- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-12
- Bylos Nr.
- 2A-886-260/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-12266-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Atsakovas
- S. G.
- Trečiasis asmuo
- V. I., V. I. M., E. M.
- Ieškovas
- BTA Insurance
- Advokatai
- Martynas Stankevičius
Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis, sekretoriaujant Editai Vazgienei, dalyvaujant atsakovui S. G., trečiajam asmeniui V. I. M., teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-783-877/2013 pagal ieškovo BTA Insurance company SE ieškinį atsakovui S. G., tretieji asmenys V. I. M., E. M. dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje ir V. I. M. sudarė ECA paprastąją draudimo sutartį Nr. 12 2351083, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonė VW PASSAT valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2010-08-12 įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis atsakovui S. G.. Autoįvykio kaltininku pirminiais duomenimis pripažintas E. M., vairavęs automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje išmokėjo 3182,30 Lt dydžio draudimo išmoką UAB „Automėja“, kuri atliko atsakovui S. G. priklausančio automobilio VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontą. Draudiminės bylos administravimo metu paaiškėjo, kad 2011-10-13 Kauno apygardos administracinio teismo nutarimu administracinė byla nutraukta, nenustačius E. M. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties, t.y. E. M. neteisėti veiksmai eismo įvykio metu nenustatyti, todėl atsakovas S. G. neturėjo teisinio pagrindo gauti 3182,30 Lt dydžio išmokos. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo S. G. 3182,30 Lt draudimo išmoką, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui „BTA Insurance Company“ iš atsakovo S. G. 3182,30 sumokėtos draudimo išmokos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 95 Lt žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo V. I. M. 2009-08-27 draudimo sutartimi Nr. 12 2351083 buvo apdraudęs transporto priemonės VW PASSAT valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinę atsakomybę. Trečiajam asmeniui E. M. dėl 2010 m. rugpjūčio 12 d. 21 val. 10 min. (duomenys neskelbtini), įvykusio eismo įvykio buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 109 p. pažeidimus, už kuriuos atsakomybė numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Eismo priežiūros tarnybos pareigūno 2010-08-16 nutarimu pagal ATPK 127 str. 2 d. paskirta administracinė nuobauda – 100 Lt bauda. Administracinė nuobauda paskirta už tai, kad jis 2010-08-12 21 val. 10 min. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę ir persirikiuodamas kelyje, nedavė kelio ir susidūrė su gretima eismo juosta tiesiai važiavusiu automobiliu, eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės, tuo savo veiksmais pažeidė KET 9 ir 109 p. reikalavimus. Ieškovas išmokėjo UAB „Automėja“ 3182,30 Lt draudimo išmoką už atsakovo transporto priemonės VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontą. Trečiajam asmeniui V. I. M. apskundus VPK nutarimą, Kauno apygardos administracinio teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-230-402/11 2011 m. spalio 13 d. priimtas nutarimas, kuris Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Nutarime konstatuota, kad administracinė nuobauda E. M. paskirta nesurinkus objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, todėl administracinė byla buvo nutraukta, nenustačius E. M. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties. Kauno apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodinėjimo dalykas buvo eismo įvykio kilimo mechanizmas bei trečiojo asmens E. M. kaltė dėl šio įvykio, laikė šiuos faktus įrodytais ir iš naujo nenustatinėjo bei vadovavosi nustatytu prejudiciniu faktu, jog E. M. neteisėti veiksmai dėl ginčo eismo įvykio nenustatyti. Teismas sprendė, kad nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų trečiojo asmens civilinei atsakomybei kilti ir atsakyti už žalos atlyginimą, ieškovui nėra prievolės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės sutarties pagrindu atsakovui išmokėti draudimo išmoką. Išnykus teisiniam pagrindui atlyginti žalą, atsakovas privalo tai, ką buvo įgijęs (3182,30 Lt draudimo išmoką) grąžinti ieškovui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 71-75) atsakovas S. