Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M. ir M. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 4 metams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 3 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes bausmes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

M. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 181 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 4 metams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 3 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes bausmes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. A. B. atsisakymas nuo civilinio ieškinio priimtas ir procesas dėl to nutrauktas.

Iš R. M. ir M. B. solidariai priteista 82,5 Lt proceso išlaidų valstybei už nukentėjusiajam išmokėtas jo patirtas kelionės išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. bei M. B. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2009 m. birželio 7 d., apie 23 val., veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, pagal iš anksto sudarytą planą ir susitarimą, t. y. asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, vairuojant automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o jiems abiem pasislėpus bagažinėje, jog liktų nepastebėti, atsivežė nukentėjusįjį R. A. B. į miškelį, esantį (duomenys neskelbtini), kur R. A. B. ir asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, tenkinant lytinę aistrą, jie persėdo į automobilio saloną šalia R. A. B., ir visi bendrai jį laikydami automobilyje, R. M. panaudojus, t. y. prikišus ties kaklu, peilį, visi bendrai grasindami nukentėjusįjį nužudyti bei paskelbti apie R. A. B. kompromituojančią informaciją dėl jo seksualinės orientacijos, kurios atskleidimas jam nepageidautinas, o po to bendrais veiksmais surišdami nukentėjusiajam R. A. B. rankas ir kojas bei palikdami miške R. M. saugoti, taip atimdami laisvę ir galimybę priešintis, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė R. A. B. perduoti 10 000 Lt. Pastarajam pareiškus, kad tokios sumos neturi, ją sumažino iki 3 000 Lt. Asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, ir M. B. nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) paimti iš bankomato nuo R. A. B. sąskaitos 1 000 Lt ir iš nukentėjusiojo R. A. B. sesers A. G. 2 000 Lt, tačiau ji suprato, pinigų nedavė bei iškvietė pagalbą. Tokiu būdu R. M., M. B. ir asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, prievartavo R. A. B. turtą bei tuo pačiu metu plėšimo būdu pagrobė R. A. B. priklausantį turtą ir dokumentus, neteisėtai įgijo bei laikė svetimas elektronines mokėjimo priemones ir jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti: 200 Lt vertės telefoną „Siemens“; 150 Lt vertės rankinę, kurioje buvo 20 Lt vertės piniginė, 60 litų, 49 Lt vertės vairuotojo pažymėjimas, du bendros 2 590 Lt vertės (kiekvienas po 1 295 Lt) automobilio „Citroen Berlingo“ rakteliai, vienas 250 Lt vertės automobilio „Renault Megane“ raktelis, du bendros 40 Lt vertės (30 Lt ir 10 Lt vertės) buto raktai, vienas 10 Lt vertės darbovietės raktas, 40 Lt vertės banko „Nord LB“ mokėjimo kortelė, 30 Lt vertės banko „Swedbank“ mokėjimo kortelė su kortelių PIN kodais, bevertės prekybos centro „Norfa“ nuolaidų kortelė ir bendrovės ,,Omnitel“ „Omni ID“ nuolaidų kortelė, iš viso padarydami nukentėjusiajam 3 439 Lt žalą.

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 7 d., apie 23.30 val., miškelyje (duomenys neskelbtini), saugodamas surištą R. A. B. ir norėdamas jį sulaikyti nuo išsilaisvinimo, daugybiniais trauminiais faktoriais į įvairias kūno vietas, pargriaudamas R. A. B. ant žemės, sukdamas, lauždamas ir suduodamas smūgius, iš jų ne mažiau kaip keturis trauminius faktorius į galvą, ne mažiau kaip po vieną trauminį faktorių į dešinio raktikaulio-mentės sritį ir kairę juosmeninę sritį, padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimus bei poodines kraujosruvas veide, nosies kaulų lūžius be žymesnės dislokacijos, nesukėlusius ilgalaikio alsavimo per nosį sutrikimo, apatinio žandikaulio dešinių I-II dantų sumušimą, apatinio žandikaulio dešiniosios alveolinės ataugos skilimą II-III dantų srityje, teismo medicinos požiūriu prilyginamą lūžiui, odos nubrozdinimą kairėje juosmeninėje srityje, lydimą kairio inksto sumušimo, dešinio raktikaulio-mentės sąnario raiščių plyšimą. Tai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinio raktikaulio-mentės sąnario raiščių plyšimo R. A. B. sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. M. ir M. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis R. M. ginčija tik bausmę ir civilinį ieškinį, o nuteistasis M. B. – savo vaidmenį darant nusikaltimus, t. y. kaltai veikus bendrininkų grupe, ir bausmę, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Dėl M. B. veikimo bendrininkų grupe ir jo kaltės

