Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017-01-06 nuosprendžio, kuriuo P. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Bausmę P. R. skirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią P. R. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2017-01-06.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. D., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. R. nuteistas už tai, kad jis ir M. D., veikdami bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą sukčiavo, būtent: P. R. paskambinus neteisėtai turėtu mobiliojo ryšio telefonu ir įtikinus M. D. surasti asmenį, kuris sutiktų pateikti savo banko sąskaitos numerį pinigams pervesti ir išgryninti, o M. D. sutikus, M. D. surado nieko apie nusikalstamų veiksmų pobūdį nežinantį T. B., kuris įtikintas M. D. nurodė savo banko sąskaitos numerį, o M. D. perdavė T. B. banko sąskaitos numerį P. R., po ko tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015-09-22, nenustatytam asmeniui internetiniame tinklalapyje (duomenys neskelbtini) patalpinus melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Audi A4“, o 2015-09-22, 16.07 val., nukentėjusiojo A. D. sūnui L. D. paskambinus skelbime nurodytu telefonu (duomenys neskelbtini) ir taip atsiliepus į internetiniame tinklalapyje (duomenys neskelbtini) patalpintą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Audi A4“ ir su P. R. sutarus dėl automobilio pirkimo sąlygų, po ko 2015-09-22 nukentėjusiojo dukrai V. D. į trumpąja žinute P. R. nurodytą T. B. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „(duomenys neskelbtini)“, pervedus 200 eurų avansą už perkamą automobilį „Audi A4“, o T. B. M. D. nurodymu 2015-09-22, 16.40 val., (duomenys neskelbtini), bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini) išgryninus 190 eurų ir juos perdavus M. D., po ko T. B. M. D. nurodymu 2015-09-22 17.20 val. (duomenys neskelbtini), bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini) išgryninus 5 eurus ir juos perdavus M. D., taip apgaule M. D., P. R. ir nenustatyto bendrininko naudai įgijo svetimą turtą – nukentėjusiajam A. D. priklausančius 200 eurų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. R. prašo iš naujo išnagrinėti baudžiamąją bylą iš esmės, pakviesti į teismo posėdį M. D. minėtą asmenį V. P., įvertinti visas aplinkybes, įrodymus ir priimti sprendimą.

Apeliantas skunde pažymi, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namuose bausmę atlieka daug nuteistųjų ir bet kas galėjo numesti telefoną po jo lova. Tokio telefono jis niekada neturėjo ir akyse nėra matęs. Jis jokių pinigų iš nukentėjusiųjų neprašė.

Teismo posėdyje nuteistasis P. R. ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti ir P. R. išteisinti, prokuroras prašė nuteistojo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo P. R. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2017-01-06 nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo P. R. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nuteistojo P. R. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su M. D. ir nenustatytu asmeniu, apgaule savo, M. D. ir nenustatyto bendrininko naudai įgijo svetimą turtą – nukentėjusiajam A. D. priklausančius 200 eurų. Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Lietuvos Respublikos BK 182 str. dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti, t. y. apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015).

Nuteistasis P. R. pateiktu apeliaciniu skundu neigia savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., padarymo, iš esmės ginčydamas surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms. Tačiau su P. R. apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinant ne atskirus duomenis, o jų visumą.

Atsižvelgiant į paminėtus įstatymo reikalavimus, darytina išvada, kad Šiaulių apylinkės teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, P. R. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką bei šios veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama P. R. kaltė dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir tinkamai realizavo Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismas išsamiai ištyrė nuteistųjų M. D. ir P. R., liudytojų D. D. ir T. B. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiojo A. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, rašytinę bylos medžiagą – nukentėjusiojo A. D. protokole-pareiškime, V. D. AB „(duomenys neskelbtini)“ banke turimos sąskaitos išraše, tarnybiniuose pranešimuose, (duomenys neskelbtini) pataisos namų ir AB „(duomenys neskelbtini)“ raštuose užfiksuotas aplinkybes ir kitus baudžiamojoje byloje esančius duomenis, bei, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, visuma, pagrįstai konstatavo, kad P. R. kaltas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, neturi jokio teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis P. R., nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nurodo, kad D. D. jam davė M. D. sąskaitos duomenis, o ne T. B., su M. D. jis nėra pažįstamas ir nėra bendravęs, tik yra girdėjęs apie tokį asmenį iš D. D.. Be to, pats M. D. teismo posėdžio metu paaiškino, kad T. B. sąskaitą davė V. P., su kuriuo yra pažįstamas. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus – liudytojų D. D. ir T. B. parodymus, bankų sąskaitų išrašus, (duomenys neskelbtini) pataisos namų raštus, nuteistųjų naudotų telefonų abonentų pokalbių analizės duomenis, šias nuteistųjų P. R. ir M. D. versijas pagrįstai atmetė nurodydamas, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nusikalstamos veikos padarymo metu P. R. ir M. D. bendravo tarpusavyje, apgaulės būdu gautus pinigus paėmė M. D., ir tai patvirtina jų bendrą tikslą užvaldyti svetimą turtą bei rodo, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupėje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nebuvo nustatyta jokių duomenų, jog nukentėjusysis A. D., liudytojai D. D. ir T. B., duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, siekė apkalbėti P. R. ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Duomenų, jog nukentėjusysis ir liudytojai turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, t. y. apkaltinti P. R. nusikaltimo padarymu, nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo nustatyta. Manyti, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykių aplinkybės, o nuteistojo P. R. parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos iš esmės patvirtino ir rašytinė bylos medžiaga.

Apeliaciniu skundu ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo prašoma apklausti M. D. minėtą asmenį V. P., tačiau nuteistasis P. R. nepaaiškino ir iš skundo turinio nėra aišku, kokias bylai teisingai išnagrinėti svarbias aplinkybes galėtų patvirtinti V. P.. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog M. D. teismo posėdžio metu paaiškino, kad T. B. sąskaitą davė V. P., nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, nepaneigia P. R. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis P. R. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2017-01-06 nuosprendį ir P. R. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam P. R. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nuteistojo P. R. apeliacinio skundo teiginius, kad jis jokių pinigų iš nukentėjusiojo neprašė, tokio telefono jis niekada neturėjo ir akyse nėra matęs, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namuose bausmę atlieka daug nuteistųjų ir bet kas galėjo numesti telefoną po jo lova, atmeta kaip paneigtus baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma ir vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo P. R. padarytą veiką, todėl tenkinti nuteistojo P. R. apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2017-01-06 nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. R. apeliacinį skundą atmesti.