Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Audra Dudzinskienė, sekretoriaujant Danguolei Sabaitienei, dalyvaujant ieškovės atstovui R. P., atsakovei K. J., jos atstovui advokatui Jonui Zenevičiui, institucijos atstovei Jūratei Buškevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Alytaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams R. J. ir K. J., tretiesiems asmenims UAB ,,Alytaus butų ūkis“, UAB „Litesko“ filialui Alytaus energija, Alytaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl 2009 m. spalio 20 d. bendrabučio gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. SR-(duomenys neskelbtini) su R. J. nutraukimo ir iškeldinimo iš nuomojamos gyvenamosios patalpos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pagal ieškovės ieškinį dėl nutraukimo Alytaus miesto savivaldybės administracijos su R. J. 2009 m. spalio 20 d. sudarytos Bendrabučio gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), iškeldinimo R. J. ir jo šeimos narių: sutuoktinės K. J., dukrų S. J. ir S. J. bei sūnaus A. J. iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), 2015 m. liepos 29 d. priimtas preliminarus sprendimas Nr. 2-3766-835/2013, kuriuo ieškinys tenkintas visiškai. Atsakovai pateikė prieštaravimus.

Trečiųjų asmenų UAB ,,Alytaus butų ūkis“ ir UAB „Litesko“ filialo Alytaus energijos atstovai į teismo posėdį neatvyko, prašymų dėl bylos nagrinėjimo negauta.

Priimtinas galutinis sprendimas, kuriuo preliminarus sprendimas panaikintinas ir ieškinys atmestinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 430 str. 6 d. 2 p.).

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 16 d. įsakymu išnuomota 2 kambarių, 33,85 kv. m., patalpa su bendrojo naudojimo patalpomis, esantys (duomenys neskelbtini), atsakovui R. J. ir jo šeimos nariams. 2009 m. spalio 20 d. Alytaus miesto savivaldybės administracija ir atsakovas sudarė bendrabučio gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė išnuomojo butą, o atsakovas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį bei mokesčius už komunalines paslaugas, kurie mokami atskirai nuo nuompinigių. Bute gyveno atsakovas, jo sutuoktinė K. J., nepilnamečiai vaikai S. J., S. J., A. J.. Dėl turimų įsiskolinimų jiems išnuomotame būste, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo išjungtas elektros tiekimas, todėl šeima persikėlė gyventi į nuomojamą būstą – dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini). Įsiskolinimas UAB ,,Alytaus butų ūkis“ 2015 m. birželio 1 d. yra 938,81 Eur už gyvenamųjų patalpų nuomą, už komunalinius mokesčius – 888,73 Eur, įsiskolinimas UAB ,,Litesko“ – 3426,82 Eur.

Pagal CPK 6.611 straipsnio nuostatas gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta nuomininkui pažeidus sutarties sąlygas. Šie nuomos sutarties nutraukimo pagrindai atsiranda kaip kaltų veiksmų pasekmė, todėl tais pagrindais nutraukus nuomos sutartį, kalti asmenys iškeldinami, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nagrinėjamoje byloje teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovų kaltų veiksmų ir pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.611 straipsnyje numatytą sankciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje ginama žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būstą neliečiamybės gerbimą apribojimo forma. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009).

Teismas yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija, jam suteikta teisė aiškinti ir taikyti įstatymus atsižvelgiant į jų tikslą, prasmę, taip pat visais atvejais, aiškindamas bei taikydamas įstatymus, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.). Ieškovė remiasi bendraisiais gyvenamosios patalpos sutarties nutraukimo pagrindais, neatsižvelgdamas į socialinio būsto nuomos sutarties tikslus, paskirtį bei tokių sutarčių nutraukimo specifiką. Teismų praktikoje pasisakoma, kad taikant CK 6.611 straipsnį privalu vadovautis CK 1.5 straipsnyje nustatytais teisingumo ir protingumo principais, turi būti įvertinama nuomininko kaltė dėl sutarties pažeidimo, bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto turi būti nustatoma šalių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-11-26 nutartis civilinė byloje Nr. 3K-3-1124/2003, 2003-11-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1124/2003, 2010-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010).

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų visumos, nuomos bei kitų komunalinių mokesčių atsakovai nesumokėjo ne dėl piktavališkumo, o dėl susidariusios sunkios turtinės padėties, nes jų pajamų (16,28 Eur atsakovo netekto darbingumo kompensacijos ir 375,00 Eur socialinės pašalpos) trijų nepilnamečių vaikų priežiūrai ir atsakovo gydymui neužteko, vaikai mokosi, lanko būrelius, buitis skurdi.

Savivaldybė, teikdama socialinį būstą vykdo jai priskirtą socialinės paramos funkciją (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ). Socialinio būsto suteikimas yra priskiriamas savivaldybės kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 12 p.). Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais; tai reiškia, kad savivaldybės turi užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, siekiant maksimalios naudos visuomenei, turtą tausojant ir racionaliai tvarkant tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ str.). Bedarbio statusas, kurį nagrinėjant bylą, turi vienas iš atsakovų, sąlygoja socialinės paramos poreikį. Todėl ieškovė, kuri įgyvendina įstatymu jai priskirtą socialinės paramos funkciją, neturėtų įgyvendinti teisės nutraukti sutartį tokiu būdu, kad socialinės paramos reikalingų asmenų padėtis būtų dar labiau pabloginama.

Pažymėtina, kad ieškovė, gindama interesus savivaldybės kaip socialinio būsto savininkės, nepateikė teismui įrodymų, kad bendradarbiavo su atsakovais, siūlė jiems kitokių racionalių sprendimo būdų (pvz., persikraustyti į mažesnį būstą su būtinais patogumais, dėl ko sumažėtų nuomos ir komunaliniai mokesčiai) (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1697/2011).

Sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00, § 43–45).

Šiuo atveju teismas atsižvelgia, kad atsakovai jau nuo 2009 metų gyvena ginčo bute, dėjo pastangas ir kreipėsi įmanomos pagalbos dėl skolos mažinimo. Vietos savivaldos institucija įpareigota spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į teisines galimybes užtikrinti teisę į būstą, ypač jeigu šios teisės apsauga taikoma nepilnamečiams vaikams.

Siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto turi būti atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų.

Tarptautinė bendrija bei atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str.), todėl, ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Tai formuluoja bendrąjį principą, jog nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-09 nutartis civilinėj byloje Nr. 3K-3-445/2010).

Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad atsakovams buvo siūlomas kitas būstas ir tinkamas atsakovų šeimai, atsižvelgiant į jų bent minimalius poreikius.

Taigi šiuo atveju gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas ir atsakovų iškeldinimas prieštarautų protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams, nebūtų proporcinga priemonė ginant ieškovės, kaip socialinio būsto valdytojo, teises, todėl preliminarus sprendimas panaikintinas ir ieškinys atmestinas (CK 1.5 str.).

Atsakovei K. J. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-15-T-3983-4588 suteikta nemokama antrinė teisinė pagalba, apmokant 100 procentų visų bylinėjimosi išlaidų. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. lapkričio 27 d. pažymoje Nr. TP-7-(2.10)-4657 nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra 99,36 Eur. Ieškovė Alytaus miesto savivaldybė nuo bylinėjimosi išlaidų atleista, todėl ieškinį atmetus, atsižvelgiant į priežastis dėl kurių atsirado bylinėjimosi išlaidos, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principu, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto (CPK 83 str. 1 d. 5 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu, 263-268 straipsniais, 270 straipsniu, 430 straipsnio 6 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus rajono apylinkės teismą.