Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017-07-21 nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 286 straipsnį ir nuteistas 10 MGL dydžio (376,6 eurų) bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017-01-05 iki 2017-01-06 – viena para ir nustatyta laikyti sumokėjusiu 2 MGL dydžio baudą. Baudą A. U. įpareigotas sumokėti per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš A. U. 35,84 eurų Valstybinei ligonių kasai patirtoms Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. nuteistas už tai, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent: 2017-01-05, apie 23.17 val. buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, policijos pareigūnams atvykus pagal iškvietimą dėl konfliktuojančių asmenų, stumdė vyriausiąjį patrulį D. Š., jam griebė už kairės plaštakos II piršto ir jį laužė, tuo padarydamas D. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus - kairės plaštakos II piršto nubrozdinimą ir patempimą, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, vyriausiąjį patrulį D. Š. išstūmęs iš buto, bendro naudojimo laiptinėje nevykdė teisėtų policijos pareigūno reikalavimų nesipriešinti, bandė rankomis suduoti nukentėjusiajam D. Š. į galvą, standino rankas, muistėsi, stūmė jį nuo savęs, taip vengdamas sulaikymo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. U. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo A. U. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2017-07-21 nuosprendį, konstatuoja, jog šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. U. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. U. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai nuteistojo A. U. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas pavartojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį pavartoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį pavartoti. Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (fizinis, mechaninis, cheminis, biologinis), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Smurtas gali būti tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas, apipylimas cheminėmis medžiagomis ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015 ir kt.).

Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013).

Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d.). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo savo nekaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nuteistasis A. U. grindžia iš esmės vien tik savo paties paaiškinimais, kurie yra paneigti kitais objektyviais byloje surinktais įrodymais. Tai, kad nuteistasis A. U., panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnui D. Š. ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus, nevykdė teisėtų policijos pareigūno reikalavimų, taip vengdamas sulaikymo, patvirtina: nukentėjusiojo D. Š., liudytojų Ž. V., T. U., R. P., M. K. parodymai pirmosios instancijos teisme, taip pat specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės pranešime, policijos BIRT ataskaitų žiūryklės išraše esantys duomenys. Nukentėjusysis D. Š. apklausiamas apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2017-01-05 naktį tarnybos metu, gavę pranešimą, kad sūnus smurtauja prieš mamą, su pareigūne Ž. V. nuvyko kaltinime nurodytu adresu, jis bendravo su A. U., kuris iš karto ėmė rašytis ženkliuko numerį, reikalavo orderio. Jis paaiškino A. U., dėl ko atvyko, bet A. U. nesiklausė. Jo kolegė liko kambaryje su A. U. mama, o jis ir A. U. išėjo į buto koridorių, atsistojo prie laukinių durų, A. U. pasilenkė autis batus, tačiau staiga atsistojo, pasakė, kad niekur neis, griebė jam už piršto ir stūmė jį lauk į koridorių. Abu išvirto į koridorių. Jis prisirakino vieną A. U. ranką, bandė užlaužti ranką, bet jis neleido. Uždėjo antrankį jam ant vienos rankos, norėjo surakinti už nugaros. Jis pašaukė kolegę, ji atlėkė ir matė, kad jie ritasi ant žemės. Nors kolegė bandė uždėti antrankį, tačiau nesugebėjo užlaužti rankos. A. U. muistėsi, norėjo suduoti jam ar kolegei. Šiaip ne taip surakino A. U.. Kai atvyko pastiprinimas, jau buvo A. U. surakinę, jis gulėjo laiptinėje. Nunešė A. U. į tarnybinę mašiną, nes jis nėjo. Nešė kolegos, jis (D. Š.) nenešė, nes labai skaudėjo pirštą, po to jis nuvažiavo į ligoninę, tą vakarą turėjo nedarbingumą. A. U. prie turėklų nebuvo prirakinęs, nedaužė jam galvos, nežino, kaip jam atsirado sužalojimai, nubrozdinimas galėjo atsirasti, kai pareigūnai traukė A. U. ranką, kurią jis laikė po pilvu. Nuo antrankių nubrozdinimų nebūna, žymės gali atsirasti (2 t. 43, 44 b. l.). Liudytoja Ž. V. apylinkės teismo teisiamajame posėdyje parodė, kad neatsimena įvykio laiko, galėjo būti 2017-01-05, kai ji su kolega D. Š. nuvyko į iškvietimo vietą. Neatsimena adreso, galėjo būti (duomenys neskelbtini) g. Ji bendravo su senyvo amžiaus moterimi, kuri skundėsi dėl sūnaus elgesio. Užėję į kambarį, bendravo su vyriškiu, kuris buvo agresyviai nusiteikęs, supyko, kad jie atvyko, nenorėjo bendrauti. Moteris pageidavo, kad vyras išeitų, todėl jie paprašė vyro išeiti, tada įvyko dar didesnis konfliktas. Išeinant iš buto kilo grumtynės, nepamena, ar koridoriuje, ar laiptinėje. Ji pamatė, kad jos kolega grūmėsi su vyriškiu, pribėgo, padėjo sulaikyti. Atsimena, kad vyriškis priešinosi, todėl jie vertė jį ant žemės. Vyras prie turėklų nebuvo prirakintas, jis savo rankomis įsikibo į turėklus, muistėsi. Jie įspėjo vyrą, kad panaudos specialiąsias priemones, po to surakino jį antrankiais. Netrankė jo į žemę. Kolega vyrui netrenkė, buvo panaudota fizinė jėga uždėti antrankius. Vyras buvo surakintas, paguldytas ant žemės. Po to atvyko kiti kolegos. Trise nunešė vyrą į apačią, kadangi kaltinamasis pats nėjo. D. Š. nenešė, nes skundėsi, kad jam sužalojo pirštą. Nematė, kaip D. Š. sužalojo pirštą. Kiek pamena, D. Š. grumtynių metu pasakė, kad skauda pirštą. Neatsimena, ar A. U. buvo padaryti sužalojimai. Gal dedant antrankius atsirado nubrozdinimas ant kairės rankos (2 t. 45 b. l.). Liudytoja T. U. apklausiama apylinkės teismo teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2017 m. sausio mėnesį vėlai vakare, po 22 val., pas ją namuose, adresu (duomenys neskelbtini), jos sūnus A. U. ant jos šaukė, po to, atvyko policijos pareigūnai, nors triukšmo bute jau nebuvo ir ji jų nekvietė. Ji kalbėjosi su policijos pareigūne dėl triukšmo, o sūnus kalbėjosi su policijos pareigūnu, kuris jam liepė eiti su jais. Jos sūnus pradėjo ruoštis išeiti, išėjo į koridorių, movėsi batus, bet po to jis susinervino, pradėjo šaukti, ji girdėjo, kaip sūnus šaukė, bet grumtynių nematė, nes buvo kambaryje (2 t. 44, 45 b. l.). Liudytojas R. P. apklausiamas apylinkės teismo teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną dirbo su pareigūnu M. K., gavo pranešimą apie įvykį. Atvykę į įvykio vietą laiptinės aikštelėje rado surakintą kaltinamąjį, jis gulėjo ant pilvo, nesikėlė, nesistojo, buvo sąmoningas. Jis nebuvo prirakintas prie turėklų, abi rankos buvo surakintos. A. U. sužalojimų nesimatė, jis nesiskundė, buvo sąmoningas, kalbėjo, markstėsi, sukinėjo galvą. Neprisimena, ar jis triukšmavo, tačiau matėsi, kad jis agresyviai nusiteikęs, buvo neprognozuojamas. Kolega pasakė, kad vyras pasipriešino, kad pirštas išsuktas. Tada su kitais pareigūnais pakėlė asmenį ir nunešė (2 t. 45 b. l.). Liudytojas M. K. apklausiamas apylinkės teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną su kolega R. P. per raciją išgirdo, kad kolegoms reikia pagalbos (duomenys neskelbtini) g. Atvyko į įvykio vietą, užlipo į viršų, pamatė vyriškį su antrankiais už nugaros. Asmuo nenorėjo pats eiti, todėl jis su R. P. paėmė vyrą už rankų, kolegė už kojų. Nešė jį trise, nes D. Š. skundėsi piršto skausmu. Kaltinamasis nesiskundė niekuo, sužalojimų nematė. Vyras buvo sąmoningas, bendrauti buvo galima. Jis pats nenorėjo eiti. Nepamena, ar vyras buvo neblaivus (2 t. 46 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad D. Š. padarytas kairės plaštakos II piršto nubrozdinimas ir patempimas. Rastas kūno sužalojimas atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką. Sužalojimui padaryti reikėjo vieno smūginio poveikio buku kietu daiktu. Kūno sužalojimas nėra būdingas griuviminei ar kritiminei traumai. D. Š. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t. 35 b. l.). VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės pranešime apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą nurodyta, kad D. Š. 2017-01-06 nustatytas nedarbingumo laikotarpis (viena diena) (1 t. 37 b. l.). Policijos BIRT ataskaitų žiūryklės išraše nurodyta, kad 2017-01-05 23.12 val. pranešėja informavo, jog savo bute girdi, kaip (duomenys neskelbtini), konfliktuojama, kaimynas nuolat smurtauja prieš savo senyvo amžiaus mamą, rėkaujama. 2017-01-06 1.07 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės slaugytoja telefonu pranešė, kad į ligoninę apie 0.30 val. kreipėsi policijos pareigūnas D. Š., kuriam diagnozuotas kairės plaštakos antro piršto patempimas. Traumą patyrė darbe, grumtynių metu (1 t. 16-20 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo A. U. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Taigi tai, kad A. U., policijos pareigūnams atvykus pagal iškvietimą dėl konfliktuojančių asmenų, stumdė vyriausiąjį patrulį D. Š., jam griebė už kairės plaštakos II piršto ir jį laužė, tuo padarydamas D. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus - kairės plaštakos II piršto nubrozdinimą ir patempimą, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, vyriausiąjį patrulį D. Š. išstūmęs iš buto, bendro naudojimo laiptinėje nevykdė teisėtų policijos pareigūno reikalavimų nesipriešinti, bandė rankomis suduoti nukentėjusiajam D. Š. į galvą, standino rankas, muistėsi, stūmė jį nuo savęs, taip vengdamas sulaikymo – įrodyta.

