu (t 1., b. l. 191-195). Nors abejonių G. G. objektyviais duomenimis nustatytu sužalojimu teisėjų kolegijai nekyla, neabejojant ir tuo, kad komentuojamas sužalojimas galėjo būti patirtas vertinamo įvykio metu, tačiau, įvertinus tiek nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, tiek ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, vertinti, jog dėl G. G. nustatyto sužalojimo yra kaltas D. L., nėra jokio teisinio pagrindo. Šios išvados kontekste, be pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų, kuriems iš esmės pritaria ir teisėjų kolegija, vis tik pažymėtina, kad G. G. nurodė, jog būtinybė panaudoti specialiąsias priemones buvo tai, jog D. L. nevykdė jo reikalavimo išeiti iš tarnybinių patalpų, dėl ko nukentėjusysis jį pastūmė ir prirėmė prie sienos, kad sužalojimus padarė būtent D. L. nukentėjusysis nepatvirtino.

10. Kaip matyti iš G. G. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, nukentėjusysis nurodė ir tai, kad D. L. norėjo suduoti G. G., tačiau tai jam nepavyko. Visgi, šių aplinkybių nepatvirtino nei vienas baudžiamojoje byloje apklaustas liudytojas, be to, nėra ir kitų objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti nukentėjusiojo parodymus, neva išteisintasis D. L. mėgino suduoti nukentėjusiajam. Be kita ko, priešingai nei skunde nurodo prokurorė, nukentėjusiojo G. G. parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs. Be to, iš dalies jie prieštarauja byloje esančiam vaizdo įrašui. Gretinant nukentėjusiojo parodymus su šioje baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų parodymais, akcentuotina tai, kad G. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog D. L. suduoti mėgino tuomet, kai buvo priremtas prie sienos. Tačiau liudytoju apklaustas E. P., kurio parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo pagarsinti vadovaujantis BPK 276 straipsniu, parodė, jog matė, kad G. G. laikė D. L. už riešo, abu stovėjo veidais vienas į kitą ir D. L. tuo metu nieko nedarė (t 1., b. l. 191-195). Liudytoja S. Š. iš esmės patvirtino tą patį, ką ir liudytojas E. P. ir parodė, kad matė kaip G. G. laikė ranka prirėmęs prie sienos D. L., kuris muistėsi, lyg judino pečiais, bandė ištrūkti (t 2., b. l. 20-21). Minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. S., kurio parodymais nustatyta, jog prižiūrėtojas G. G. buvo prirėmęs D. L. ir viena ranka jį laikė. Liudytojas matė, kaip prižiūrėtojas G. G. bandė uždėti antrankius D. L., tačiau šis nesileido, muistėsi (t. 2, b. l. 71-77). Vertinant kitų liudytojų parodymus nustatyta, kad E. T. matė kaip G. G. dėjo D. L. antrankius (t. 1, b. l. 191-195), liudytojas E. B., kurio ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė kaip G. G. suėmė ir prispaudė D. L. viena ranka prie sienos ir liepė nusiraminti, nes priešingu atveju bus panaudotos specialiosios priemonės. Be to, matė kaip D. L. bandė atstumti G. G. rankas nuo savęs. Tuomet atėjo prižiūrėtojas S. L. ir G. G. uždėjo D. L. antrankius (t. 1, b. l. 36-37). Iš esmės ta pačias aplinkybes patvirtino ir liudytoju apklaustas prižiūrėtojas S. L., kuris matė kaip D. L. muistėsi neleisdamas uždėti jam antrankių, bandė atsistumti nuo G. G., tačiau buvo pargriautas ant žemės (t. 2, b. l. 35-39). Taigi priešingai nei nurodoma prokurorės skunde, liudytojų S. L., S. Š., D. S. ir E. B. parodymai, nepatvirtina nukentėjusiojo G. G. parodymų. Išanalizavus minėtų liudytojų parodymus nustatyta, kad nei vienas iš jų nepatvirtino, jog D. L. mėgino suduoti nukentėjusiajam, tik nurodė, jog jis priešinosi surakinamas antrankiais, bandė atstumti G. G. rankas.

11. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad prieštaringi nukentėjusiojo parodymai yra ir toje dalyje, kurioje jis parodė, jog vaizdo registratorių išjungė iš karto įėjęs į kabinetą, tuomet įėjo D. L., kuris agresyviai, vartodamas necenzūrinius žodžius ėjo link G. G.. Šiais nukentėjusiojo parodymais apeliaciniame skunde vadovaujasi ir skundą pateikusi prokurorė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusiojo parodymus ir prokurorės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus paneigia baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas (t 1., b. l. 131). Minėtame vaizdo įraše yra užfiksuotas konfliktas tarp G. G. ir D. L.. Iš tiesų, vaizdo įraše matyti, jog D. L. nevykdo prižiūrėtoju dirbusio G. G. nurodymų eiti į poilsio kambarį, tačiau išteisintasis prižiūrėtojo atžvilgiu nevartoja necenzūrinių žodžių, jo balso tonas nepakeltas, prižiūrėtojo jis nestumdo, tik vis kartoja klausimą kodėl pareigūnas jį stumdo. Tuo tarpu G. G. pats pastumia D. L. ir iš karto per raciją kviečia prižiūrėtoją. Teigti, jog analizuojamu metu G. G. buvo kilusi grėsmė, o juo labiau manyti, kad D. L. gali panaudoti fizinį smurtą ar grasinti jį panaudoti, pagrindo nėra. Vis tik, užėjęs į savo tarnybines patalpas G. G. kalba telefonu, teigia, jog D. L. nevykdo jo reikalavimų. Tačiau priešingai nei nurodė pats nukentėjusysis ir apeliaciniame skunde teigia prokurorė, G. G. vaizdo registratoriaus neišjungia. Vaizdo įraše matyti kaip už nugaros laikydamas rankas į tarnybines patalpas įeina D. L.. prašo, kad būtų iškviestas pas budintį. Nukentėjusysis liepia parašyti pasiaiškinimą ir tik tuomet išjungia vaizdo registratorių. Taigi, priešingai nei nurodo nukentėjusysis, D. L. į tarnybines patalpas įėjo ramiai, nerėkė, agresyviai link prižiūrėtojo nėjo.

12. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. V-88 „Dėl laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijų patvirtinimo“ 211 straipsnio nuostatomis, vaizdo registratorių privaloma naudoti, kai nustatomi 211.1-211.10 punktuose išvardinti pagrindai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog G. G. manymu D. L. dar būdamas pataisos įstaigos laiptinėje buvo agresyvus, manė, jog jau tuo metu galėjo būti kontaktas. Todėl teisėjų kolegijai nesuprantama, kodėl manydamas, jog D. L. jo atžvilgiu gali panaudoti fizinį smurtą, išjungė vaizdo registratorių. Toks nukentėjusiojo elgesys apeliacinės instancijos teismui kelia abejonių. Šiuo konkrečiu atveju vaizdo registratorius pagal esančią situaciją negalėjo būti išjungiamas. Juo labiau, kad minėtų instrukcijų 211.2 ir 211.5 punktuose aiškiai nurodyta, jog vaizdo registratorių privaloma naudoti vykdant suimtųjų (nuteistųjų) nusikalstamų veikų ir teisės pažeidimų prevenciją, darbotvarkės užtikrinimą bei bendraujant su konfliktuojančiais, nuolat drausmės pažeidimus darančiais suimtaisiais (nuteistaisiais).

13. Išanalizavus byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, jog G. G. parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, o D. L. nepasitenkinimas ir muistymasis dedant antrankius nesudaro pagrindo išvadai, kad jo veika pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, už kurį kyla baudžiamoji atsakomybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėsaugos pareigūnai turi priimti kaip neišvengiamą savo profesinės veiklos dalį ir nepagrįstą kritiką, neetišką asmenų elgesį bei pasisakymus. Teisėsaugos pareigūnų profesinis pasirengimas įpareigoja šalinti bręstančias konfliktines situacijas ir netapti konflikto šalimi, todėl atsiradusios įtampos ar kilusio mikrokonflikto metu apie juos pasakyti žodžiai, nekorektiška, įžeidžianti asmens pozicija turi būti toleruojama daug labiau nei asmenų, kurie nevykdo profesinių funkcijų. Todėl kaskart negali būti keliamos baudžiamosios bylos dėl statinių valstybės tarnautojų darbe pasitaikančių konfliktinių situacijų, juo labiau, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse numatyta administracinė atsakomybė už veiksmus nevykdant pareigūnų teisėtų reikalavimų, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje visiškai pagrįstai pripažinta, jog už D. L. veiksmus nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio, nes šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad D. L. veiksmai atitinka BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimą, pateiktą ne viename nutarime, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti pripažinti veiką nusikaltimu ar kitu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Nagrinėjamu atveju, nebuvo svarstoma ar D. L. veiksmai peržengė tokį pavojingumo laipsnį, kad jam būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Juo labiau, kad be minėtos administracinės atsakomybės laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems gali būti taikomos ir drausminės nuobaudos iš pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą ir pareigų nevykdymą. O būtent, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose išvardintos nuteistųjų pareigos, kurių viena, be kita ko, yra vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad ši konkreti situacija nepatenka į baudžiamojo įstatymo reguliavimo sritį, ir išteisindamas D. L. pagal BK 286 straipsnį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

14. Nėra pagrindo ir išvadai, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK XXIII skyriaus nuostatų ir jame nurodytos motyvuotos išvados dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Kartu pažymėtina ir tai, kad kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Sigitos Blum apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.