Panevėžio apygardos teismo nuosprendis, 1-33-185/2013

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2013-05-29
Bylos Nr.: 1-33-185/2013
Teisminio proceso Nr.: 1-66-1-01083-2010-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Pranas Šimkus
Nukentėjusysis: A. J.
Civilinis ieškovas: J. J., N. R., D. Š.
Kaltinamasis: K. G.
Advokatai: Vytautas Bučius, Vaclovas Kaminskis, Nerijus Šmitas

Baudžiamoji byla Nr.1-33-185-2013Proceso Nr. 1-66-1-01083-2010-9

Procesinio dokumento kategorija 1.2.3.5,(S)

2.3.6.4.5.

NUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 29 d.

PanevėžysPanevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorui Aurelijui Navickui,gynėjui advokatui Vytautui Bučiui,nukentėjusiajam A. J.,nukentėjusiosioms, civilinėms ieškovėms J. J., N. R., D. Š.,nukentėjusiųjų atstovams advokatams Vaclovui Kaminskiui, Rimai Šmigelskytei,civilinio atsakovo atstovui advokatui Nerijui Šmitui,ekspertams Egidijui Burzdikui, Vaclovui Barauskui, Eduardui Vaitkevičiui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje K. G., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, 11 klasių išsilavinimo, išsituokęs, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 str. 3 d., 129 str. 1 d. padarymu.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

N USTATĖ:

K. G., būdamas Kėdainių medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) medžiotoju, 2010 m. lapkričio 13 d., apie 15 val., Josvainių miško 429 kvartale, Kėdainių rajono Garšvos kaimo teritorijoje, medžioklės metu, būdamas instruktuotas apie saugaus elgesio medžioklėje reikalavimus, jų nesilaikė ir pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 15 d, įsakymu Nr. D1-768 patvirtintų „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 65 p. reikalavimą, įpareigojantį medžiotoją įsitikinti, kad medžioklės metu jo šūvis bus nepavojingas kitiems asmenims, 71.7 p. leidžiantį šauti į varovų pusėje esantį žvėrį ar paukštį, tik įsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas varovams ir į varovų pusę šauti tik taip, kad kulka ar šratai įsmigtų į žemę gerai matomoje vietoje ir nekeltų pavojaus varovams, 72.10 p. draudžiantį šauti iš graižtvinio medžioklinio ginklo, kai negalima nustatyti, kur lėks kulka, t.y. būdamas už varovų nugarų, neįsitikinęs, kad jo šūvis į varovų judėjimo pusę bus nepavojingas varovams ir kitiems asmenims, iš užimtos medžioklės pozicijos, negalėdamas aiškiai matyti, kur lėks ir į žemę įsmigs jo iššauta kulka, iš graižtvinio medžioklinio ginklo SAKO TRG 22 Nr. 724670 tris kartus šovė į iš miško už varovų nugarų išbėgusius žvėris, to pasėkoje, vieno šūvio kulka įskriejo į mišką ir pataikė varovui D. J. į pakaušį, padarydama kiaurinę šautinę galvos žaizdą, lydimą kaukolės skliauto ir pamato kaulų dauginių skeveldrinių lūžimų bei galvos smegenų suardymo, dėl ko D. J. mirė. Šiais veiksmais K. G., pažeidęs teisės aktų nustatytas specialias elgesio ir saugumo medžioklėje taisykles, neatsargiai atėmė gyvybę D. J..

Kaltinamasis K. G. kaltu padaręs nusikalstamą veiką neprisipažino, nurodęs, kad medžioklės metu elgėsi pagal taisykles, kodėl jo paleista kulka kliudė nukentėjusįjį, nežino. Mano, kad iš dalies kaltas ir nukentėjusysis, nes, palikęs varovų liniją, bėgo paskui žvėris. 2010 m. lapkričio 13 d. dalyvavo (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio organizuotoje medžioklėje su varovais Kėdainių r. Josvainių sen. Josvainių miške. Apie 8 val. medžiotojai ir varovai susirinko prie Deveikiškių kaimo. Medžioklės vadovas J. S. paaiškino varymo planą, supažindino medžiotojus su saugumo medžioklėje reikalavimais, paaiškino, kad dėl didelio vėjo reikia saugotis miške virstančių medžių. Varovų vadovu buvo išrinktas H. Č.. Viso tą dieną buvo organizuoti keturi varymai. Per pirmus tris varymus jis nenušovė nei vieno žvėries. Grašvos kaimo teritorijoje buvo ketvirtas varymas. J. S. telefonu nurodė jam, A. G. ir J. M. užstoti Grašvos miškelį nuo Šušvės upelio pusės. Pasitarę dėl kiekvieno iš jų stovėjimo vietos, išsiskirstė. Pasuko link sutartos vietos, tikėdamasis įlipti į bokštelį miškelio pakraštyje. Nepavykus perlipti griovio dėl didelio vandens lygio, liko ant griovio pakraščio. Nuo griovio iki miškelio, iš kurio galėjo išbėgti žvėrys, buvo 100-150 metrų ražienų lauko. Griovio kraštas, ant kurio stovėjo, buvo apžėlęs aukštomis žolėmis. Geresniam matomumui išsirinko pačią aukščiausią vietą, kojom aptrypė žolę ir atsistojo. Varovai buvo susirinkę miškelio kairėje pusėje esančioje sodyboje. Matė, kaip jie visi nuėjo į mišką. Iš pradžių varovai buvo šiek tiek matomi miške, tačiau po kiek laiko jie nutolo. Varovai turėjo eiti iš kairės į dešinę, link pagrindinės medžiotojų linijos, kurioje jie laukė išvarant žvėrių. Varovai turėjo eiti daugiau atsukę į jį nugarą. Jis savo pozicijoje laukė žvėrių, kurie apsisuka prieš varovus, prabėga pro juos ir grįžta atgal. Taigi, nors žvėrys buvo varomi kita kryptimi, tačiau buvo tikimybė, kad jie gali išbėgti ir į jo pusę. Dar po kiek laiko, t.y. maždaug po 10-15 min. nuo varymo pradžios, pamatė kairėje nuo miškelio atbėgančius du elnius: vieną didesnį, kitą mažesnį. Iš pradžių elniai bėgo lygtai į dešinę, bet pribėgę griovį, pastovėjo ir metėsi į kairę. Nutaikęs šautuvą su optiniu taikikliu į pirmo bėgančio didesniojo elnio priekinę, apatinę kūno dalį, t.y. 70-80 cm nuo žemės, matė dar už jo nugaros atkarpą ražienos. Paleido pirmą šūvį, kurio trajektorija buvo žemyn. Medžiojamas elnias buvo apie 70 metrų atstumu nuo jo. Iš pirmo šūvio į elnią nepataikė, tačiau nepataikyta kulka turėjo smigti į ražienas 30-50 m prieš mišką. Antras šūvis buvo taiklus. Trečiu šūviu nukovė elnio jauniklį, kuris bėgo kairėn. Šaudamas matė sodybą, už sodybos transformatorių, „praleido viską po kairę“ (kalba netaisyta) ir kai jaunikis prabėgo šiuos objektus, šovė į jį. Priekyje augo krūmas, todėl jis paėjo apie 2 žingsnius į priekį, link miško. Varymas dar nebuvo pasibaigęs, todėl stovėjo tol, kol dešinėje pusėje, kur užsisuka griovys, pamatė besirenkančius medžiotojus, tada suprato, kad varymas baigtas. Elniai buvo sukrauti į automobilį ir nuvežti į susirinkimo vietą. Susirinkimo vietoje H. Č. pasigedo D. J.. Pradėjo aiškintis, kas paskutinis jį matė. Bandė D. J. prisiskambinti, tačiau jis neatsiliepė. Keletas medžiotojų automobiliu išvažiavo D. J. ieškoti ir rado jį negyvą. Sutinka, kad D. J. buvo nušautas būtent jo šautuvu, nes kiti su juo buvę ir turėję graižtvinius šautuvus medžiotojai nešaudė. Kulka galėjo arba nuo žemės rikošetuoti, nors ta žemė ten buvo gan minkšta, arba nuo žvėries galėjo pakeisti kryptį. Šūvio metu nusprendė, kad varovai pagal laiką yra pakankamai toli, saugiame atstume. Kad D. J. buvo nuėjęs į priešingą pusę nuo kitų varovų, suprato iš H. Č. pasakojimo. H. Č. sakė, kad tuo metu, kai išbėgo elniai, matė (duomenys neskelbtini) rėkiantį: „Elniai, elniai“ ir bėgantį paskui tuos elnius. Atvažiavę policijos pareigūnai patikrino girtumą, po to nuėjo į įvykio vietą. D. J. lavonas buvo rastas miške, gal už 100 metrų nuo vietos, kurioje prašovė elnią. Jeigu kulka žvėrį kliudė nesmarkiai, mano, kad tiek nuskristi ji dar galėjo. Rikošetu skrendanti kulka gali skristi tiesiai ir vartydamasi, ir nesivartydama. Mano, kad šiuo atveju kulka skrido arba tiesiai, arba skrido tik kulkos gabalas. Yra įsitikinęs, kad kaltinamajame akte nurodytų saugios medžioklės taisyklių nepažeidė. Nesutinka su teiginiu, kad privalėjo numatyti, jog šaudamas gali nušauti varovą. Tuo metu buvo įsitikinęs, kad viską daro pagal taisykles ir kad šūvis yra saugus. Prieš šūvį stengėsi įvertinti visą situaciją. Buvo ramu, turėjo daug laiko viską apskaičiuoti bei pamatuoti, nebuvo jokios įtemptos situacijos. Be to, varovai buvo seniai nuėję, jis jų nei girdėjo, nei matė - jau kurį laiką nesimatė nei raudonų jų kepurių, nei liemenių. Dorodamas didįjį elnią, matė, kad kulka buvo pataikiusi kažkur į mentės sritį. D. J. buvo karštoko būdo, azartiškas žmogus, todėl nenuostabu, kad jis bėgo paskui tuos elnius. Įvykio dieną tyrėjui dėl tamsos parodė tik apytiksliai vietą kitoje griovio pusėje, kurioje stovėjo šūvių metu. Tačiau parodymų patikrinimo vietoje metu parodė tikslią vietą. Pirmą kartą rodydamas, galėjo padaryti 1-2 m. paklaidą.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo kaltė įrodyta.

Nukentėjusysis A. J., žuvusiojo tėvas prašo (duomenys neskelbtini) veiką kvalifikuoti pagal BK 15 str. 3 d., 129 str. 1 d., nes jis žinojo, kad miške yra žmonės, turėjo numatyti, kad nušaus, tačiau vis tiek šovė. Posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad tą dieną buvo su žmona namuose. Apie 21 val. žiūrėjo televizorių, žmona ruošėsi miegoti. Išgirdo klyksmą, besileidžiančią žmoną žemyn iš antro aukšto. Nesuprato, kas darosi. Žmona rėkė, kad nėra Donato, kad jį nušovė. Sėdo į mašiną ir nuvažiavo į Labūnavą pas marčią. Nuvykę, rado medžiotojų būrelio atstovus, jie viską papasakojo. Apžiūrėjusi sūnų morge, kairėje galvos pusėje matė įėjimo skylutę, o dešinė galvos pusė buvo visa kraujuota ir balta lyg nuo smegenų, lyg nuo putų. Praėjus dviems mėnesiams po įvykio, susitiko su K. G. Kėdainiuose. Tuo metu jis sakė, kad šovė 3 kartus. Sakė, kad jis turėjo stovėti bokštelyje, bet, kadangi kanalas buvo pilnas vandens, negalėjo per jį peržengti, todėl atsistojo prieš mišką. Tikėjosi išgirsti švelnesnį žodį tėvams, bet iki šios dienos net skambučio nesulaukė. Liko mažas 5 mėnesių sūnus su mama, tačiau K. G. net nepasiteiravo ar reikalinga jiems materialinė pagalba. Tik būrelio vadovas atsiprašė ir būrelio vardu padengė 3000 Lt laidotuvių išlaidas. Sūnaus ir K. G. santykiai buvo draugiški, susipykę nebuvo. K. G. padėjo D. J. įsigyti ginklą, kartu važiuodavo į varžybas. K. G. buvo laikomas geriausiu šauliu, sūnus buvo užėmęs trečią vietą. Iš žmonių kalbų girdėjo, kad norėta nuvilkti liemenę ir išnešti į pamiškę, kad atrodytų, jog nušautas ne toje vietoje. Dalyvaudamas eksperimente, matė, kad K. G. vieną kartą rodė vieną vietą, kurioje stovėjo medžioklės metu, kitą kartą – kitą vietą, t.y. vieną kartą žemiau, kitą kartą jau aukščiau. Civilinio ieškinio byloje nėra pareiškęs.

Nukentėjusioji J. J., D. J. motina parodė, kad K. G. nepažįsta, tačiau žino, kad sūnus su juo bendravo. Prašo tenkinti civilinį ieškinį 12250,72 Lt turtinei žalai ir 50 0000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškinyje Turtinė žala pagrįsta čekiais, nustatant jos dydį, įvertinta medžiotojų 3000 Lt dydžio parama bei vienkartinė laidojimo pašalpa. Paminklai jau pastatyti, tiek kapinėse, tiek miške. Išlaidos už abu paminklus įtrauktos į ieškinį. Būrelio kaltė dėl sūnaus mirties pasireiškia tuo, kad buvo netinkamai organizuota medžioklė, netinkamai parinktos varovų bei medžiotojų vietos. Teismui pateikė prašymą K. G. veiką kvalifikuoti kaip nužudymą neatsargia tyčia pagal BK 129 str. 1 d. ir šį prašymą palaiko.

Nukentėjusioji D. Š., D. J. sugyventinė parodė, kad su D. J. gyveno 3 metus, vedė bendrą ūkį. Turi sūnų, kuriam dabar 2,5 metų. 2010 m. lapkričio 13 d. D. J. išėjo į medžioklę varovu. Apie 12 val. telefonu D. J. pasakė, kad medžioklė nelabai kokia, liko paskutinis varymas. 18 val. jo dar nebuvo, nors turėjo būti grįžęs, todėl jam skambino telefonu. Į skambučius D. J. neatsakė. Skambino J. M., jis pasakė, kad D.J. grįš. Po kiek laiko atvažiavo J. M. ir pranešė, kad D. J. nušautas ir kad jį nušovė K. G.. Apie D. J. žūtį pranešė tėvams. K. G. pažinojo, jis atvažiuodavo pas D. J. medžioklės tikslais, jie kartu vykdavo į medžioklę. K. G. padėjo D. J. nusipirkti ginklą. D. J. nebuvo impulsyvus žmogus, yra buvusi su juo medžioklėje. Byloje yra pareiškusi civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti sūnui V. J. 300 000 Lt neturtinės žalos ir 46 434,14 Lt turtinės žalos. Sūnus neteko tėvo, liko našlaitis. Ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo sudaro skirtumas tarp našlaičio pensijos dydžio ir minimalios algos, paskaičiuotas iki sūnaus pilnametystės. D. J. tris metus nedirbo, užsiimdavo tik pavieniais darbais. Ji dirba Bartuose daržovių paruošėja, gauna 1200-1300 Lt. Neturtinė žala grindžiama tuo, kad vaikas nepatirs tėviškos meilės. K. G. neatsiprašė, materialinės paramos nesiūlė.

Nukentėjusioji N. R., D. J. sesuo parodė, kad D. J. buvo jos sūnaus krikšto tėvas, dažnai bendraudavo. Apie brolio žūtį pranešė telefonu tėtis. Yra pareiškusi civilinį ieškinį K. G. ir medžiotojų klubui. Dėl brolio žūties susirgo depresija, žvyneline liga, kurią ilgai gydė, išleido daug pinigų vaistams. Depresija serga iki šiol. Medžiotojų būrelio kaltė pasireiškė tuo, kad medžiotojai nebuvo išstatyti jų stovėjimo vieta buvo nurodyta telefonu.

