- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-26
- Bylos Nr.
- eI-3926-208/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01849-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Donatas Vansevičius, Liudmila Zaborovska, Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- N. B.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Donato Vansevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos ir Mefodijos Povilaitienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. B. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja N. B., atstovaujama J. V. B., elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 1SS-1144-(7.5) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą pareiškėjos 2017 m. kovo 10 d. skundą išnagrinėti iš esmės ir priimti sprendimą – tenkinti 2017 m. kovo 10 d. skunde nurodytus reikalavimus.
Nurodo, kad skundžiamu Sprendimu atsakovė atsisakė išnagrinėti pareiškėjos skundą, kuriuo ji prašė apginti jos pažeistas teises dėl nuosavybės teisių atstatymo. Pareiškėja, kreipdamasi į atsakovę, prašė atkurti jai nuosavybės teises į tėvo K. D. – 1,12 ha žemės ir senelio V. D. – 2,18 ha žemės valdos dalį. Savo 2017 m. kovo 10 d. prašymu pareiškėja siekė, kad būtų peržiūrėtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į jos tėvui ir seneliui priklausiusios žemės nuosavybės atstatymo, nes, jos manymu, sprendimai dėl nuosavybės teisės atstatymo, t. y. Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymas Nr. 13.6-1762 ir 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 13.6-4560, kuriais nuosavybės teisė buvo atkurta pareiškėjos seseriai A. J., buvo priimti nepagrįstai, t. y. remiantis neteisėtais Ariogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybos sprendimais ir pažymomis.
Teigia, kad dėl nuosavybės į žemę atstatymo tvarkos buvo suklaidinta Kauno apskrities viršininko administracijos darbuotojo J. K., tačiau atsakovė šio fakto netyrė, nors būtent ji, panaikinus apskričių viršininkų administracijas, perėmė jų vykdytas funkcijas. Tarnyba, neišnagrinėjusi pareiškėjos prašymo iš esmės, pažeidė teisę į objektyvų, nešališką, išsamų skundo išnagrinėjimą, o tuo pačiu ir – teisę į nuosavybės atkūrimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėja 1994 m. balandžio 25 d. tuometės Raseinių rajono Ariogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė pareiškimą, kuriuo savo sesers A. J. naudai atsisakė teisės atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią į K. D. ir V. D. žemės dalį. Pagal sudarytą susitarimą ir 1994 m. balandžio 25 d. atsisakymą nuosavybės teisės į K. D. ir V. D. žemes buvo atkurtos A. J.. Pareiškėja 2005 m. kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 1994 m. balandžio 25 d. atsisakymą nuo tėvo ir senelio žemės dalies A. J. naudai, taip pat atidalyti iš A. J. sugrąžintos žemės pareiškėjai priklausančią dalį, pripažįstant jai nuosavybės teisę, tačiau Klaipėdos rajono apylinkės teismas ir Klaipėdos apygardos teismas nepripažino negaliojančiu pareiškėjos 1994 m. balandžio 25 d. atsisakymą nuo tėvo ir senelio žemės dalies A. J. naudai. Kadangi pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į žemės savininkų K. D. ir V. D. turėtą žemę yra baigta, todėl atsakovė negali iš naujo peržiūrėti pareiškėjos 2017 m. kovo 10 d. skundo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 1991 m. spalio 2 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į K. D. ir V. D. iki nacionalizacijos (1940 m.) Kėdainių apskrities (duomenys neskelbtini) kaimuose (šiuo metu – Raseinių rajono, (duomenys neskelbtini) ) turėtą žemę. Pareiškėja N. B., J. D., A. J. ir J. R. 1994 m. kovo 25 d. pasirašė susitarimą (notarinio registro Nr. AŠR-772) (toliau – Susitarimas), pagal kurį pareiškėjai tenka 2,18 ha pirmiau paminėtų žemės savininkų valdytos žemės dalis. Pareiškėja 1994 m. balandžio 25 d. tuometės Raseinių rajono, Ariogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė pareiškimą (patvirtintas viršaičio pavaduotojos D. L. (reg. Nr. 141)), kuriuo savo sesers A. J. naudai atsisakė teisės atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią į K. D. ir V. D. žemės dalį (toliau – 1994 m. balandžio 25 d. atsisakymas). A. J. nuosavybės teisės į pagal Susitarimą ir 1994 m. balandžio 25 atsisakymu atsisakytą žemę atkurtos Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 2703 „Dėl nuosavybės teisės į žemę (mišką) atstatymo“ ir Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 13.6-4560 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką), perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiesiems žemės (miško) sklypus, Klaipėdos rajone“.
Pareiškėja Tarnybai pateikė 2017 m. kovo 10 d. skundą, kuriame ji prašė pripažinti kaip niekinį pareiškėjos tuometės Ariogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktą 1994 m. balandžio 25 d. pareiškimą, kuriuo atsisakė nuo savo tėvo ir senelio žemės dalies A. J. naudai, taip pat panaikinti šio 1994 m. balandžio 25 d. atsisakymo pagrindu parengtus dokumentus ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. J..