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai siejo ieškovo, kaip draudiko, pareigą išmokėti draudimo išmoką atsakovui su 2010-08-16 Kauno miesto VPK Eismo priežiūros tarnybos nutarimo (toliau-Nutarimas) dėl administracinės nuobaudos galiojimu, kai draudimo išmoka buvo išmokėta paties ieškovo sprendimu, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau - Įstatymas) draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką nesieja su administracine ar baudžiamąja kaltininko atsakomybe. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad būtent draudikas ištiria per eismo įvykį padarytos žalos priežastį ir nustato jos dydį. Įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad išmoka mokama, kai yra (i) nustatytas draudžiamojo įvykio faktas ir (ii) žalos dydis, jei nukentėjęs tretysis asmuo pateikia draudimui visus turimus duomenis ir pareiškia pretenziją. Pagrindas išmokėti draudimo išmoką yra paties draudiko sprendimas, kuris buvo įtvirtintas 2010-09-03 Draudžiamojo įvykio tyrimo aktu Nr. AJA/10/08044. Atsakovui draudimo išmoka buvo išmokėta remiantis teisiniu pagrindu - įstatymu ir ieškovo sprendimu. Šie pagrindai nėra išnykę, yra galiojantys, todėl negalima teigti, kad atsakovas draudimo išmoką gavo be teisinio pagrindo. Neegzistuoja kitos būtinos sąlygos išreikalauti draudimo išmoką iš atsakovo, nes atsakovas elgėsi sąžiningai. Atsakovo sąžiningumas konstatuotas įsiteisėjusiu 2011-12-25 Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutarimu. Taip pat teismas nepagrįstai suteikė prejudicinę galią administracinių teismų nustatytai aplinkybei, kad „administracinė nuobauda pareiškėjui paskirta nesurinkus objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę“, nes remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos. Šiuo konkrečiu atveju administraciniai teismai konstatavo, kad E. M. kaltei konstatuoti trūksta objektyvių įrodymų, taigi administraciniai teismai konstatavo įrodymų stoką kaltės faktui nustatyti, kas negali būti laikomas prejudiciniu faktu šioje byloje. Teismas pažeidė civilinio proceso nuostatas, kurių pažeidimas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Teismas nepagrįstai sutapatino neteisėtų veiksmų civiliniame procese ir administracinio teisės pažeidimo sąvokas, neatsižvelgęs į tai, kad civiliniame procese pažeidimo sąvoka yra platesnė, kad administracinio pažeidimo bylose galioja nekaltumo prezumpcija, kai tuo tarpu civiliniame procese - transporto priemonės valdytojo kaltė preziumuojama. Todėl teismo išvada, kad šioje byloje nėra įrodymų, kad E. M. atliko neteisėtus veiksmus, yra nepagrįsta ir neteisėta. Tai, kad E. M. savo veiksmais prisidėjo prie kilusios žalos atsakovui, patvirtina 2011-08-10 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. 11-749(11), kuriame konstatuota, kad techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad E. M., atlikdamas apsisukimo manevrą nepasitraukęs kuo arčiau menamos ašinės (duomenys neskelbtini) g. linijos, sudarė kliūtį link jo iš paskos ta pačia kryptimi artėjančiam atsakovo automobiliui. Taip pat konstatuota, kad E. M. apsisukimo manevrą pradėjo būdamas ne mažesniu kaip 1,7 m atstumu nuo menamos ašinės (duomenys neskelbtini)g. linijos (ne didesniu nei 2,6 m. atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto), t.y. nepasitraukęs kuo arčiau menamos ašinės (duomenys neskelbtini) g. linijos (neužsiėmęs kairės kraštinės važiavimo padėties). Nagrinėjant kaltės klausimus civiliniame procese reikia vadovautis nuostatomis, kuriose nustatyta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltės prezumpcija (CK 6.270 straipsnis). Teismo išvada, kad šioje byloje nėra įrodymų, kad E. M. atliko neteisėtus veiksmus yra nepagrįsta ir neteisėta, nes teismas rėmėsi išimtinai administracinių teismų išvadomis, kurios yra paremtos nagrinėjant administracinės nuobaudos skyrimo pagrindus, vertinant įrodymus ir kaltę pagal visiškai priešingus principus, negu civiliniame procese. Net ir nustačius, kad atsakovui be pagrindo buvo išmokėta draudimo išmoka, turėtų būti taikytina CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto išimtis, nustatanti, kad