Su apelianto skunde išdėstytais argumentais negalima sutikti.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkaujant bent du asmenys susitaria veikti bendrai, siekdami realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Taigi susitarimas tarp bendrininkų yra būtinas bendrininkavimo subjektyvusis požymis.

BK 24 straipsnio 1 dalyje numatytas susitarimo požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontanišką, staiga kilusį susitarimą. Susitariama gali būti įvairiomis formomis: žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant buvus susitarimą nėra būtina nustatyti, jog visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos padarymo detales.

Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik išaiškinus paties kaltininko pripažinimą padarius nusikalstamą veiką, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų pavojingumą, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama.

Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be kaltininko suvokimo bei įvertinimo, yra nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius.

Pagal susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296/2008, 2K-22/2009, 2K-630/2010) apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo būdą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo, etc.

Šioje byloje išankstinis bendrininkų susitarimas prievartauti R. A. B. turtą akivaizdus: apeliantai vėlai vakare vyko į kitą miestą tariamai padėti asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, atsiimti skolą, tačiau patys laisva valia pasislėpė automobilio bagažinėje, kad ,,skolininkas“ neišsigąstų; visi nusivežė jį į mišką; reikiamu momentu apeliantai persėdo į automobilio saloną, iš ko nukentėjusysis suprato, jog ,,jau nieko gero nebus“, ir pan.

Nors M. B. pats nevartojo fizinio smurto prieš nukentėjusįjį R. A. B., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai pripažino jį veikus tiesiogine tyčia bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis) su R. M. bei asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta: jis pareikalavo už nukentėjusiojo atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus su tariamu nepilnamečiu 10 000 litų; atėmė ir patikrino rankinę; matė, kaip R. M. prikišo R. A. B. prie gerklės peilį, bei girdėjo jo grasinimus; matė nukentėjusiajam suvaržant judėjimo laisvę, t. y. surišant jo rankas ir kojas; vėliau R. M. paliko miške saugoti nukentėjusįjį, o pats su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) paimti pinigų nuo R. A. B. sąskaitos iš bankomato bei iš nukentėjusiojo sesers, nors asmeniškai su seserimi nebendravo.

Šiuo atveju nusikaltimų sudėtis realizuota, kiekvienam iš kaltininkų iš dalies realizuojant nusikaltimų objektyviuosius požymius.

Pagal jau minėtą teismų praktiką, esant bendrininkavimui, visos dėl bendros veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam bendrininkui ir kiekvieno iš jų veika kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį nepriklausomai nuo jų vaidmens, konkrečių veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio darant nusikaltimą.

Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikavimas gali skirtis tik esant vykdytojo ekscesui.

Šioje byloje dalies R. M. veiksmų neapėmė bendras susitarimas: likęs miške saugoti nukentėjusiojo R. A. B., pastarajam bandant pabėgti, R. M. vien savo iniciatyva jam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to jo veika papildomai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Kitos veikos padarytos, esant bendrininkų susitarimui ir nusikalstamų veikų sutapčiai, todėl pagrįstai pripažintos kaip bendrininkų grupės veiklos rezultatas.

Nepagrįstas nuteistojo M. B. apeliacinio skundo motyvas, jog byloje nėra jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, išskyrus neteisingus nukentėjusiojo parodymus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje argumentavo, kad nukentėjusysis R. A. B. iki įvykio nepažinojo apeliantų, o su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, susipažino internetu, todėl neturėjo motyvo apkalbėti kaltinamųjų. Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde taip pat nenurodė, kodėl auka galėjo jį apkalbėti.