Liudytojas A. G., medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) medžiotojas parodė, kad 2010 m. lapkričio 13 d. dalyvavo medžioklėje. Į medžioklę rinkosi Kėdainių rajone, Deveikiškių kaime netoli apleistos fermos 8 valandą ryte. Medžioklės vadovu buvo paskirtas J. S., kuris medžiotojus supažindino su saugumo reikalavimais, paaiškino, kad dėl didelio vėjo reikia saugotis miške virstančių medžių, šaudyti reikia tik į gerai matomą žvėrį, įsitikinus savo šūvio saugumu, priminė būtinybę išlaikyti saugaus šaudymo 30° kampą nuo medžiotojų linijos. Taip pat pristatė varovus bei jų šunis, paminėjo, kad ryšys tarp medžioklės vadovo ir medžiotojų bus palaikomas mobilaus ryšio telefonu, nes dėl vėjo keliamo didelio triukšmo, tai buvo pagrindinė ryšio priemonė. Apie 9 val. prasidėjo pirmasis varymas, kuris vyko Josvainių miške. Pirmi trys varymai praėjo sklandžiai. Ketvirtasis varymas prasidėjo apie 15 val. Grašvos kaime. Medžiotojams, turintiems graižtvinius ginklus, t.y. jam, K. G., R. B. ir J. M. medžioklės vadovas J. S. telefonu liepė užimti poziciją ne pagrindinėje medžiotojų linijoje, o išsirikiuoti dešiniajame flange nuo Šušvės upės. Jam beeinat į nurodytą stovėjimo vietą, šiek tiek pablogėjo sveikata dėl stuburo problemų, todėl nutarė šiame varyme nedalyvauti. Varymui neprasidėjus, grįžo į automobilį, tai buvo maždaug 300-400 m nuo nustatytos vietos, pasidėjo ginklą į automobilį ir paskutinio varymo metu buvo automobilyje. Matė, kur išsidėstė medžiotojai, o medžiotojai matė jį. Varovai išsirikiavo palei mišką ir ėjo jiems nurodyta kryptimi į mišką, link medžiotojų. Matė ir K. G., kuris stovėjo nuo jo automobilio apie 200-300 m atstumu, lygioje vietoje, ant griovio krašto link kelio. K. G. stovėjimo vieta buvo apaugusi žolėmis. Matė jį beveik visu ūgiu – nematė tik aulinių batų, nes užstojo aukšta žolė. Maždaug po 15 minučių nuo varymo pradžios matė vieną iš miško išbėgusį sužeistą žvėrį, kuris kiek pabėgęs krito, tačiau dėl didelio vėjo šūvio negirdėjo. Neabejoja, kad K. G. šovė įsitikinęs varovų saugumu, nes žvėris buvo labai arti jo. K. G. stovėjo lygioje vietoje, nebuvo nei pakilimo, nei kalno. Šūvio metu varovai turėjo būti nuėję apie 100-150 m. Jei visi varovai būtų tiek nuėję, K. G. šūvis į miško pusę atitiktų taisyklių reikalavimus įsitikinti saugumu. Iš varovų vadovo H. Č. pasakojimo žino, kad D. J. savavališkai pasuko į priešingą varovų ėjimo krypčiai pusę, kas yra draudžiama taisyklėse. Varovai eina šūkaudami ir turi stengtis matyti vienas kitą bei išlaikyti liniją. Pasibaigus varymui, telefonu buvo pranešta rinktis į sutartą vietą pamiškėje. Visiems susirinkus, pasakė vadovui, kad blogai jaučiasi ir su varovu A. B. išvyko namo. Bevažiuojant į namus telefonu jam buvo pranešta apie nelaimingą atsitikimą.

K. G. pažįsta ne vienus metus, kaip gerą šaulį, drausmingą medžiotoją, kuris nėra nei karto pažeidęs medžioklės taisyklių. Mano, kad K. G. šūvis negalėjo būti tiesioginis į varovų pusę, kurie vilkėjo ryškiomis oranžinėmis liemenėmis ir turėjo ryškias oranžines kepures. K. G. paleista kulka galėjo atsimušti į žemę ir pakeisti kryptį. Nors ten buvo pasėlių ražienos, tačiau graižtvinio šautuvo paleista kulka nuo ražienų gali atšokti. Galėjo tose ražienose būti kietesnis žemės plotelis, žvyras, grumstas ar akmuo. Didesnė tikimybė, kad į ražienas šauta kulka susmigs, bet neaišku, kokia ten žemė buvo. Rikošeto metu kulka deformuojasi. Jeigu šūvio kampas labai smailus, didesnė tikimybė, kad kulka įsmigs į žemę, bet gali ir rikošetuoti.

Liudytojas E. M. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta tik iš matymo, nukentėjusįjį pažinojo gerai, kartu medžiodavo. 2010 m. lapkričio 13 d. Kėdainių rajone, Deveikiškių kaime dalyvavo medžioklėje varovu. Medžioklės vadovas J. S. paaiškino saugumo taisykles ir išdalino liemenes. Ketvirtas varymas prasidėjo apie 15 val. ir truko apie valandą, jo metu praėjo apie 1-2 km. Į mišką įėjo 7 ar 8 varovai, užsivilkę ryškias liemenes ir išsirikiavę į vieną liniją. Jis linijoje ėjo nuo dešinės pusės trečias. Varovams vadovavo H. Č., kuris varymo metu ėjo jam iš dešinės. Už H. Č. ėjo D. J.. Vienas nuo kito ėjo apie 20 metrų atstumu. Iš pradžių matomumas buvo blogas dėl tankių krūmų ir bruzgynų. D. J. nematė, bet jo balsą girdėjo. Girdėjo kažką jų linijoje iš dešinės šaukiantį:„Elniai, elniai“. Tai galėjo būti D. J. arba H. Č.. Praėjus gal dviems minutėms po tų šūksnių, pasigirdo trys šūviai. Toje vietoje, kur išgirdo šūvius, augo brūzgynai, todėl matomumas buvo apie 10 metrų. Po šūvių dar varė žvėris apie pusvalandį, iš jų - apie 10 minučių varė laukyme. Tuo metu D. J. nematė, matė dešinėje H. Č., o kairėje A. B., kitų pavardžių neprisimena. Išėję iš miško, pamatė linija stovinčius medžiotojus. Jis, D. P. ir J. I. išskubėjo namo anksčiau.

Liudytojas H. Č. parodė, kad nukentėjusysis miške buvo jam iš dešinės ir nubraižė schemą. Varė išsirikiavę linija, apie 50 m. atstumu vienas nuo kito, jis D. J. gerai matė. Paėję apie 100 m, tarp jo ir D. J. pastebėjo elnius. Elniai išbėgo tiesiai priešais D. J.. D. J., rėkdamas: „Elniai, elniai“, metėsi atgal, nors to daryti negalima. D. J. nubėgo už krūmų, todėl jo nebematė. D. J. bėgo į dešinę nuo jo, norėdamas „užbėgti elniams už akių“. Gal už 5 sekundžių išgirdo 3 šūvius. Varymas dar tęsėsi apie 15-20 min., tačiau jo metu D. J. nebematė. Nekilo mintis, kad D. J. gali būti nušautas.

Liudytojas L. M. parodė, kad jis yra medžiotojų būrelio (duomenys neskelbtini) narys. 2010 m. lapkričio 13 d. dalyvavo medžioklėje Josvainių miške. Medžioklės vadovas buvo J. S.. Medžiotojai susirinko Deveikiškių kaime, jų pavardes vadovas surašė į medžioklės lapą, sutikrino jų leidimus ginklui bei išaiškino saugumo reikalavimus. Matomumas buvo geras, tačiau pūtė stiprus, gūsingas vėjas. Vyko keturi varymai. Jis medžiojo su lygiavamzdžiu šautuvu. Po pietų, pasibaigus trečiajam varymui, vadovas nurodė, kad toliau bus medžiojama „Bobutės„ miške, kuriame brandžių medžių yra mažai, pagrinde auga krūmynai. Ketvirtas varymas prasidėjo apie 15 val. Atsistojo linijoje į vietą, kurią nurodė medžioklės vadovas J. S.. Varovai iš „Bobutės„ miško žvėris varė į jo pusę. Varovų nematė, tačiau, išgirdęs iš miško pusės jų balsus, suprato, kad prasidėjo medžioklė. Girdėjo 3-4 šūvius kitame miško krašte. Nepamena, kurie medžiotojai linijoje stovėjo greta jo, tačiau tie medžiotojai nešaudė. Jis taip pat per paskutinį varymą neiššovė nei vieno šūvio. Jis nematė, kurioje vietoje stovėjo K. G., matė tik jo sumedžiotus du elnius: jaunas elnias gulėjo prie sodybos šiltnamio, o patelė gulėjo prie griovio. Nežino, kurioje vietoje stovėdamas K. G. nušovė žvėris. D. J. nepažinojo, po medžioklės jo paieškose nedalyvavo. Apie nelaimę medžioklėje sužinojo kitą dieną.

Liudytojas S. R. parodė, kad byloje atliko ikiteisminį tyrimą. Pagal pranešimą apie 19 val. išvyko į įvykio vietą. Buvo jau tamsu, nežinomoje teritorijoje buvo sunku orientuotis. Į įvykio vietą taip pat atvyko Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros vedėjas K. M.. Tyrėja nuėjo prie lavono buvimo vietos, o jis bandė išsiaiškinti medžiotojų išsidėstymo vietas. Su kaltinamuoju, K. M., J. M. ir J. S. ėjo į vietą, kurioje buvo nušauti žvėrys. Tamsoje tos vietos nerado. Tuomet K. G. paprašytas nuvedė ir parodė savo stovėjimo vietą, kuri buvo už krūmo, maždaug 20 metrų atstumu nuo jų, anapus melioracijos griovio ant šlaito. K. G. buvo palipęs kažkiek žemyn pagal vieno liudytojo pasakymą medžioklės metu nesimatė K. G. kojų. Griovys buvo pilnas vandens, jį perlipti nebuvo galima, todėl K. M. vietą pažymėjo šakele kitoje, negu stovėjo K. G., griovio pusėje. Išmatavo atstumą nuo pažymėtos vietos iki miško ribos, atstumas buvo, berods, 153 metrai. Vėliau, parodymų patikrinimo vietoje metu K. G. parodė kitą vietą ant griovio krašto, kuri buvo aukščiau ir 173 metrai nuo miško ribos. Buvo daromas eksperimentas, kuriame dalyvavo K. M., K. G., jo gynėjas, nukentėjusiojo advokatas ir jis. Pirmas eksperimentas buvo daromas toje vietoje, kurią nurodė K. G.. Jeigu žvėris buvo 1,10 m aukščio, tai vedant liniją nuo šautuvo per žvėrį, kulka turėjo skrieti iki miško. Atlikus eksperimentą įvykio naktį pažymėtoje vietoje, kulka skrietų kažkiek virš horizonto. Vieta, kurią nurodė K. G. vėliau, yra priešais krūmą, todėl iš šios vietos neįmanoma nušauti žvėries. K.G. sakė, kad jis paėjo kelis žingsnius į priekį ir tada šovė trečią kartą. Iš to seka, kad K. G. iššovęs du šūvius, nušovė vieną žvėrį, po to paėjo, kad neužstotų krūmai, ir vėl šovė. Sekančią dieną metalo ieškikliu ieškojo kulkos. Apieškojo maždaug 50×50 m aikštelę, tačiau kulkos nerado. Kulka galėjo nuskrieti toliau arba galėjo būti nerasta dėl kitų įvairių žemėje buvusių metalinių daiktų, nes toje vietoje yra buvusi sodyba. Su šautuvu balistinių tyrimų nedarė. Specialistui buvo pateiktos analogiškos kulkos, kad jis žinotų, kokia kulka galėjo būti sužeistas žmogus. Kitą dieną po įvykio K. G. pateikė šovinius, ar pateikė tūteles, neatsimena.

Liudytojas K. M., Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros vedėjas parodė, kad iš karto po nelaimingo atsitikimo atvyko į įvykio vietą. Tuo metu jau buvo tamsu. Kaltinamasis parodė savo medžioklės metu stovėjimo vietą kitoje griovio pusėje, per kurį dėl didelio vandens lygio nebuvo galimybės perlipti. Nuo tos vietos automobiliu ir žingsniais matavo atstumą iki miško pakraščio. Dėl to, kad vieta buvo kitoje griovio pusėje, galėjo būti kelių centimetrų paklaida, kuri įtakos tyrimui neturėjo. K. G. stovėjimo vieta buvo parodyta žemiau matomo krūmo, todėl tyrimas buvo vykdomas tik nuo tos vietos. Vietą pažymėjo vytele, ji matyti nuotraukoje Nr. 10. K. G. tą vakarą nurodyta vieta buvo kitoje pusėje griovio, nes griovį pereiti nebuvo galimybės. Tuo metu nekilo klausimų, kad ten yra kažkoks nelygumas, nebuvo patikslinta, ar jis stovėjo žemiau, ar aukščiau. Geodezinėje nuotraukoje yra viskas išdėstyta. Nuo parodytos vietos iki žūties vietos buvo 253,28 m, nukentėjusįjį kliudė pirmas šūvis. Nuo antro šūvio krito elnias, kuris buvo 59,86 m. atstumu. Trečiu šūviu pataikė į elnią jauniklį, kuris buvo 118,65 m. atstumu. Šios koordinatės yra tikslios. Toje vietoje, kur K. G. stovėjo, ženklių kliūčių nėra. Nėra abejonių, kad buvo šauta pažeidžiant taisykles. Savo išvadą, kuri pateikta patikrinimo akte, palaiko. Taisyklėse yra reikalavimas, kad kulka smigtų į aiškiai matomą vietą. Taisyklė, jo manymu, nėra visiškai gera, nes žmogus negali nuspręsti, ar jis stovi teisingame lygyje, žvėris gali stovėti metru aukščiau, kaip ir buvo šiuo atveju. Šiuo atveju žvėris stovėjo 59 cm aukščiau lyginant su šaulio stovėjimo vieta. Pagal šūvių krypčių schemą kulka galėjo pasiekti įvykio vietą.

Ekspertas E. B., atlikęs byloje medicinos kriminalistinį tyrimą, teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog atliko tyrimus pagal eksperto V. B. atsiųstus žaizdų pavyzdžius. Tyrimo metu nustatyta, kad dešinio smilkinio odos išpjovoje esanti žaizda yra šautinė šūvio įėjimo žaizda, o pakaušio žaizda yra šautinė šūvio išėjimo žaizda. Šūvio kryptis yra iš priekio atgal ir iš dešinės į kairę. Tokia išvada rodo padėtį ne žmogaus, o jo galvos, kadangi galvą galima pasukti į bet kurią pusę. Galvos padėtis sužalojimo metu buvo aiški pagal šūvio kryptį, t. y. jam buvo šauta galvai esant atkreiptai priekiu iš dešinės pusės link šovusiojo, t. y. nukentėjusysis į šovusįjį daugiau buvo pasisukęs priekiu negu nugara. Pasakyti nukentėjusiojo ėjimo kryptį galimybės nėra. Švino pėdsakų daugiau yra išėjimo, t. y. pakaušio srityje. Pakaušio srities žaizdoje buvo rasti pilko metalo gabalėliai, kurie ir duoda daug ryškesnę metalizaciją. Pakauškaulis yra labai tvirtas kaulas, dėl to kaulo kulka sutrupėjo ir liko metalo gabaliukai. Dalis gabaliukų išėjo, o dalis smulkesnių gabaliukų liko įstrigę odoje. Tarp kulkos įėjimo ir išėjimo aukščių yra 2 cm skirtumas, pakaušio žaizda yra 2 cm aukštesnė. Lavoną tyręs ekspertas žaizdų aukštį matavo nuo lavono padų. Tačiau galva šūvio metu gali būti ir pasukta, ir atlošta, ir palenkta į priekį, todėl nustatyti šūvio kryptį ir padaryti kategorišką išvadą, ar kulka skriejo horizontaliai, ar iš apačios į viršų, yra neįmanoma. Ekspertas V. B. pateikė priešingą išvadą dėl šūvio krypties, tačiau kriminalistinis žaizdų tyrimas yra kur kas tikslesnis, nei mirusiojo teismo medicinos ekspertizė. Tyrimo metu nustatė, kad dešinio smilkinio odos išpjovos žaizda yra 28 mm ilgio, jos priekinis galas praplatėjęs iki 8 mm, artimos apskritimui formos su lanko pavidalo priekiniu kraštu. Tai yra apvalaus, taisyklingo sviedinio žaizdos padarymo požymiai, dėl to nėra jokių abejonių, kad kulka buvo nedeformuota. Jeigu kulka būtų deformuota, nebūtų žaizda aiškaus, gražaus lanko pavidalo, nebūtų jos praplatėjimo 8 mm, artimos apskritimui formos. Labai nežymiai deformuota ji galėtų būti, tačiau turėtų būti nepakeitusi savo sferinės formos. Kulka, rikošetavusi nuo kietos kliūties, visą laiką deformuojasi. Kad kulka, krisdama kampu į žemę, atšoktų ir vėl pakiltų į žmogaus kūno aukštį, turėtų būti stiprus rikošetas, stipriai deformuojantis kulką. Tuo tarpu rikošetas nuo šakelės tik nežymiai keičia kryptį. Nuo ražienų kulka negalėtų rikošetuoti. Jeigu šūvio kampas žemyn yra nedidelis, tai ir atšokusi kulka kils nedideliu kampu. Kaltinamasis nurodė, kad kulka turėjo smigti į žemę 30 m iki miško. Tačiau toks atstumas negalėtų būti pakankamu atšokusiai kulkai palikti iki galvos aukščio, jeigu žmogus stovi. Sužalojimas būdingas daugiau tiesioginiam pataikymui, kadangi žaizda yra taisyklingo sviedinio formos, o rikošetas nuo kietos kliūties deformuoja sviedinį. Seka, kad žaizda buvo padaryta tiesioginio šūvio pasėkoje, o ne rikošetu. Kepurė irgi buvo kliudyta dvejose vietose, ten metalizacija atitinka pagal morfologinį sužalojimą.