negalima iš skolininko išreikalauti be pagrindo įgyto turto, jeigu turtas perduodamas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės. Ieškovas, nors ir žinodamas, kad kaltininkas E. M. nesutinka su Kelių eismo taisyklių pažeidimu ir savo kalte dėl eismo įvykio, atsakovui draudimo išmoką sumokėjo anksčiau, dar neįsiteisėjus galutiniams sprendimams administracinėse bylose. Taigi ieškovas, dar prieš sumokėdamas išmokos dydžio pinigų sumą, žinojo E. M. poziciją, suvokė kad pagal Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį jis neprivalo iškart sumokėti draudimo išmokos, o gali palaukti galutinių sprendimų administracinėse bylose, tačiau vis tiek 3182,30 Lt draudimo išmoką atsakovui sumokėjo. Todėl ieškovo laisva valia perduotos lėšos negali būti išreikalautos iš atsakovo. Taip pat Įstatymas, reglamentuojantis transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės klausimus, nustato, kad iš nukentėjusiojo trečiojo asmens draudikas gali reikalauti grąžinti sumokėtą išmoką, tik Įstatyme numatytais atvejais, t.y. kai asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala, arba nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą atlygino atsakingi už žalos padarymą asmenys (22 str. 3 d.). Šiuo konkrečiu atveju atsakovas nepateikė nei klaidingos informacijos, nei jam žalą atlygino už žalos padarymą atsakingi asmenys, todėl ieškovas neturi jokio teisinio pagrindo prašyti atsakovą grąžinti sumokėtą draudimo išmoką. Kauno apylinkės teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo taikyti nepagrįsto turto gavimo institutą (CK 6.237 straipsnis), nes nėra nustatytos ir įrodytos būtinos sąlygos šiam institutui taikyti. Be to, net nustačius, kad atsakovui be pagrindo buvo išmokėta draudimo išmoka, turėjo būti taikoma CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto išimtis. Šie materialinės teisės normų pažeidimai akivaizdžiai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, dėl ko jis turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 78-79) ieškovą „BTA Insurance Company SE“ atstovaujantis advokatas Martynas Stankevičius nurodė, kad draudėjo atsakomybė dėl žalos padarymo buvo nustatyta vadovaujantis Kauno apskrities VPK išduota pažyma, kurioje atsakingu už eismo įvykio metu padarytą žalą buvo pripažintas E. M.. Draudimo išmoka buvo sumokėta atsakovui, nes buvo teisinis pagrindas jį pripažinti nukentėjusiuoju. Kauno apygardos administracinio teismo 2011-10-13 nutarimu buvo pripažinta, kad E. M. nekyla atsakomybė dėl žalos padarymo, tokiu būdu ir teisinis pagrindas gauti draudimo išmoką išnyko. Konstatavus, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo panaikintas teisinis pagrindas pripažinti atsakovą G. nukentėjusiuoju, laikytina, kad jis nepagrįstai praturtėjo ir privalo grąžinti jam išmokėtą draudimo išmoką, kaip be teisinio pagrindo gautą turtinę naudą. 2011-12-25 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko šį sprendimą nepakeistu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010-08-12 įvykusio autoįvykio metu buvo apgadintas automobilis VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis atsakovui S. G.. Autoįvykio kaltininku pirminiais duomenimis pripažintas E. M., vairavęs automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės VW PASSAT valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta trečiajam asmeniui V. I. M. su ieškovu „BTA Insurance Company“ SE filialu Lietuvoje sudarius draudimo sutartį. Trečiajam asmeniui E. M. dėl autoįvykio Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Eismo priežiūros tarnybos pareigūno 2010-08-16 nutarimu paskirta administracinė nuobauda, kadangi jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 109 punktų reikalavimus. Ieškovas „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje išmokėjo 3182,30 Lt draudimo išmoką atsakovo S. G. transporto priemonės VW PASSAT, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), remontą atlikusiai UAB „Automėja“. Kauno apygardos administracinio teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-230-402/11 2011 m. spalio 13 d. priimtas nutarimas, kuris Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Nutarime konstatuota, kad administracinė nuobauda E. M. paskirta nesurinkus objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, todėl administracinė byla buvo nutraukta, nenustačius E. M. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties. Ieškovas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl 3182,30 Lt priteisimo iš atsakovo S. G., kadangi atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo. Kauno apylinkės teismas 2013 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino, apeliacinį skundą dėl šio sprendimo pateikė atsakovas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas dėl netinkamai taikytų procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, o taip pat yra ir absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte (kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų). Tokias išvadas teismas daro dėl tokių priežasčių.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 str. 1 d. nustato, kad atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Ieškovas byloje įrodinėjo, kad dėl atsakovui pastarojo automobilio apgadinimu padarytos žalos trečiasis asmuo E. M., kurio vairuojamo automobilio savininko civilinę atsakomybę buvo apdraudęs ieškovas, nėra atsakingas. Pirmosios instancijos teismas su tokiu ieškovo argumentu sutiko, laikė įrodyta reikšmingą bylai išspręsti aplinkybę, jog trečiojo asmens E. M. neteisėti veiksmai dėl ginčo eismo įvykio nenustatyti, pripažino ją įrodyta administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.II-230-402/2011, t.y. rėmėsi prejudiciniu faktu, vadovavosi CPK 182 str. 2 p.
CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Tačiau, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis; ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos. Įsiteisėjusiame teismo sprendime padaryta išvada dėl įrodymų nepakankamumo ginčo dalyku esantiems faktams nustatyti neužkerta kelio suinteresuotiems asmenims tą patį faktą įrodinėti kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2009). Kadangi paminėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.II-230-402/2011 nustatyta, kad nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens E. M. kaltę, pirmosios instancijos teismas rėmėsi prejudinės galios neturinčiu faktu.
Byloje nagrinėjamu atveju eismo įvykyje dalyvavo du automobiliai, žala buvo padaryta dėl automobilių sąveikos. CK 6.270 str. 5 d. nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinių valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais. Taigi sprendžiant dėl draudimo išmokos pagrįstumo, teismas privalėjo nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat ir kaltę civilinės, o ne administracinės atsakomybės prasme (LR CK 6.248 str.). Pirmosios instancijos teismas to nepadarė, todėl jo 2013 01 02 sprendimo ir negalima laikyti pagrįstu.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad byloje nagrinėjamu atveju eismo įvykyje dalyvavo du automobiliai, žala buvo padaryta dėl automobilių sąveikos, pripažįsta, kad teismas, spręsdamas dėl vairuotojų, kurių civilinė atsakomybė buvo apdrausta Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta tvarka, atsakomybės, privalėjo įtraukti dalyvauti byloje ir atsakovo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką, kadangi, jei būtų byloje nuspręsta ir dėl atsakovo kaltės dėl autoįvykio, teismas priimtu sprendimu nuspręstų ir dėl šio draudiko pareigų atlyginti žalą trečiajam asmeniui. To teismas nepadarė, todėl yra pagrindas pripažinti, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas CPK 329 str. 2 d. 2 p.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Kauno apylinkės teismo 2013 01 02 sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Pripažinęs, kad yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų atsakovo apeliacinio skundo argumentų nepasisako.
Panaikinus sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, atsakovui grąžintinas jo sumokėtas paduodant apeliacinį skundą žyminis mokestis (CPK 87 str. 1 d. 7 p.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies ketvirtu punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti atsakovui S. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) jo 2013 01 31 į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300 sumokėtą paduodant apeliacinį skundą 95 Lt (devyniasdešimt penki litai) žyminį mokestį.