- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-20
- Bylos Nr.
- e2S-411-1043/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-02108-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Anita Sereikienė
- Atsakovas
- D. N.
- Pareiškėjas
- N. B.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2024 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo dienos atsakovui D. N..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja N. B. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą prašydama iki ieškinio pateikimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – gyvenamasis namas), uždraudžiant atsakovui D. N. (toliau – atsakovas) atlikti bet kokius sandorius ir veiksmus, kuriais nurodytas nekilnojamasis turtas būtų perleistas tretiesiems asmenims ar būtų bet kaip kitaip apsunkintas ar suvaržytas ir apie tai padaryti įrašą viešajame registre bei iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas nustatyti laikiną uzufruktą, suteikiant teisę pareiškėjai su nepilnametėmis dukromis M. R., gimusia (duomenys neskelbtini), ir S. N., gimusia (duomenys neskelbtini), gyventi gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini).
2. Prašyme nurodė, kad nuo 2013 m. pareiškėja ir atsakovas gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį pasistatė gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo registruotas atsakovo vardu. Nepilnai užbaigtos statybos name šalys apsigyveno 2017 m., o nuo 2022 m. pareiškėja, atsakovas, šalių nepilnametė dukra S. N. ir pareiškėjos dukra M. R., kurios gyvenamoji vieta yra nustatyta su pareiškėja, deklaravo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Šalių santykiai jau kuris laikas yra įtempti, atsakovas pareiškėjos ir nepilnamečių dukrų atžvilgiu naudoja psichologinį smurtą, reikalauja, kad išsikraustytų iš namų. Pareiškėja nurodė, kad atsakovo motina D. N. taip pat naudoja psichologinį smurtą pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų atžvilgiu, siekiant, kad pareiškėja išsikraustytų iš namų, o atsakovo motinos pasisakymai aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad atsakovas nori perrašyti namą motinai. Tiek atsakovui tiek atsakovo motinai yra pritaikyti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai su apribojimais. Pareiškėja pažymėjo, kad ketina paduoti ieškinį teismui dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir uzufrukto nustatymo, tačiau mediacija dar neatlikta, todėl neturi teisės kreiptis į teismą su ieškiniu, o atsakovo ir jo motinos elgesys ir jų grasinimai leidžia manyti, kad gyvenamasis namas gali būti padovanotas atsakovo motinai, todėl galimai perleidus namą tretiesiems asmenis pareiškėjai palankus teismo sprendimo įgyvendinimas taptų neįmanomas. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad ginčo namas yra vienintelė jos ir nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeistas jos bei nepilnamečių vaikų poreikis turėti tinkamas ir saugias gyvenimo sąlygas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2024 m. lapkričio 20 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo tenkino; taikė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), areštą, uždraudžiant atsakovui, atlikti bet kokius sandorius ir veiksmus, kuriais nurodytas nekilnojamasis turtas būtų perleistas tretiesiems asmenims ar būtų kitaip apsunkintas ar suvaržytas; iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas nustatė laikiną uzufruktą, suteikiant teisę pareiškėjai, su nepilnametėmis dukromis M. R. ir S. N. gyventi gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini); areštuoto turto saugotoju paskyrė atsakovą.
4. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ji sumokėjo 1 046,00 Eur žyminį mokestį už būsimą reikalavimą dėl nekilnojamojo turto, kurio vertė 54 700,00 Eur, pripažinimą bendrąja daline nuosavybe, pareiškėja turi dukterį M. R., kurios gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatyta su pareiškėja, ir dukterį S. N., kurios, kaip ir pareiškėjos, deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Minėtas gyvenamasis namas ir žemės sklypas registruoti atsakovo vardu, policijos informacija, atsakovui ir jo motinai taikyti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai su apribojimais, 2024 m. spalio 15 d. pareiškėja kreipėsi į Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su prašymu taikyti mediaciją dėl gyvenamojo namo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir uzufrukto nustatymo. Teismas iš pateikto kompaktinio disko su jame įrašytu garso įrašu nustatė, kad moteris, kuri sako esanti pensininkė, liepia išeiti iš namų kitai moteriai, nes D. padovanos jai namą ir įsigalios jos nuosavybė, o kita moteris teigia, kad ji taip pat čia gyvena ir deklaravusi savo gyvenamąją vietą ir jos išvaryti neturi teisės.