Taigi teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, nes jie yra tinkamas įrodymas. Tai, kad skirtingu metu duotų nukentėjusiojo parodymų detalės nesutampa, jie nelaikomi nenuosekliais ar neteisingais. Nesutapimai paaiškinami nukentėjusiojo nenoru atskleisti netradicinę seksualinę orientaciją, tačiau esmines įvykio aplinkybes, nulėmusias apeliantų veikų nusikalstamą pobūdį, nukentėjusysis parodė vienodai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti jo parodymai išsamiai išdėstyti nuosprendyje, todėl nekartojami.

Teismas nuosprendyje išdėstė ir aptarė įrodymų visetą: ne tik nukentėjusiojo parodymus, kurių įrodomoji reikšmė aptarta, bet ir pačių nuteistųjų R. M. bei M. B., liudytojų A. G., V. Z., G. N. parodymus, įvykio vietos apžiūros ir daiktų apžiūros protokolus, judriojo ryšio abonento Nr. 8 615 83500 skambučių išklotines, susirašinėjimo internetu laišką, specialisto išvadas Nr. G 209/09 (07) ir Nr. G 169/09 (13). Visi šie įrodymai susieti į vientisą įrodymų grandinę, įrodančią, kad M. B. kartu su R. M. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, bendrai atliko veiksmus, kvalifikuojamus pagal konkrečius Baudžiamojo kodekso straipsnius.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo nuteistųjų parodymais, nes jie prieštarauja aptartam įrodymų visetui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šio liudytojo parodymai nėra išskirtiniai. Jis atsitiktinai susidūrė su nukentėjusiuoju R. A. B., pastarajam naktį pabėgus nuo R. M., atėjus į liudytojo sodybą ir paprašius pagalbos. Nežiūrint nukentėjusiojo nurodytų kai kurių netikrų arba netikslių aplinkybių (,,ėjo iš rinkimų“), liudytojas, pradžioje abejodamas, iš pasakojimo susidarė vaizdą, kad prieš atėjusį žmogų padarytas nusikaltimas (,,Jis buvo šlapias <…>. Nesimatė, kad būtų sumuštas, gal buvo išsigandęs <…>. Jis pasakojo, kad dviese jį nuvežė prie miško, pririšo prie medžio, po to atsirado trečias. Sakė, kad iš jo norėjo pinigų <…>. Rankose turėjo baslį, sakė apsigynimui“), todėl paskambino atėjusiojo artimiesiems ir jį parvežė į namus.

Taigi liudytojo V. Z. parodymai papildo kitus įrodymus ir patvirtina faktą, jog nukentėjusysis naktį miške buvo ne savo noru.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo taktiką, atliekamus procesinius veiksmus, jų seką pasirenka tokį tyrimą atliekantys pareigūnai ir jį organizuojantis bei jam vadovaujantis prokuroras.

Bylos duomenys įrodo, kad M. B. atsisakė duoti parodymus motyvuodamas nepasitikįs tyrimu, tačiau pageidavo akistatų su nukentėjusiuoju, kitais įtariamaisiais, prieš jį duodančiais parodymus liudytojais (t. 3, b. l. 38). Kita vertus, nukentėjusysis R. A. B. dėl patiriamo streso nesutiko dalyvauti akistatoje (t. 1, b. l. 45). Dėl to prokuroras, motyvuodamas galimu M. B. poveikiu nukentėjusiajam, siekiu suderinti versijas su kitais įtariamaisiais, netenkino tokio prašymo (t. 3, b. l. 104-105). Tai nelaikoma ikiteisminio tyrimo nevisapusiškumu.

Apeliantas skunde neginčija veikų kvalifikavimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Dėl bausmių

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių argumentų, dėl ko, jo nuomone, paskirta bausmė yra per griežta. Nuteistasis M. B. teigia, jog teismas neteisingai įvertino jo vaidmenį, kuris buvo kitoks, nei R. M., todėl abiem nepagrįstai paskyrė vienodas bausmes.

Tokie skundų teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo bausmių skyrimą.

Teismas teisingai nurodė, kad abu nuteistieji, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, siekdami savanaudiškų tikslų, aktyviais veiksmais tyčia padarė po du sunkius ir du apysunkius nusikaltimus, o R. M. – dar ir vieną nesunkų nusikaltimą.