Pažymėtina, kad nukentėjusysis D. Š. ir liudytojai policijos pareigūnai Ž. V., R. P. ir M. K. byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes nurodė iš esmės vienodai, parodymus davė teisme būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių duomenų, kad jie būtų šališki, suinteresuoti apkalbėti ar duoti A. U. kaltinančius parodymus. Manyti, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykių aplinkybės, o nuteistojo A. U. parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nukentėjusiojo ir liudytojų policijos pareigūnų parodymai nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga, todėl netikėti jų parodymais ir pripažinti juos netinkamais ar nepatikimais įrodymais nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad policijos pareigūnai D. Š. ir Ž. V., 2017-01-05 gavę iškvietimą dėl konfliktuojančių asmenų ir atvykę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), vykdė savo tarnybines pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos policijos įstatyme. Atsižvelgdami į T. U. prašymą išvesti jos sūnų A. U. į lauką, kad jis prasiblaivytų, policijos pareigūnai bendravo su A. U., tačiau A. U. buvo agresyviai nusiteikęs, prieš policijos pareigūną D. Š. pirmas panaudojo fizinę prievartą, nevykdė policijos pareigūnų reikalavimų, ir tik tuomet policijos pareigūnas prieš jį panaudojo fizinę prievartą. Taigi policijos pareigūnų veiksmai, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis A. U., buvo teisėti. Tos aplinkybės (kurias skunde akcentuoja apeliantas), kad T. U. pati policijos nekvietė, kad policijos pareigūnams atvykus bute jokio triukšmo nebuvo, A. U. buvo kitame kambaryje ir jokio triukšmo nekėlė, kad byla dėl smurto vartojimo prieš T. U. A. U. atžvilgiu nebuvo iškelta, pareigūnų veiksmų įvykio naktį nedaro neteisėtų.

Taigi nagrinėjamoje byloje faktiniais duomenimis nustatyta, kad apeliantas A. U. pasikėsino į du skirtingus objektus – kaltinime nurodyto tarnybines pareigas vykdančio policijos pareigūno veiklą ir jo sveikatą, t. y. ne tik pasipriešino teisėtiems D. Š. veiksmams ir reikalavimams, bet ir D. Š. sužalojo, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nustatytieji A. U. veiksmai – fizinis smurtas, pasireiškęs neteisėtu fiziniu poveikiu į teisėtai veikiančio pareigūno kūną – pagal savo pobūdį užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nes jie visiškai atitinka Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnio dispoziciją.

Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. U. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017-07-21 nuosprendį ir jį išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam A. U. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nuteistojo A. U. apeliacinio skundo teiginius, kad atvykus policijos pareigūnams jis jokio triukšmo nekėlė, todėl pareigūnų reikalavimai išeiti iš savo gyvenamosios vietos negali būti laikomi teisėtais, kad jis niekuo nenusikalto, policijos pareigūnui nesipriešino, tyčia negriebė pareigūnui už plaštakos piršto, jo nelaužė ir pareigūno nesužalojo, todėl policijos pareigūnai neturėjo teisėto pagrindo jį surakinti antrankiais, pargriauti ir laikyti paguldytą ant laiptų, kad policijos pareigūnas pats galėjo susižaloti pirštą, kai jo atžvilgiu naudojo prievartinius veiksmus, atmeta kaip paneigtus baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma ir vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

Nuteistasis A. U. apeliaciniu skundu prašo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, civilinį ieškinį atmesti.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujama (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo buvo prašoma priteisti iš A. U. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą – 35,84 Eur už nukentėjusiojo D. Š. gydymą (1 t. 75, 76 b. l.). Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šį civilinį ieškinį tenkino ir iš A. U. priteisė 35,84 Eur Valstybinei ligonių kasai patirtoms Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidoms atlyginti.

Lietuvos Respublikos BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nagrinėjamu atveju A. U. tyčiniais nusikalstamais veiksmais sužalojus nukentėjusįjį D. Š., pastarasis dėl sužalojimų buvo gydomas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, kuriai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų už suteiktas D. Š. sveikatos priežiūros paslaugas sumokėta 35,84 Eur. Minėtos išlaidos civiliniam ieškovui atsirado dėl A. U. neteisėtų veiksmų, todėl jis, neteisėta veika padaręs žalos žmogaus sveikatai, privalo atlyginti dėl to turėtas išlaidas. Byloje pareikštas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, civilinis ieškinys yra pagrįstas skaičiuote už suteiktas gydymo paslaugas (1 t. 77 b. l.), todėl pagrįstai buvo tenkintas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo keisti skundžiamo Šiaulių apylinkės teismo 2017-07-21 nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio išsprendimo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo A. U. padarytą veiką, todėl keisti ar naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017-07-21 nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti.