Kauno apygardos teismo nutartis

2014-03-20 · Civilinė byla Nr. 2A-582-221/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2013-06-12Kauno apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-11-13Kauno apylinkės teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2014-03-20Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-20
Bylos Nr.
2A-582-221/2014
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-12266-2012-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Lozoraitytė
Atsakovas
S. G.
Trečiasis asmuo
V. I. M., E. M., AAS „Gjensidige Baltic“
Advokatai
Martynas Stankevičius
Civilinė byla Nr. 2A-582-221/2014Teisminio proceso Nr. 2-05-3-12266-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 43.2; 73.2.6.1; 121.21
KAUNO APYGARDOS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės draudimo kompanijos „BTA Insurance Company“ SE, veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, atstovo advokato Martyno Stankevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13433-615/2013 pagal ieškovės draudimo kompanijos „BTA Insurance Company“ SE, veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui S. G., tretiesiems asmenims V. I. M., E. M., AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 3182,30 Lt draudimo išmoką, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3-4).

Nurodė, kad draudimo kompanijos „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje ir V. I. M. sudarė ECA paprastąją draudimo sutartį Nr. 12 2351083, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonė VW PASSAT (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2010 m. rugpjūčio 12 d. įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis VW PASSAT (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Autoįvykio kaltininku pirminiais duomenimis pripažintas automobilio VW PASSAT (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas. Remiantis pirminiais duomenimis „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje išmokėjo 3182,30 Lt dydžio draudimo išmoką dėl S. G. priklausančio automobilio VW PASSAT (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimų. Draudiminės bylos administravimo metu paaiškėjo ir tai patvirtina 2011 m. spalio 1 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutarimas, kad minėto įvykio kaltininkas atleistas nuo atsakomybės, t. y. nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl S. G. neturėjo teisinio pagrindo gauti 3182,30 Lt dydžio išmoką. Vadovaujantis CK 6.242 straipsniu, draudimo įmonei sumokėjus draudimo išmoką, perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už įvykio padarytos žalos atlyginimą gavusį S. G..

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą, prašydamas ieškinį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą (b. l. 24-25). Atsakovas savo nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, kad ieškovė prašo priteisti 3182,30 Lt, vadovaudamasi CK 6.242 straipsniu (nepagrįstas praturtėjimas), tačiau nenurodo, kuo pasireiškė atsakovo nesąžiningumas. Ieškovė turi įrodyti, kad, gaudamas turtą, atsakovas jau suvokė, jog gauna jį nesąžiningai, nepagrįstai, kad iki turto gavimo veikė nesąžiningai siekdamas tą turtą gauti be teisinio pagrindo. CK 6.237 straipsnio l dalis taip pat įtvirtina taisyklę, kad asmuo privalo grąžinti, jei be teisinio pagrindo savo veiksmais tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo gauti. Jokios tyčios iš atsakovo pusės nebuvo. Atsakovas dėl 2010 m. rugpjūčio 12 d. įvykusio eismo įvykio nėra pripažintas kaltu, administracine nuobauda nebaustas, jis jokių nesąžiningų veiksmų neatliko. Atsakovas draudiminę sumą už automobilio sugadinimą gavo teisėtai ir ne per klaidą. Ieškovė nurodo, kad atsakovui išmokėjo išmoką remdamasi pirminiais duomenimis. Tai patvirtina, kad nebuvo nei atsakovo nesąžiningumo, nei tyčios gauti draudiminę išmoką. Byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl autoįvykio yra kaltas atsakovas.

Trečiasis asmuo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas atsiliepimu į ieškinį dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra (b. l. 123).

Tretieji asmenys V. I. M. ir E. M. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė (b. l. 141-144).

