Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-02-10 · Civilinė byla Nr. 2A-54-232/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-10
Bylos Nr.
2A-54-232/2014
Teisminio proceso Nr.
2-49-3-00314-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alvydas Barkauskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Liuda Uckienė
Atsakovas
M. Č., V. Č.
Ieškovas
Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro
Civilinė byla Nr. 2A-54-232/2014Teisminio proceso Nr. 2-49-3-00314-2012-1Procesinio sprendimo kategorija: 44; 121 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,teisėjų Alvydo Barkausko, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. Č. ir V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams M. Č. ir V. Č. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

Ieškovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovų solidariai 13 121,12 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Norvegijoje 2010-02-01 dėl atsakovo M. Č. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvos Respublikoje registruota atsakovei V. Č. priklausanti transporto priemonė MITSUBISHI ELIPSE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino kitą transporto priemonę FORD MONDEO, valst. Nr.. Transporto priemonė MITSUBISHI ELIPSE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPD) 4 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 8 dalies nuostatos. Todėl Norvegijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Bendradarbiavimo nuostatais, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, tai yra, ieškovui reikalavimą 13 121,12 Lt sumai. Ieškovas TPVCAPD 17 straipsnio 5 dalyje ir Biurų tarybos Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnyje nustatyta tvarka sumokėjo Norvegijos nacionalinis draudikų biurui 13 121,12 Lt ir įgijo teisę reikalauti priteisti išmokėtą sumą iš atsakovų solidariai.

Atsiliepimas

Atsakovai M. Č. ir V. Č. atsiliepime į ieškinį su ieškovo reikalavimais nesutiko visiškai, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepateikė M. Č. kaltę pagrindžiančių dokumentų. Norvegijos draudikų biuras kompetentingas nustatyti eismo įvykio faktą, bet ne kaltininką. Nesutiko su transporto priemonės FORD MONDEO, valst. Nr. remonto sąmata. Paaiškino, kad M. Č. po eismo įvykio sutiko nekviesti policijos tik dėl menkaverčių abiejų transporto priemonių pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis dar nėra išnagrinėtas Norvegijoje, prašė ieškovo ieškinį atmesti.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovų M. Č. ir V. Č. solidariai 13 121,12 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 13 121,12 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012-03-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 745,40 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro naudai; priteisė iš atsakovų M. Č. ir V. Č. lygiomis dalimis pašto išlaidų - 32 Lt į valstybės pajamas.