5. Teismas pažymėjo, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo.
6. Teismas nurodė, kad pareiškėja prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi kyla grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas galimai palankus pareiškėjai teismo sprendimo vykdymas, nes ginčo gyvenamasis namas gali būti perleistas tretiesiems asmenims (parduotas, dovanotas, kitaip apsunkintas). Be to, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, prašoma nustatyti nepilnamečių vaikų ir pareiškėjos laikiną uzufruktą ginčo name.
7. Teismas pabrėžė, kad šioje proceso stadijoje teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo.
8. Teismas iš pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinio nustatė, kad pareiškėja su dukterimis, kurių viena yra ir atsakovo duktė, nuolat gyvena atsakovo vardu registruotame gyvenamajame name, ten deklaravusios gyvenamąją vietą. Pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys teismui leido manyti, kad iki ieškinio pateikimo nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu galimai palankaus pareiškėjai teismo sprendimo priėmimas, kadangi gyvenamasis namas gali būti parduotas, dovanotas, kitaip apsunkintas.
9. Teismas pažymėjo, kad žyminis mokestis už ieškinį turėtų būtį 1 355,00 Eur, kadangi. 2024 m. sausio 1 d. gyvenamojo namo rinkos vertė, VĮ Registrų centras 2024 m. lapkričio 19 d. duomenimis, yra 136 000,00 Eur, todėl žyminis mokestis mokamas nuo ieškinio sumos 136 000,00 Eur / 2 = 68 000,00 Eur, 68 000,00 Eur x 0,03 x 0,75 = 1 245,00 Eur; 1 245,00 Eur + 110,00 Eur (žyminis mokestis už neturtinį reikalavimą dėl uzufrukto nustatymo) = 1 355,00 Eur. Kadangi ieškovė sumokėjusi 1 046,00 Eur užstatą ir tai yra daugiau, nei pusė 1 355,00 Eur žyminio mokesčio, teismas laikė, kad užstatas sumokėtas tinkamai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Atskiruoju atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį ir pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjos visas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Gyvenamasis namas yra asmeninė atsakovo nuosavybė, kadangi 2013 m. rugsėjo 30 d. atsakovas nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą, ant kurio 2021 m. lapkričio 20 d. užbaigė savo namo statybą, o visos lėšos žemės pirkimui ir namo statybai buvo atsakovo asmeninės lėšos, kadangi 2014 m. rugpjūčio 22 d. atsakovo tėvas dovanojo atsakovui asmeninės nuosavybės teise 250 000,00 Lt bei 2017 m. rugpjūčio 17 d. atsakovas pardavė jam nuosavybės teise priklausiusį butą už 37 000,00 Eur, o visus pinigus panaudojo gyvenamojo namo statybai, tuo tarpu pareiškėja niekuo neprisidėjo prie žemės sklypo įsigijimo ir statybų.
1.2. Pareiškėja su vaikais turėdama arešto orderį išsikraustė iš atsakovo gyvenamojo namo su visa manta, o toks išvykimas yra provokacinis veiksmas, neva gali būti pažeista teisė į uzufruktą, tačiau nėra jokių įrodymų, kad atsakovas piktybiškai ar kitaip nusistatęs pareiškėjos atžvilgiu. Taip pat, kaip teismas nurodė, pareiškėja yra sumokėjus 1 046,00 Eur užstatą, kas rodo, kad pareiškėja yra pakankamai finansiškai gerai apsirūpinusi, todėl uzufrukto būtinybę paneigia tokie pareiškėjos veiksmai.
Šalies argumentai
1.3. Pareiškėjos teiginiai, kad atsakovas perrašys savo asmeninį turtą tretiesiems asmenis yra be jokio pagrindo, nes atsakovo nuosavybė įrodyta namo statymo faktu, piniginių lėšų panaudojimu ir kitomis aplinkybės, o pareiškėja tik deklaratyviai nurodo baimes dėl turto perleidimo, tuo labiau reikalavimas dėl nekilnojamojo turto pripažįstant jį bendrąja daline nuosavybe nėra pagrįstas jokiais argumentais ar įrodymais, todėl toks nuosavybės teisių apribojimas, nesant jokiam pagrindui pažeidžia atsakovo teises į nuosavybę.