Teismas įvertino kaltininkų asmenybes: abu po šešis kartus teisti, iš jų po penkis kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, o M. B. – ir už turto prievartavimą; abu bausti administracine tvarka; nusikalstamas veikas padarė praėjus vos keturiems mėnesiams po ankstesnių laisvės atėmimo bausmių atlikimo, t. y. būdami recidyvistai; abu nedaro išvadų iš ankstesnių teistumų ir linkę nesilaikyti įstatymų.

Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir kitas nuteistųjų asmenybes apibūdinančias aplinkybes: R. M. nedirbo; M. B. buvo pasislėpęs, jam paskelbta paieška, išduotas Europos arešto orderis (t. 3, b. l. 1, 11-15); teisėjų kolegija neabejoja, jog toks apelianto elgesys apsunkino ir uždelsė bylos tyrimą; paaiškėjo, kad M. B. iki suėmimo dirbo Vokietijoje, bet ten taip pat išduotas Europos arešto orderis už Vokietijos teritorijoje padarytą nusikalstamą veiką – turto prievartavimą su plėšimo požymiais (t. 4, b. l. 106).

Teismas nustatė vieną R. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl R. A. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo – ir už šią nusikalstamą veiką paskyrė trumpesnę nei vidutinę laisvės atėmimo bausmę.

Dėl kitų veikų abiem kaltininkams teismas pagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino veikų padarymą bendrininkų grupe.

Teismas motyvavo, kodėl už bendrininkų grupe padarytas nusikalstamas veikas apeliantams paskyrė artimas sankcijų vidurkiams bausmes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais, todėl jų nekartoja.

Nuteistasis M. B. skunde nurodo, jog labai gailisi nesustabdęs nusikaltimo.

Viena iš BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. B. neigė atlikęs nusikalstamus veiksmus, t. y. neprisipažino kaltas. Nenustatytas ir jo nuoširdus gailėjimasis. Net apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog gailisi nesustabdęs nusikaltimo, bet ne jį padaręs. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo atsižvelgti į deklaratyvų apeliacinio skundo teiginį.

Nuteistojo M. B. nuomone, jam turėjo būti paskirta švelnesnė nei R. M. bausmė, nes jo vaidmuo kitoks.

Šis skundo argumentas nepagrįstas, nes bausmės dydžiui turi reikšmės ne tik konkretūs atlikti nusikalstami veiksmai (byloje nustatytas pasiskirstymas vaidmenimis ir visi jie reikšmingi norimam rezultatui pasiekti), bet visuma aplinkybių, numatytų BK 54, 56, 58 straipsniuose.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. M. ir M. B. paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė (R. M.) bei atsakomybę sunkinanti aplinkybė (abiem), taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nurodo nesutinkąs su priteistu civiliniu ieškiniu.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu pareikšto 4 054 Lt dydžio civilinio ieškinio (t. 1, b. l. 62) nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. A. B. pirmosios instancijos teisme atsisakė (t. 3, b. l. 176; t. 4, b. l. 88). Teismas patenkino tokį prašymą, priėmė atsisakymą nuo ieškinio ir jo nepriteisė, todėl nurodytas apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas.

Dėl rašymo apsirikimo

Subendrindamas bausmes abiem nuteistiesiems, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog vadovaujasi BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais.

Teismo nurodymą, kad ir M. B. taiko BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko pertekliniu ir vertina kaip rašymo apsirikimą naudojant technines priemones, nes iš skundžiamo nuosprendžio dalies, pavadintos ,,Bausmės skyrimas“, akivaizdu teismą konstatavus, jog abu nuteistieji veikas padarė esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai (tai atitinka bausmių subendrinimą pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą), ir tik R. M. dar padarė vieną nesunkų nusikaltimą, dėl kurio padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims bei kategorijoms pagal BK 10 ir 11 straipsnius (tai atitinka bausmių subendrinimą pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą).

Šis rašymo apsirikimas neturi įtakos teisingai pritaikytam M. B. paskirtų bausmių subendrinimo būdui ir galutinės subendrintos bausmės dydžiui, dėl to nuosprendis nekeičiamas, tik konstatuojama klaida.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nuta r i a:

Nuteistųjų R. M. ir M. B. apeliacinius skundus atmesti.