- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-28
- Bylos Nr.
- 2K-630/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė (pirm.), Alvydas Pikelis, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- A., A. M., N. I., P.
- Advokatai
- Vilija Jurčikonienė
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir jo gynėjos advokatės Vilijos Jurčikonienės kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šios bausmės dalis pridėta prie Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartimi nustatytos (subendrinus 2009 m. liepos 22 d. ir 2009 m. liepos 29 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes) bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams.
A. M. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį išteisintas (Baudžiamojo proceso kodekso (toliau –ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas.
Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteisti N. I. ir P. Š., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad kartu su N. I. ir P. Š. sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, padarė plėšimą: 2007 m. rugpjūčio 18 d., apie 2.00 val., bute, esančiame Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), veikdami bendrai, plėšimo tikslu tyčia rankomis ir kojomis sudavė tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių T. V. į galvos sritį, taip bendrais tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą dėl sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniojo pusrutulio srityje, galvos smegenų sumušimo ir pabrinkimo; po to pagrobė nukentėjusiajam T. V. priklausantį turtą – kelnes ir batus, taip padarydami nukentėjusiajam 150 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. M. ir jo gynėja advokatė V. Jurčikonienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasatoriai nurodo, kad teismai pažeidė BPK 6, 7 straipsnių, 20 straipsnio 4, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies normas, nesivadovavo in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, dėl to neteisingai nustatė, kad A. M. yra kaltas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį; apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų. Apylinkės teismas nevisapusiškai, neobjektyviai ir netinkamai įvertino bylos įrodymus, dėl to neteisingai nustatė, kad A. M. kaltas dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, nes, kasatorių nuomone, byloje nėra tiesioginių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Specialisto išvadoje konstatuota, kad sunkaus kūno sužalojimo priežastis – kraujo išsiliejimo į minkštuosius nukentėjusiojo galvos audinius suduodant vieną iš dviejų smūgių ranka ar koja į akių ir kairiojo skruosto sritį. Teismas nenustatė, kuriam iš trijų kaltinamųjų priskirtinas šis smūgis. Kasatoriai mano, kad teismas neteisingai kaltinamųjų veiksmus vertino kaip bendrus, nes: kaltinamieji nebuvo susitarę; tiksliai nenustatyta, jog prieš T. V. smurtą naudojo keli asmenys; nustatyta, kad kaltinamieji įvykio metu veikė chaotiškai prieš kelis nukentėjusiuosius, kiekvienas atskirai pasirinkdamas „auką“. Teismas neteisingai sprendė, kad šis smūgis gali būti priskirtas ir A. M. vien dėl to, kad P. Š. matė, kaip A. M. numauna kelnes nukentėjusiajam. Kasatoriai mano, kad buvo būtina atsižvelgti į tai, jog, pasak kito nukentėjusiojo R. T., T. V. mušė N. I., o R. T. ant lovos sodino A. M. Akivaizdu, kad A. M., visiškai nesidomėdamas, kas ką muša, savo „auka“ pasirinko būtent R. T. Pastarasis konflikto metu matė, kaip N. I. apie tris kartus trenkė ranka T. V. P. Š. parodė, kad N. I. mušė į galvos sritį T. V. bei susmukusiam ant grindų sudavė smūgius koja į galvą. Kasatoriai mano, kad liudytojų I. S. ir D. C. parodymai dėl A. M. veiksmų negalėjo būti vertinami kaip faktai, nes jie suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, nepaneigta versija, kad T. V. galėjo sužaloti ir kiti asmenys, nedalyvavę išgertuvėse, nes šis pasišalino iš patalpos ir tik po kažkurio laiko buvo rastas laiptinėje.