Teismas nurodė, kad įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą ginčo teisenoje, visų pirma, yra ieškovo procesinė pareiga. Nagrinėjamu atveju, vien tiktai ieškovės atstovo paaiškinimų nepakanka nustatyti atsakovo kaltę ir paneigti trečiojo asmens kaltę dėl ginčo autoįvykio, kadangi ieškovės atstovas turi specialių teisinių, o ne specialių autotechninių žinių, neturi eksperto kvalifikacijos, todėl negali duoti išvados dėl ginčo autoįvykio priežasčių ir autoįvykyje dalyvavusius automobilius vairavusių asmenų kaltės. Teismas laikė, kad norėdama įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat ir kaltę civilinės, o ne administracinės atsakomybės prasme, ieškovė turėjo prašyti byloje paskirti autotechninę ekspertizę, kurios skirti ieškovė byloje neprašė. Iškviesti į posėdį ir apklausti specialių žinių turintį ekspertą, ieškovė taip pat neprašė. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad dėl ginčo eismo įvykio ieškovė jokių naujų objektyvių įrodymų byloje nenurodė ir į ją nepateikė, t. y. neįrodė ieškinio reikalavimų ar jų dalies pagrįstumo, todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą (CPK 178 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovės atstovas apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti (b. l. 153-156).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, nes yra priimtas netinkamai pritaikius ir išaiškinus materialinės teisės normas, reguliuojančias civilinės atsakomybės teisinius santykius, nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo principų, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

2. Pirmosios instancijos teismo taikyta visų civilinės atsakomybės sąlygų prezumpcija yra neparemta jokiu teisės aiškinimu.

3. Atsisakymas vertinti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. rugpjūčio 10 d. ekspertizės aktą, pripažįstant, kad ieškovės atstovas negali vadovautis ekspertizės išvadomis, nes neturi specialių žinių, prieštarauja CPK 13 straipsnio įtvirtintai teisei disponuoti savo teisėmis. Tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo AAS “Gjensidige Baltic”, kaip ir įvykio dalyviai, neprašė skirti ekspertizės nagrinėjamoje civilinėje byloje, nes toks prašymas prieštarautų CK 1.5 straipsnyje ir CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems principams. Esant konstatuotam faktui, kad neįmanoma nustatyti, kokia techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga buvo minėtam įvykiui kilti, ir nesant jokių naujų įrodymų, kurie galėtų būti papildomai pateikti ekspertams, ekspertizė yra beprasmė ir galėtų būti vertinama tik kaip proceso vilkinimas.

4. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad išmoka turi būti mokama visais atvejais, kol neįrodoma, kad nėra vairuotojo veiksmuose civilinės atsakomybės sąlygų, yra neteisėta. Siekiant pripažinti, kad draudikui – ieškovei kyla prievolė mokėti draudimo išmoką, reikia nustatyti visas draudėjo civilinės atsakomybės kilimo sąlygas.

5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnis nagrinėjamam ginčui netaikytinas, yra neteisėta. Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė.

6. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimas dėl draudimo išmokėti draudimo išmoką, jeigu nenustatyta, jog įvykis yra draudžiamasis, taip pat yra neteisėta.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti galioti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (b. l. 158-159).

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas galioti. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, atleidus trečiąjį asmenį E. M. nuo administracinės atsakomybės, atsakovas atitinkamai nebuvo pripažintas kaltu dėl 2010 m. rugpjūčio 12 d. įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintos abi į jį patekusios transporto priemonės. Netgi darant prielaidą, kad dėl eismo įvykio galėjo būti kalti abu vairuotojai, nagrinėjant administracinę bylą atlikta ekspertizė patvirtino, jog nėra galimybių nustatyti, kurio vairuotojo veiksmai buvo eismo įvykio priežastis bei kokia dalimi pasireiškė kiekvieno iš jų kaltė. Ieškovė, teigdama esant atsakovo kaltei ir trečiojo asmens E. M. kaltės nebuvimą, privalėjo pagrįsti savo teiginius įrodymais, tačiau to byloje nepadarė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje patvirtinta aplinkybe, kad nei trečiojo asmens E. M., nei atsakovo kaltės neįmanoma nustatyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad vien tik administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. 11-230-402/2011 medžiagos ir civilinėje byloje buvusių įrodymų nepakanka įrodyti aplinkybei, jog nebuvo trečiojo asmens E. M. neteisėtų veiksmų dėl eismo įvykio. Jokių naujų objektyvių įrodymų ieškovė byloje nenurodė ir nepateikė. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimų, todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą.