1.4. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas imsis nesąžiningų veiksmų ieškovės atžvilgiu, siekdamas išvengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo, tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas sužinojęs apie ieškovės jam pareikštus reikalavimus, perleido, įkeitė ar kitokiu būdų apsunkino savo turimą nekilnojamąjį turtą, todėl pažymėjo, kad šiuo atveju neegzistuoja grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, o ir pareiškėja nepaneigė atsakovo sąžiningumo prezumpcijos.
Atsiliepimas
11. Pareiškėja atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Atskirajame skunde atsakovas neproporcingai daug dėmesio skiria aplinkybėms, kurios turėtų būti įrodinėjamos tik iš esmės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, todėl tiek atskirojo skundo turinys, tiek ir su juo pateikti rašytiniai įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovas ginčo namą laiko savo asmenine nuosavybe ir ši jo nuomonė yra pakankamai kategoriška.
2.2. Pareiškėja laikinai išsikraustė likus kelioms valandoms iki apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio, kuriuo atsakovui buvo nustatyti apribojimai ir draudimai, galiojimo pabaigos, nepilnamečiams vaikams kategoriškai atsisakius būti namuose į kuriuos sugrįš atsakovas, todėl negalima sutikti su atsakovo atskirajame skunde nurodomu vertinimu, kad pareiškėjos išvykimas iš gyvenamojo namo yra provokacinis veiksmas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
13. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų
14. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė 2014 m. rugpjūčio 22 d. Pinigų dovanojimo sutartį, 2011 m. liepos 7 d. Dovanojimo sutartį, 2017 m. rugpjūčio 14 d. Pirkimo-pardavimo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pareiškėja kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 19 d. ir 2024 m. lapkričio 25 d. nutartis, kuriomis buvo netenkinti tiek atsakovo tiek atsakovo motinos skundai dėl apsaugos nuo smurto orderio panaikinimo.
16. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kita vertus, kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).
17. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo buvo išspręstas apie tai atsakovui nepranešus ir atsakovas neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjos prašymą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju yra nagrinėjama šeimos byla, o laikinosios apsaugos priemonės buvo taikomos atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus, priima apelianto kartu su atskiruoju skundu ir pareiškėjos kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus įrodymus.
18. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl naujų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti.
Dėl nutarties ne(pagrįstumo)
19. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis).
20. CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Šios priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, įrodymais yra patvirtinta grėsmė pareiškėjo interesams ir egzistuoja bendrasis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – tikimybė, kad ateityje galbūt kils grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo, tikėtina, palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
21. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad, kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir panašiai, todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai ir pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo, galbūt jam nepalankaus, teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-839/2009; 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-874/2012; 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-491-157/2015).
22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pateikimo dienos, t. y. areštą gyvenamajam namui, esančiame (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovui atlikti bet kokius sandorius ir veiksmus, kuriais nurodytas nekilnojamasis turtas būtų perleistas tretiesiems asmenims ar būtų bet kaip kitaip apsunkintas ar suvaržytas ir iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas nustatyti laikiną uzufruktą, suteikiant teisę pareiškėjai su nepilnametėmis dukromis gyventi gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad ketina paduoti ieškinį teismui dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir uzufrukto nustatymo, tačiau nesant atliktai mediacijai neturi teisės kreiptis į teismą su ieškiniu, o atsakovo ir atsakovo motinos elgesys ir jų grasinimai leidžia manyti, kad gyvenamasis namas gali būti padovanotas atsakovo motinai, todėl galimai perleidus namą tretiesiems asmenis pareiškėjai palankus teismo sprendimo įgyvendinimas taptų neįmanomas, tuo labiau, kad ginčo namas yra vienintelė jos ir nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeistas jos bei nepilnamečių vaikų poreikis turėti tinkamas ir saugias gyvenimo sąlygas.