Ekspertas V. B., atlikęs teismo medicinos ekspertizę, teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog mirusio kūno tyrimo metu vizualiai pagal žaizdos morfologines savybes nustatė, kad įėjimo anga yra pakaušio kairėje pusėje, o išėjimo anga yra dešinio smilkinio srityje. Tačiau dėl tikslaus kulkos ėjimo angos nustatymo buvo paimtos odos išpjovos iš pakaušio srities esančios žaizdos bei iš dešinio smilkinio srities esančios žaizdos ir perduota ikiteisminį tyrimą atliekančiam tyrėjui, kad būtų atlikta medicininė kriminalistinė ekspertizė, kuri tiksliai nustatytų įėjimo ir išėjimo angas. Kriminalistinė ekspertizė yra tikslesnė, nes jos metu buvo naudojamas metalizacijos tyrimas, spektrinė analizė, mikroskopinis tyrimas. Šiais būdais buvo nustatyta, kad vis tik įėjimo anga yra dešinio smilkinio srityje, o išėjimo anga yra pakaušio kairėje pusėje. Byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada dėl kulkos įėjimo ir išėjimo angų neteisinga, ji koreguotina. Mirties priežastis nesikeičia, nes mirė nuo kiaurinės šautinės galvos žaizdos, lydimos kaukolės skliauto, pamato kaulų dauginių skeveldrinių lūžimų bei galvos smegenų suardymo.

Ekspertas E. V., atlikęs byloje balistinį tyrimą, savo išvadą patvirtino ir paaiškino, kad tyrimo metu jokių rikošeto pėdsakų neužfiksavo. Kulkos, kuri padarė šautinį sužalojimą, kurią apžiūrėjus hipotetiškai galima būtų spręsti, kad ji prieš pataikant į taikinį rikošetavo, taip pat nėra. Rikošetas yra toks reiškinys, kurio metu kulka atsitrenkia į kliūtį, atšoka nuo jos ir skrieja toliau. Priklausomai nuo kliūties, rikošetas gali būti labai įvairus. Šiuo konkrečiu atveju buvo šauta iš medžioklinio šautuvo, medžioklinio šovinio kulka – ekspansyvi kulka. Byloje esančios kulkos liekanos, išimtos iš kažkokio gyvūno, yra tik apvalkalo fragmentas. Specialisto išvadoje yra įdėti kulkų pavyzdžiai, kaip kulka atrodo po susidūrimo su kliūtimi. Kulka deformuojasi ir visiškai pakeičia formą. Tai reiškia, kad ji praranda kinetinę energiją. Šiai kulkai reikėtų pakilti ir nuskrieti dar 157 metrus bei pataikyti taikiniui 1,5 m ar didesniame aukštyje. Jei kulka atsitrenkusi į kažkokį paviršių, atšoka ir skrieja toliau į viršų, ji turi deformuotis. Tokia kulka deformuojasi pataikiusi net į fikuso ar palmės lapą. Lyginant kulkos atsitrenkimo kampą ir pakilimo kampą, kulka, kaip taisyklė, nuo plokščio paviršiaus atšoka mažesniu kampu negu leidžiasi, nes praranda dalį energijos. Ekspansyvi kulka, jeigu ji susiduria su tokia kliūtimi, nuo kurios atšoka, tai ji atšoka taip pat jau deformuota. Tokios kulkos deformuojasi, susidūrusios net su minkštos gumos lapais. Ekspertas E. B. pagal žaizdą padarė išvadą, kad ta kulka negalėjo būti deformuota ir tai buvo ne atskilusi kulkos dalis. Atlikus kepurės tyrimą, nustatyta, kad kulkos įėjimas yra prie kepurės snapelio, o išėjimas - kepurės užpakalinėje dalyje. Teismo medicinos ekspertas pateikė priešingą išvadą dėl kulkos krypties, todėl atliko pakartotinius tyrimus. Pateikta kepurė buvo ištirta iš visų pusių, t. y. ir iš pamušalo pusės. Iš pamušalo pusės pakaušio srityje buvo gana žymi metalizacija ir variu, ir švinu. Tai liudija, kad išėjusi per pakaušį ta kulka jau buvo deformuota. Ji pažeidė kaulus įėjimo žaizdoje, o išėjimo metu dėl deformacijos jau buvo atskilę kulkos fragmentai, smulkios dalelės ir todėl kepurės išėjimo pažeidime iš vidaus pusės buvo daug metalizacijos pėdsakų. Ji išlėkė tikrai deformuota, o pataikymo metu buvo lanko formos.

Nukentėjusysis buvo rastas miške. Šūvių kryptys į gyvūnus ir į lavono radimo vietą labai skiriasi. Jeigu buvo šauta gyvūnų kryptimi, rikošetas negalėjo sąlygoti tokio kulkos krypties pakeitimo. Atšokusi kulka skrietų toliau ta pačia kryptimi, o ne padarytų kažkokį tai posūkį. Tam, kad padarytų kulka posūkį, turėjo pataikyti į kažkokią tai lenktą vietą, kad ji atsitrenktų ir iščiuožtų iš ten. Jeigu kulka atsitrenktų tiesiog į žemę ir atšoktų, ji nuskrietų toliau ta pačia kryptimi. Atsitrenkusi į šlapią žemę, kulka bet kokiu atveju rikošetuotų labai neaukštu kampu. Jeigu kulka atsitrenktų į akmenuką, ji suirtų ir jos fragmentai nulėktų gal keliasdešimt metrų. Jeigu kulka atsitrenktų ne stačiai, o tik kažkiek kliudytų, tada šovusysis turbūt pamatytų kibirkštis, lekiančias iš tos vietos, ir nuėjęs rastų tą vietą, kur rikošetavo kulka. Duomenų išvadai, kad buvo kulkos rikošetas byloje nėra. Šaudamas į gyvūną, šaulys galėjo į jį pataikyti arba nepataikyti. Bet pataikyti į miške už 300 metrų esantį varovą šūvio į tuos gyvūnus metu jis negalėjo, nes jis šaudė visai kita kryptimi. Reiškia, kad jis būtent ten ir šovė.

Žemesnės instancijos teismas

Teisiamojo posėdžio metu perskaityti Kėdainių rajono apylinkės teisme apklaustų liudytojų A. V., J. M., E. B., D. P., K. K., A. M., R. P., V. B., T. T., H. Č., O. M., R. B., A. B., L. T., S. Š., J. S. duoti parodymai:

Liudytojas A. V., medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) valdybos pirmininkas Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad medžiotojų klubas yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, turi atsiskaitomąją sąskaitą banke. Jo pajamas sudaro medžiotojų mokestis bei pinigai už parduotą žvėrieną. K. G. pažįsta kaip klubo (duomenys neskelbtini) medžiotoją. Dalyvavo 2010 m. lapkričio 13 d. vykusioje medžioklėje, kurios ketvirto varymo metu žuvo klubo narys, medžiojęs kaip varovas. Vadovavo medžioklei tą dieną J. S., kuris visus supažindino su saugumo taisyklėmis, varovams išdalino ryškias oranžines liemenes, varovų vadovu paskyrė H. Č.. Matomumas tą dieną buvo geras, tačiau pūtė stiprus, gūsingas vėjas. Ketvirto varymo metu stovėjo flange nuo miško pusės su L. M., K. K., L. T. ir E. B., visi turėjo lygiavamzdžius šautuvus. Nurodytoje vietoje sustojo į vieną liniją kas 50 metrų. Jis šovė į šerną, daugiau šūvių jų pusėje nebuvo. K. G. stovėjo kitame flange nuo Šušvės upės pusės. Varymo eigoje išbėgo du elniai: patelė ir jauniklis, bet jie buvo per toli, todėl nešovė. Elniai bėgo link varovų pusės. Po 5-10 min. išgirdo varovų balsus, suprato, kad jie pradėjo varymą. Dar po kelių minučių išgirdo kaip vienas iš varovų sušuko: „Elniai, elniai“, po kelių minučių sekė trys šūviai iš kito flango. Baigiant varymą ant linijos taip pat buvo girdėti keletas šūvių. Girdimumui trukdė tuo metu buvęs didelis vėjas. Pasibaigus varymui, vadovas paskambino ir pasakė, kad sumedžioti du elniai, paprašė padėti tuos elnius pakrauti į mašiną. Nuėjęs prie tų elnių, pamatė ten stovintį K. G.. Pasveikino jį sumedžiojus elnius, paklausė kaip sekėsi. K. G. atsakė, kad pirmu šūviu nepataikė. Matė, kad elnio patelei buvo pataikyta į priekinę krūtinės dalį, aukščiau centro. Sukrovę elnius į mašiną, nuvežė į sutartą vietą, nes buvo nuspręsta elnius priduoti. Jam išvykus ieškoti transporto, paskambino būrelio narys ir pasakė, kad žuvo D. J.. Grįžęs į įvykio vietą, rado aplinkos apsaugos ir policijos darbuotojus.

Liudytojas J. M. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad 2010 m. lapkričio 13 d. dalyvavo medžioklėje, kuriai vadovavo J. S.. Medžioklė prasidėjo 9.00 val. Iš ryto medžiotojai buvo supažindinti su medžioklės varymo būdu, kokie žvėrys medžiojami, užpildytas medžioklės lapas, medžiotojams išaiškinti saugumo technikos reikalavimai, paskirtas medžiotojų varovų vadovas H. Č.. Varovų vadovas privalo kontroliuoti, kad žmonės eitų tiesia linija, laikytųsi atstumų, duoti signalą varymo pradžiai bei pabaigai, o, atsitikus nelaimei, iš karto informuoti. Paskutinis ketvirtas varymas vyko Garšvos kaime, 429 kvartale. Pagal medžioklės vadovo nurodymą, jis, K. G. ir A. G. turėjo flanguoti nuo kelio Josvainiai - Angiriai. Nuvyko su savo transportu į nurodytą vietą ir pasiskirstė pozicijas. K. G. užėmė pirmą poziciją, A. G. liko prie pagrindinio kelio automobilyje, o jis nuvažiavo ten, kur baigiasi varymas, 350-400 m atstumu nuo K. G..

Parėjus apie 10 min. nuo varymo pradžios, pamatė kaip išbėgo du elniai, kurie bėgo vienas šalia kito medžiotojo K. G. link. Matė varovą, kuris vijo elnią miško link. K. G. šovė tris kartus, daugiau iš jo flango niekas nešovė. Iki varymo pabaigos sėdėjo savo automobilyje net neištraukęs ginklo. Pasibaigus varymui, R. P. pareiškė, kad K. G. sumedžiojo du elnius ir jie važiuoja jų parvežti. Tvarkant parvežtus žvėris, priėjo varovų vadovas H. Č. ir pasakė, kad nėra D. J.. Skambino jam telefonu, bet jis neatsakė. Buvo nuspręsta eiti jo ieškoti. Išsirikiavo linija ir pradėjo paiešką nuo tos vietos, kur varovai pradėjo varymą. Paėjęs 50 m., išgirdo šaukiantį Ž. G., kad guli. Nubėgęs į tą vietą, rado gulintį D. J. ant nugaros, šiek tiek pasvirusį į dešinę pusę. Akys buvo pamėlusios, kruvinas veidas. Pačiupinėjęs pulsą, suprato, kad D. J. negyvas. Šalia jo gulėjo ovalios formos kepurė, kairėje jos pusėje buvo skylutė. Suprato, kad žmogus žuvo nuo šūvio. Apie įvykį pranešė policijai. Atvykus operatyvinei grupei, buvo daroma plano schema. Nuo K. G. nurodytos vietos matavo atstumą iki miško automobiliu „Niva“, nustačius spidometrą ant nulio. Spidometras parodė 200 m.

Liudytojas E. B. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad kaltinamąjį pažįsta, nuo 1990 m. kartu medžioja. 2010 m. lapkričio 13 d. vyko medžioklė su varovais, kurios paskutinio varymo metu žuvo varovas D. J.. Medžiotojai susirinko Deveikiškių kaime. Vadovas J. S. užpildė medžioklės lapą, sutikrino jų leidimus ginklui bei supažindino su saugaus elgesio taisyklėmis medžioklės metu. Tą dieną buvo stiprus vėjas. Medžiojo su lygiavamzdžiu šautuvu. Pasibaigus trečiajam varymui, medžiotojai susirinko į vieną būrį. Vadovas J. S. paaiškino, kad ketvirtuoju varymu medžios „bobulės“ miškelyje. Šiame miškelyje daugelis klubo medžiotojų medžiojo daug kartų, žinojo miško reljefą ir iš kur galima tikėtis išbėgančių žvėrių. Vadovas paaiškino, kad varovai varys, kaip paprastai, nuo sodybos link buvusio šiukšlyno. Jis, A. V., K. K., L. T. ir L. M. vadovo nurodymu užėmė poziciją nuo 66 miško kvartalo. Atsistojo į liniją apie 40 metrų vienas nuo kito. Nepamena, ar tame susirinkime dalyvavo K. G., nematė, kurioje pozicijoje jis atsistojo. Buvo stiprokas vėjas. Dar nepradėjus varymo, išgirdo šūvį. Vėliau sužinojo, kad į šerną šovė nuo jo dešinėje stovėjęs A. V.. Po to išgirdo varovų vadovo balsą, ir suprato, kad prasidėjo varymas. Varovų balsus girdėjo nuolatos per visą varymą. Po 10-15 min. nuo varymo pradžios, išgirdo H. Č. ir kitą varovą šaukiant: „ Elniai, elniai“. Netrukus po šių varovų šūksnių, išgirdo 3 vienas paskui kitą sekusius šūvius. Pagal garsą suprato, kad tai buvo šaudoma iš graižtvinio šautuvo ir priešingos „ bobulės“ miškelio pusės. Kas šaudė, nematė. Varovų balsus girdėjo ir toliau. Varymas tęsėsi, girdėjosi šūviai už buvusio šiukšlyno pusės. Nutilus varovų balsams, A. V. pranešė, kad jam paskambino vadovas J. S. ir pasakė apie varymo pabaigą. J. S. prašė jų grupelės medžiotojų nuvažiuoti į už miškelio esanti lauką ir padėti pakrauti į automobilį K. G. sumedžiotus du elnius: patelę ir jauniklį. Nuvažiavo į nustatytą vietą, tačiau elnių į savo mašiną nekrovė, kadangi tuo pačiu metu privažiavo R. P. su didesne mašina. Negyvas elnias nuo miško buvo apie 60-70 m. Tarp abiejų elnių buvo maždaug 100 m. atstumas. K. G. stovėjo flange nuo pagrindinės linijos apie 200-300 m. atstumu.

Liudytojas D. P. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad su kaltinamuoju santykiai geri, kartu medžioja du metus. 2010 m. lapkričio 13 d. paskutinio varymo Garšvos kaime metu, medžioklės vadovas J. S. juos išrikiavo prie upelio pagrindinėje linijoje. Tame varyme nušovė šerniuką. Po to girdėjo, kad miške kažkas šaukė: „Elniai, elniai“ ir po pusės ar vienos minutės pasigirdo trys šūviai vienas po kito. Trečias šūvis buvo kiek vėliau.