Teismas nustatė, jog žala trečiajam asmeniui buvo padaryta neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemone MITSUBISHI ELIPSE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios savininke autoįvykio metu buvo atsakovė V. Č.. Ji, kaip automobilio savininkė, buvo atsakinga už draudimo sutarties sudarymą ir negalėjo naudotis pati bei leisti naudotis kitam asmeniui neapdrausta transporto priemone. Perduodama neapdraustą automobilį naudoti, atsakovė turėjo suvokti galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė V. Č. pažeidė įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus, kurie yra priežastiniame ryšyje su ieškovui atsiradusia pareiga kompensuoti Norvegijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtą draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Kadangi žala eismo įvykio metu atsirado dėl automobilį vairavusio atsakovo M. Č. kaltų veiksmų, todėl teismas sprendė, jog jis taip pat yra atsakingas už padarytą žalą. Teismas nurodė, jog byloje yra pateikti atsakovo kaltę pagrindžiantys dokumentai. Taip pat nurodė, jog atsakovai nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad dėl eismo įvykio yra kaltas ir antrosios transporto priemonės savininkas, nepateikė atsakovo teiginį patvirtinančių įrodymų, kad ginčo įvykis dar nėra išnagrinėtas Norvegijoje. Teismas pažymėjo jog ieškovas pagal TPVCAPD 17 straipsnio 5 dalį ir Biurų tarybos Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnį sumokėjo Norvegijos nacionalinis draudikų biurui 13 121,12 Lt ir įgijo teisę reikalauti priteisti išmokėtą sumą iš atsakovų solidariai, todėl teismas ieškovo ieškinį tenkino.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Apeliantai (atsakovai) M. Č. ir V. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012-12-17 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas 2012-12-17 sprendimą ir tenkindamas ieškinį, neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, nesiaiškino faktinių bylos aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės. Nagrinėjant bylą nebuvo aiškinamasi, kas yra faktinis automobilio M. E. naudotojas, atsakingas už privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. M. Č. automobiliu naudojasi teisėtai panaudos sutarties pagrindu, daugiau kaip trejus metus. V. Č. nebūdama automobilio naudotoja neturi galimybės kontroliuoti privalomo civilinės atsakomybės draudimo sutarties galiojimo bei pareigos pratęsti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Dėl nurodyto nėra pagrindo taikyti solidarią atsakomybę atsakovams. Pastarąjį savo teiginį rėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2010. Pasitvirtinus aplinkybėms dėl M. Č., kaip eismo įvykio kaltininko nustatymo, reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo galėtų būti reiškiamas tik M. Č., kaip faktiniam ir teisėtam automobilio naudotojui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad abiejų eismo įvykio pasirašytoje deklaracijoje yra nukentėjusiojo asmens paaiškinimas apie eismo įvykį ir patirtą žalą. Pranešime apie eismo įvykį-patirtą žalą bei formoje, skirtoje draudimo gavėjui esantys dokumentus pasirašiusių asmenų parašai patvirtina, jog šie dokumentai nebuvo surašomi ir pasirašomi vienu metu. Pranešimą apie eismo įvykį-patirtą žalą, automobilio Ford Mondeo vairuotoja Secielie T.Saerheim ir automobilio M. E. vairuotojas M. Č. pasirašė nenurodydami konkretaus eismo įvykio kaltininko, nes susitarė dėl abipusės kaltės. Pranešime eismo įvykio aplinkybės nėra nurodomos, tačiau iš vairuotojų nubraižytos eismo įvykio schemos matosi, kad automobilis Ford Mondeo prieš eismo įvykį buvo išvažiavęs į priešpriešinę kelio pusę. Pažymėjo, jog forma skirta draudimo gavėjui po eismo įvykio nebuvo pildoma, apie ją M. Č. nebuvo žinoma. Be to, Transporto priemonių draudikų biurui nurodydamas eismo įvykio aplinkybes M. Č. pažymėjo, kad automobilis Ford Mondeo važiavo viduriu kelio ir pamatęs iš posūkio sukantį automobilį bandė sukti į dešinę, tačiau susidūrimo nepavyko išvengti, nes kelio danga buvo slidi ir snigo. Šios aplinkybės patvirtina automobilio Fond Mondeo kaltę dėl eismo įvykio. Byloje nėra jokios informacijos, kuri patvirtintų, kuo remiantis eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovas M. Č., taip pat nėra informacijos, kuri patvirtintų automobilio Ford Mondeo apgadinimus iš karto po eismo įvykio, ypač įvertinant tai, kad automobilis Ford Mondeo buvo remontuojamas praėjus beveik pusei metų po eismo įvykio. Nurodė jog atsakovas deda pastangas užginčyti savo kaltę Norvegijoje, o byla turėtų būti nagrinėjama Norvegijoje nes ten yra jo gyvenamoji vieta

Atsiliepimas

Ieškovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu prašė apeliantų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad aplinkybė, kas buvo transporto priemonės M. E. naudotojas įtakos biuro reikalavimo teisei neturi. Nurodė, jog pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta įregistruotų transporto priemonių savininkams šiuo atveju V. Č.. Rėmėsi LAT civilinėse bylose Nr. 3K-3-325/2008 ir 3K-7-300/2010 suformuota praktika. Nurodė, kad pateikta tarp atsakovų sudaryta panaudos sutartis neturi įtakos jų atsakomybei prieš biurą, kadangi panaudos sutarties pagrindu daikto nuosavybės teisė kitai šaliai nepereina. Šiuo atveju atsakomybė prieš biurą automobilio savininkei atsirado ne dėl tiesiogiai eismo įvykio metu padarytos žalos, bet dėl to, kad ji neįvykdė TPVCAPDĮ imperatyvo – neapdraudė transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taip pažeisdama draudžiamąją įstatymo normą. Pažymėjo, jog biuras neaiškina kitos valstybės nacionalinių teisės aktų bei savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykio kaltininkų, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija. Šiuo atveju Norvegijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į turimus dokumentus bei į Norvegijoje galiojančius teisės aktus, administravo žalą, nustatė eismo įvykio faktą, kaltininką t.y. M. Č., žalos dydį bei pateikė reikalavimą. Bendraatsakoviai nepateikė jokių teisiškai reikšmingų motyvų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad dėl eismo įvykio yra kaltas antrosios transporto priemonės vairuotojas ar duomenų, paneigiančių Norvegijos nacionalinio draudikų biuro sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Taip pat pažymėjo, jog pagrindinis dokumentas, kurio pagrindu biurui kyla pareiga mokėti išmokas eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui yra pastarojo reikalavimas, o ne žalą pagrindžiančių dokumentų pateikimas. Be to byloje atsakovas jokių savo abejones dėl eismo įvykio aplinkybių ir išmokėtos draudimo išmokos pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Apelianto prašymas dėl bylos nagrinėjimo Norvegijoje atmestinas, nes tokio klausimo atsakovas nekėlė pirmosios instancijos teisme. Prašymas dėl naujų įrodymų atmestinas tais pačiais motyvais, nes apeliantas nenurodė kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui

Motyvuojamoji dalis

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

Ginčas byloje yra kilęs dėl žalos, padarytos Lietuvoje registruota, nedrausta transporto priemone, užsienio valstybėje (Norvegijoje), kurią įvykio metu nukentėjusiems asmenims atlygino tos valstybės (Norvegijos) Draudikų biuras, pastarajam žalą kompensavo ieškovas (Lietuvos draudikų biuras) ieškiniu reikalaujantis žalos atlyginimo subrogacijos tvarka iš atsakovų M. Č. vairavusio transporto priemonę įvykio metu ir V. Č. kaip neapdraustos transporto priemonės savininkės neįvykdžiusios jai įstatyme imperatyviai numatytos pareigos apdrausti savo transporto priemonę.

TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato jog Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. LAT yra pasisakęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiradus civilinei atsakomybei žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą transporto priemonę, ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę (LAT 2009 04 24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009). Tokiu atveju automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, kurioje nustatyta atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo. Kadangi šie asmenys pažeidė Įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką, tai jie laikytini solidariaisiais skolininkais (LAT 2008 06 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).

Byloje pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos medžiaga pagrįstai nustatė, kad Norvegijoje 2010-02-01 įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvoje registruota atsakovei priklausanti transporto priemonė, vairuojama atsakovo, MITSUBISHI ELIPSE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadino kitą transporto priemonę FORD MONDEO, valst. Nr. BP31960 (b.l. 6, 9, 10, 14-18). Ieškovas pateikė abiejų eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją – pranešimą apie eismo įvykį ir patirtą žalą, kurioje užfiksuotos įvykio aplinkybės (nubraižyta eismo įvykio schema, yra nukentėjusiojo asmens paaiškinimas) (b.l. 9-10, 14-18). Kadangi transporto priemonė MITSUBISHI ELIPSE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, Norvegijos nacionalinis draudikų biuras (TRAFIKKFORSIKRIMGSFORENINGEN), vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniais), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t.y. ieškovui, reikalavimus 13 121,12 Lt sumai. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau - Biuras), kompensavo Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui 13121,12 Lt (29 920 NOK) draudimo išmoką (b.l. 33). Žalos dydis pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (b.l. 7, 33). Taip pat ieškovas pateikė į bylą transporto priemonės FORD MONDEO, valst. Nr. BP31960, remonto sąmatos kopijas (b.l. 64-75).

Apeliantas neneigia fakto, kad jo vairuojama, atsakovei priklausanti transporto priemonė Norvegijoje, ieškinyje nurodytu laiku buvo patekusi į eismo įvykį, iš kurio ieškovas kildina žalą, tačiau nurodo neva su kitos autoavarijoje dalyvavusios transporto priemonės vairuotoja buvo sutaręs dėl abipusės kaltės, nes įvykis įvykęs atsakovui sukant į dešinę kai tiesiai kelio viduriu važiavo kita eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė, eismo sąlygos buvo sunkios kelias slidus todėl abiem vairuotojams nepavyko išvengti susidūrimo. Tačiau šis apelianto teiginys neatitinka byloje užfiksuotų duomenų, nes iš prie ieškinio pareiškimo pateiktos įvykio schemos (b.l. 9) aiškiai matyti, jog 5,7 metrų pločio kelyje, kita transporto priemonė važiavo tiesiai dešine kelio puse, kiek toliau nuo dešinio kelio krašto. Tuo tarpu iš su apeliaciniu skundu patektų naujų rašytinių įrodymų matyti jog atsakovas gavęs ieškovo pretenziją su prašymų užpildyti anketą (b.l. 175) anketoje, įvykio schemoje nukentėjusiojo automobilio padėtį pavaizdavo atvirkščiai, kad minėtas automobilis važiavo labiau kaire kelio puse, tačiau nėra pateikęs į bylą įrodymų, kad būtent jo schema atitinka tikrovę. Iš byloje Norvegijos nacionalinio draudikų biuro pateiktoje eismo įvykio dalyvių deklaracijoje nukentėjęs asmuo nurodė, kad pamatė per dideliu greičiu lekiantį automobilį iš kairės pusės, sugebėjo pasukti į dešinę pusę, tačiau kito automobilio greitis buvo per didelis, kad galėtų sustoti (b.l. 17). Be to, ieškovas papildomai užklausė Norvegijos nacionalinį draudikų biurą dėl kaltės klausimo, kuris atsakė, kad „eismo įvykis įvyko Norvegijoje ir turi būti nagrinėjamas pagal Norvegijos teisės aktus. Apgadinimų protokole, kurį pasirašė abi šalys, nurodyta, kad nėra pagrindo padalinti atsakomybę“ (b.l. 8, 13). Atsakovas M. Č. atsiliepime į ieškinį patvirtino, jog atsitikus eismo įvykiui, jis sutiko nekviesti policijos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ,kad jo pateikti įrodymai tik patvirtina, kad Norvegijos policija neužregistravo jokio autoįvykio, kuriame jis būtų dalyvavęs (b.l. 134, 135). Nors apeliantai teigė jog prašoma žalos atlyginimo suma yra nepagrįstai didelė nėra pateikę jokių įrodymų, kad žala buvo neteisingai paskaičiuota, Norvegijoje galiojančiomis kainomis, o apelianto su skundu pateiktos apeliantei priklausančio automobilio nuotraukos jokios įrodomosios vertės šiuo atveju neturi, nes atlyginama turėjo būti kitos autoavarijoje sudaužytos transporto priemonės išlaidos.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas remdamasis šalių paaiškinimais duomenimis pagrįstai nustatė, jog žala trečiajam asmeniui buvo padaryta neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemone MITSUBISHI ELIPSE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios savininke autoįvykio metu buvo atsakovė V. Č.. Ji, kaip automobilio savininkė, buvo atsakinga už draudimo sutarties sudarymą ir negalėjo naudotis pati bei leisti naudotis kitam asmeniui neapdrausta transporto priemone.