Žemesnės instancijos teismas
23. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja su dukterimis, kurių viena yra ir atsakovo duktė, nuolat gyvena atsakovo vardu registruotame gyvenamajame name, ten deklaravusios gyvenamąją vietą bei atsižvelgęs į pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, sprendė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu galimai palankaus pareiškėjai teismo sprendimo priėmimas, kadangi gyvenamasis namas gali būti parduotas, dovanotas, kitaip apsunkintas, todėl tenkino pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo ir taikė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), areštą, uždraudžiant atsakovui, atlikti bet kokius sandorius ir veiksmus, kuriais nurodytas nekilnojamasis turtas būtų perleistas tretiesiems asmenims ar būtų kitaip apsunkintas ar suvaržytas bei iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas nustatė laikiną uzufruktą, suteikiant teisę pareiškėjai, su nepilnametėmis dukromis gyventi gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini).
24. Apeliantas pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, pažymėdamas, kad gyvenamasis namas yra asmeninė jo nuosavybė, nes visos lėšos žemės pirkimui ir namo statybai buvo atsakovo asmeninės lėšos, ką patvirtina kartu su atskiruoju skundu pateikta 2014 m. rugpjūčio 22 d. pinigų dovanojimo sutartis, kuria atsakovo tėvas dovanojo atsakovui asmeninės nuosavybės teise 250 000,00 Lt bei 2017 m. rugpjūčio 17 d. buto pirkimo – pardavimo sutartis, kuri patvirtina, kad atsakovas už jam nuosavybės teise priklausiusį butą gavo 37 000,00 Eur.
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėja prašyme nurodė, kad šalys nuo 2013 m. gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį pasistatė gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo registruotas atsakovo vardu, o atsakovas atskirajame skunde teigia, kad tai yra jo asmeninė nuosavybę, pareiškėja niekuo neprisidėjo prie žemės sklypo įsigijimo ir statybų. Šiuo atveju matyti, kad tarp bylos šalių yra ginčas dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, šio turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, kuris galės būti išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Todėl šis apelianto argumentas, kuriuo atsakovas nesutinka su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, kadangi į klausimą ar turtas yra asmeninė atsakovo, ar bendroji dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė, bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą ir teismui priėmus sprendimą.
26. Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas imsis nesąžiningų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu, siekdamas išvengti pareiškėjai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo, tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas sužinojęs apie pareiškėjos jam pareikštus reikalavimus, perleido, įkeitė ar kitokiu būdų apsunkino savo turimą nekilnojamąjį turtą, o ir pareiškėja nepaneigė atsakovo sąžiningumo prezumpcijos.
27. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju atsakovo nesąžiningumą visuomet privalu įrodyti tam asmeniui, kuris ir prašo atitinkamų priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1119-464/2017; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-268-516/2019). Kita vertus, būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) lemia ne tik poreikis eliminuoti galimybę atsakovui perleisti ar kitaip apsunkinti jo žinioje esantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti paties ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė, kaip disponavimo ginčo objektu uždraudimas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikoma prevencine priemone, užtikrinančią ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) iki ginčo galutinio išsprendimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017).
28. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai susiję su nuosavybės teisių sukūrimu ar nuosavybės teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu, kai ginčo objektas yra nekilnojamasis turtas, tokio pobūdžio bylose negali būti ignoruojamas faktas, kad nesiėmus priemonių apriboti atsakovo teisę disponuoti jo žinioje esančiu ir ginčo objektą sudarančiu turtu, egzistuoja galimybė, jog atsakovas, net ir neturėdamas nesąžiningų ketinimų, šį turtą perleis sąžiningiems tretiesiems asmenims (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-998-516/2018, 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1336-370/2018, 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-44-196/2019, 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-790/2020). Tai reiškia, jog tada, kai yra kilęs ginčas dėl konkretaus turto, kurį šiuo atveju yra prašoma pripažinti bendrąja daline nuosavybe, yra būtina apriboti ginčo turtą valdančio asmens disponavimo turtu teises tam, kad jis būtų išsaugotas ir užkirstas kelias atsakovui jį perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu galimai palankaus pareiškėjai teismo sprendimo vykdymas.
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esminę reikšmę šioje byloje turi aplinkybė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, todėl egzistuoja poreikis iki bylos nagrinėjimo pabaigos užtikrinti ginčo objekto status quo (esamą padėtį) ir tikslinga ginčo turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepriklausomai nuo galimo atsakovo (ne)sąžiningumo.