Liudytojas K. K. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad su kaltinamuoju medžioja tris metus. 2010 m. lapkričio 13 d. dalyvavo medžiotojų klubo organizuotoje medžioklėje Kėdainių r., Josvainių miške. Medžiojo lygiavamzdžiu šautuvu. Medžioklės vadovas J. S. instruktavo medžiotojus apie saugų elgesį medžioklėje. Varovams išdalino oranžines liemenes ir paskyrė varovų vadovu H. Č.. Matomumas buvo geras, teičiau pūtė stiprus gūsingas vėjas. Per tą medžioklės dieną vyko keturi varymai. Po pietų apie 15 val., pasibaigus trečiajam varymui, jis ir daugelis medžiotojų susirinko į vieną būrį, kur aptarė, kaip medžios per paskutinį varymą „bobulės“ miškelyje. Šiame miškelyje jis yra medžiojęs ir anksčiau, todėl žinojo miško reljefą, iš kur galima tikėtis, kad išbėgs žvėrys. Kur stovėjo K. G. per paskutinį varymą, nežino. A. V. paaiškino, kurioje pozicijoje bus varovai ir kuria kryptimi jie varys žvėris. Jam, E. B., L. T. ir L. M., A. V. nurodė užimti poziciją nuo 66 miško kvartalo. Jie šią poziciją ir užėmė. Atsistojo į liniją apie 40 metrų vienas nuo kito. Jis iš savo pozicijos nematė K. G.. Šalia jo kairėje stovėjo L. T., o dešinėje – E. B.. Girdėjo, kad dar neprasidėjus varymui, A. V. šovė į netikėtai prieš varymą išbėgusį žvėrį. Apie varymo pradžią pranešė E. B., be to išgirdo varovų balsus. Varovų balsus girdėjo nuolatos viso varymo metu. Po 10 min. nuo varymo pradžios, išgirdo varovų balsą, šaukiant: „Elniai, elniai". Nepažino, kuris iš varovų šaukė. Praėjus 2-3 min. po šių varovo šūksnių, išgirdo 3 vienas paskui kitą sekusius šūvius nuo varovų pusės. Šūvio garsas buvo panašus kaip graižtvinio šautuvo. Varovų balsus girdėjo ir toliau, nors jų nematė - jie buvo toliau už miško. Jo linijoje stovėjusių medžiotojų paleistas šūvis negalėjo kliudyti varovų. Priekyje jų pozicijos buvo krūmai ir brandus miškas, varovai buvo už to miško. Apie tai, kad baigėsi varymas pasakė E. B.. Ketvirtas varymas tęsėsi apie 30 min. Per ketvirtą varymą neiššovė nei karto. Po varymo kartu su E. B., L. T. ir A. V., automobiliais nuvyko į palaukę prie miško, kur reikėjo surinkti į mašinas nušautus žvėris. Palaukėje už miško prie sodybos šiltnamio pamatė nušautą elnio jauniklį. Prie nušauto kito elnio stovėjo K. G.. Elnio patelei buvo pataikyta virš priekinės mentės, žemiau kaklo. Kur buvo pataikyta jaunikliui, nepamena. K. G. sakė, kad iššovė tris šūvius, iš kurių pirmas buvo netaiklus, o antru ir trečiu nušovė patelę ir jauniklį. Tarp nušautų elnių buvo 100-150 m. atstumas. Susirinkus medžiotojams į sutartą vietą, D. J. jis nepasigedo. A. V. automobiliu grįžtant į Kėdainius, telefonu buvo pranešta apie D. J. mirtį.

Liudytojas A. M. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad su kaltinamuoju medžiojo kartu apie 5 metus. 2010 m. lapkričio 13 d. dalyvavo klubo organizuojamoje medžioklėje su varovais, 8 val. 30 min. atvyko į Deveikiškių kaimą, prie buvusių fermų. Medžioklės vadovas tą dieną buvo J. S.. J. S. pravedė instruktažą, kurio metu paaiškino kas ir kur bus medžiojama, taip pat paaiškino, kad dėl aukštos žolės nėra geras matomas, įspėjo būti atidiems, taip pat, kad medžioklės sąlygos sudėtingos dėl didelio vėjo, dėl kurio yra prastas girdimumas. J. S. priminė saugaus šaudymo pagrindus ir būtinybę išlaikyti saugaus šaudymo kampus. Jis nutarė ryšį palaikyti mobiliojo ryšio telefonu. J. S. medžiotojų pavardes įrašė į medžioklės lapą, davė pasirašyti. Pirmi trys varymai vyko sklandžiai. Ketvirtas ir paskutinis varymas vyko Josvainių miške 429 kvartale prie Grašvos kaimo. Pagal J. S. nurodymą jo pozicija buvo pagrindinėje linijoje, nes turėjo lygiavamzdį šautuvą. Jam iš dešinės už 50 m. stovėjo D. P., o iš kairės, už maždaug 50 m. stovėjo V. B.. Vadovas asmeniškai kiekvieno medžiotojo nepastatė, bet nurodė kur stoti, kur turi būti linija, taip pat kokius atstumus tarpusavyje būtina išlaikyti. Pakartotinai įspėjo šaudyti saugiai nes yra aukšta žolė ir krūmai. Kur nuėjo medžiotojai, turėję graižtvinius šautuvus, nežino. J. S. per visą medžioklę nešiojosi planus ir schemas, pagal jas vadovavo medžioklei ir statė medžiotojus. Tą dieną varovais buvo H. Č., A. B., D. J., sūnus O. M. ir dar du asmenys, kurių vardų nežino. Varovams pačioje medžioklės pradžioje J. S. taip pat paaiškino saugaus elgesio medžioklėje reikalavimus, buvo išdalintos oranžinės liemenės. Varovus papildomai instruktavo, atskirai nuo medžiotojų. Kiek atsimena, varovams vadovauti paskyrė H. Č.. Ketvirtas paskutinis varymas prasidėjo maždaug apie 15 val. Šio varymo metu nušovė šerną, o V. B. - lapę. D. P. šovė vieną kartą, dešiniau dar kažkas šovė. V. B. šovė vieną kartą ir lygtai po to pribaigė lapę antru šūviu. Šūvių toje pusėje kur buvo medžiotojai su graižtviniais ginklais, neužfiksavo. Kai sužinojo, kad žuvo D. J., kalbėdamiesi išsiaiškino, kad šovė ir toje pusėje kur buvo medžiotojai su graižtviniais ginklais. D. J. žūties aplinkybių nežino, kadangi stovėjo pagrindinėje linijoje. Apie tai, kad dingo D. J. sužinojo pasibaigus medžioklei, kai buvo kraunami sumedžioti žvėrys. Pasigedus jo, išvyko ieškoti. Važiavo jis, sūnus, V. B. ir Ž. G.. Nuvykę prie tos vietos, kur varovai turėjo įeiti į mišką, išsirikiavo ir pradėjo eiti. Netrukus kolegos sušuko, kad rado. D. J. gulėjo nušautas ant nugaros, galva nukreipta į varymo pradžią, jo kepurė buvo prie kojų. Apie įvykį pranešė policijai.

Žemesnės instancijos teismas

Liudytojas R. P. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad su kaltinamuoju pažįstamas nuo 1994 metų. 2010 m. lapkričio 13 d. dalyvavo klubo „Ąžuoluotas“ organizuotoje medžioklėje. Vadovas tą dieną buvo J. S., kuris pravedė instruktažą, paaiškino kas ir kur bus medžiojama, taip pat pasakė, kad aukštos yra žolės todėl nėra geras matomas, įspėjo būti atidiems. Buvo nutarta ryšį palaikyti mobiliojo ryšio telefonu. Vadovas priminė saugaus šaudymo pagrindus ir būtinumą išlaikyti saugaus šaudymo kampus. J. S. visų pavardes įrašė į medžioklės lapą, surinko parašus. Varovais buvo H. Č., A. B., D. J., E. M., daugiau pavardžių pasakyti negali. Varovai buvo instruktuoti, tie kurie neturėjo oranžinių liemenių, jas gavo iš klubo. Paskutinis varymas prasidėjo apie 15 val., 449 kvartale, prie Garšvos upelio. Jis vadovo nurodymu atsistojo į pagrindinę liniją, nes medžiojo lygiavamzdžiu šautuvu. J. S. R. B., J. M., A. G. ir K. G. pastalė į dešinį flangą, nes jie buvo su graižtviniais šautuvais. J. S. jiems tik pasakė flanguoti, nematė, kad jis jiems būtų nurodęs konkrečias stovėjimo vietas. Varymo metu girdėjo žodžius: „Elniai“ varovų pusėje. Pasibaigus varymui, apie 16.30 val. paskambino K. G. ir pasakė, kad sumedžioti du elniai juos reikia paimti. J. S. nurodymu nuvažiavo į K. G. nurodytą vietą ir pakrovė du elnius. Elniai gulėjo vienas nuo kito apie 200 m. atstumu. Vienas buvo prie miško, kitas nuo jo kairiau. Išskrostus žvėris nuvežė į Lipliūnų kaimą ir ten perkrovė į kitą transportą bei nuvežė į Panevėžio rajoną į mėsos kombinatą. Apie nelaimę sužinojo vairuodamas automobilį į Lipliūnus.

Liudytojas V. B. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad su kaltinamuoju pažįstamas, santykiai geri, kartu medžioja 9 metus. 2010 m. lapkričio 13 d. 8.30 val. dalyvavo klubo (duomenys neskelbtini) organizuotoje medžioklėje. Vadovas tą dieną buvo J. S., kuris pravedė instruktažą. J. S. suskirstė medžiotojus į grupes ir pagal planą pasakė kur stoti. J. S. instruktažo metu priminė saugaus šaudymo pagrindus ir apie būtinumą išlaikyti saugaus šaudymo kampus. Pirmi trys varymai praėjo sklandžiai. Ketvirtas ir paskutinis varymas prasidėjo apie 15 val. Josvainių miške 429 kvartale, prie Grašvos kaimo. Jis su lygiavamzdžiu šautuvu buvo pagrindinėje linijoje, stovėjo trečias. Atstumai tarp medžiotojų buvo maždaug 30 metrų. Medžiotojai, turėję graižtvinius šautuvus, stovėjo flanguose. Varovai turėjo oranžines liemenes. Ketvirtame varyme jis iššovė du kartus. Šovė į lapę, pirmų šūviu ją sužeidė, o antru šūviu ją nukovė. Jų linijoje šovė ir D. P., jis nušovė šerną. Iš tos pusės, kur buvo medžiotojai su graižtviniais šautuvais, girdėjo vieną šūvį, po riksmo: „Elniai", kas šovė, nežino. Ar dar buvo šūvių pasakyti negali dėl didelio vėjo. Pasibaigus medžioklei, apie 16 val. pasigedo D. J.. Jis kartu su kitais vyrais išvyko jo ieškoti ir netrukus rado miške negyvą krūmų viduryje esančioje aikštelėje.

Liudytojas T. T. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad kaltinamojo nepažįsta. Dirba UAB „Viltlit“ gamybos vadovu, jo įmonė superka ir perdirba žvėrieną. 2010 m. lapkričio 13 d., apie 19 val. į įmonę iš Kėdainių medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) buvo atvežti tą dieną sumedžioti du elniai. Dalyvavo elnių darinėjime. Vienas elnias buvo 65 kg, kitas – 84 kg svorio. Didesnis elnias buvo nušautas iš priekio, šiek tiek žemiau nugaros. Kulka įėjo iš priekio dešinės pusės. Jos kryptis buvo žemyn į kairę pusę. Kulkos išėjimo nebuvo. Mažesnis elnias nušautas krūtinės lygyje, kulka įėjusi iš kairės pusės, truputį pakilusi ir beveik tame pačiame lygyje išėjusi per dešinę mentį. Kulkos varinė dalis rasta dešinėje mentyje, kulkos švininės dalies nerado. Kulkos varinę dalį atidavė medžiotojams. Kur įstrigo kulka pirmojo elnio pasakyti negali – galėjo būti viduriuose, nes elniai buvo atvežti išskrosti.

Liudytojas A. B. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad 2010 m. lapkričio 13 d. dalyvavo klubo (duomenys neskelbtini) medžioklėje varovu. Medžioklės vadovas J. S. pravedė instruktažą, kurio metu paaiškino, kad medžioklės sąlygos yra sudėtingos, nes dėl didelio vėjo yra mažas girdimumas. Varovus įspėjo saugoti griūvančių ir lūžtančių medžių. Buvo sutarta, kad ryšys tarp medžiotojų ir varovų bus palaikomas mobiliojo ryšio telefonais. Varovams buvo išdalintos oranžinės liemenės. Instruktažo metu J. S. priminė saugaus šaudymo reikalavimus bei būtinumą išlaikyti saugaus šaudymo kampus ir atstumus. Varovų grupės vadovu paskyrė H. Č., kadangi jo telefonas veikė geriausiai. Paaiškino, kad einant būtina išlaikyti kuo tiesesnę liniją. Trys varymai praėjo sklandžiai. Ketvirtas varymas vyko Josvainių miško 429 kvartale. J. S. pasakė nuo varymo pradžią ir kryptį. Varymo kryptis buvo iš vakarų į rytus. Varovais tą dieną buvo jis, D. J., H. Č., O. M., kitų nepažinojo. Varovai ėjo maždaug 30 m. atstumu vienas nuo kito. D. J. ir H. Č. buvo nuo jo į dešinę. Jo krašte varovai išlaikė tiesią liniją, tačiau ar tiesi linija buvo išlaikyta kitame krašte, kuriame buvo D. J., pasakyti negali. Miškas buvo apaugęs tankiais karklais ir kitais krūmais, todėl nelabai matėsi kas yra šonuose. Paėjus apie 100-150 m., išgirdo dešinėje pusėje šauksmą: „Elniai“, o po minutės ar dviejų, išgirdo tris šūvius. Po šūvių tęsė varymą. Baigę varymą, sugrįžo į dešinį kvartalo kraštą, į palaukę. Tuomet pasigedo D. J.. Pasiliko su A. G., kadangi jam pablogėjo savijauta, kuris tame varyme nedalyvavo, prasėdėjo automobilyje. Nematė kas nušovė elnius, bet po medžioklės vyrai kalbėjo, kad šūvius paleido K. G.. Pakeliui į namus sužinojo, kad medžioklėje žuvo D. J..

Liudytojas H. Č. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad 2010 m. lapkričio 13 d. dalyvavo medžioklėje varovu. Varovu buvo ir D. J.. J. S. užpildė medžioklės lapą ir pravedė instruktažą. Pasakė, kokie žvėrys bus medžiojami, priminė, kad galima šauti tik į matomą taikini, liepė išlaikyti šaudymo kampus. Medžioklėje buvo keturi varymai. Prieš kiekvieną varymą, medžiotojai ir varovai užimdavo skirtingas pozicijas. Medžioklės vadovas prieš kiekvieną varymą pasakydavo, kur sustoti medžiotojams ir nustatydavo varovų liniją ir varymo kryptį. Apie 15 val. medžiotojai ir varovai išsirikiavo paskutiniam varymui. J. S. varovams liepė sustoti į vieną liniją kas 50-60 metrų ir parodė kryptį, į kurią reikia varyti žvėris. Vadovas varovus informavo, kad medžiotojai stovės ir lauks išbėgančių žvėrių priekyje už 500-600 m. ir flange dešinėje. Suprato, kad prie miško krašto, kadangi taip flange medžiotojai stovėjo ir per ankstesnius varymus. Taigi vadovas informavo, kad dešinėje ir priekyje stovės medžiotojai, tačiau nepasakė konkrečios vietos. Tuomet, kai medžiotojai užsiėmė savo pozicijas, jam paskambino kažkuris iš medžiotojų ir pasakė, kad gali judėti, medžiotojų vadovo nurodyta kryptimi. D. J. ėjo pirmas nuo dešinio medžioklės flango, 50 m. atstumu kairiau nuo D. J. ėjo jis. D. J. pats pasisiūlė eiti pirmu dešiniajame krašte. D. J. ėjo be šuns, o jis ėjo su šunimi, kuris buvo palaidas. Jam iš kairės ėjo kiti varovai. Priekyje buvo tankūs krūmai ir laukymės tarp jų. Dešinėje buvo miško kraštas. Matomumas tą dieną buvo geras. Priekyje jų šunys išbaidė du elnius. Žvėrys pasileido bėgti atgal link varovų į D. J. pusę. Jis garsiai sušuko: „Elniai, elniai“. Išgirdę jo balsą, elniai bėgo link D. J.. Juos pastebėjęs D. J. pradėjo šaukti: „a-a-a“ . Tuo metu iš dešinės pusės pasigirdo pirmas šūvis. Šis šūvis nutraukė D.J. šaukimą. Jo balso daugiau negirdėjo. Po to išgirdo dar du šūvius iš to paties dešinio flango. Visi trys šūviai buvo vienas paskui kitą vienodais intervalais. Pagal šūvio garsą suprato, kad buvo šaudoma iš „karabino“. Žinojo, kad tokį ginklą turėjo J. M. ir K. G.. Iš savo vietos nematė D. J. ir nematė kaip jam pataikė kulka. Per krūmus nematė ir medžiotojo, kuris šaudė iš dešinio flango. Po šūvių jam dar kelis metrus paėjus į priekį, paskambino medžiotojas A. G. ir paprašė sugrįžti, kadangi jo šuo užpuolė sužeistą žvėrį. Nebegirdėjo D. J. nei balso, nei jo keliamo šlamesio. Pagalvojo, kad jis nuėjo prie sužeisto žvėries. D. J. paskambino į mobilaus ryšio telefoną, tačiau jis neatsakė. Pasišaukęs savo šunį, ėjo toliau į priekį numatyta kryptimi. Varovams nuėjus iki priekyje stovėjusiu medžiotojų, medžioklė baigėsi. Medžiotojai ir varovai susirinko į sutartą vietą. Pastebėjo, kad nėra D. J.. D. J. rado laukymėje tarp krūmų.

