Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį bei nuteistas laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ir atsiprašyti nukentėjusiųjų.

Skirtos baudžiamojo poveikio priemonės (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktas):

2 (dvejus) metus uždrausta naudotis specialia teise – laikyti ir nešioti ginklą bei medžioti;konfiskuoti graižtvinis medžioklinis šautuvas SAKO TRG 22 Nr. 724670 ir šaudmenys, saugomi Kauno apskrities VPK, Kėdainių rajono PK, kurie turi būti perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui.

46 305,44 Lt (keturiasdešimti šeši tūkstančiai trys šimtai penki Lt ir keturiasdešimt keturi ct) turtinės žalos ir 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių Lt) neturtinės žalos nukentėjusiajam V. J., gim. 2010 m. gegužės 25 d., lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirta D. Š., 10 517,31 Lt (dešimti tūkstančių penki šimtai septyniolika Lt ir trisdešimt vieną ct) turtinės žalos ir 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių Lt) neturtinės žalos nukentėjusiajai J. J., 1 260,24 Lt (tūkstantis du šimtai šešiasdešimt Lt ir dvidešimt keturi ct) turtinės žalos ir 7 000 Lt (septyni tūkstančiai Lt) neturtinės žalos nukentėjusiajai N. R..

Iš nuteistojo K. G. išieškotina 3 359,72 Lt (trys tūkstančiai trys šimtai penkiasdešimt devyni Lt ir septyniasdešimt du ct) proceso išlaidų valstybei už nukentėjusiesiems suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir 795,97 Lt (septyni šimtai devyniasdešimt penki Lt ir devyniasdešimt septyni ct) proceso išlaidų valstybei už turėtas kelionės išlaidas nukentėjusiesiems, liudytojams ir ekspertams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. nuteistas už tai, kad būdamas Kėdainių medžiotojų klubo „Ą.“ medžiotoju, 2010 m. lapkričio 13 d., apie 15 val., J. miško 429 kvartale, (duomenys neskelbtini) teritorijoje, medžioklės metu, būdamas instruktuotas apie saugaus elgesio medžioklėje reikalavimus, jų nesilaikė ir pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. D1-768 patvirtintų „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 65 punkto reikalavimą, įpareigojantį medžiotoją įsitikinti, kad medžioklės metu jo šūvis bus nepavojingas kitiems asmenims, 71.7 punkto - leidžiantį šauti į varovų pusėje esantį žvėrį ar paukštį, tik įsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas varovams ir į varovų pusę šauti tik taip, kad kulka ar šratai įsmigtų į žemę gerai matomoje vietoje ir nekeltų pavojaus varovams, 72.10 punkto - draudžiantį šauti iš graižtvinio medžioklinio ginklo, kai negalima nustatyti, kur lėks kulka, t. y. būdamas už varovų nugarų, neįsitikinęs, kad jo šūvis į varovų judėjimo pusę bus nepavojingas varovams ir kitiems asmenims, iš užimtos medžioklės pozicijos, negalėdamas aiškiai matyti, kur lėks ir į žemę įsmigs jo iššauta kulka, iš graižtvinio medžioklinio ginklo SAKO TRG 22 Nr. 724670 tris kartus šovė į iš miško už varovų nugarų išbėgusius žvėris, vieno šūvio kulka įskriejo į mišką ir pataikė varovui D. J. į pakaušį, padarydama kiaurinę šautinę galvos žaizdą, lydimą kaukolės skliauto ir pamato kaulų dauginių skeveldrinių lūžimų bei galvos smegenų suardymo, dėl ko D. J. mirė. Šiais veiksmais K. G., pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio ir saugumo medžioklėje taisykles, neatsargiai atėmė gyvybę D. J..

Teismas nuosprendyje nepaneigė, kad galėjo būti, jog kulka atšoko nuo žemės (rikošetas) ir mažai deformuota skriejo toliau kol pataikė į nukentėjusiojo galvą, ir nepagrįstai atmetė K. G. gynėjo prašymą paskirti byloje dėl to eksperimentą, nors teisme apklaustas ekspertas balistas E. V. nurodė, kad rikošeto tikimybė išlieka. Be to, šiam ekspertui nei ikiteisminio tyrimo metu, nei vėliau nebuvo pateikti K. G. šautuvas, nei tam skirti šoviniai, kuriais jis šaudė 2010 m. lapkričio 13 d., nepateikta kulka, pataikiusi į D. J., iš kurios geriausiai būtų galima spręsti apie rikošeto galimybę. Be to, tokius eksperimentus atlieka Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertas L. N..