30. Pirmosios instancijos teismas, siekdamasis užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai, iki teismo sprendimo priėmimo bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja su nepilnametėmis dukterimis nuolat gyvena atsakovo vardu registruotame gyvenamajame name, ten deklaravusios gyvenamąją vietą, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas nustatė laikiną uzufruktą, suteikiant teisę pareiškėjai, su nepilnametėmis dukromis gyventi gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini).
31. Pažymėtina, kad siekiant užtikrinti Vaiko teisių apsaugos įstatyme įtvirtintą vaiko teisę į būstą, CK įtvirtintas nepilnamečio vaiko teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas, kai vaiko tėvai nutraukią santuoką (CK 3.71 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.71 straipsnio norma pagal analogiją taikoma ir ginant nesusituokusių tėvų vaikų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2006).
32. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SP-22698-490/2024 tenkino pareiškėjų N. B. ir D. N. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo, kuria nepilnametės S. N. gyvenamoji vieta nustatyta su pareiškėja, taip pat iš 2012 m. gegužės 30 d. Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-293-722/2012 matyti, kad su pareiškėja nustatyta pareiškėjos nepilnametės dukros M. R. gyvenamoji vieta. Iš gyventojų registro išrašų matyti, kad nuo 2022 m. liepos 4 d. pareiškėjos ir nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja turi kitą gyvenamąją vietą, kurioje galėtų gyventi su nepilnamečiai vaikais, byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė laikiną uzufruktą, suteikiant teisę pareiškėjai, su nepilnametėmis dukromis gyventi gyvenamajame name, taip užtikrinant nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą.
33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas jokių pagrįstų argumentų, pagrindžiančių, kad nustatytas laikinas uzufruktas, suteikiantis teisę pareiškėjai su nepilnametėmis dukromis gyventi atsakovui nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name pažeidė jo interesus, nepateikė, o apelianto argumentas, jog uzufruktui nėra būtinybės, kadangi pareiškėja yra pakankamai finansiškai gerai apsirūpinus, nes teikdama teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sumokėjo 1 046,00 Eur užstatą, nepaneigia būtinybės užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš Lietuvos informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad pareiškėja 2025 m. sausio 16 d. civilinėje byloje Nr. e2-4462-722/2025 pateikė ieškinį dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, kuriuo taip pat prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-32004-722/2024 nustatytą laikinąjį uzufruktą, suteikiantį teisę pareiškėjai su nepilnametėmis dukromis gyventi gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kadangi pareiškėja iš gyvenamojo namo išsikraustė. Pažymėtina, kad minėtą aplinkybę, jog pareiškėja iš gyvenamojo namo išsikraustė su visa manta, atskirajame skunde nurodė ir apeliantas. Pateiktame ir teismo priimtame ieškinyje nėra reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas dėl uzufrukto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. vasario 10 d. rezoliucija ieškinį priėmė, tačiau ieškinyje pareikštas procesinis prašymas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo iki šiol nėra išspręstas.
34. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas nustatytas laikinas uzufruktas, suteikiantis teisę pareiškėjai su nepilnametėmis dukromis gyventi gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), nebeatlieka tos paskirties, kuriai ši laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį panaikina atsižvelgęs į po skundžiamos nutarties priėmimo pasikeitusias aplinkybes, t. y. pareiškėjai civilinėje byloje Nr. e2-4462-722/2025 pateikus ieškinį, kuriuo prašo panaikinti pritaikytą laikiną uzufruktą bei ieškinyje nurodžius, kad pareiškėja su nepilnametėmis dukromis išsikraustė iš ginčo namo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
35. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pateikimo dienos, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tačiau po nutarties priėmimo pasikeitus aplinkybėms (nebelikus poreikio laikino uzufrukto pagalba užtikrinti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą), pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl laikino uzufrukto, suteikiančio teisę pareiškėjai su nepilnametėmis dukromis gyventi gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), panaikinama, o likusi nutarties dalis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
36. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu yra pateikęs prašymą priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas, nes šalių ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės. Pirmosios instancijos teismui priėmus procesinį sprendimą dėl bylos baigties, bus paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2024 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį, kuria iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas nustatytas laikinas uzufruktas, suteikiantis teisę pareiškėjai N. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) su nepilnametėmis dukromis M. R., gimusia (duomenys neskelbtini), ir S. N., gimusia (duomenys neskelbtini), gyventi gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), panaikinti.
Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.