Liudytojas O. M. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad 2010 m. lapkričio 13 d. su tėvu dalyvavo medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) organizuotoje medžioklėje. Jis buvo varovu. Medžioklės vadovas pravedė medžiotojams ir varovams instruktažą apie saugios medžioklės bei elgesio su ginklais reikalavimus, išdalino oranžines liemenes. Medžiojo Josvainių seniūnijos miškuose. Tą dieną buvo keturi varymai. Matomumas buvo geras, nelijo. Prieš ketvirtą varymą, H. Č. varovams nurodė varymo kryptį, išrikiavo į liniją. Varovai vienas nuo kito sustojo kas 50 metrų. Atsistojo su šunimi kairėje pusėje. D. J. stovėjo dešinėje pusėje iš krašto. Kai H. Č. garsiai pranešė apie varymo pradžią, paleido nuo pavadėlio šunį ir ėjo nurodyta kryptimi. Pajudėjo visi varovai vienu metu. Varovai šūkavo. Praėjus 5-10 minučių nuo varymo pradžios, išgirdo dešinėje pusėje H. Č. ir D. J. šaukiančius: „Elniai, elniai'". Po minutės, kitos, dešinėje už nugaros išgirdo tri šūvius, kurie sekė vienas po kito lygiais laiko tarpais. Po šūvių varymas tęsėsi toliau. Tęsiant varymą, girdėjo šūvius priekyje. Pasibaigus varymui, visi susirinko į sutartą vietą. H. Č. pasigedo D. J.. Jis, tėtis ir kiti medžiotojai, nuvažiavo į ketvirto varymo pradžią ieškoti D. J.. Išsirykiavę įėjo į mišką. Nuo sodybos yra tarpas, vedantis gilyn į mišką, kuriame nėra medžių, auga pavieniai krūmai ir aukšta žolė. Paėjęs ta plika teritorija į mišką apie 100 metrų, pamatė gulintį D. J.. Arčiau prie jo nėjo, pakvietė kitus medžiotojus.

Liudytojas J. S. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad 2010 m. lapkričio 13 d., šeštadienį 8 val. medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) nariai rinkosi prie vartotojų kooperatyvo esančio J.Basanavičiaus g. prie prekybos centro „Senukai" aikštelę. Tą dieną buvo rengiama planinė varominė medžioklė. Susirinkę nariai nuvyko į Deveikiškių k., prie buvusių karvidžių pastato. Viso dalyvavo 23 medžiotojai. Visiems medžiotojams ir varovams pravedė instruktažą. Jo metu išaiškino, kad medžioklės sąlygos yra labai sudėtingos, nes yra vėjuota, todėl nieko gerai nesigirdi, paaiškino, kad negalima šauti į nematomą taikinį, kad būtina išlaikyti saugius šaudymo kampus. Parodė medžioklėje dalyvavusius šunis, paskyrė varovų vadovą H. Č.. Varovams paaiškino, kad eitų matomu atstumu vienas nuo kito, saugotųsi medžių, kad neužgriūtų, nes buvo didelis vėjas. Medžiotojams nurodė ką medžioti. Apie instruktažo išklausymą medžiotojai pasirašė medžioklės lape. Tuo pačių buvo patikrinti medžiotojų bilietai ir leidimai ginklui. Sutvarkius formalumus, prasidėjo medžioklė. Pirmi trys varymai praėjo sklandžiai. Ketvirtas varymas prasidėjo apie 15 val. Josvainių miško 429 kvartale. Prieš varymą išstatė medžiotojus į ugnies linijas ir flangus. Medžiotojus su graižtviniais šautuvais pastatė flanguose. J. M. pastatė ant kelio Josvainiai – Angiriai, prie keliuko į mišką, A. G. pastatė ant to paties kelio, nuo J. M. 200 m link Angirių pusės. K. G. pastatė prie Varnupės upelio l50 m atstumu nuo miško 429 kvartalo. R. B. nurodė eiti į medžiotojų bokštelį, netoli medžiotojų pagrindinės ugnies linijos. Šiems medžiotojams liepė neleisti elniams persikelti per kelią Angiriai - Josvainiai. Pozicijas jie turėjo išsirinkti savarankiškai, atsižvelgiant į medžioklės taisykles ir saugumo reikalavimus. Asmeniškai kiekvieno medžiotojo pastatyti negalėjo, kadangi buvo didelis plotas, daug medžiotojų. Medžiotojus su lygiavamzdžiais šautuvais sustatė į pagrindinę ugnies liniją. Jis pats šiame varyme nedalyvavo, pasiliko prie automobilių. Varovai varė link pagrindinės ugnies linijos pietryčių kryptimi. Varovai medžiotojų išsidėstymo schemą žinojo ir apie ją buvo informuoti. Tame miškelyje visi medžiotojai ir varovai medžiojo daugiau negu 20 kartų, todėl kuo puikiai žinojo reljefą. Su varovais ryšį palaikė mobiliuoju telefonu. Pagrindinėje ugnies linijoje vyresniuoju paskyrė P., kuris jį informuotų apie pasiruošimą, viename flange paskyrė A. V., o medžiotojus su graižtviniais šautuvais matė pats. Iš karto, kai buvo informuotas apie medžiotojų išsidėstymą, varovams davė komandą pradėti varymą. Apie 15.10 val. aš išgirdo tris šūvius toje vietoje kur buvo K. G. ir matė kaip krito vienas elnias. Daugiau medžiotojai, kurie turėjo graižtvinius šautuvus nė vieno šūvio nepaleido. Tiksliai žino, kad šovė K. G.. Varymas baigėsi apie 15.40val. Davė komandą telefonu baigti medžioklę ir susirinkti į sutartą vietą. Medžiotojai rinkosi į sutartą vietą. R. P. pasakė, kad jam skambino K. G. ir prašė atvažiuoti paimti nušautus du elnius. Elnius sutiko pakrauti A. V.. Maždaug apie 16 val. atvežus elnius, pradėjo forminti medžioklės dokumentus (licenzijas). Tuo metu varovų vadovas paklausė kur yra D. J.. Bandė jam prisiskambinti, tačiau jis neatsiliepė. Nebaigęs pildyti medžioklės lapo, ėmė organizuoti D. J. paiešką. Bevažiuojant keliu link Anginių, paskambino J. M. ir pasakė, kad rado D. J. nušautą. D. J. rado prieš K. G. šaudymo sektorių. Apie įvykį pranešė policijai ir aplinkos apsaugos agentūros pareigūnui. Medžioklės metu iš graižtvinio šautuvo šaudyti miško kryptimi negalima, galima tik į lauką ir tai kai itin geras matomumas. K. G. faktiškai galėjo šauti buvusio komplekso kryptimi kur buvo tuščias laukas ir priešinga kryptimi link Angirių miškelio kur taip pat buvo tuščias laukas. Remiantis medžioklės taisyklėmis iš graižtvinio šautuvo draudžiama šauti aukščiau horizonto linijos ir miško kryptimi. Šūvis turi būti nukreiptas žemyn.

Liudytojas L. T. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad 2010 m. lapkričio 13 d. dalyvavo medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) organizuotoje medžioklėje, Deveikiškių kaime. Vadovas patikrino medžiotojų leidimus ginklui, instruktavo juos apie saugų elgesį medžioklėje. Varovams išdalino oranžines liemenes ir paskyrė H. Č. varovų vadovu. Matomumas buvo geras, tačiau pūtė stiprus, gūsingas vėjas. Žinojo miško reljefą ir žinojo iš kur galima tikėtis išbėgančių žvėrių. Vadovas paaiškino, kad varovai varys, kaip paprastai, nuo sodybos link buvusio šiukšlyno. Jam, kartu su A. V., K. K., E. B., L. M. vadovas nurodė užimti poziciją nuo 66 miško kvartalo. Pagal vadovo nurodymą atsistojo į liniją apie 40 metrų vienas nuo kito. Išgirdęs varovų balsus, suprato, kad prasidėjo varymas. Varovų balsus girdėjo nuolatos. Po 7-10 min. nuo varymo pradžios, išgirdo lyg D. J. balsą, šaukiant:„ Elniai, elniai". Netrukus, po 1-2 min. išgirdo 3 vienas paskui kitą sekusius šūvius. Dėl vėjo negalėjo atskirti, iš kokio ginklo buvo šaudoma. Šūvius girdėjo nuo tos pusės, iš kurios sklido varovų balsai. Varymas tęsėsi, po 10-15 min. vėl girdėjo šūvius nuo šiukšlyno pusės. Nutilus varovų balsams, A. V. pasakė, kad varymas baigiasi. Per ketvirtą varymą neįšovė nei karto. Po varymo kartu su E. B., K. K. ir A. V. automobiliais nuvyko į palaukę prie miško sukrauti į mašinas nušautus žvėris. Palaukėje sutiko K. G., jis stovėjo prie nušautų elnių. Girdėjo, kaip K. G. pasakojo medžiotojams, kad iššovė tris šūvius, iš kurių pirmasis buvo netaiklus. Antru ir trečiu šūviu nušovė du elnius: patelę ir jauniklį. Nušautus žvėris sudėjo į R. P. mašiną ir nuvažiavo į sutartą medžiotojų susirinkimo vietą. Važiuojant į Kėdainius, jam buvo pranešta, kad žuvo D. J..

Liudytojas S. Š. Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė, kad 2010 m. lapkričio 13 d. dalyvavo medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) organizuotoje medžioklėje. Vadovu tą dieną buvo J. S., kuris pravedė instruktažą. Ketvirto varymo metu vadovas jam, turėjusiam lygiavamzdį šautuvą, liepė stoti prie buvusio šiukšlyno. Ten rikiavosi linija kiti medžiotojai. Kur atsistojo K. G., nematė. Išgirdęs šūkavimus, suprato, kad prasidėjo varymas. Varymo metu išgirdo varovus, šaukiančius: „Elniai“. Po šių šūksnių išgirdo tris vienas paskui kitą sekusius šūvius. Įtarė, kad šūvius paleido iš graižtvinio šautuvo. Po pirmo šūvio girdėjo duslų kulkos garsą. Kitų dviejų šūvių garsas buvo švilpiantis. Pagal garsą buvo įsitikinęs, kad pirmas šūvis buvo taiklus, o kiti du – ne. Varovams atėjus prie linijos, medžioklė baigėsi. Susirinkus medžioklės dalyviams, pasigedo D. J.. Jo lavoną rado miško aikštelėje.

Žemesnės instancijos teismas

Analogiškai Kėdainių rajono apylinkės teisme parodė ir liudytojas R. B..

Iš byloje esančio Kėdainių raj. PK specialistės tarnybinio pranešimo matyti, kad pareigūnė pranešė apie tai, kad 2010-11-13 apie 17.01 val. gautas telefoninis J. M. pranešimas apie tai, kad Kėdainių raj. Josvainių miške, medžioklės metu nušautas žmogus. Įvykio vietoje rastas medžioklėje dalyvavusio varovo D. J., a/k (duomenys neskelbtini) lavonas ( 1 t., b. l. 2).

Iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad 2010-11-13 17.30-19.00 val. apžiūrėta įvykio vieta, t.y. Kėdainių r. Grašvos kaime esantis Josvainių miškas, bei tiksli vieta, kur rastas D. J. lavonas. Nuo miškelio iki pagrindinio kelio Josvainiai-Angiriai – 250 m. atstumas. Nuo kelio iki miško yra atviras laukas. Miško pradžioje auga pavieniai krūmai, į mišką gilyn įėjus 157 metrus, laukymėje tarp menkaverčių medžių ir krūmų, žolėje rastas D. J. lavonas, gulinčioje ant nugaros padėtyje, truputį pasviręs į dešinę pusę, galva palenkta į dešinę pusę, lavonas be galvos apdangalo, dėvi maskuojančių spalvų drabužius, oranžinės spalvos liemenę, guminius batus. Mėlynos spalvos kepurė rasta 60 cm. atstumu nuo lavono kojų, kepurės kairėje pusėje ties viršugalviu pastebėta skylė. Apžiūrint lavoną, galvos srityje, prie nosies, dešinėje pusėje pastebėta žaizda, panaši į šautinio pobūdžio žaizdą. Ant veido matyti į kraują panašios dėmės. Galvos pakaušyje, dešinėje pusėje matyti apvali žaizda. Šalia galvos rasta 30 cm. dydžio sukrešėjusio kraujo dėmė. Apžiūra atlikta tamsiu paros metu, naudojant dirbtinį apšvietimą. Įvykio vietoje paimta kepurė, telefonas, peilis, kiti asmeniniai daiktai ( 1 t., b. l. 3-8).

Iš byloje esančių hidrometeorologinių duomenų matyti, kad 2010-11-13 apie 15 val. Dotnuvos stoties duomenimis matomumas buvo 10 km., buvo apsiniaukę, pūtė vakarų vėjas apie 5 m/s, gūsiai iki 16 m/s, užfiksuotas trumpalaikis lietus ( 1 t., b. l. 9-10).

Iš byloje esančios Kėdainių raj. PK pareigūno S. R. tarnybinės ataskaitos matyti, kad jis dalyvavo pirminėje įvykio vietos apžiūroje tiriant šį įvykį ir nustatinėjo medžiotojų stovėjimo vietas įvykio metu. K. G., dalyvaujant gamtos apsaugos agentūros darbuotojui K. M., medžiotojams J. M. ir J. S. tą patį vakarą nuvedė ir parodė ranka į vietą, kurioje jis stovėjo per ketvirtą varymą. Matavimo metu tą patį vakarą buvo nustatyta, kad nuo tos vietos, kurią nurodė K. G. iki miško, kuriame buvo rastas D. J. lavonas, krašto yra 150 žingsnių (1 t., b.l. 11).

Iš byloje esančio papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad 2010-11-14 ir 2010-11-15 papildomai apžiūrėta įvykio vieta, t.y. Kėdainių raj. Grašvos kaime esantis Josvainių miškas, kvartalas Nr. 429 bei tiksli vieta, kur buvo rastas D. J. lavonas. Įvykio vietoje braižytas planas-schema, fotografuota (1 t., b. l. 12-18).

Iš byloje esančio daiktų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėta nukentėjusiojo D. J. kepurė, rasta įvykio vietoje, greta lavono (1 t., b. l. 19-23).

Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. M149/10 (12) matyti, kad D. J. mirtis įvyko nuo kiaurinės šautinės galvos žaizdos, lydimos kaukolės skliauto ir pamato kaulų dauginių skeveldrinių lūžimų bei galvos smegenų suardymo. Mirtis galėjo įvykti 2010-11-13 apie 08-10 val. nuo patirto kiaurinio šautinio galvos sužalojimo. Įvykio metu D. J. buvo blaivus. Mirtis įvyko dėl sužalojimo šaunamuoju ginklu, kuriuo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs mirtį. Atstumas nuo pakaušio kairėje pusėje esančios žaizdos iki pado yra 172 cm, atstumas nuo dešinio smilkinio srityje esančios žaizdos iki pado yra 170 cm. Teisiamojo posėdžio metu ekspertas V. B. pripažino, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto padaryta išvada dėl kulkos įėjimo ir išėjimo angų yra tikslesnė dėl ekspertizės metu naudojamų metodų (1 t., b. l. 27-30).

Iš byloje esančios Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados matyti, kad atlikus balistinį - medicininį tyrimą nustatyta, kad tirti pateiktos kepurės pažeidimai ir D. J. odos išpjovų sužalojimai yra šautiniai, jie padaryti vienu šūviu kulka, paliekančia metalizacijos variu ir švinu pėdsakus. Šauta buvo iš graižtvinio ginklo. Sviedinio (kulkos) įėjimo vieta yra D. J. dešinio smilkinio odos žaizda, sviedinio išėjimo vieta yra pakaušio kairės pusės odos žaizda bei pažeidimas kepurės šone, kairėje pusėje. Šūvio kryptis D. J. galvos atžvilgiu buvo iš priekio atgal ir iš dešinės į kairę. Nustatyti ar tiriamieji pažeidimai kepurėje ir sužalojimai nukentėjusiojo galvoje padaryti tiesioginiu pataikymu ar po sviedinio rikošeto, ar sviediniui perėjus per kitą kliūtį, negalima. Tiriamieji pažeidimai kepurėje ir sužalojimai nukentėjusiojo galvoje padaryti ne atskilusia sviedinio dalimi, jie padaryti taip pat ne sviedinio dalimi, atskilusia nuo tyrimui patiektos sviedinio dalies. Nustatyti žymiai intensyvesni metalizacijos variu ir švinu pėdsakai pakaušio kairės pusės odos išpjovoje su žaizda paaiškinami tuo, kad šioje odos išpjovoje esančios žaizdos spindyje rasti balto metalo gabalėliai-suskilusio sviedinio dalys (1 t., b. l. 36-44).