Atsiliepimas

Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 12 d. įvykusio autoįvykio metu buvo apgadintas automobilis VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis atsakovui S. G.. Autoįvykio kaltininku pirminiais duomenimis pripažintas E. M., vairavęs automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Jam dėl autoįvykio Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Eismo priežiūros tarnybos pareigūno 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu paskirta administracinė nuobauda, kaip pažeidusiam Kelių eismo taisyklių 9 ir 109 punktų reikalavimus. Kadangi transporto priemonės VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta trečiajam asmeniui V. I. M. su ieškove „BTA Insurance Company“ SE filialu Lietuvoje sudarius draudimo sutartį, ieškovė išmokėjo 3182,30 Lt draudimo išmoką atsakovo S. G. transporto priemonės VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontą atlikusiai UAB „Automėja“. V. I. M. Kauno VPK EPT nutarimą skundė Kauno apygardos administraciniam teismui. Šio teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-230-402/11 2011 m. spalio 13 d. priimtame nutarime, kuris Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi paliktas nepakeistas, konstatuota, kad administracinė nuobauda E. M. paskirta nesurinkus objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, todėl administracinė byla buvo nutraukta, nenustačius E. M. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties. Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl 3182,30 Lt priteisimo iš atsakovo S. G., kadangi atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo.

Taigi byloje ginčas kilo dėl to, ar Kauno apygardos administraciniam teismui panaikinus Kauno VPK TPT nutarimą, kuriuo E. M., pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį paskirta administracinė nuobauda, ir bylą nutraukus, yra pagrindas minėto eismo įvykio dalyvio draudikui reikalauti grąžinti kitos eismo įvykyje dalyvavusios ir apgadintos transporto priemonės savininkui išmokėtą draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartyje konstatuotą aplinkybę, jog pirmą kartą nagrinėjant šalių ginčą apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi prejudicinės galios neturinčiu aktu, t. y. administracinio teisės pažeidimo byla, kurioje buvo nustatyta, jog nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių E. M. kaltę, sprendė, jog ieškovė, kuri papildomai pateikė tik atstovo paaiškinimą, savo reikalavimų pagrįstumo neįrodė. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai vertino įrodymus, neteisingai suprato LAT išaiškinimą, be pagrindo sprendė, jog reikalinga dar viena ekspertizė, nes administracinėje byloje nustatyti faktai, t. y. tai, jog neįmanoma nustatyti, kokia techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga buvo autoįvykiui kilti, turi prejudicinę galią, todėl dar vienos ekspertizės skyrimas būtų tik bylos vilkinimas.

Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutikti negali.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas nustato bendrąsias įrodinėjimo pareigos paskirstymo civilinės bylos nagrinėjimo metu taisykles: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, reglamentuoja CPK 182 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.

Visų pirma, neaišku, apie kokią LAT nutartį kalba apeliantės atstovas. Iš paminėtos datos (2009 m. kovo 2 d.) spręstina, jog minima kasacinio teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2009. Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis teismas išaiškinęs, jog prejudicinę galią kitoje byloje turi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis; ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos.