Kasatoriai nurodo, kad šiuo metu atsirado pagrindų taikyti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagal VšĮ „Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centras“ duomenis, A. M. močiutė S. M. yra I grupės invalidė ir yra priklausoma nuo kito asmens priežiūros. S. M. gali prižiūrėti vienintelis jos artimas giminaitis – sūnaus sūnus A. M., kuris tą gali visiškai atlikti, nes yra pasitaisęs; pataisos įstaiga jį apibūdina gerai – kaip asmenį, nevengiantį darbo, kuris mokosi, sutaria su nuteistaisiais, mandagus su pataisos namų administracija.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Darius Karčinskas atsiliepimu į nuteistojo A. M. ir jo gynėjos advokatės V. Jurčikonienės kasacinį skundą prašo šį atmesti. Prokuroras nurodo, kad atmestini kasatorių teiginiai dėl neišsamaus ir šališko bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes, savo išvadas padarė remdamasis teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtų įrodymų visetu. Atmestini kasacinio skundo teiginiai, kad teismai nepagrįstai A. M. naudotą fizinį smurtą priežastiniu ryšiu susiejo su sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam T. V. padarymu. Nuteistojo P. Š., liudytojų D. C., I. S., R. T. parodymais nustatyta, kad nuteistieji A. M., N. I. ir P. Š. rankomis ir kojomis sudavė smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno dalis, taip pat į galvą. Nuo smūgių nukentėjusysis prarado sąmonę, jo veidas buvo kruvinas. Nors ekspertizės akte nurodyta, kad T. V. patirtas kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padarytas vienu iš dviejų smūgių, suduotų ranka ar koja į abiejų akių ir kairiojo skruosto sritis, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, kad A. M. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai. Bylos duomenimis nustatyta, kad visi trys nuteistieji, tyčia suduodami smūgius, suvokė, jog bendrais veiksmais dalyvauja sužalojant nukentėjusįjį. Sprendžiant pagal nuteistųjų bendrai naudojamo fizinio smurto pobūdį, jie, mušdami nukentėjusįjį, suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą, numatė, jog tokiais veiksmais gali jį sužaloti, taip pat padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą. Prokuroras pažymi, kad, sprendžiant nuteistųjų atsakomybės klausimą, šiuo atveju nėra būtina nustatyti, kurio iš nuteistųjų suduotas smūgis sukėlė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistųjų naudoto smurto pobūdis rodo, kad jie veikė neapibrėžta tyčia, kuri apėmė ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, todėl už atsiradusias pasekmes turi atsakyti visi nuteistieji. A. M. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Prokuroras taip pat nurodo, kad nors kasatoriai teigia, jog A. M. nepagrįstai nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tačiau šio teiginio neargumentuoja, todėl jis laikytinas deklaratyviu ir atsiliepime papildomai neaptariamas.
Prokuroras pažymi, kad atmestinas kasatorių prašymas nuteistajam skirti švelnesnę nei numatyta sankcijoje bausmę. Teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. M. už abu nusikaltimus paskyrė teisingas bausmes, kurios užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų pasiekimą. Aplinkybių, kurios būtų pagrindas A. M. taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatyta.
Prokuroras pažymi ir tai, kad kasatoriai nepagrįstai nurodo, jog Kauno apygardos teismas neišnagrinėjo A. M. apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas, kaip įpareigoja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, iš naujo detaliai įvertinęs tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, atsakė į visus apelianto argumentus, motyvuotai paaiškindamas, kodėl remiasi įrodymais, patvirtinančiais nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – konkrečius bendrus nuteistųjų veiksmus, jų padarinius – sunkaus sveikatos sutrikdymo T. V. padarymą, tiesioginį priežastinį ryšį tarp kaltininkų veikos ir kilusių padarinių. Apeliacinėje nutartyje išsamiai pasisakyta ir dėl A. M. kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. M. ir jo gynėjos advokatės V. Jurčikonienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatorių prašymo
Kasatoriai prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde, be kitų šiame straipsnyje nurodytų duomenų, turi būti kasatoriaus prašymas. Kasatorius gali prašyti priimti BPK 382 straipsnio 2–6 punktuose numatytą sprendimą, nurodydamas konkrečią tokio sprendimo formuluotę.
BPK 382 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles. Taigi kasacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik esant bent vienam iš dviejų BPK 382 straipsnio 3 punkte nustatytų atvejų.