Iš byloje esančio Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros vedėjo K. M. patikrinimo akto Nr. 149 išvadų matyti, kad medžiotojas K. G. savarankiškai pasirinkęs stovėjimo vietą prie dešiniojo Varnupės upelio kranto, neįvertino, kad stovėjimo vieta yra žemesnė aplink esančios teritorijos atžvilgiu. Upelis teka žemiausia teritorijos vieta. K. G. neįvertino ar galės šauti į varovų pusę pasirodžius elniams, vertinant žvėries aukštį, ar šūvis bus saugus ir kulka kris į žemę gerai matomoje vietoje. Atstumas nuo K. G. stovėjimo vietos (šią vietą, kuri yra 30 m. žemiau krūmo, parodė K. G. tyrimo metu (1 t., b.l.48)) iki Josvainių miško 429 kvartalo buvo 150 m. Vėjo gūsiai buvo iki 16 m/s, o tai šaunant reikėjo vertinti. Pagal šūvių krypčių schemą, pirmo šūvio kulkos kryptis buvo lygiagreti žemės paviršiui arba net aukštesnė. Antro šūvio kulka, kuri liko elnio patelėje, nepataikymo atveju būtų įlėkusi į mišką, tačiau neįsmigtų žemėje. K. G., atlikdamas pirmą ir antrą šūvius, grubiai pažeidė „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių": 71.7. punktą reikalaujantį, kad šauti į varovų pusėje esantį žvėrį ar paukštį leidžiama įsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas varovams. Kiekvienu atveju į varovų pusę leidžiama šauti taip, kad kulka ar šratai įsmigtų į žemę gerai matomoje vietoje ir nekeltų pavojaus varovams ir 65 punktą reikalaujantį, kad šaudamas medžiotojas privalo įsitikinti, kad šūvis nepavojingas kitiems asmenis, naminiams gyvuliams, nemedžiojamiems laukiniams gyvūnams, nepadarys žalos pastatams ar kitiems žmogaus ūkinės veiklos objektams.

Vertinant ketvirto varymo metu iššautus 6 šūvius iš lygiavamzdžių šautuvų, jų chronologiją laike, medžiotojų išsidėstymą vietovėje ketvirto varymo metu ir atstumą iki žūties vietos, nėra jokio pagrindo įtarti, kad šūviai buvo atlikti pažeidžiant „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių" 65. ir 71.7. punktų reikalavimus bei galimu pataikymu į D. J.. Ketvirto varymo metu medžiotojai: A. G., J Macijauskas, R. B., stovėję kitose tikėtinose medžiojamų gyvūnų pasirodymo vietose neiššovė nė vieno šūvio (1 t., b. l. 47-52). Prie baudžiamosios bylos pridėtas šūvio krypties nustatymo eksperimento protokolas (1 t., b. l. 53).

J. S. pateikė medžiotojų išsidėstymo schemą ir deformuotą geltono metalo šovinį (1 t., b.l. 100-102).

Prie A. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtoje schemoje užfiksuota vieta, kurioje stovėjo jis ir vieta, kurioje stovėjo K. G. (1 t., b.l. 131-136).

Parodymų patikrinimo vietoje metu J. M. parodė savo stovėjimo vietą per ketvirtą varymą (1 t., b.l. 145-148).

Iš įtariamojo patikrinimo vietoje 2010-11-18 protokolo matyti, kad K. G. nurodė kitą stovėjimo vietą ketvirtojo varymo metu, kuri ant griovio krašto, aukščiau ir 167 metrai nuo miško ribos (2 t., b.l. 24-29).

Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros vedėjas K. M. teisiamojo posėdžio metu pateikė topografinę nuotrauką, kurioje nurodyta charakteringų taškų planinė padėtis ir aukščių nustatymas ties Garšvos k., Kėdainių r. (3 t. b.l. 30). K. M. pateiktoje nuotraukoje Nr. 10 vytele pažymėta K. G. stovėjimo vieta (3 t. b.l. 31). K. M. taip pat pateikė šūvių krypčių schemą (3 t., b.l. 32).

Iš byloje esančio eksperimento, atlikto 2011 m. kovo 21 d., protokolo ( 2 t., b. l. 34-43) matyti, kad eksperimento metu buvo siekiama patikrinti ar K. G. įvykio metu, šaudamas į žvėris laikėsi nustatytų taisyklių, ar gerai matoma kulkos nusileidimo vieta. Eksperimentas buvo vykdomas Kėdainių r. Josvainių sen. Garšvos kaime, esant giedrai dienai. Pasirengiant eksperimentui buvo pagamintas metalinis stovas, kuris smeigiamas į žemę, prie stovo tvirtinamas laikiklis, skirtas įstatyti ginklą. Pagamintas metalinis žymeklis, su geltonu skrituliu ir kiauryme viduje, prie skritulio tvirtinamas strypas, kuris smeigiamas į žemę. Eksperimentas pradedamas Kėdainių raj. PK teritorijoje, kur K. G. paprašyta paimti į rankas savo šautuvą ir laikyti jį taip, kaip laikė tą 2010-11-13 dieną medžioklės metu šaudamas į tauriuosius elnius. Buvo išmatuota, kad nuo K. G. bato pado iki šautuvo vamzdžio vidurio yra 169 cm, o iki optinio įrenginio vidurio 173 cm. Toliau eksperimentas buvo tęsiamas Kėdainių r. Garšvos kaime. Vadovaujantis mokslininko B. M. pateiktais duomenimis apie tauriųjų elnių kūno aukštį, nustatoma, kad tauriųjų elnių patelių vidutinis aukštis iki nugaros viršaus yra nuo 109-135 cm. Liudytojų parodymuose fiksuota, kad elnio patelė buvo pašauta į viršutinį kūno dalies trečdalį ( nuo 81 cm iki 110 cm). Pradžioje buvo tikrinami K. G. parodymo patikrinimo 2010-11-18 duoti parodymai. Stovas su įrenginiu ginklui laikyti buvo įbestas toje vietoje, kurią K. G. parodė parodymų patikrinimo metu. Tai yra ant dešinio Vanupės griovio- upelio ( toliau griovio) kranto viršaus, už 167 m. nuo Josvainių miško pietvakarinio krašto. Prie stovo 169 cm aukštyje pritvirtintas laikiklis su šautuvu SAKO TGR 22. Po to kitoje griovio pusėje, už 76 m. nuo šautuvo, toje vietoje kurioje buvo rasti pašauto pirmojo elnio kraujo pėdsakai, įbestas žymeklis. Pirmuoju bandymu žymeklis buvo nustatytas 80 cm aukštyje nuo žemės. Optinis šautuvo taikiklis nustatytas į žymeklio centrą. Ant lauko prie miško pastatyta juostelė šūvio kryptyje. Žiūrima pro taikiklį nukreiptą į žymeklio kiaurymės centrą ir į žemės paviršių. Po to išmatuotas šis atstumas. Stebint per šautuvo optinį taikiklį matyti, kad taikantis į žvėrį 80 cm. aukštyje, kulka turėjo smigti į žemę už 142 m. nuo šautuvo. Nukentėjusieji A. J. ir D. Š. bei jų atstovas V. K. pareiškė, kad mato, kad kulka sminga į žemę lauke iki miško, tačiau nurodė, kad dėl didelio atstumo pati vieta, kurioje kulka turėjo smigti į žemę, per šautuvo optiką nėra gerai matoma. K. G. ir jo gynėjas V. Bučius pareiškė, kad per optinį taikiklį yra gerai matoma vieta, kurioje kulka turėjo smigti į žemę. Antruoju bandymu žymeklis buvo pakeltas iki 90 cm. ir optinis šautuvo taikiklis nustatytas į žymeklio centrą. Stebint per šautuvo optinį taikiklį, matyti, kas šaunant į žvėrį 90 cm. aukštyje, kulka turėjo smigti į žemę už 156 m. nuo šautuvo, arba 26 m. prieš miško ribą. Nukentėjusieji A. J. ir D. Š. bei jų atstovas V. K. pareiškė, kad mato, kad kulka sminga į žemę iki miško, tačiau nurodė, kad dėl didelio atstumo pati vieta, kurioje kulka turėjo smigti į žemę, nėra gerai matoma. K. G. ir jo gynėjas V. Bučius pareiškė, kad per optinį taikiklį yra gerai matoma vieta, kurioje kulka turėjo smigti į žemę. Trečiuoju bandymu buvo pakeltas iki 1 m ir optinis šautuvo taikiklis nustatytas į žymeklio centrą. Stebint per šautuvo optinį taikiklį, matyti, kas šaunant į žvėrį 1m. aukštyje, kulka turėjo smigti į žemę už 174 m. nuo šautuvo, arba 8 m. iki miško ribos. Nukentėjusieji A. J. ir D. Š. bei jų atstovas V. K. pareiškė, kad mato, kad kulka sminga į žemę lauke iki miško, tačiau nurodė, kad dėl didelio atstumo pati vieta, kurioje kulka turėtų smigti į žemę, nėra gerai matoma. K. G. ir jo gynėjas V. Bučius pareiškė, kad per optinį taikiklį yra gerai matoma vieta, kurioje kulka turėjo smigti į žemę. Po to žymeklis buvo pastatytas antrojo nušauto žvėries vietoje, tai yra už 120 m. nuo šautuvo ir 1 m. aukštyje. Visi eksperimente dalyvavę proceso dalyviai pripažino, kad iš šios pozicijos nei per optinį šautuvo taikiklį nei plika akimi nesimato žymeklio ir antrojo žvėries žūties vietos, nes tarpe tarp šautuvo ir žvėries žūties vietos auga tankus krūmas, kuris užstoją vaizdą.

Po to žymeklis buvo pastatytas į K. G. 2010-11-18 parodymo patikrinimo vietoje metu parodytą vietą, kurioje pamatęs tauriuosius elnius, paleido pirmąjį netaiklųjį šūvį. Žymeklis buvo pastatytas už 87 m. nuo šautuvo, 19 m. nuo griovio krašto, 1 m. aukštyje nuo žemės. Stebint per šautuvo optinį taikiklį, matyti, kas šaunant į žvėrį 1m. aukštyje, kulka turėjo smigti į žemę už 175 m. nuo šautuvo, arba 7 m. iki miško ribos. Nukentėjusieji A. J. ir D. Š. bei jų atstovas V. K. pareiškė, kad mato, kad kulka turėjo stingti į žemę lauke iki miško, tačiau nurodė, kad dėl didelio atstumo pati vieta, kurioje kulka sminga į žemę, nėra gerai matoma. K. G. ir jo gynėjas V. Bučius pareiškė, kad per optinį taikiklį yra gerai matoma vieta, kurioje kulka turėjo smigti į žemę. Po to šautuvo optika buvo nukreipta link žymeklio, žyminčio D. J. žūties vietą. Visi proceso dalyviai patvirtino, kad iš šios pozicijos per optinį taikiklį nesimato D. J. žūties vietos.

Po to stovas su pritvirtintu šautuvu buvo perkeltas į vietą, parodytą K. G. 2010-11-13 įvykio vietos apžiūros metu. Stovas buvo pastatytas 150 m. iki miško krašto, 20 cm. žemiau aukščiausios griovio krašto vietos. Ginklas nustatytas 169 cm aukštyje. Žymeklis buvo pastatytas už 59 m nuo šautuvo, kitoje griovio pusėje, kurioje buvo rastas pirmojo pašauto žvėries kraujo pėdsakai ir pakeltas 1 m. aukštyje nuo žemės. Šautuvo optinis taikiklis buvo nustatytas į žymeklio centrą. Ant lauko prie miško pastatyta juostelė šūvio kryptyje. Žiūrima pro taikiklį nukreiptą į žymeklio kiaurymės centrą ir į žemės paviršių. Po to išmatuotas šis atstumas. Stebint per šautuvo optinį taikiklį matyti, kad šaunant 1 m. aukštyje, kulka įskrieja į mišką 57 cm. aukštyje. Nukentėjusieji nurodė, kad iš šios pozicijos kulkos smigimo į žemę vietos nesimato, nes įlėkė į mišką 57 cm. aukštyje. K. G. ir jo gynėjas V. Bučius nurodė, kad per šautuvo optinį taikiklį matė, kad šaunant šios padėties, kulka turėjo įskrieti į mišką. Antruoju bandymu žymeklis buvo pastatytas 90 cm. aukštyje. Šautuvo optinis taikiklis buvo nustatytas į žymeklio centrą. Stebint per šautuvo optinį taikiklį matyti, kad šaunant 0,9 m. aukštyje, kulka įskrieja į mišką 27 cm. aukštyje. Nukentėjusieji A. J. ir D. Š. bei jų atstovas V. K. pareiškė, kad mato, kad kulka sminga į žemę iki miško, tačiau kad iš šios pozicijos kulkos smigimo į žemę vietos nesimato, nes įlėkė į mišką 27 cm. aukštyje. K. G. ir jo gynėjas V. Bučius pareiškė, kad per optinį taikiklį yra gerai matoma vieta, kurioje kulka įlėkė į mišką. Po to iš šios vietos šautuvas buvo pasuktas į antro žvėries kritimo vietą, per optinį šautuvo taikiklį buvo stebima antrojo žvėries kritimo vietą, esanti už 120 m. nuo šautuvo. Visi proceso dalyviai pripažino, kad iš šios pozicijos gerai matyti antrojo žvėries kritimo vieta. Kadangi antrojo žvėries kritimo vietos kryptis nesikerta su varovų judėjimo kryptimi, kulkos kritimo vieta nematuota. Po to šautuvo optinis taikiklis buvo nukreiptas į vietą, kurioje žuvo D. J.. Vieta pažymėta geltona vėliavėle. Per optinį taikiklį buvo stebima ar iš šios pozicijos per taikiklį matyti D. J. žuvimo vieta. Nukentėjusieji A. J. ir D. Š. bei jų atstovas V. K. pareiškė, kad per taikiklį mato geltoną žymelį, žymintį D. J. žūties vietą. Esant šautuvo nukreiptam į vietą, kurioje buvo rastas nušautas D. J.. Ant linijos, išvestos nuo tos vietos, kurią parodė K. G., kaip vietą, į kurią jis paleido pirmą netaiklų šūvį ir vietos, kurioje buvo rasti pirmojo nušauto žvėries pėdsakai-kraujas, t.y. už 60 metrų nuo šautuvo pastatytas žymeklis. Kadangi pirmasis šūvis buvo netaiklus, todėl tikėtina, kad kulka praskriejo virš žvėries nugaros, t.y. 110 cm. aukštyje ar dar aukščiau nuo žemės. Stebint per šautuvo optinį taikiklį matyti, kad šaunant 110 cm. aukštyje, kulka įskrieja į mišką 19 cm. aukštyje. Jeigu šūvis buvo paleistas aukščiau, ( nes elnias bėga šuoliais), tai kulka į mišką įskriejo dar didesniame aukštyje. Nukentėjusieji A. J. ir D. Š. bei jų atstovas V. K. pareiškė, pati vieta, kurioje kulka sminga į žemę, nėra gerai matoma, kadangi kulka 19 cm aukštyje įskrieja į mišką. K. G. ir jo gynėjas V. Bučius pareiškė, kad per optinį taikiklį yra gerai matoma vieta, kurioje kulka įskrieja į mišką.

Eksperimento metu, stebėdami pro šautuvo optinį taikiklį kulkų judėjimo kryptis į miško pusę, iš vietos, esančios už 167 m. nuo miško krašto, nukentėjusieji ir jų atstovas pareiškė, kad nėra gerai matoma tiksli vieta, kurioje turėjo kulkos smigti į žemę, nes yra pakankamai didelis atstumas nuo šautuvo iki kulkos kritimo vietos. K. G. ir jo gynėjas pareiškė, kad kulkų smigimo į žemę vietą per šautuvo optinį taikiklį yra gerai matoma. Stebint pro šautuvo optinį taikiklį kulkos skriejimo trajektorijas ir jos smigimo į žemę vietas iš pozicijos, esančios 167 m. nuo miško krašto, nukentėjusieji ir jų atstovas pareiškė, kad nemato antrojo žvėries kitimo vietos, nes ją užstoja kitame griovio krante augantis tankus krūmas. Eksperimento metu padaryta išvada, kad K. G., 2010-11-18 parodymų patikrinimo metu, neteisingai nurodė vietą, iš kurios šaudė į žvėris. Nukentėjusieji ir jų atstovas pareiškė, kad stebint pro optinį šautuvo taikiklį kulkų judėjimo kryptis į miško pusę, iš vietos, esančios už 150 m. nuo miško krašto, nustatyta, kad šaunant į žvėrį 1 m. ir 09 cm. aukštyje nuo žemės ir 59 m. nuo šautuvo, kulkos turėjo skrieti į mišką atitinkamai 57 cm ir 27 cm aukštyje ir jų smigimo į žemę vietos nesimato. K. G. ir jo atstovas pareiškė, kad iš šios pozicijos buvo yra gerai matoma kulkos skridimo į mišką vieta. Visi proceso dalyviai sutarė, kad iš 150 m. nuo miško krašto gerai matyti antrojo žvėries kritimo vieta. Iš 150 m. nuo miško krašto pozicijos, per šautuvo optinį taikiklį, nukentėjusieji ir jų atstovas matė žymeklį, žymintį D. J. žūties vietą. K. G. atsisakė stebėti. Stebint iš 150 m. nuo miško krašto pozicijos, į žymeklį, pastatytą 110 cm aukštyje, už 60 m. nuo šautuvo, matoma, kad kulka įskrieja į mišką 19 cm. aukštyje. Jeigu buvo šauta dar aukščiau, tai ir į mišką, priešais D. J. žūties vietą, kulka turėjo skrieti dar aukštesne trajektorija. Eksperimento metu patvirtinta, kad kulkos skriejimo trajektorija ir varovų judėjimo per 4 varymą krypties linija galėjo susikirsti D. J. žūties vietoje.