Apeliantai siekdami paneigti abiejų atsakovų solidarios atsakomybės taikymo pagrįstumą su apeliaciniu skundu yra pateikę Automobilio panaudos sutarties, atsakovų pasirašytos 2007 07 11 kopiją. Kolegijos nuomone šis naujai pateiktas įrodymas nepaneigia automobilio savininkės apeliantės V. Č. solidariosios atsakomybės, nes minėta sutartis neatleidžia atsakovės nuo jos kaip transporto savininkės atsakomybės pagal nuo TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje 17 straipsnio 2 dalyje 23 straipsnio 1 dalyje numatytos solidarios pareigos atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Automobiliai priskirtini privalomai registruotinam turtui. Iš Regitros duomenų matyti, kad automobilis MITSUBISHI ECLIPSE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra registruotas V. Č. vardu 2006 12 30, tačiau duomenų, kad teisėtas automobilio valdytojas pagal panaudotos sutartį yra atsakovas M. Č. nėra įregistruota. Regitroje nėra duomenų apie automobilio valdytoją M. Č.. Apeliantai byloje nepagrįstai remiasi Kasacinio teismo praktika, LAT 2010 06 16 nutartimi civilinėje byloje 3K-3-255/2010, nes minėtos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi. Minėtoje byloje buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkas pagal išviešintą, transporto priemonių registre įregistruotą panaudos sutartį, apdraustą perdavimo metu transporto priemonę perdavė kitam asmeniui, o pastarasis asmeniui, kuris įvykio metu transporto priemonės nebuvo apdraudęs. LAT minėtoje byloje pabrėžė, kad pirmajam teisėtam automobilio naudotojui buvo išduotas šios transporto priemonės naudotojo pažymėjimas, jis buvo įregistruotas viešame registre kaip automobilio naudotojas, VĮ „Regitra“ įregistravo minėtą asmenį automobilio naudotoju, patikrinusi transporto priemonės registracijos, draudimo liudijimus, poliso numerį, t. y. atliko visas būtinas procedūras ir taip išviešino teisėtai suteikto naudotis automobiliu faktą, o automobilio savininko veiksmai atitiko Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Taigi, pirmosios instancijos teismamui nebuvo pagrindo atsižvelgti į apelianto nurodytą kasacinio teismo nutartį. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Byloje nustatyta, kad žala tretiesiems asmenims padaryta nedraustu automobiliu. Atsakovei nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė buvo automobilis, todėl šis turėjo būti privalomai apdraustas. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Taigi ši pareiga teko atsakovei.

Pažymėtina, kad byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu.

CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Nustatydamas solidariąją atsakomybę, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsniu ir 23 straipsnio 1 dalimi bei nenukrypo nuo Kasacinio teismo praktikos

Apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad byla neteisminga Lietuvos teismams niekuo nepagrįsta, apeliantas nėra pateikęs duomenų, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvgijoje, apeliantė taip pat, todėl byla remiantis CPK 787 straipsniu nuostatomis teisminga Lietuvos teismams, be to teismingumo klausimo apeliantai nekėlė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi todėl byloje neaptariami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija

NUTARIA:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rūta Veniulytė JankūnienėAlvydas BarkauskasLiuda Uckienė`