Šioje byloje nėra BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytų teismingumo taisyklių pažeidimų. Kasatoriai tiesiogiai netvirtina, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Jie, remdamiesi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, kuriame įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, vien tiktai teigia, kad teismai pažeidė BPK 6, 7, 20, 301 straipsnių nuostatas. Toks teiginys nelaikytinas tinkamu argumentavimu pagrindžiant aplinkybę dėl teismo šališkumo, todėl negali būti svarstomas. Nesant BPK 382 straipsnio 3 punkte nustatytų aplinkybių, kasatorių prašymas panaikinti teismų sprendimus ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui negali būti svarstomas.
Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo
Kasatoriai nurodo, kad teismai pažeidė BPK 6, 7 straipsnius, 20 straipsnio 4, 5 dalis, 301 straipsnio 1 dalį: nevisapusiškai, neobjektyviai ir netinkamai įvertino bylos įrodymus, dėl to neteisingai nustatė, kad A. M. yra kaltas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje.
Pažymėtina, kad kasatorių teiginiai dėl BPK 6 ir 7 straipsnių pažeidimo yra visiškai neargumentuoti, todėl tokie deklaratyvūs teiginiai nesvarstytini, nes pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys kasacinio apskundimo pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje, buvimą.
Kitų kasatorių nurodytų BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 301 straipsnio pažeidimų nagrinėjant bylą nepadaryta. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus išnagrinėjo ir juos įvertino, laikydamasis BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse, 301 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nes teismas bylai reikšmingas aplinkybes pagrindė teisėtais būdais gautais įrodymais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais teisiamojo posėdžio metu. Nors A. M. neigė dalyvavęs apiplėšiant nukentėjusįjį T. V., apylinkės teismas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nustatė, remdamasis nuteistojo bendrininko P. Š., kitos nuteistosios išskirtoje iš šios byloje I. S., liudytojo D. C., iš dalies kito nukentėjusiojo R. T. parodymais, specialisto išvadoje Nr. G 87/08 (09), ekspertizės akte Nr. EKG 136/09 (01) esančiais duomenimis bei kitais įrodymais. Teismas savo išvadas padarė vertindamas ištirtų įrodymų visetą.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad kasatoriai neteisingai nurodo, jog byloje nėra tiesioginių įrodymų, neginčijamai pagrindžiančių jo kaltę. Tiesioginiu yra laikomas toks įrodymas, kuriuo tiesiogiai, be tarpinių grandžių įrodinėjama į įrodinėjimo dalyką įeinanti aplinkybė. Šioje byloje tokie tiesioginiai įrodymai yra tiek nuteistojo dėl tų pačių nusikalstamų veikų P. Š., tiek kitos nuteistosios I. S., nukentėjusiojo R. T. bei liudytojo D. C. duoti parodymai, nes šie asmenys buvo įvykio vietoje nusikaltimų darymo metu ir juos stebėjo ar net darė (kaip P. Š.).
Teismas pagrįstai rėmėsi nuteistojo P. Š. parodymais apie T. V. plėšimo aplinkybes, nes jie buvo iš esmės vienodi viso proceso metu (išskyrus jo 2007 m. rugpjūčio 24 d duotus pirminius parodymus). P. Š. patvirtino, kad jis matė, kaip A. M. nukritusiam nuo N. I. smūgių nukentėjusiajam T. V. sudavė koja smūgius į apatinę kūno dalį; A. M. ar N. I. numovė nukentėjusiajam kelnes, ištempė šį į koridorių; neužilgo sugrįžus T. V., kurio veidas buvo kruvinas, A. M. ir N. I. jį vėl išsivedė. Tai, kad A. M. dalyvavo mušant nukentėjusįjį T. V., iš esmės viso proceso metu tvirtino ir I. S. bei D. C. Teisiamajame posėdyje I. S. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad ji matė, kaip A. M. sudavė į galvą T. V. (T. 2, b. l. 37–39, 52–56, T. 5, b. l. 41), o liudytojas D. C. – kad T. V. pirmas pradėjo mušti N. I., vėliau – ir A. M. su P. Š. (T. 1, b. l. 180–185, T. 5, b. l. 46–48). Nukentėjusysis R. T. patvirtino, kad tik įėjęs į kambarį A. M. liepė jam ir T. V. „kraustyti kišenes“ bei pradėjo jį mušti, o N. I. sudavė T. V.