Prie baudžiamosios bylos pridėti duomenys apie kanopinių žvėrių, tame tarpe ir elnių vidutinius kūno dydžius (1 t., b. l. 56-57).

Iš byloje esančios Lietuvos teismo ekspertizės centro balistinės-medicininės ekspertizės akto Nr. 11-1175(11), 11-1575(11), EMK 53/11(01) matyti, kad D. J. padaryti sužalojimai galvoje šautiniai, padaryti kulka, vienu šūviu iš graižtvinio šautuvo. Kulkos įėjimo vieta yra D. J. dešinio smilkinio odos žaizda, išėjimo- pakaušio kairės pusės odos žaizda. Įėjimo vieta- 1,70 m. aukštyje nuo padų, išėjimo- 1,72 m. aukštyje nuo padų. Šūvio kryptis D. J. galvos atžvilgiu buvo iš priekio atgal ir iš dešinės į kairę. Įėjimo vietos sužalojimas padarytas nedeformuota kulka, o tai yra tiesioginio kulkos pataikymo požymis. Sužalojimas galėjo būti padarytas šaunant iš 250-280 m. atstumo „Winchester“ firmos gamybos 7,62 mm kalibro šovinio 11,7 g. masės kulka. Tyrimo metu nustatyti žymiai intensyvesni metalizacijos variu ir švinu pėdsakai pakaušio kairės pusės odos išpjovoje su žaizda, kadangi žaizdos spindyje rastos suskilusio sviedinio dalys (2 t., b. l. 87-95).

Iš byloje esančios medžioklės lapo Nr. 465492 matyti, kad jis 2010-11-12 išduotas medžiotojų klubo „Ąžuolotas‘ vadovui J. S., nuo 2010-11-13 iki 2010-11-14. Iš kitoje medžioklės lapo pusėje esančios ataskaitos matyti, kad medžioklėje dalyvavo 23 asmenys, tarp jų ir K. G. (1 t., b. l. 55).

Tyrėjo S. R. tarnybinėje ataskaitoje nurodyta, kad, išanalizavus medžioklėje dalyvavusių asmenų telefono išklotines, nustatyta, kad 2010-11-13, 15.22 val. D. Č. bendravo su A. G. dėl šunų, užpuolusių K. G. pašautą elnią, patraukimo. Skambinta tuoj pat po K. G. šūvių. 15.23 val. H. Č. skambino D. J., tačiau pastarasis į skambutį neatsakė. Todėl galimas D. J. nušovimo laikas yra 15.15 val. (1 t., b.l.183).

Iš byloje esančių daiktų pateikimo protokolų matyti, kad K. G. pareigūnams pateikė ginklą „SAKO TRG22, medžiotojo bilietą Nr. 03333, 6 gilzes, leidimą nešioti ginklą Nr. 491, 7 vnt. šovinių ir dėžutę (2 t., b.l. 20-23).

Paminėti duomenys gauti teisėtais būdais, patikrinti teisiamajame posėdyje ir laikytini įrodymais.

Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad D. J. mirtis įvyko nuo kiaurinės šautinės galvos žaizdos, lydimos kaukolės skliauto ir pamato kaulų dauginių skeveldrinių lūžimų bei galvos smegenų suardymo. Liudytojų parodymais nustatyta, kad ketvirtojo varymo metu į dešinįjį flangą vadovo J. S. nukreipti graižtvinius šautuvus turėję kiti trys medžiotojai A. G., J Macijauskas, R. B. neiššovė nei vieno šūvio. K. G. taip pat nuo pirmos apklausos neneigė, kad būtent jo kulka kliudė nukentėjusįjį. Ši aplinkybė patvirtinta ir byloje esančiomis eksperimentų bei ekspertizių išvadomis. Todėl teismas daro išvadą, jog neginčijamai nustatyta, kad D. J. mirtį sąlygojo būtent K. G. šūvis ir kulkos pataikymas nukentėjusiajam į galvą.

Kaip minėta, K. G. neginčija, kad nukentėjusysis buvo nušautas iš jo graižtvinio šautuvo paleistos kulkos, tačiau tvirtina, jog tai įvyko nelaimingo atsitikimo pasėkoje, kulkai rikošetavus ir įlėkus į mišką kur, varovų liniją palikęs ir bėgęs prieš varymo liniją, buvo nukentėjusysis, t. y. teisine prasme įvyko kazusas. Kaltinamasis tvirtina, kad medžioklės metu laikėsi saugaus elgesio medžioklėje reikalavimų, nepažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 15 d, įsakymu Nr. D1-768 patvirtintų „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“, buvo įsitikinęs šūvio saugumu. Ši kaltinamojo pozicija paneigta byloje esančiais objektyviais įrodymais ir vertintina kaip mėginimas išvengti atsakomybės todėl atmetama. Iš byloje esančios tyrėjo S. R. tarnybinės ataskaitos (1 t., b.l. 11) matyti, kad jis dalyvavo pirminėje įvykio vietos apžiūroje tiriant šį įvykį ir nustatinėjo medžiotojų stovėjimo vietas įvykio metu. K. G., dalyvaujant gamtos apsaugos agentūros atstovui K. M., medžiotojams J. M. ir J. S., tą patį vakarą nuvedė ir parodė ranka į vietą, kurioje jis stovėjo per ketvirtą varymą. 2011 m. kovo 21 d. eksperimento pagal šiuos duomenis metu patvirtinta, kad kulkos skriejimo trajektorija ir varovų judėjimo per 4 varymą krypties linija galėjo susikirsti D. J. žūties vietoje.

K. G. nesutinka su aptarto eksperimento išvada, tvirtindamas, kad tiksli jo stovėjimo vieta ketvirtojo varymo metu buvo būtent ta, kurią jis nurodė vėliau, t.y. 2011-11-18 parodymų patikrinimo vietoje metu, o ne įvykio vietos apžiūros metu. Tai teismas taip pat vertina kritiškai kaip vėliau apgalvotą veiksmą, siekiant išvengti atsakomybės. Kaip matyti iš eksperimento protokolo, pagal K. G. patikslintą stovėjimo vietą, kulka turėjo skrieti tik iki miško. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis tvirtino, kad pirmoji į žvėrį nepataikyta kulka turėjo atsimušti į ražienas 30-50 m iki miško. Tačiau pagal Įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolą (t. 1, b.l. 3-8) matyti, kad D. J. lavonas rastas 157 metrai nuo miško pradžios, t.y. miško teritorijoje. Kaltinamojo manymu, kulka galėjo arba rikošetuoti nuo žemės ir pakilusi pataikyti į nukentėjusįjį, arba pakeisti kryptį nuo žvėries. Kaltinamasis tvirtina, kad nukentėjusiojo galvos sužalojimai galėjo būti padaryti ir atskilusia sviedinio dalimi. Tačiau šiuos kaltinamojo teiginius paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro balistinės – medicininės ekspertizės aktas (1 t., b.l. 36-42). Šiame akte nurodoma, kad šūvio kryptis D. J. galvos atžvilgiu buvo iš priekio atgal ir iš dešinės į kairę. Įėjimo vietos sužalojimas padarytas nedeformuota kulka, o tai yra tiesioginio kulkos pataikymo požymis. Šias aplinkybes, kad nukentėjusysis buvo nušautas tiesioginiu šūviu į galvą, t. y. kad kulka nerikošetavo, patvirtino ir abu ekspertai: E. B. ir E. V., apklausti teisme. Jie parodė, kad rikošetavus kulkai, ji stipriai deformuojasi. Ekspertas E. B. taip pat paaiškino teisiamojo posėdžio metu, kad kulka, krisdama kampu į žemę, atšoka ir vėl pakyla. Tam, kad kulka vėl pakiltų į žmogaus kūno aukštį, turėtų būti stiprus rikošetas, stipriai deformuojantis kulką. Jeigu šūvio kampas žemyn yra nedidelis, tai ir atšokusi kulka kils nedideliu kampu. Ekspertas paaiškino, kad kaltinamojo nurodytas kulkos smigimo vietos galimas atstumas iki miško (30-50 m.) nebūtų pakankamu atšokusiai kulkai pakilti iki galvos aukščio, jeigu žmogus stovi.. Specialisto išvados 7 punktu paneigta ir kita kaltinamojo versija, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas atskilusia sviedinio dalimi. Minėtais įrodymais paneigiama K. G. versija, jog jis medžioklei ketvirto varymo metu pasirinko tinkamą vietą, kurią nurodė 2010-11-18 parodymų patikrinimo vietoje metu, šovė į varovų pusę, nutaikęs šautuvą tinkamu kampu, o miške esantį D. J. galėjo kliudyti rikošetavusi kulka ar atskilusi jos dalis. Atmetus rikošeto galimybę, darytina išvada, kad kaltinamasis ketvirtojo varymo metu stovėjo ir šovė į elnius būtent įvykio dieną nurodytoje stovėjimo vietoje, pažeisdamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros vedėjo K. M. atliktame patikrinimo akte nurodyta, kad medžiotojas K. G., savarankiškai pasirinkęs stovėjimo vietą prie dešiniojo Varnupės upelio kranto, neįvertino, kad stovėjimo vieta yra žemesnė aplink esančios teritorijos atžvilgiu. Neįvertino ar galės šauti į varovų pusę pasirodžius elniams, vertinant žvėries aukštį, ar šūvis bus saugus ir kulka kris į žemę gerai matomoje vietoje. Atstumas nuo K. G. stovėjimo vietos iki Josvainių miško 429 kvartalo buvo 150 m. Vėjo gūsiai buvo iki 16 m/s, o tai šaunant reikėjo vertinti. Pagal šūvių krypčių schemą, pirmo šūvio kulkos kryptis buvo lygiagreti žemės paviršiui arba net aukštesnė. Antro šūvio kulka, kuri liko elnio patelėje, nepataikymo atveju, būtų įlėkusi į mišką, tačiau neįsmigtų žemėje. Taigi, nėra abejonių, kad K. G., atlikdamas pirmą ir antrą šūvius, grubiai pažeidė „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių": 65 punkto reikalavimą, įpareigojantį medžiotoją įsitikinti, kad medžioklės metu jo šūvis bus nepavojingas kitiems asmenims, 71.7 punktą, leidžiantį šauti į varovų pusėje esantį žvėrį ar paukštį, tik įsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas varovams ir į varovų pusę šauti tik taip, kad kulka ar šratai įsmigtų į žemę gerai matomoje vietoje ir nekeltų pavojaus varovams. Minėtais įrodymais taip pat įrodyta, kad kaltinamasis pažeidė ir Taisyklių 72.10 punktą, draudžiantį šauti iš graižtvinio medžioklinio ginklo, kai negalima nustatyti, kur lėks kulka. Taigi, įrodyta, kad K. G., būdamas už varovų nugarų, neįsitikinęs, kad jo šūvis į varovų judėjimo pusę bus nepavojingas varovams ir kitiems asmenims, iš užimtos medžioklės pozicijos, negalėdamas aiškiai matyti, kur lėks ir į žemę įsmigs jo iššauta kulka, iš graižtvinio medžioklinio ginklo SAKO TRG 22 Nr. 724670 tris kartus šovė į iš miško, už varovų nugarų, išbėgusius žvėris, to pasėkoje, vieno šūvio kulka įskriejo į mišką ir pataikė varovui D. J. į galvą, padarydama kiaurinę šautinę galvos žaizdą, lydimą kaukolės skliauto ir pamato kaulų dauginių skeveldrinių lūžimų bei galvos smegenų suardymo, dėl ko D. J. mirė, šiais veiksmais pažeisdamas teisės aklų nustatytas specialias elgesio ir saugumo medžioklėje taisykles, atėmė gyvybę D. J..

K. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamas, o bylą perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje kaltinamas tuo, kad pažeisdamas teisės aklų nustatytas specialias elgesio ir saugumo medžioklėje taisykles, neatsargiai atėmė gyvybę D. J., padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 str. 3 d.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant Kėdainių rajono apylinkės teisme, teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. J. pateikė teismui prašymą perkvalifikuoti K. G. nusikalstamą veiką iš BK 132 str. 3 d. į nusikalstamą veiką, numatytą BK 15 str. 3 d. 129 str. 1 d. ir šią veiką išdėstyti sekančiai:

K. G., būdamas Kėdainių medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) medžiotoju, stovėdamas 250 m. atstumu nuo miško ir laukdamas išbėgančio žvėries, tikrai žinodamas, jog šiame miške yra varovas D. J., pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. D1-768 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ medžioklės taisyklių 71.7 p. reikalavimus, kad „šauti į varovų pusėje esanti žvėrį ar paukšti leidžiama tik įsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas varovams ir šauti tik taip, kad kulka ar šratai įsmigtų į žemę gerai matomoje vietoje ir nekeltų pavojaus varovams“, 72.8 p. reikalavimus, „draudžiančius šaudyti, kai ... dėl įvairių veiksnių taikinys yra neaiškus ar nematyti, kas yra už taikinio pavojingu šūvio atstumu“; 72.10 p. reikalavimus, „draudžiančius šaudyti iš graižtvinio medžioklinio ginklo virš horizonto linijos, kai negalima nustatyti, kur lėks kulka“, 2010 m. lapkričio 13 d., apie 15 val., Josvainių miško 429 kvartale, Kėdainių rajono Garšvos kaimo teritorijoje, planinės medžioklės metu, būdamas dešiniame flange, neįsitikinęs savo šūvio saugumu, neišlaikąs nustatyto šaudymo kampo, neįsitikinąs, kad jo šūvis nebus pavojingas varovams, ir, kad jo kulka įsmigs į žemą jam gerai matomoje vietoje, neįsitikinęs kas yra už taikinio pavojingu šūviui atstumu, būdamas už varovų nugarų, nusitaikąs aukščiau horizonto linijos, iš savo medžioklinio ginklo SAKO TRG 22 Nr. 724670, - suvokdamas pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir numatydamas, kad dėl jo šovimo į miško, kuriame yra varovai pusę, gali nušauti ten esančius varovus ir, nors nušauti varovo nenorėjo, bet sąmoningai šovė į išbėgusius elnius varovų pusėn, tačiau, nepataikius į žvėrį ir kulkai įskriejus į mišką varovų kryptimi, mirtinai į galvą sužalojo, miške už 250 m šūvio kryptimi buvusį varovą D. J., taip pažeisdamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių reikalavimus, t.y., veikdamas netiesiogine tyčia nužudė varovą D. J. ir tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d.

Tuo pagrindu Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 27 d. nutartimi baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti pagal teismingumą Panevėžio apygardos teismui (3 t., b.l. 152-153). , kuri buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal abu kaltinimus, t,y pagal BK 132 str. 3 d. Ir 129 str. 1 d.

Praktiškai abiejų kaltinimų esminės faktinės aplinkybės yra tos pačios, tik skiriasi juridinis veikos vertinimas.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama, veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Šiuo atveju pagal nukentėjusiosios J. J. prašymą K. G. kaltinamas tuo, jog varovą D. J. nužudė netiesiogine tyčia. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tokių duomenų nei ikiteisminio tyrimo nei bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu negauta.

Teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo padarytos veikos pobūdį ir motyvus bei jo parodymus viso proceso metu laiko, jog kaltinamasis nesuprato savo veikos pavojingumo nukentėjusiojo gyvybei, nenumatė, kad paleistų šūvių metu gali būti nušautas varovas, nes jo įsitikinimu, šūvio metu varovai turėjo būti nutolę saugiu atstumu. Ši aplinkybė byloje nepaneigta. Tačiau turėdamas didelę medžiojimo patirtį bei pareigą laikytis nustatytų saugos medžioklėje taisyklių, galėjo ir turėjo šias pasekmes numatyti. Tai rodo, kad nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, pasireiškusiu nusikalstamu nerūpestingumu. Nesant subjektyviojo veikos požymio – pasekmių numatymo, veika negali būti kvalifikuojama pagal 129 str. 1 d., kaip tyčinis nužudymas netiesiogine kaltės forma. Žmogaus gyvybės atėmimas dėl neatsargumo, pažeidžiant teisės aktų nurodytas specialias elgesio saugumo taisykles, kvalifikuojamas pagal BK 132 str. 3 d.

Taigi, D. G., pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio taisykles dėl nusikalstamo nerūpestingumo, neatsargiai atėmė D. J. gyvybę, todėl jo veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 132 str. 3 d.