Skundžiamu Sprendimu atsakovė konstatavo, kad pareiškėjos keliamas klausimas dėl 1994 m. balandžio 25 d. atsisakymo pripažinimo negaliojančiu jau išspręstas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, todėl pakartotinis šio klausimo kėlimas yra negalimas.
Taigi nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 1SS-1144-(7.5), kuriuo atsakovė atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. kovo 10 d. skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 3 dalį bylose teismų priimtus sprendimus gali peržiūrėti tik teismas ir tik įstatymų nustatyta tvarka.
Šioje byloje nustatyta, kad N. B. 2005 m. kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 1994 m. balandžio 25 d. atsisakymą nuo tėvo ir senelio žemės dalies A. J. naudai, taip pat atidalyti iš A. J. sugrąžintos žemės pareiškėjai priklausančią dalį, į ją pripažįstant nuosavybės teisę. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjos ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad pareiškėja neįrodė pagrindų, kurie leistų pripažinti ginčijamą sandorį – 1994 m. balandžio 25 d. atsisakymą negaliojančiu, t. y. nebuvo įrodyta, kad sandoris sudarytas dėl A. J. apgaulės ar kitokių neteisėtų veiksmų. Klaipėdos apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 20 d. sprendimo, 2008 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-228-125/2008 pareiškėjos skundą atmetė ir paliko galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 20 d. sprendimą.
Pareiškėja taip pat kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 2703 ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 13.6-4560 dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. J. bei įpareigoti Tarnybos Raseinių skyrių patenkinti Ariogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pareiškėjos 1991 m. spalio 2 d. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų K. D. ir V. D. turėtą žemę. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-121-362/2016 atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kadangi praleistas skundo padavimo terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-137-552/2016 atmetė pareiškėjos atskirąjį skundą ir paliko nepakeistą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-89-261/2016 taip pat atsisakė priimti pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-121-362/2016.
Taigi nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakove, kad teismams (tiek Klaipėdos rajono apylinkės teismui, tiek Klaipėdos apygardos teismui) nepripažinus negaliojančiu pareiškėjos 1994 m. balandžio 25 d. atsisakymo nuo tėvo ir senelio žemės dalies A. J. naudai, Tarnyba neturi teisinio pagrindo jį pripažinti negaliojančiu, ko siekia pareiškėja, pateikdama 2017 m. kovo 3 d. skundą Tarybai. Paminėtina, kad pareiškėja 2017 m. kovo 3 d. pateiktame skunde iš esmės kelia iš naujo klausimą, kuris jau ne kartą nagrinėtas ne tik pačios Tarnybos (kaip atsakovė nurodo 2017 m. vasario 20 d. raštu Nr. 1SS-429-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“), bet šiuo klausimu jau priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Taigi šiuo atveju pareiškėjos siektas inicijuoti iš naujo ginčas išnagrinėtas iš esmės ir siekiant patikrinti, ar įsiteisėjęs teismų sprendimas nepažeidė įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, galimas tik taikant proceso atnaujinimo institutą. Pareiškėja siekė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-121-362/2016, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi (administracinė byla Nr. P-89-261/2016) atsisakė priimti pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą.
Analizuojant skundžiamą Tarnybos Sprendimą teisėtumo aspektu, pabrėžtina, jog jis turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008).
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (nutartys administracinėse bylose Nr. A756-700/2008 ir Nr. A756-422/2009).
Tarnybos skundžiamame Sprendime nurodytos konkrečios teisės normos bei faktinės aplinkybės, kuriomis atsakovas grindžia savo atsisakymą nagrinėti pareiškėjos pateiktą 2017 m. kovo 10 d. prašymą iš naujo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, jo panaikinti jokio pagrindo nėra.
Kiti pareiškėjos teiginiai, kad dėl nuosavybės į žemę atstatymo tvarkos buvo suklaidinta vieno iš Kauno apskrities viršininko administracijos darbuotojo, tačiau Tarnyba šio fakto net netyrė, taip pažeisdama teisę į objektyvų, nešališką, išsamų skundo išnagrinėjimą, o tuo pačiu ir – teisę į nuosavybės atkūrimą, teismo nuomone, niekaip nekeičia skundžiamame Sprendime padarytos išvados, todėl jie šiame sprendime detaliau nenagrinėjami.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius teismui pateikė 2017 m. spalio 25 d. pažymą Nr. NTP-7-10235 pagal advokatės L. T. prašymą, kad advokatė patyrė 94,06 Eur išlaidų, teikiant valstybės garantuojama antinę teisinę pagalbą pareiškėjai, kurias prašo priteisti valstybės naudai. Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju – sprendimas nėra priimamas pareiškėjos naudai, todėl nėra jokio pagrindo valstybei priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą (ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos N. B. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.