Mano, kad balistinės-medicininės ekspertizės akte pateikta išvada nepaneigia, kad smailiu kampu nuo žemės atšokusi kulka galėjo likti labai nežymiai skersmens atžvilgiu deformuota, kadangi apelianto naudojami šoviniai buvo tvirtesne priekine dalimi, o ne atviro švino viršūnėle. Atlikus papildomą ekspertizę su nuteistojo ginklu ir šaudmenimis būtų galima išsiaiškinti ne tik rikošeto galimybę, tačiau ir kulkų deformacijos laipsnį. Žino, kad dažnai kulkos labai mažai deformuojasi, jei į žemę atsitrenkia mažu kampu, todėl ekspertų E. B. ir E. V. aiškinimai apie ekspansyvinių kulkų greitą deformaciją neištyrus naudotų šovinių-kulkų, yra tik dar viena abejonė byloje, kurios teismas nepašalino. Visos šios aplinkybės sukliudė nustatyti tiesą byloje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusieji ir prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo K. G. kaltė padarius nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, jo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai pagal BK 132 straipsnio 3 dalį. Nuteistasis K. G. nepagrįstai savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, išvados neatitinka bylos aplinkybių ir jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 3 dalį kyla asmeniui, kuris dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Šį nusikaltimą apibūdina trys esminiai požymiai: 1) veika (pirmiau nurodytas taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), 2) padariniai (kito žmogaus žūtis), 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti visų trijų objektyviųjų požymių buvimą, taip pat kaltę – neatsargumą, pasireiškiantį nusikalstamu nerūpestingumu arba nusikalstamu pasitikėjimu.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuteistasis K. G. nesilaikė ir pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 15 d, įsakymu Nr. D1-768 patvirtintą „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 65 punkto reikalavimą, įpareigojantį medžiotoją įsitikinti, kad medžioklės metu jo šūvis bus nepavojingas kitiems asmenims, 71.7 punktą leidžiantį šauti į varovų pusėje esantį žvėrį ar paukštį, tik įsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas varovams ir į varovų pusę šauti tik taip, kad kulka ar šratai įsmigtų į žemę gerai matomoje vietoje ir nekeltų pavojaus varovams, 72.10 punktą draudžiantį šauti iš graižtvinio medžioklinio ginklo, kai negalima nustatyti, kur lėks kulka. Iš nuteistojo K. G. ir kitų medžioklėje dalyvavusių asmenų parodymų matyti, kad 2010 m. lapkričio 13 d. medžioklė vyko su varovais, medžioklės pradžioje visi buvo instruktuoti. Nuteistasis K. G. pripažįsta, kad ketvirto varymo metu iššovė tris šūvius iš graižtvinio šautuvo, dviem šūviais nušovė du elnius, o vieno nepataikė ir niekas kitas iš medžiotojų toje pusėje nešaudė. Tokius nuteistojo parodymus patvirtino liudytojai A. V., D. P., K. K., H. Č., L. T., S. Š., J. S., E. M., t. y. patvirtino girdėję tris šūvius iš K. G. pusės, kurie buvo iššauti vienas paskui kitą.