Bausmės skyrimas

Kaltinamojo K. G. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatomis. K. G. neatsargiai, dėl nusikalstamo nerūpestingumo atėmė gyvybę jaunam žmogui. Už šį nusikaltimą numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Sąlygų ir aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas, visumos nėra, t.y., skirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 132 str. 3 d. sankcijoje, negalima. Nustatant bausmės trukmę, atsižvelgtina į tai, kad K. G. teisiamas pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Klubo (duomenys neskelbtini) medžiotojų charakterizuojamas teigiamai, kaip patyręs ir drausmingas medžiotojas. Skiriant bausmę, atkreiptinas dėmesys ir į paties nukentėjusiojo netinkamą elgesį medžioklės metu, nes jis, pamatęs elnius, paliko varovų liniją ir puolė bėgti priešinga nei varovų ėjimo kryptimi. Įvertinus paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, K. G. skirtina laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad K. G. nėra nusikalsti linkusi asmenybė, padarytas nusikaltimas neatsargus, jį padarė atsitiktinai, susiklosčius nepalankiai situacijai, todėl yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo (BK 75 str.).

Civiliniai ieškiniai

Byloje 2011 m. vasario 15 d. pareikštas nukentėjusiosios D. Š. civilinis ieškinys, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo K. G. mažamečiui žuvusiojo sūnui V. J. 300 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (1 t. b.l. 66). 2011 m. gruodžio 1 d. D. Š. patikslino ieškinį, kuriuo mažamečiui V. J. prašo iš K. G. priteisti 300 000 Lt neturtinei žalai ir 46 434,14 Lt turtinei žalai atlyginti. Turtinę žalą sudaro negautos pajamos, netekus maitintojo (3 t., b.l. 79). Civilinį ieškinį byloje 2011 m. sausio 28 d. pareiškė ir J. J., žuvusiojo motina. Šiuo ieškiniu ieškovė prašė iš kalto asmens dėl sūnaus mirties, t.y. iš K. G. priteisti 2650,72 Lt turtinei ir 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (1 t., b.l. 78-83). 2011 m. rugsėjo 15 d. J. J. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo padidino prašomą turtinę žalą iki 12250,72 Lt, nes dėl paminklo pastatymo ir kapo sutvarkymo papildomai patyrė 9600 Lt išlaidų (3 t., b.l. 32-35). Byloje yra pareikštas J. J. prašymas patraukti Kėdainių medžiotojų klubą (duomenys neskelbtini) civiliniu atsakovu (3 t., b.l. 36). 2011 m. spalio 25 d. pateiktas dar vienas patikslintas civilinis ieškinys, kuriuo 12250,72 Lt turtinę ir 500 000 Lt neturtinę žalą prašo priteisti iš K. G. ir Kėdainių rajono medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) Kėdainių medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) prezidentas A. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog teisinio pagrindo patraukti klubą atsakovu nėra (3 t., b.l. 60-64). 2011 m. gruodžio 2 d. ieškovė dar kartą patikslino prašomą turtinę žalą, padidindama ją 705 Lt, kuriuos išleido gedulingiems pietums žuvusiojo sūnaus metinių paminėjimo proga. Viso J. J. prašo priteisti iš K. G. 12955,72 Lt turtinei ir 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

N. R. 2011 m. rugsėjo 14 d. civilinis ieškinys, kuriuo prašė priteisti iš K. G. 1260,24 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (3 t., b.l. 13). Ieškovė 2011 m. spalio 25 d. ieškinį patikslino, prašydama minėtą žalą priteisti iš K. G. ir Kėdainių rajono medžiotojų klubui (duomenys neskelbtini) (3 t., b.l. 52-53). Turtinė žala grindžiama gydymo išlaidomis, kurios atsirado dėl nervinio sukrėtimo sąlygoto sveikatos pablogėjimo, o neturtinė žala – dėl brolio, su kuriuo siejo glaudūs ryšiai, mirties patiriami dvasiniai išgyvenimai, dėl kurių išsivystė depresija, atsirado vienišumo jausmas, nepaaiškinama baimė ir kt.

Kaip matyti byloje pareikšti trijų asmenų: žuvusiojo sugyventinės D. Š., motinos J. J. ir sesers N. R. civiliniai ieškiniai, kuriais prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą iš kalto asmens. D. Š. ir J. J. prašo žalą priteisti ne tik iš kaltinamojo K. G., bet ir iš Kėdainių medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) solidariai. Teisiamojo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas J. K. paaiškino, kad K. G., kaip klubo narys, nesielgė atidžiai ir rūpestingai, kad nepadarytų kitiems asmenims žalos, todėl klubas taip pat kaltas ir atsakingas už padarytą žalą. Tačiau Kėdainių medžiotojų klubas (duomenys neskelbtini) yra visuomeninė organizacija, kuri pagal įstatus nėra materialiai atsakinga už kaltinamojo veiksmus (1 t., b.l. 105 – 115). Byloje taip pat nenustatyta, kad D. J. mirtis įvyko dėl neteisėtos medžiotojų klubo veiklos, todėl, vadovaujantis CK 6.246 str. bei 6.247 str., ieškovių prašymas priteisti žalą iš medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) negali būti tenkinamas.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

D. Š., žuvusiojo sugyventinė civiliniu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo K. G. mažamečiui žuvusiojo sūnui V. J. 46 434,14 Lt turtinei žalai atlyginti. Turtinę žalą sudaro negautos pajamos, netekus maitintojo (3 t., b.l. 79). D. J. nedirbo, todėl žala paskaičiuota iš tuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybes nutarimu nustatyto 800 Lt dydžio minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) dalies, tenkančios vaikui (800:2=400 Lt) atėmus šalpos našlaičių pensiją. Ieškovė prašo priteisti konkrečią pinigų sumą iki mažamečio V. J. pilnametystės. Ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas.

CK 6.284 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens mirties atveju, teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai). Prie ieškinio pridėta Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros departamento socialinės paramos skyriaus pažyma, kurioje nurodyta, kad V. J., gim. 2010-05-25, paskirta našlaičių pensija: nuo 2010-11-13 iki 2010-12-01 – 108 litų dydžio; nuo 2010-12-01 iki 2028-05-01 – po 180 litų ir nuo 2028-05-01 iki 2028-05-26 – 145,16 Lt.

Žalos dydis nuo 2010-11-13 (D. J. mirties diena) iki 2010-12-01:

400Lt (vaikui tenkanti dalis nuo MMA) x 12 mėn. : 365 dienų =13,15 Lt per dieną;

18 dienų x 13,15 Lt = 236,70 Lt

236,70 Lt - 108 Lt (2010-11-13 iki 2010-12-01 gauta šalpos našlaičiams pensija)=128,70 Lt.

Žalos dydis nuo 2010-12-01 iki 2028-05-01:

400 Lt (vaikui tenkanti dalis nuo MMA) -180 Lt (šalpos našlaičiams pensija)=220 Lt.

Laikotarpį sudaro 209 mėnesių, todėl per šį laikotarpį priteistina suma: 220 Lt x 209 mėn. = 45 980 Lt.

Žalos dydis nuo 2028-05-01 iki 2028-05-26:

400 Lt x 12 mėn. : 365 dienų =13,15 Lt per dieną šalpos našlaičių pensijos;

26 dienos x 13,15 Lt= 341,90Lt per 26 dienas šalpos našlaičių pensijos;

341, 90 Lt – 145,16 Lt=196,74 Lt

Priteistinos žalos atlyginimas yra: 128,70 Lt (nuo 2010-11-13 iki 2010-12-01) + 45 980 Lt (nuo 2010-12-01 iki 2028-05-01:) + 196,74 Lt (nuo 2028-05-01 iki 2028-05-26)= 46305,44 Lt

Nukentėjusioji J. J. prašo priteisti iš kaltinamojo K. G. ir iš Kėdainių medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) 12955,72 Lt turtinei žalai atlyginti. Prašomą žalą sudaro šios išlaidos lavono skrodimui, aukai kunigui, giedorių paslaugoms, kitoms paslaugoms, susijusioms su šermenimis ir laidotuvėmis, žuvusiojo asmeninio turto perkraustymui, perkant kurą bei nuomojant mašiną, paminklui, kryželiui, raidėms, tvorelei, pamatui, gėlynui, vazai, skaldai, pastatymui ir atvežimui, paminklui miške, gedulingiems pietums žuvusiojo sūnaus metinių paminėjimo proga. Iš bendros sumos išminusuota medžiotojų klubo parama bei vienkartinė laidojimo pašalpa. Prašoma J. J. turtinė žala pagrįsta dokumentais. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad žuvusiajam, kaip ir numato tradicijos bei papročiai, pastatytas paminklas bei sutvarkyta kapavietė kapinių teritorijoje ir šias išlaidas teismas laiko pagrįstomis. Tačiau miške, sūnaus žuvimo vietoje pastatytas paminklas, kurio kaina 1500 Lt, o taip pat žuvusiojo asmeninio turto perkraustymo išlaidos (938,41 Lt) negali būti laikomas būtinomis laidojimo išlaidomis, todėl, vadovaujantis protingumo principu, nepriteistinos. Šia suma prašoma turtinė žala mažintina ir priteistina iš K. G. 10 517,31 Lt turtinė žala ieškovei J. J..

N. R., D. J. sesuo prašo priteisti iš kaltinamojo K. G. ir iš Kėdainių medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) 1260,24 Lt turtinei žalai atlyginti (3 t., b.l. 13). Turtinė žala grindžiama gydymo išlaidomis, kurios atsirado dėl nervinio sukrėtimo sąlygoto sveikatos pablogėjimo.

Ieškovė nurodo, kad dėl brolio neatsargaus gyvybės atėmimo patyrė gilų emocinį šoką ir nervinį sukrėtimą. Dėl nervinio streso atsirado išbėrimai visame kūne. Prie ieškinio pridėtos medicininės pažymos, kuriose konstatuotas centrinės nervų sistemos susirgimas bei po nervinio streso atsiradusi psoriaze (žvyneline). Taip pat pridėtos fotonuotraukos, ant kurių matyti gausūs kūno išbėrimai. Išlaidos pagrįstos receptais ir čekiais, todėl tenkinamas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Baudžiamojoje byloje žuvusiojo sugyventinė D. Š. jo mažamečiui sūnui prašo atlyginti 300 000 Lt neturtinės žalos, motina J. J. prašo atlyginti 500 000 Lt neturtinės žalos ir N. R. prašo priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos. Su šių ieškinių dydžiais kaltinamasis K. G. nesutiko. J. J., N. R. ir D. Š. ieškiniai tenkinami iš dalies.

Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydžiai nustatomi vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Nustatant žalos dydį, reikia įvertinti atsakovo kaltę, paties nukentėjusiojo elgesį nelaimingo atsitikimo metu, galimybę priteisiamą neturtinę žalą atlyginti bei atsižvelgti į kitus CK 6.250 str. 2 d. nustatytus kriterijus. Taigi, teismo nustatomą neturtinės žalos dydį lemia bylos aplinkybių, kurios pagal įstatymą ar teismo pripažinimu turi įtakos neturtinės žalos dydžiui, visuma.

Remiantis baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 13 d. ieškovai neteko artimo asmens: J. J. neteko sūnaus, D. Š. mažametis sūnus V. J. neteko tėvo, o N. R. neteko brolio. Artimojo gyvybės atėmimo priteistinos neturtinės žalos dydis kiekvienam ieškovui vertinamas individualiai. J. J. ir N. R. su D. J. kartu negyveno, tačiau, būdami susieti giminystės ryšiais, palaikė glaudžius santykius. Nėra abejonių, kad ir motina, ir sesuo patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, depresiją, dėl nervinio sutrikimo pablogėjo abiejų sveikata, kurią gydo iki šiol. Tėvams dėl ypatingo dvasinio tėvų ir vaikų ryšio šis skausmas yra gilus ir ilgai trunkantis. Tačiau, vertinant žuvusiojo seseriai N. R. priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, kad ir sesuo, ir brolis turėjo sukūrę savo šeimas, gyveno skirtinguose miestuose. Gyvenant savo šeimoje bei rūpinantis kasdieniniais jos poreikiais, brolio netektis ir su ja susiję išgyvenimai yra ilgainiui praeinantys. Mažamečiui sūnui mirties dieną buvo tik penki mėnesiai ir jis šio įvykio nesuvokė, tačiau dėl tėvo žūties jam taip pat padaryta neturtinė žala, nes atimta galimybė augti ir vystytis pilnoje šeimoje, tėvo netektis turės įtaką jo ugdymui bei psichologinei aplinkai.

Nustatant neturtinės žalos dydžius, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad galimybę nelaimingam atsitikimui įvykti padidino ir paties nukentėjusiojo D. J. elgesys medžioklės metu. K. G. kaltė nebuvo tyčinė ir jis nenumatė galimų pasekmių. Įvertinus paminėtas aplinkybes, prašomos sumos neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelės, su jomis nesutinka ir kaltinamasis. Vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, realią galimybę atlyginti ieškinį bei teismų praktiką analogiškose bylose, J. J. priteistina 30 000 Lt, V. J. 20 000 Lt ir N. R. 7 000 Lt neturtinės žalos.

Daiktinis įrodymas – D. J. kepurė, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintina.

Prie bylos prijungtos Panevėžio ir Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. 2013 m. kovo 26 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje Nr. PP-377 nurodyta, kad nukentėjusiesiems V. J. ir D. Š. suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba už 975 Lt. 2012 m. birželio 20 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje Nr. TP-7-(2.10)-966 nurodyta, kad nukentėjusiajai J. J. suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, įvertinta 2384, 72 Lt. Šios išlaidos – 3359,72 Lt, vadovaujantis BPK 103 - 106 str., pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš K. G. valstybei.

Teisminio nagrinėjimo metu iš teismo lėšų apmokėtos kelionės išlaidos šiems proceso dalyviams:

nukentėjusiajai J. J. 2013-01-16 apmokėta 307,48 Lt, 2013-03-29 apmokėta 103,59 Lt, 2013-04-30 apmokėta 104,46 Lt;

nukentėjusiajai D. Š. 2013-03-29 apmokėta 51,25 Lt, 2013-04-30 apmokėta 51,25 Lt;

liudytojui E. M. 2012-08-14 apmokėta 33,48 Lt;

ekspertui E. V. 2012-11-30 apmokėta 112,46 Lt;

ekspertui Vaclovui Barauskui 2012-11-30 apmokėta 32,00 Lt.

Šios išlaidos, kurių bendra suma yra 795,97 Lt, taip pat pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš kaltinamojo K. G..

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 19 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės K. G., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) . kilnojamam ir nekilnojamam turtui bei piniginėms lėšoms pratęsiamos iki ieškinių patenkinimo (3 t., b.l. 42-43).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 - 305, 307 str.,

NUSPRENDĖ:

K. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 str. 3 d., ir nubausti laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ir atsiprašyti nukentėjusiųjų.

Skirti K. G. šias baudžiamojo poveikio priemones (BK 67 str. 2 d. 1 ir 7 p.):

dvejus metus uždrausti naudotis specialia teise - laikyti ir nešioti ginklą bei medžioti,

konfiskuoti graižtvinį medžioklinį šautuvą SAKO TRG 22 Nr. 724670 ir šaudmenis, saugomus Kauno apskrities VPK, Kėdainių rajono policijos komisariate, juos perduodant Lietuvos Respublikos ginklų fondui.

K. G. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.

Priteisti iš K. G. nukentėjusiajam V. J., gim. 2010-05-25, 46 305 (keturiasdešimt šešis tūkstančius tris šimtus penkis) Lt 44 ct turtinės žalos ir 20 000 (dvidešimt tūkstančių) Lt neturtinės žalos, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant D. Š..

Priteisti iš K. G. nukentėjusiajai J. J. 10 517 (dešimt tūkstančių penkis šimtus septyniolika) Lt 31 ct turtinės žalos ir 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Lt neturtinės žalos.

Priteisti iš K. G. nukentėjusiajai N. R. 1260 (tūkstantį du šimtus šešiasdešimt) Lt 24 ct turtinės žalos ir 7000 (septynis tūkstančius) Lt neturtinės žalos.

Daiktinį įrodymą – D. J. kepurę, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Išieškoti iš K. G. 3359 (tris tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt devynis) Lt 72 ct proceso išlaidų valstybei už nukentėjusiesiems suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, juridinio asmens kodas 188659752AB bankas „Swedbank“ įmokos kodas 5630).

Išieškoti iš K. G. 795 (septynis šimtus devyniasdešimt penkis) Lt 97 ct proceso išlaidų valstybei, kurios iš teismo lėšų buvo sumokėtos už turėtas kelionės išlaidas nukentėjusiesiems, liudytojams ir ekspertams (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB bankas „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5630).

Pratęsti laikinąsias apsaugos priemones K. G., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), kilnojamam ir nekilnojamam turtui bei piniginėms lėšoms, iki ieškinių patenkinimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą Panevėžio apygardos teisme.

Teisėjas Pranas Šimkus