Taigi sprendžiant dėl to, ar tam tikri administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarime konstatuoti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai nagrinėjamoje civilinėje byloje, būtina nustatyti, koks buvo įrodinėjimo dalykas administracinėje byloje ir koks jis yra šioje byloje. Kaip matyti iš Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarimo administracinėje byloje Nr. II-230-402/2011, kategoriška išvada dėl E. M. kaltės nebuvimo nėra padaryta, konstatuota, jog administracinė nuobauda paskirta nesurinkus objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Pažymėtina tai, jog administracinio pažeidimo procese galioja nekaltumo prezumpcija. Apie tai, kad minėtu administraciniu nutarimu, kaip turinčiu prejudicinę reikšmę, negalima remtis nurodęs Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 12 d. nutartyje. Iš byloje esančių įrodymų spręstina apie tai, kad, administraciniam teismui panaikinus nutarimą, kuriuo E. M. buvo nubaustas už KET pažeidimą, byloje nėra duomenų, jog kuris nors iš eismo įvykio dalyvių buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn bei nubaustas administracine tvarka. Pažymėtina, kad taikant deliktinę atsakomybę asmens veiksmų neteisėtumas ir kaltė gali būti konstatuojamas ne tik dėl konkrečios normos pažeidimo, bet ir dėl asmens nepakankamai atidaus, atsargaus elgesio, šiuo atveju – dalyvaujant su transporto priemone eisme.

Kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, trečiasis asmuo E. M. ketino apsisukti, neįsitikino, prieš pradedant persirikiuoti ir kitaip keisti važiavimo kryptį, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Kad E. M. sudarė kliūtį atsakovui, konstatuota ir ekspertizės akte. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad trečiasis asmuo E. M. pažeidė bendrąją eismo dalyvio pareigą elgtis atsargiai, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo (KET, galiojusių autoįvykio metu, 9, 28 punktai). Šie KET punktai nebuvo administracinės bylos tyrimo objektas ir nutarime dėl jų nepasisakyta. Kauno apygardos administracinio teismo nutarime nepaneigta, kad E. M. dalyvavo eisme ir kad įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonių valdytojams padaryta žalos. Todėl atmestini apeliantės argumentai, jog administracinėje byloje paskirtos ekspertizės išvadomis nustatyta, kad E. M. nekyla civilinė atsakomybė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė, ką pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, yra draudimo veikla profesionaliai užsiimantis juridinis asmuo, byloje buvo atstovaujama advokato, tačiau jis nedalyvaudavo teismo posėdžiuose, jokių kitų įrodymų papildomai, apart atstovo rašytinio paaiškinimo, apeliantė nepateikė, todėl teismas, šios kategorijos bylose nebūdamas aktyvus, nesant administracinio nutarimo dėl kalto dėl eismo įvykio asmens, įvertinęs tiek civilinėje, tiek administracinėje byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė savo reikalavimų nepagrindė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010). Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios sąlygos, kurios būtinos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniams santykiams atsirasti: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010).

Šioje byloje apeliantės reikalavimas grąžinti sumokėtą draudimo išmoką atsirado ne iš nepagrįsto praturtėjimo, bet iš draudimo teisinių santykių, konkrečiai – iš ieškovės ir V. I. M. sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Draudimo įstatymo (redakcijos, galiojusios draudimo išmokos išmokėjimo metu) 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjas, naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Draudiko reikalavimu minėti asmenys taip pat privalo pateikti būtinus nustatant draudimo išmokos dydį dokumentus apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, kuriuos jie turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 2 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, padariniams ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas; 3 dalyje – kad draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, draudikas, t. y. apeliantė, atsakovo automobilį remontavusiai UAB „Automėja“ draudimo išmoką išmokėjo 2010 m. rugsėjo 10 d., kai jau V. I. M. su skundu buvo kreipęsis į Kauno apygardos administracinį teismą dėl VPK KPT nutarimo, kuriuo buvo paskirta trečiajam asmeniui E. M. administracinė nuobauda, panaikinimo. Apeliantė taip pat neįrodė, kad draudimo išmokos išmokėjimą atsakovui lėmė draudiko suklydimas dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės atstovo argumentus apie pirmosios instancijos teismo padarytas neteisėtas išvadas. Kaip galima spręsti iš priimto teismo sprendimo bei apeliacinio skundo, tokias išvadas padarė pats apeliantės atstovas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino, taikė materialinės teisės normas, sprendimas apeliacinio skundo argumentais nenaikintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti; Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Virginija Lozoraitytė