Tai, kad K. G. neįsitikinęs, jog jo šūvis bus nepavojingas varovams, šovė į miško pusę patvirtina liudytojų A. V., J. M., H. Č., L. T., S. Š. parodymai, jog tik prasidėjus varymui, t. y. praėjus 5-10 min., ir išgirdus „elniai, elniai“ po 1-5 min. išgirdo tris šūvius vieną paskui kitą (3 t., b. l. 92, 129 kt. p., 131 kt. p., 132). Iš to seka, kad varovai negalėjo toli nueiti nuo varymo vietos pradžios. K. G. būdamas medžiotojas su didele patirtimi turėjo tai įvertinti prieš išaudamas į varovų pusę.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į liudytojo J. S., kuris įvykio diena buvo medžioklės vadovas, teisme duotus parodymus, kad K. G. neturėjo teisės šauti į miško pusę, nes taisyklių 72.7 punktas draudžia šauti į varovų pusę. Nurodė, kad medžiotojas gali šauti tik tada kai tiksliai mato taikinį, kulkos smigimo vietą ir šūvis turi būti nukreiptas žemyn. Medžiotojų sustatymas vyko kaip reikalauja taisyklės. Medžiotojų vietą nurodė J. M. telefonu, kad išsidėstytų kas 200 m linijoje ant kelio (3 t., b. l. 133). Liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad J. S. visus dalyvavusius medžioklėje asmenis instruktavo ir jo metu paaiškino, kad medžioklės sąlygos sudėtingos dėl didelio vėjo. Priminė, kad privaloma išlaikyti saugaus šaudymo 30 laipsnių kampą nuo medžiotojų linijų. Ketvirto varymo metu K. G. pasakė, kad eis prie griovio krašto, kuris yra netoli miško 429 kvartalo (1 t., b. l. 123-124). Liudytojas J. M. parodė, kad pasibaigus trečiam varymui, jam paskambino vadovas J. S. ir pasakė, jog vyksta medžioti į 429 kvartalą. Telefonu nurodė užflanguoti kelią J. A.. Šį pokalbį girdėjo šalia stovėję A. G. ir K. G.. Nuvyko ant pagrindinio kelio ir išlipę iš mašinos aptarė, kurioje vietoje kuris atsistos medžioti. Jis nuvažiavo prie J. S., kur ėjo į vietas kiti medžiotojai. Privažiavus ir išlipus iš mašinos pamatė, kaip K. G. nuo kelio vienas eina link griovio (1 t., b. l. 137-138). Pats K. G. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje 2010 m. lapkričio 18 d. parodė, jog pasitaręs su A. G. ir J. M. nusprendė užimti poziciją medžioklės bokštelyje prie pat miško, tačiau nepavyko pereiti į kitą griovio pusę dėl griovyje pakilusio vandens. Dėl šios priežasties atsistojo prie griovio krašto, nuo kelio pusės (2 t., b. l. 24-28). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad K. G. apie pasikeitusią savo medžioklės vietą neinformavo nei tos dienos medžioklės vadovo J. S., nei varovų vadovo H. Č.. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog K. G. nepagrįstai pakeitė savo medžioklės vietą, apie tai neinformavo medžioklės vadovo ir neįsitikino, kad iš jo pasirinktos vietos šūvis bus nepavojingas varovams. Šias aplinkybes patvirtina ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros vedėjo K. M. 2010 m lapkričio 13 d. - gruodžio 14 d. atlikto patikrinimo akte Nr. 149 užfiksuoti duomenys. Šiame akte nurodyta, kad medžiotojas K. G., savarankiškai pasirinkęs stovėjimo vietą prie dešiniojo V. upelio kranto, neįvertino, kad stovėjimo vieta yra žemesnė aplink esančios teritorijos atžvilgiu. Neįvertino ar galės šauti į varovų pusę pasirodžius elniams, vertinant žvėries aukštį, ar šūvis bus saugus ir kulka kris į žemę gerai matomoje vietoje. Atstumas nuo K. G. stovėjimo vietos iki J. miško 429 kvartalo buvo 150 m. Vėjo gūsiai buvo iki 16 m/s, o tai šaunant reikėjo vertinti. Pagal šūvių krypčių schemą, pirmo šūvio kulkos kryptis buvo lygiagreti žemės paviršiui arba net aukštesnė. Antro šūvio kulka, kuri liko elnio patelėje, nepataikymo atveju, būtų įlėkusi į mišką, tačiau neįsmigtų žemėje (1 t., b. l. 47-52). Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad K. M. atliko klaidingus matavimus ir dėl to akte padarė klaidingas išvadas. Šį nuteistojo teiginį paneigia 2011 m. kovo 21 d. atliktas eksperimentas, kuriame nurodoma, jog eksperimento metu stebint pro šautuvo optinį taikiklį kulkų judėjimo kryptį į miško pusę, iš vietos, esančios už 167 m nuo miško, visi eksperimente dalyvavę proceso dalyviai pripažino, kad iš šios pozicijos nei per optinį šautuvo taikiklį nei plika akimi nesimato žymeklio ir antrojo žvėries žūties vietos, nes tarpe tarp šautuvo ir žvėries žūties vietos auga tankus krūmas, kuris užstoja vaizdą. Šio eksperimento metu šautuvas buvo perkeltas ir į vietą, kurią K. G. parodė 2010 m. lapkričio 13 d., t. y. 150 m iki miško krašto. Iš šios vietos atliekant eksperimentą matyti, kad kulka įskrieja į mišką. Ginklą pasukus antrojo žvėries kritimo vietą visi proceso dalyviai pripažino, kad iš šios pozicijos gerai matyti antrojo žvėries kritimo vieta. Tai matyti ir schemose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 (2 t., b. l. 34-43). Nuosprendyje atlikta išsami K. G. parodymų vietoje ir atliktų eksperimentų analizė ir padaryta pagrįsta išvada, kad K. G. 2010 m. lapkričio 18 d. parodymų patikrinimo metu neteisingai nurodė vietą, iš kurios šaudė į žvėris. Ši išvada patvirtinama ir liudytojų parodymais. Liudytojas S. R. teisme parodė, kad atvyko į įvykio vietą, ją apžiūrėjo su K. M., J. S., J. M. ir K. G.. Paprašė tiksliai parodyti, kur buvo K. G. pozicija. K. G. nuvedė ir parodė, o K. M. ją pažymėjo šakele. Nuo tos vietos buvo apie 153 m iki miško ribos (4 t., b. l. 82 kt. p.). Pats K. G. teisme parodė, kad pirmą sykį nurodydamas savo stovėjimo vietą, galėjo padaryti 1-2 m paklaidą (4 t., b. l. 84). Liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu liudytojo patikrinimo vietoje protokole ir schemoje nurodė, kad K. G. stovėjo arčiau miško apie 154 m iki miško (1 t., b. l. 131-136). Taigi visa tai rodo, kad nors įvykio dieną S. R. ir K. M. su K. G. nenuėjo į tikslią nuteistojo stovėjimo vietą, bet ėmėsi visų priemonių ją pažymėti pagal K. G. parodymus.