Teisėjų kolegija dėl kasatorių teiginio, kad teismas negalėjo remtis I. S. ir D. C. parodymais dėl A. M. veiksmų, nes jie suinteresuoti bylos baigtimi, nepasisako, nes jis yra neargumentuotas. Dėl I. S. ir D. C. galimo suinteresuotumo yra pasisakęs pirmosios instancijos teismas.
Kasatorių keliama versija, kad T. V. galėjo sužaloti ir kiti asmenys, nedalyvavę išgertuvėse, nes šis pasišalino iš patalpos ir tik po kurio tai laiko rastas laiptinėje, atmestina, nes byloje nėra jokių duomenų (tokių duomenų nepateikia ir kasatoriai), jog T. V. buvo sužalotas kitomis, negu teismo nustatyta, aplinkybėmis.
Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai nuteistųjų A. M., N. I. ir P. Š. veiksmus įvertino kaip bendrus, nes jie nebuvo susitarę; tiksliai nenustatyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį T. V. naudojo keli asmenys; jie veikė chaotiškai prieš kelis nukentėjusiuosius.
Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Kiekvieno bendrininkavimo atveju turi būti bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas turi suvokti, jog kėsinasi į tą patį objektą, bei suprasti kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Susitarimas tarp bendrininkų gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu ir pan.). Įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales (kasacinės nutartys Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008).
Nuteistieji neigė buvus susitarimą tarp jų atlikti nusikalstamus veiksmus. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad į įvykio vietą – liudytojui D. C. priklausantį butą – A. M. su P. Š. atvyko tada, kai A. M. paskambino N. I., kuris jau ten buvo. A. M. su P. Š. įėjus į kambarį, kuriame jau buvo nukentėjusieji R. T. ir T. V., A. M. liepė nukentėjusiesiems „kraustyti kišenes“ bei pradėjo naudoti fizinį smurtą prieš R. T.. N. I. pradėjo mušti T. V., prie kurio mušimo prisidėjo ir A. M. su P. Š. Nuteistieji, sumušę T. V., numovė jam kelnes ir nuavė batus. Be to, P. Š., duodamas parodymus teisiamajame posėdyje, nurodė, jog „eidamas į butą jaučiau, kad gali vykti muštynės, nuojautą turėjau <...> supratau, kad jame esantys žmonės bus mušami. I. su A. M. susirašė žinutėm ir Andrius man pasiūlė važiuoti į tą „baraką“ pagerti“ (T. 5, b. l. 40). A. M. taip pat patvirtino, kad į D. C. butą atėjo kartu su P. Š. (T. 5, b. l. 37). N. I. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus (šie parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti), kad jis paskambino A. M. ir pasakė, jog „baliavoja“ pas D. C. Šios aplinkybės bei tolesni nuteistųjų veiksmai – A. M. reikalavimą nukentėjusiesiems atiduoti daiktus girdėjo N. I. ir P. Š., visi trys nuteistieji sudavė smūgius nukentėjusiajam T. V., dalyvavo nurengiant ir nuaunant nukentėjusįjį – parodo, kad tarp nuteistųjų buvo susitarimas padaryti plėšimą, panaudojant fizinį smurtą, kuris pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. konkrečiais veiksmais, parodančiais pritarimą kitų kartu su jais veikusių asmenų veiksmams.
Atmestinas kasatorių teiginys, kad teismas nepagrįstai nenustatė, kuris asmuo sudavė vienintelį lemiamą smūgį, sukėlusį sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą.
M. Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertų atlikta teismo medicinos komisijinės ekspertizės akto Nr. EKG 136/09 (01) išvadoje konstatuota, kad: T. V. patirtas kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti nulemtas vieno iš dviejų smūgių ranka ar koja į abiejų akių ir kairiojo skruosto sritį; nustatyti konkrečiai, kuris iš suduotų smūgių buvo kraujo išsiliejimo priežastis, negalima; neatmetama galimybė, kad po šių smūgių nukentėjusysis galėjo būti sąmoningas 30 min. laikotarpiu.
Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda keli asmenys ir sunkiausi padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį. Jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus). Jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko smurtinius veiksmus) (kasacinė nutartis Nr. 2K-253/2010). Apie tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: nusikalstamos veikos padarymo įrankius, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikalstamą veiką ir po jos padarymo ir kt.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, įvertinę kiekvieno bendrininko padarytų veiksmų turinį (visi bendrininkai sudavė daugkartinius smūgius kojomis ir kumščiais nukentėjusiajam T. V., matydami kitų atliekamus veiksmus jiems pritarė), nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekį ir pobūdį (specialisto išvadomis konstatuoti sužalojimai nukentėjusiajam padaryti veide – žmogaus gyvybei ir sveikatai itin svarbioje kūno dalyje; kitoje kūno dalyje sužalojimų nekonstatuota), elgesį po nusikalstamų veiksmų (matydami sužalotą nukentėjusįjį neiškvietė greitosios med. pagalbos) pagrįstai pripažino, jog visi bendrininkai, kėsindamiesi į nukentėjusiojo turtą ir sveikatą, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Esant neapibrėžtai tyčiai kaltininkas suvokia veikos pavojingumą, bet nesuvokia konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, t. y. jį tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas atsako už veikos padarinius. Taigi esant minėtoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad A. M. kaltas dėl plėšimo ir sunkaus nukentėjusiojo T. V. sveikatos sutrikdymo.
Be to, pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 11 punktas). Taigi šioje byloje nuteistųjų veiksmams pritaikytas švelnesnis baudžiamasis įstatymas. Tačiau nesant prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo kasacinės instancijos teismas nuteistųjų padėties negali pabloginti.
Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo apeliacinio skundo argumentus patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, pripažindamas, kad A. M. kaltė visiškai įrodyta teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje išanalizuotais įrodymais. Kasatoriai netvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo A. M. apeliacinio skundo, nes neatsakė į esminius jo argumentus. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad apygardos teismas bylą išnagrinėjo, surašė procesinį sprendimą, nesilaikydamas BPK 320, 324, 332 straipsnių reikalavimų.
Dėl bausmės
Nors nuteistasis A. M. ir neprisipažino padaręs jam inkriminuotas veikas, laiko save nepagrįstai nuteistu, tačiau prašo taikyti švelnesnę negu įstatymas numato bausmę, nurodydamas, kad jo močiutė S. M. yra I grupės invalidė, priklausoma nuo kito asmens priežiūros, todėl jis, vienintelis jos artimas giminaitis, galįs ją prižiūrėti. Pažymėtina, kad savo apeliaciniame skunde nuteistasis nesiskundė dėl bausmės ir apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Todėl kasatoriaus prašymas taikyti švelnesnę negu įstatymas numato bausmę, t. y. BK 62 straipsnio nuostatas, nesvarstytinas.
Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, skirdamas A. M. bausmes už dvi nusikalstamas veikas, atsižvelgė į: veikų pavojingumą – padaryti sunkus ir apysunkis tyčiniai nusikaltimai, veikos pasekmes – sunkai sužalotas jaunas žmogus, kuris prarado galimybę gyventi savarankiškai ir kuriam sunkiai prognozuojamas akivaizdus sveikatos pagerėjimas; nuteistojo asmenybę: kaltu neprisipažino, nesigailėjo, nukentėjusiojo neatsiprašė, anksčiau teistas; atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veikos padarytos bendrininkų grupe ir apsvaigus nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai).
Kasacinės instancijos teismas gali švelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Šioje nutartyje jau pasisakyta, kad baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant A. M. veiksmus pritaikytas tinkamai. Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos skiriant bausmę taip pat pritaikytos tinkamai, to neginčija ir kasatoriai. Teismas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, paskyrė laisvės atėmimą ketveriems metams šešiems mėnesiams, t. y. švelnesnę bausmę negu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis, kuris yra penkeri metai vienas mėnuo ir 15 dienų. Teismas, subendrindamas bausmes, paskirtas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje, sudarančias idealiąją nusikaltimų sutaptį, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, taikė bausmių apėmimo būdą, paskirdamas subendrintą ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal teismo nustatytas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes nuteistajam A. M. paskirtoji bausmė nėra per griežta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo A. M. ir jo gynėjos advokatės V. Jurčikonienės kasacinį skundą.