Nukentėjusysis mirė nuo K. G. paleistos kulkos. To neneigia ir pats nuteistasis, tačiau teigia, kad jo paleista kulka galėjo rikošetuoti ir mažai deformuota skrieti toliau. Panevėžio apygardos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, rikošeto galimybę pagrįstai atmetė. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kėdainių poskyrio 2010 m. lapkričio 15 d. specialisto išvados Nr. M149/10(12) 1 punkto, kuriame nurodoma, jog D. J. mirtis įvyko nuo kiaurinės šautinės galvos žaizdos, lydimos kaukolės skliauto ir pamato kaulų dauginių, skeveldrinių lūžimų bei galvos smegenų suardymo, o tai buvo nesuderinama su gyvybe (1 t., b. l. 27-30). Nagrinėjant bylą Kėdainių rajono apylinkės teisme buvo paskirta kompleksinė balistinė-medicininė ekspertizė (2 t., b. l. 85). Šios ekspertizės akto (2 t., b. l. 87-95) išvadoje nurodyta, kad D. J. dešinio smilkinio odos žaizdos (sviedinio įėjimo vietos) sužalojimas padarytas sviediniu turinčiu lygų sferinį, tai yra nedeformuotos kulkos paviršių. Su šia išvada sutiko abu ekspertai: tiek ekspertas balistas E. V., tiek teismo medicinos ekspertas E. B.. Pastarasis ekspertas teisme parodė, kad D. J. dešinio smilkinio odos išpjovos žaizda yra 28 mm ilgio, jos priekinis galas praplatėjęs iki 8 mm, artimos apskritimo formos su lanko pavidalo priekiniu kraštu. Dėl šių priežasčių sviedinio žaizdos padarymo požymiai rodo, jog žaizda buvo padaryta nedeformuota kulka. Jis paaiškino, jog kulka rikošetuoja sutikusi kietą kliūtį, t. y. „nuo kietos kliūties ji visą laiką deformuosis, kad ji atšoktų, krisdama tokiu kampu į žemę, ir atšoktų vėl į žmogaus kūno aukštį turi būti labai didelis ir stiprus rikošetas. O tokiu atveju rikošeto kulka turi tikrai stipriai deformuotis. Pagal žaizdą kulka įėjo taisyklingos formos, tačiau ji į galvą įėjo ne stačiu kampu, o truputėlį iš priekio atgal. Jeigu kulka atsitrenktų nedideliu kapu, tai ir atšokimas eitų ne stipriai aukštyn ir palaipsniui didėtų, tačiau vis tiek negalėtų pakilti iki žmogaus galvos aukščio, jeigu žmogus stovėtų“. Pateikia išvadą, kad D. J. sužalojimai buvo padaryti dėl tiesioginio šūvio, o ne rikošetu (4 t., b. l. 76-77). Teisme taip pat buvo aiškinamasi, kuri žaizda yra įėjimo, o kuri išėjimo. Ekspertas V. B., atlikęs pirminį tyrimą, apklaustas teisme sutiko su eksperto E. B. išvada, kad sviedinio (kulkos) įėjimo vieta yra D. J. dešinio smilkinio odos žaizda, sviedinio išėjimo vieta yra pakaušio kairės pusės žaizda. Jis nurodė, kad dėl tikslaus kulkos įėjimo angos nustatymo buvo paimtos odos išpjovos iš pakaušio srities esančios žaizdos ir iš dešinio smilkinio srities esančios žaizdos, kad būtų atlikta medicininė kriminalistinė ekspertizė, kad tiksliai patvirtintų, kuri iš jų yra įėjimo, o kuri išėjimo anga. Tas tyrimas buvo atliktas ir nustatyta, kad vis tik įėjimo anga yra dešinio smilkinio srityje, o išėjimo anga yra pakaušio kairėje pusėje (4 t., b. l. 78). Minėtos ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog „spręsti, atsižvelgiant, į tai, kad nukentėjusiojo D. J. lavono radimo vietos iki miško pakraščio yra ne mažiau nei 90 metrų, ar sviedinys, atšokęs prieš mišką nuo dirbamos žemės, kurios paviršiuje yra nupjautos ražienos, galėjo dar nulėkti ne mažiau nei 90 metrų ir D. J. padaryti tokį sužalojimą galvos srityje įėjimo ir išėjimo vietoje, negalima“. Apeliantas teigia, jog liko nepaneigta rikošeto galimybė. Tačiau ekspertas E. V. teisme parodė, kad jokių rikošeto pėdsakų niekur neužfiksuota. Jis aiškino apie įvairių kulkų rikošeto ir galimų deformacijų galimybes. Tačiau kategoriškai patvirtino, kad „jeigu buvo šauta gyvūnų kryptim iš K. G. nurodytos medžioklės vietos, negalėjo būti toks rikošetas, kuris pakeistų kulkos skriejimo kryptį. Jeigu kulka atšoktų, skrietų toliau ta pačia kryptim, o ne padarytų kažkokį posūkį, nes, kad ji padarytų posūkį, tai kulka turėjo pataikyti į kažkokią tai lenktą vietą, kad atsitrenktų ir iščiuožtų iš ten, kaip kažkokiuose kalneliuose. Jeigu kulka atsitrenktų tiesiog į žemę, atšoktų ir nuskrietų toliau ta pačia kryptimi. Jeigu kulka atsitrenktų į akmenuką, suirtų ir jos fragmentai nulėktų gal keliasdešimt metrų. Jeigu kulka atsitrenktų ne stačiai, o tik kažkiek kliudytų paviršių, tada šovusysis turbūt pamatytų kibirkštis, lekiančias iš tos vietos, ir nuėjęs rastų tą vietą, kur rikošetavo kulka“. „Kulka atsitrenkusi į šlapią žemę, bet kokiu atveju rikošetuotų labai neaukštu kampu. Kad ji dar už 100-150 m pakiltų į tokį aukštį, man labai sunku įsivaizduoti tokias sąlygas (4 t., b. l. 78 kt. p. - 80 kt. p.). Taigi pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertai patvirtino anksčiau savo duotą ekspertizę, kurioje nurodė, jog nukentėjusiajam, sprendžiant iš kulkos įėjimo angos pobūdžio, pažeidimas padarytas nedeformuota kulka, yra vienas iš tiesioginio kulkos pataikymo požymių (2 t., b. l. 87-93) ir detaliai paaiškino apie rikošeto galimybes.

Iš 2010 m. lapkričio 13 d. įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolo matyti, kad dėl tamsaus paros meto įvykio vietoje nebuvo rasta kulka, kuri pataikė į D. J. (1 t., b. l. 3-8). Iš 2010 m. lapkričio 14 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta aikštelė, kurioje rastas lavonas, su metalo ieškikliu, tačiau kulka ar jos dalis nerasta (1 t., b. l. 12-18). Ekspertams buvo pateiktas deformuotas rausvos spalvos metalo ekspansyvios kulkos apvalkalas su nežymiomis švino šerdies liekanomis. Be to, ikiteisminio tyrimo metu pats nuteistasis K. G. savo iniciatyva pateikė 7 vnt. šovinius Winchester, 308 WIN ir dėžutę, kurie buvo apžiūrėti ir užprotokoluoti (2 t., b. l. 19-23). Pats K. G. neginčija, kad įvykio metu šaudė 308 WIN Winchester 180 g šoviniais, todėl ekspertas pagrįstai tyrimą atliko pagal standartinius tyrimų procedūrų aprašymus „Šovinių ir jų dalių ekspertizę“ (LTEC-STPA-R-34), „Šūvio pėdsakų ir šūvio aplinkybių ekspertizė“ (LTEC-STPA-R-35), įvertinus V. G. turėtų šaudmenų savybes. Nuteistasis teigia, jog tam, kad įvertinti rikošeto galimybę ir kulkos pakitimus po jo, ekspertai turėjo tirti būtent jo pateiktus šovinius, o ne vertinti standartinius tam šaunamajam ginklui. Ekspertas E. V. teisme taip pat paaiškino ir tokio tyrimo galimybes, tačiau nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju, jis neįžiūri jokių požymių, kad kulka buvo rikošetavusi.

Tokiu būdu Panevėžio apygardos teismo išvada, jog D. J. žuvo nuo tiesioginio kulkos pataikymo yra pagrįsta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus ir byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad K. G. savarankiškai pakeitė vietą, iš kurios turėjo medžioti, ir pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio taisykles dėl nusikalstamo nerūpestingumo, neatsargiai atėmė D. J. gyvybę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo veika kvalifikavo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį.

Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 132 straipsnio 3 dalį nuteistajam K. G. paskyrė laisvės atėmimo bausmę 4 (ketveriems) metams, kuri yra artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, t. y. už šią nusikalstamą veiką sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 8 (aštuonerių) metų. Nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui, bei atitinka pusiausvyrą tarp padarytos veikos ir jo asmenybės (klubo „Ą.“ charakterizuojamas teigiamai, nedirba, išsituokęs, teisiamas pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi), todėl mažinti bausmę nėra jokio pagrindo. Be to, buvo atsižvelgtą į tai, kad K. G. nėra nusikalsti linkusi asmenybė, padarytas nusikaltimas neatsargus, jį padarė atsitiktinai, susiklosčius nepalankiai situacijai, todėl pagrįstai buvo taikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ir atsiprašyti nukentėjusiųjų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per didelė, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54-63 straipsniuose išdėstytų nuostatų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl turtinės ir neturinės žalos, konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismo išvados yra teisingos, jos grindžiamos tiek turtinės tiek ir neturtinės žalos dydžius lemiančiais kriterijais ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Pusiausvyra tarp nukentėjusiųjų-civilinių ieškovių J. J., N. R. teisių į turtinės ir neturtinės žalų atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo teisinės padėties, teisėtą jų prioritetą, yra išlaikyta.

Taigi, keisti ar naikinti apygardos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. G. apeliacinį skundą atmesti.